- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-18
- Bylos Nr.
- 2A-57-372/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė (pirm.), Rasa Bartašienė, Regina Agota Gutauskienė
- Ieškovas
- D. J.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Simas“
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui D. J., jo atstovui V. M., atsakovo atstovams R. P., adv. Eugenijai Povilaitienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009-09-22 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Simas“ dėl išeitinės išmokos priteisimo, delspinigių bei metinių palūkanų priteisimo, sveikatos sužalojimo bendrovėje fakto pripažinimo ir darbo sutarties nutraukimo formuluotės pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas D. J. kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą patikslintu ieškiniu prašydamas: 1) priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Simas“ 2491,83 Lt delspinigių nuo pavėluotai išmokamos kompensacijos už nepanaudotas atostogas; 2) priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Simas“ 9600 Lt dėl uždelsimo sumokėti darbo užmokestį už atostogas; 3) priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Simas“ 1600 Lt 2 mėnesių išeitinę išmoką bei įpareigoti atsakovą pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą pagal DK 127 str. 2 d.; 4 ) priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Simas“ 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo; 5) pripažinti atsakovo kaltę dėl tinkamų ir saugių darbo sąlygų nesudarymo, teisės į kasmetines atostogas pažeidimą ir ieškovo traumos priežastinį ryšį; 6) nustačius dokumentų klastojimą bei kitus pažeidimus taikyti atsakovui baudžiamąją atsakomybę įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovas nurodė, jog jis UAB „Simas“ dirbo nuo 1996-05-01, o nuo 1999-06-30 dirbo pagal neterminuotą darbo sutartį. 2008-08-08 medicinos įstaigoje tikrinantis sveikatą ieškovui buvo nustatyta stuburo osteochondrozė, t.y. stuburo liga, kuri pažeidžia tarpslankstelinius diskus, slankstelius, tarpslankstelinius sąnarius ir stuburo raiščius. Ieškovo teigimu, šiai ligai atsirasti turėjo įtakos stuburo trauma ir nuolatinis jo traumavimas, dėl ko sutriko vietinė kraujotaka. Medicinos specialistų išvada buvo ta, jog ieškovas nebegali dirbti to darbo, kurį dirbo iki šiol, o dirbti tekdavo dažnai nepatogioje pozoje, rankomis kelti sunkias detales, dažnai tekdavo dirbti viršvalandžius. Ieškovas nurodė, kad per paskutinius penkerius metus jis nebuvo atostogose, nors pasirašydavo dokumentuose, kad atostogauja. Ieškovas 2008-08-13 UAB „Simas“ vadovybei įteikė prašymą dėl atostogų suteikimo nuo 2008-08-14, taip pat paprašė atsiskaityti už visus tuos metus, už kuriuos nebuvo atostogose. Bendrovės vadovas ieškovo prašymo netenkino ir jam priklausančių atostogų nesuteikė. 2008-08-26 ieškovas įteikė prašymą bendrovės direktoriui, kad būtų atleistas iš darbo pagal DK 127 str. 2 d. Įmonės vadovas sutiko ieškovą atleisti iš darbo pagal DK 127 str. 2 d., tačiau po to ieškovas gavo iš bendrovės administracijos 2008-08-22 raštą Nr. 53, kad jis atleidžiamas iš darbo nuo 2008-09-01 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. Ieškovas nurodė, kad apie šį įsakymą nieko nežinojęs, su juo nebuvęs supažindintas. Todėl ieškovas prašė teismo pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu ir įpareigoti atsakovą pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, t.y. iš DK 136 str. 3 d. 2 p. į DK 127 str. 2 d. Be to, ieškovo teigimu, darbo sutartyje yra padaryti papildomi įrašai, apie kuriuos ieškovas anksčiau nežinojo, todėl čia įžvelgtinas galimas dokumentų klastojimas. Ieškovui nebuvo mokamas darbo užmokestis už kasmetines