Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ryčio Krasausko ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjai I. K. ir jos atstovui advokato padėjėjui Gintarui Keliauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde paaiškina, kad nuo 2010-01-01 jai paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl 2010 metais jai neišmokėta 5 398,23 Lt, o 2011 metais – 4 176,23 Lt pensijos. 2013-08-14 kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyrių su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti, todėl pareiškėja padavė skundą VSDF valdybai. VSDF valdyba 2013-09-11 sprendimu atsisakė nagrinėti skundą iš esmės, nurodžiusi, kad dar 2012-12-20 raštu Nr. (6.5)I-7587 pareiškėjai pranešta, dėl ko nebus grąžinta pensijos dalis, o ji 2013-09-02 skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių.

Vadovaujasi Pensijų ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymais ir teigia, kad iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDF valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai.

Nurodo, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. asmens skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą.

Paaiškina, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, be to, pareiškėja 2010-01-01–2011-12-31 dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaudamasis Laikino įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV Mažeikių skyrius teisėtai ir pagrįstai jai mokėjo senatvės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgęs į praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Atkreipia dėmesį, kad prašydama išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 ir 2011 metais susidariusią senatvės pensijos nepriemoką pareiškėja 2012-11-21 kreipėsi į Fondo valdybą, kuri, išnagrinėjusi prašymą iš esmės, 2012-12-20 sprendimu Nr. (6.5)1-7587 jo netenkino. Šio sprendimo nustatytais terminais pareiškėja teismui neskundė, nors sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl konstatuotina, kad jos 2013-10-21 skundas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo teismui paduotas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, todėl ši bylos dalis nutrauktina.

Mano, kad pareiškėja VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013-08-21 raštą Nr. (10.18)1-18059 nepagrįstai laiko sprendimu. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, taigi sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 metų sausio mėnesį (sprendimu laikytinas skyriaus priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 metų sausio mėnesį), o 2013-08-21 raštas Nr. (10.18)1-18059 yra tik informacinio pobūdžio.

Atkreipia dėmesį, kad, perskaičiuodamas pareiškėjai senatvės pensiją ir priimdamas ginčijamus sprendimus, taikė tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas ir teisėtai bei pagrįstai atsisakė grąžinti 2010–2011 metais neišmokėtą pensijos dalį, todėl ginčijami VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus bei Fondo valdybos sprendimai negali būti naikinami.

Pažymi, kad pareiškėjos skunde nurodyta neišmokėtos senatvės pensijos dalis yra neteisinga, nes jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų neišmokėtos senatvės pensijos dalis per 2010–2011 metus sudaro 9 272,81 Lt.

Teigia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Mano, kad teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Be to, kol nėra parengti sumažintų pensijų kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai, o lėšos nėra skirtos, Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo ir lėšų išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalį.

Atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 60, 61).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad VSDFV Telšių skyriaus 2009-11-19 sprendimu nuo 2009-11-04 pareiškėjai buvo paskirta 988,39 Lt senatvės pensija (b. l. 9), kuri 2012-01-13 sprendimu perskaičiuota ir nuo 2011-01-11 paskirta 1 015,15 Lt per mėnesį (b. l. 12).

Pareiškėjos paskirtos senatvės pensijos dydis 2010–2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį pensijos dydį (650 Lt), todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnyje 1 dalyje nustatyta tvarka ir sumažintos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos dydis buvo 913,94 Lt (nuo 2011 m. vasario mėnesio – 939,60 Lt). 2010–2011 metais pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgus į turėtą praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį (b. l. 51–52).

Nustatyta, kad I. K., remdamasi Pensijų įstatymu, 2012-11-21 pateikė VSDF valdybai prašymą išmokėti susidariusią paskirtos senatvės pensijos nepriemoką, t. y. už 2010 m. – 5 398,01 Lt, už 2011 m. – 5 682,90 Lt (b. l. 6).

VSDF valdyba 2012-12-20 sprendime Nr. (6.5)I-7587 pareiškėjai nurodė, kokiomis teisės aktų nuostatomis remiantis jai buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta pensija, ir pažymėjo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų pensijų kompensavimo įstatymo projektą, kurį priėmus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėta pensijos dalis asmenims bus kompensuota. Taigi VSDF valdyba atsisakė išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo taikymo susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 8).

2013-08-12 pareiškėja VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriui pateikė prašymą per 10 dienų išmokėti 5 398,01 Lt 2010 metais ir 5 683 Lt 2011 metais dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, neišmokėtos pensijos (b. l. 11).

VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyrius 2013-08-21 sprendimu Nr. (10.18)I-18059 atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką, motyvuodamas, kad skyrius vykdė įstatymą, taigi pensijos mažinimas dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo pagrįstas (b. l. 19–20).

Nesutikdama su VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus sprendimu, pareiškėja 2013-09-02 padavė skundą VSDF valdybai, kuriame, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012-12-19 nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašė panaikinti skyriaus sprendimą ir įpareigoti jį išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 13–14).