apmokamas atostogas, t.y. 6 metus ir 4 mėnesius, tai sudaro 2311 kalendorines dienas, todėl jis prašė priteisti delspinigius nuo pavėluotai išmokamos kompensacijos už nepanaudotas atostogas - 2491,83 Lt. Ieškovui buvo uždelsta sumokėti darbo užmokestį už 12 mėnesių, todėl jis prašė priteisti iš atsakovo 9600 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovo bendrovėje nėra ir nebuvo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vertinimo. Kadangi atsakovas nesudarė ieškovui saugių ir sveikų darbo sąlygų dėl to ieškovui buvo padaryta žala sveikatai, ieškovas prašė teismo pripažinti atsakovo kaltę dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų nesudarymo bei ieškovo teisės pažeidimą į kasmetines atostogas darbingumui ir sveikatai susigrąžinti.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo D. J. 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB „Simas“. Teismas nustatė, kad ieškovas yra atleistas iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Pažymėjo, kad šiuo atveju šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu darbdavys pripažino tai, jog D. J. nebuvo darbe nuo 2008 m. rugpjūčio 4 d. iki rugpjūčio 21 d. Teismas konstatavo, jog ieškovas nebuvimo darbe fakto neneigė, be to, ištyrus byloje esančius įrodymus, nustatyta, kad ieškovas iš tikro be pateisinamų priežasčių minėtu laikotarpiu nebuvo darbe. Pažymėjo, jog ieškovas jokių savo neatvykimą į darbą pateisinančių priežasčių nenurodė, rašyti paaiškinimą atsisakė, tačiau teigė, jog jis nežinojo, kad yra grąžintas į darbą ir nežinojo, nuo kurios valandos jam reikia atvykti į darbą. Teismas atmetė šį ieškovo argumentą kaip nepagrįstą, nes kaip nustatyta byloje, pats ieškovas 2008-08-12 lankėsi savo darbovietėje, kur jam dar kartą buvo paaiškinta apie grąžinimą į darbą, o dar 2007-06-08 ieškovas buvo supažindintas su darbovietės vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, todėl atvykimo į darbą valandą ieškovas privalėjo žinoti. Nurodė, kad ieškovas savo prašymą atleisti pagal DK 127 str. 2 d. pateikė jau po padaryto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, o be to, 2008-08-25 jau buvo priimtas įsakymas Nr. 17 dėl ieškovo atleidimo iš darbo nuo 2008-09-01 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Teismas drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir termino pažeidimų nenustatė. Todėl konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pagrindo, numatyto DK 136 str. 3 d. 2 p. pakeitimo į pagrindą numatytą DK 127 str. 2 d. yra nepagrįstas. Tuo pačiu teismas pripažino, kad nekeičiant ieškovo atleidimo iš darbo pagrindo, nėra įstatyminio pagrindo priteisti ieškovui išeitinę išmoką. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nustatė, jog ieškovui, jo atleidimo dieną, t.y. 2008-09-01, buvo išmokėta piniginė kompensacija už visas nepanaudotas atostogas, t.y. už 6 metus ir 4 mėnesius, kurios suma, išskaičiavus privalomus mokesčius ir alimentus, yra 2975,95 Lt. Todėl teismas pripažino, kad atsakovas su ieškovu atsiskaitė jo atleidimo iš darbo dieną, šiuo metu nėra skolingas ieškovui ir delspinigių mokėti neprivalo. Teismo vertinimu, ieškovas nepagrįstai reikalavo, kad atsakovas turi išmokėti ieškovui 9600 Lt dėl uždelsimo sumokėti darbo užmokestį už 2007 m. kasmetines atostogas. Byloje nustatyta, jog 2007-08-31 ieškovas pateikė pareiškimą dėl atostogų suteikimo nuo 2007-09-03. Atsakovo direktoriaus 2007-09-01 įsakymu Nr. 10 ieškovui suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2007-09-03 iki 2007-09-30, o 2007-09-03 mokamuoju žiniaraščiu Nr. 20 ieškovui, išskaičiavus privalomus mokesčius, išmokėtas darbo užmokestis už atostogų laiką - 450,72 Lt, šią sumą ieškovas gavo. Pažymėjęs, kad jokių tai paneigiančių įrodymų byloje nėra, teismas laikė, jog atsakovas su ieškovu atsiskaitė laiku, DK 176 str. 2 d. nustatyta tvarka, atsakovas nėra skolingas ieškovui, todėl 9600 Lt delspinigių už uždelsimą sumokėti darbo užmokestį už 2007 m. ieškovo kasmetines atostogas mokėti neprivalo. Nustatęs, kad ieškovui jo prašymu buvo suteikiamos kasmetinės atostogos, teismas pripažino, jog nėra pagrindo konstatuoti ieškovo teisės į kasmetines atostogas pažeidimą. Konstatavo, kad ieškovo reikalavimas pripažinti atsakovo kaltę dėl tinkamų ir saugių darbo sąlygų nesudarymo ir ieškovo traumos priežastinį ryšį yra nepagrįstas, nes remiantis Lietuvos Respublikoje galiojančiomis teisės normomis sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų aplinkybių ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Be to, teismas pripažino, jog nėra pagrindo patvirtinti, kad atsakovas klastojo darbo sutartį, sudarytą su ieškovu. Tokią išvadą teismas padarė todėl, kad atsakovo pateiktos darbo sutarties kopijos atžymos atitinka byloje nustatytoms vykusioms tam tikroms darbinių santykių dokumentavimo procedūroms, o atsakovo rašte Nr. 53 nurodyta dokumento surašymo data laikytina dokumento sudarymo klaida, ką patvirtina atsakovo informacinių siunčiamųjų dokumentų registracijos žurnalas. Teismas, atmetęs ieškovo D. J. ieškinį, priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. J. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas bei pažeidžiantis vienos proceso šalies teises ir principus į teisingą teisminį procesą. Be to, teisėjo elgesys ieškovo atžvilgiu prieštarauja LR Teisėjų etikos kodeksui, o pats teisėjas neatliko savo pareigos – didinti visuomenės pasitikėjimą teismais ir teisėjais. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi vien tik atsakovo liudytojų parodymais, atmesdamas ieškovo liudytojų parodymus. Visi teismo paminėti liudytojai yra priklausomi nuo atsakovo, nes yra darbiniuose santykiuose su atsakovu. Tokiu būdu teismas faktiškai veikė atsakovo pusėje ir pažeidė CPK 6, 17, 21 straipsniuose įtvirtintus asmenų lygybės įstatymui ir teismui, teismo nešališkumo bei šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į CPK 410 - 418 str. reikalavimus, visapusiškai neišnagrinėjo įrodinėtinų byloje aplinkybių, tai reiškia, kad bylą išnagrinėjęs teismas neištyrė ir neįvertino visų faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
2. Teismas, nagrinėdamas bylą įsivėlė į 2008 m. rugpjūčio 4 - 21 d. įvykius (kurie nėra esminiai) dėl neva ieškovo padaryto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Juolab, kad byloje yra eilė šiam teiginiui prieštaraujančių įrodymų. 2008-08-06 prašymu ieškovas kreipėsi į bendrovės vadovą vadovaudamasis DK 127 str. 4 d. prašydamas grąžinti prašymą, užregistruotą 2008-08-04. Atsakovas pranešimą ieškovui išsiuntė 2008-08-08 (voko kopija yra byloje) dėl ieškovo iškvietimo į bendrovę. Ieškovas šį laišką gavo dar vėliau. Reaguodamas į atsakovo kvietimą D. J. 2008-08-12 atvyko į UAB „Simas“ ir paklausė R. P., kada jis turėtu grįžti į darbą tačiau ieškovui buvo pasakyta, kad pasitarus su teisininku jam bus pranešta. Teismas neatsižvelgė į ieškovo 2008-08-26 prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 2 d. dėl sveikatos. Su šiuo atleidimo iš darbo pagrindu bendrovės vadovas R. P. sutiko, patvirtindamas savo parašu. Pasirašydamas darbdavys išreiškė savo valią. Tai leidžia daryti visiškai pagrįstą prielaidą jog bendrovės vadovas toleravo šią tariamą ieškovo pravaikštą. Šio fakto R. P. nepaneigė teismo posėdžio metu, jis taip pat negalėjo paaiškinti, kas jį vertė pasirašyti ant prašymo atleisti ieškovą iš darbo nuo 2008-08-26 pagal DK 127 str. 2 d. dėl sveikatos.