VSDF valdyba 2013-09-11 sprendimu Nr. (6.5)I-6001 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą iš esmės, padariusi išvadą, kad jai jau buvo atsakyta 2012-12-20 raštu, o naujų aplinkybių, turinčių įtakos 2010–2011 metais neišmokėtos pensijos grąžinimui, ji nenurodė (b. l. 15).

Iš pareiškėjos skundo turinio nustatyta, kad ginčas byloje kilo dėl jai 2010-01-01– 2012-12-31 neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinio socialinio draudimo pensijos dydžio sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, neišmokėjimo pagrįstumo.

Ginčo dalykas – VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013-08-21 sprendimo Nr. (10.18)I-18059 ir VSDF valdybos 2013-09-11 sprendimo Nr. (6.5)I-6001 teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pensijų įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai bei Laikinasis įstatymas, kurio 1 str. 2 d. 5 p. nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą.

Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad VSDF valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Iš išdėstytų nuostatų matyti, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą praktiką šiuo klausimu).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išaiškino, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą VSDF valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galimai pažeistas teises bei interesus.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 91 punkte nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo pensija, išskyrus išankstinę senatvės pensiją, mokama už einamąjį mėnesį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos nustatyta tvarka.

Nustatyta, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi nuo šio momento skaičiuotinas 3 metų terminas, per kurį pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su atitinkamai senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į Fondo valdybą, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Kaip jau buvo nustatyta, pareiškėja į Fondo valdybą kreipėsi dar 2012-11-21 (b. l. 6), taigi nepraleidusi 3 metų termino. Fondo valdybos pateikto 2012-12-20 sprendimo Nr. (6.5)I-7587 teismui neskundė, tačiau po beveik 8 mėnesių, t. y. 2013-08-12 pateikė prašymą VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriui išmokėti 2010–2011 m. dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 11).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išaiškino, kad asmenys, nesutinkantys su Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimais dėl sumažintos pensijos mokėjimo ir siekdami, kad jiems būtų išmokėta pensijos nepriemoka, turėjo kreiptis į Fondo valdybą, o ne į pensiją mokantį valdybos skyrių.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis cituota LVAT nutartimi, darytina išvada, kad pareiškėja, inicijuodama ginčą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, 2013-08-12 prašymą padavė ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – VSDF valdybai, o VSDFV teritoriniam skyriui, todėl darytina išvada, kad būtent 2013 m. rugpjūčio 12 d. laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDF valdybą pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, nes būtent VSDFV Mažeikių skyrius, vadovaudamasis, inter alia, gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo perduoti nagrinėti VSDF vadybai.

Nurodyta išvada lemia, kad yra pagrindas panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013-08-21 sprendimą Nr. (10.18)I-18059, kadangi juo buvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo neišmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, nors, kaip minėta, Fondo valdybos teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo.

Kaip buvo minėta, nesutikdama su VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus sprendimu, pareiškėja 2013-09-02 padavė skundą VSDF valdybai, kuriame, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012-12-19 nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašė panaikinti skyriaus sprendimą ir įpareigoti jį išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 13–14), o VSDF valdyba 2013-09-11 sprendimu Nr. (6.5)I-6001 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, padariusi išvadą, kad pareiškėjai jau buvo atsakyta 2012-12-20 raštu, o naujų aplinkybių, turinčių įtakos 2010–2011 metais neišmokėtos pensijos grąžinimui, ji nenurodė (b. l. 15).

Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.

Teismas, įvertinęs 2012-11-21 pareiškėjos prašymo ir 2013-09-02 prašymo turinius (b. l. 6, 13–14), daro išvadą, kad jie negali būti laikomi tapačiais, kadangi 2013-09-02 prašyme pareiškėja, be kita ko, prašė panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus sprendimą Nr. (10.18)I-18059, o 2012-11-21 prašyme tokio reikalavimo nebuvo. Todėl Fondo valdyba turėjo vertinti, ar skyrius pagrįstai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą išmokėti pensijos nepriemoką ir ar pagrįstai atsisakė ją išmokėti.

Be to, pareiškėja 2013-09-02 skunde vadovavosi 2012-12-19 Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame pateiktas išaiškinimas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų atgalinio taikymo ir kuris, jai 2012-11-21 teikiant skundą Fondo valdybai, dar nebuvo priimtas.

Dėl nurodytų priežasčių teismas daro išvadą, kad Fondo valdybos 2013-09-11 sprendimas Nr. (6.5)I-6001 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pastebėjo, kad su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais nebūtų suderinamas asmens įpareigojimas iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kai ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija yra aiškiai išdėsčiusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), juo labiau, nagrinėjant bylą teisme. Įpareigojimas vis tiek pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka būtų formalus ir iš esmės apsunkintų asmens teisių bei jo interesų gynybą.