3. Teismas nepastebėjo, kad atsakovo pateiktuose 2009-01-22 Nr. 04 darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose už 2008 m. sausio - rugsėjo mėn. yra pažymėta, jog ieškovas D. J. 2008-09-01 dirbo bendrovėje 8 valandas. Neaišku kaip darbuotojas, būdamas atleistas iš darbo už tariamas pravaikštas, galėjo dirbti 2008-09-01. Už šią dieną nėra atsiskaityta, o tai reiškia, kad darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo, nepilnai su juo atsiskaitė. Todėl šiuo atveju turėtų būti taikoma DK 141 str. nuostata.
4. Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė DK 176 str. nuostatas. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų dokumentų, ieškovui už 2007 - 2008 m. laikotarpį nebuvo garantuotas LR vyriausybės patvirtintas minimalus atlyginimas, taip pat nebuvo mokamas darbo užmokestis už kasmetines apmokamas atostogas, t.y. 6 metus ir 4 mėn., tai sudaro 76 mėn. arba 2311 kalendorines dienas. Šio fakto nepaneigė ir pats atsakovas. Nėra aišku, kodėl teismas neįžvelgė atsakovo kaltės dėl atostogų nesuteikimo bei neapmokėjimo už jas laiku, kaip to reikalauja įstatymai. Ieškovas bei liudytojas R. T. patvirtino, kad per atostogų laikotarpį buvo verčiamas dirbti, nes už nepaklusnumą galėjo būti atleistas iš darbo.
5. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti atsakovo kaltę dėl tinkamų ir saugių darbo sąlygų nesudarymo ir ieškovo traumos priežastinį ryšį dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir t.t. Ieškovui sveikatos sutrikimas atsirado ne staiga, bet dėl ilgalaikio neigiamo poveikio jo sveikatai bei, dėl teisės į poilsį (atostogas) nesuteikimas. Tai patvirtina VDI Šiaulių skyriaus 2008-09-02 reikalavimas Nr. Rl-0203-0831 pašalinti nustatytus pažeidimus. Neaišku, kodėl teismas nepatikrino šių akivaizdžių faktų, o interpretavo faktus taip, kad nepakenktų atsakovui. Vertinant teismo sprendimo motyvus, susidaro įspūdis, kad teismas pateisino tą ginčo šalį, kuri pažeidė įstatymus bei nesudarė saugių ir sveikų darbo sąlygų darbuotojams. Atsakovo bendrovėje nebuvo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vertinimo. Kadangi atsakovas nesudarė ieškovui saugių ir sveikų darbo sąlygų, dėl to ieškovui buvo padaryta žala sveikatai, teismas turi pripažinti atsakovo kaltę dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų nesudarymo bei ieškovo teisės pažeidimą į kasmetines atostogas darbingumui ir sveikatai susigrąžinti.