Teismas, įvertinęs išdėstytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Fondo valdybos įpareigojimas išnagrinėti pareiškėjos I. K. skundą dėl 2010–2011 m. pensijos nepriemokos priteisimo būtų tik formalus ir apsunkintų jos teisių ir interesų gynybą, nes Fondo valdyba savo poziciją yra išdėsčiusi tiek atsiliepime į pareiškėjos skundą, tiek 2012-12-20 sprendime Nr. (6.5)I-7587. Todėl teismas, siekdamas administracinių santykių efektyvumo ir operatyvaus sprendimo, negrąžina pareiškėjos skundo Fondo valdybai nagrinėti iš naujo, o pats nagrinėja ginčą dėl 2010–2011 metais susidariusios pensijos nepriemokos iš esmės.

Kaip buvo konstatuota, pareiškėjai pirma pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi pareiškėja, 2013-08-12 naujais pagrindais inicijavusi ikiteisminį ginčą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, praleido Pensijų įstatymo 45 str. nustatytą 3 metų terminą.

VSDF valdybos direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2013-01-23) 20 punkte įtvirtinta, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, jog yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas ir kartu prašoma iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti.

Nagrinėjamu atveju teismas įvertina tai, kad pareiškėja buvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, savo teises siekė apginti operatyviai ir 2012-11-21, t. y. nepraleidusi taikytino 3 metų termino, pateikė Fondo valdybai (įgaliotai ginčą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nagrinėti institucijai) prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėja, gavusi Fondo valdybos 2012-12-20 sprendimą, turėjo pagrindo pamanyti, kad pensijos nepriemoka bus kompensuota, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia įstatymo dėl pensijų kompensavimo projektą (b. l. 8). Tačiau pakankamai protingą laiko tarpą (8 mėnesius) nesulaukusi, kol kompensavimo mechanizmas bus sukurtas, ji, būdama aktyvi, 2013-08-12 kreipėsi dėl nepriemokos išmokėjimo.

Nurodytos aplinkybės, teismo įsitikinimu, pripažintinos objektyviomis termino praleidimo priežastimis ir sudaro pagrindą atnaujinti pareiškėjai praleistą 3 metų terminą skundui dėl pensijos nepriemokos paduoti (kadangi pareiškėja buvo suklaidinta teiginio, kad greitai bus parengtas pensijų kompensavimo mechanizmas, tačiau ji, siekdama apginti savo teises ir teisėtus interesus, nebuvo pasyvi, per ilgai nedelsė ir terminą praleido pakankamai nedaug).

Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-12-01) buvo nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010-12-01 iki 2012-07-13) nustatė, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams (toliau šiame straipsnyje – pensijų gavėjai), kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo 8 str. buvo panaikintas ir neteko galios nuo 2012-07-13, o nuo 2012-01-01 valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų gavėjams Laikinasis įstatymas nebetaikomas apskritai.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 str. 1 ir 2 d. tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012-09-21.

Iš bylos medžiagos nustatyta (b. 51), kad pareiškėjai taikytos Laikinojo įstatymo 8 str. 1 dalies nuostatos ir jai mokėta sumažinta pensija, nes ji 2010–2011 m. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Taigi pareiškėjai pensija buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Konstitucinis Teismas 2012-12-19 sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia, būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Dar daugiau, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį dar negali būti laikomi įvykdytais. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, „Administracinių teismų praktika“, Nr. 22, p. 318–325; 2010-06-07 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 19, p. 261–275).

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011-11-14 nutartis adm. byloje Nr. A575-1831/2011).

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Kaip minėta, šiuo atveju taikytinas 3 metų terminas skundui dėl 2010–2011 metų pensijos nepriemokos paduoti, pareiškėjai yra atnaujintas, nes ji šį terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, taigi teismas, laikydamasis iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, daro išvadą, kad ji turi teisę teisme reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su visa dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos suma.

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalies, įstatymais nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Iš VSDFV Mažeikių skyriaus 2013-11-14 pažymos Nr. (4.18)I-24713 apie pareiškėjai priskaičiuotą ir išmokėtą valstybinio socialinio draudimo pensiją (b. 1. 51–52) matyti, kad dėl minėtų Konstitucijai prieštaraujančių leidėjo nustatytų ribojimų nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 pareiškėjai neišmokėta 9 272, 81 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo pensijos dalis. Šios pažymos duomenimis teismas neturi pagrindo abejoti, nes institucijos atsakingi darbuotojai pateiktų duomenų teisingumą patvirtino savo parašais, o pareiškėja ją paneigiančių savo skaičiavimų nepateikė.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies – atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius įpareigotinas pareiškėjai išmokėti 9 272, 81 Lt, o ne 9 574,46 Lt, kaip prašo pareiškėja savo skunde, valstybinio socialinio draudimo pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bus sprendžiamas įsiteisėjus teismo sprendimui Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. nustatyta tvarka, nes atsakovai turi teisę pateikti atsikirtimus į pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

nusprendžia:

Atnaujinti pareiškėjai I. K. terminą skundui paduoti dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Pareiškėjos I. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013-08-21 sprendimą Nr. (10.18)I-18059 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-09-11 sprendimą Nr. (6.5)I-6001.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrių išmokėti I. K. 9 272, 81 Lt (devynis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt du litus ir aštuoniasdešimt vieną centą) valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.