6. Teismas netinkamai bei formaliai ištyrė byloje surinktus duomenis dėl darbo sutarties klastotės. Liudytoja B. E. patvirtino, kad ieškovas darbo sutarties neturėjo nei būdamas darbiniuose santykiuose su atsakovu, nei po jo atleidimo iš darbo. 2008-08-15 rašte VDI Šiaulių skyriui buvo nurodyta, kad ieškovas neturi darbo sutarties antrojo egzemplioriaus, kaip to reikalauja DK 99 str. nuostatos. Liudytoja teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji kartu su ieškovu 2008 m. rugsėjo mėn. nuvyko į VDI Šiaulių skyrių pasiteirauti kaip vyksta tyrimas ir iš tyrimą atlikusio darbo inspektoriaus A. P. gavo D. J. darbo sutarties kopiją, kuri buvo pateikta teismui. Liudytoja, gautą iš inspektoriaus darbo sutarties kopiją laikė savo rankose, todėl atsiminė, kad ji buvo ant vieno lapo ir darbo sutarties nutraukimo formuluotė buvo 2008-08-04 pagal DK 127 str. l d.. Darbo sutartyje jokių taisymų nebuvo. Atsakovas, nežinodamas, kad ieškovas turi darbo sutarties kopiją, teismui pateikė savo darbo sutarties versiją. Joje atsirado trečias papildomas lapas ir formuluotė dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. buvo nubraukta bei pakeista į „Darbo sutartis nutraukta pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. nuo 2008-09-01 d.“. Tokių būdu atsakovas pateikdamas VDI Šiaulių skyriui D. J. Darbo sutartį, kuri yra byloje, tyčia suklaidino minimą instituciją, nes patikrinimas buvo atliekamas jau po ieškovo atleidimo iš darbo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo D. J. apeliacinį skundą atsakovas UAB „Simas“ prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą bei priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1. Apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 str. apeliacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų. Apeliantas skunde gvildena teisėjų elgesio principus, LR Teisėjų etikos kodekso normas, o tai reiškia, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas argumentais, nesusijusiais su ieškinio dalyku ar pagrindu.
2. Teismas, nagrinėdamas ieškovo atleidimo iš darbo pagrįstumą visapusiškai ir objektyviai nagrinėjo, ar ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą, už kurį buvo atleistas iš darbo, ir teisingai įvertino šį pažeidimą kaip šiurkštų.
3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad „teismas neatsižvelgė į ieškovo prašymą 2008-08-26 atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 2 d.“. DK 136 str. 3 d. 2 p. numato atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, o DK 127 str. 2 d. - darbuotojo iniciatyva, nesant darbuotojo kaltei. Šie du įstatyme numatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai yra skirtingi, todėl jų keisti vieną kitu negalima. Be to, teisės prašyti keisti atleidimo iš darbo pagrindą darbuotojui, padariusiam darbo drausmės pažeidimą, įstatymas nenumato. Ieškovas pasirinko tariamai pažeistų teisių gynimo būdą nenumatytą įstatymo. Ieškovas neprašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikyti pažeistų teisių gynimo būdą numatytą įstatymo (DK 297 str. 3 ir 4 d.). Ieškovas 2008-08-26 rytą pateikė prašymą jį atleisti iš darbo savo noru dėl sveikatos, kai jau buvo priimtas įsakymas dėl jo atleidimo iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. Ant ieškovo prašymo atsakovo direktorius užrašė „atleisti“ ir pasirašė. Buvo planuota pasiaiškinti dėl galimybės pakeisti anksčiau priimtą įsakymą, tačiau ieškovas su savo pareiškimu išvyko iš įmonės, todėl šis klausimas nebebuvo svarstomas.
4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas vadovavosi tik atsakovo liudytojų parodymais. Teismas analizavo ir aptarė visų byloje apklaustų liudytojų parodymus, juos įvertino tinkamai ir teisingai. Tai, kad atsakovas atleido ieškovą dėl asmeninių paskatų ar atsakovo liudytojai davė neteisingus parodymus, yra tik niekuo neparemtos ieškovo prielaidos.
5. Apeliaciniame skunde neteisingai aiškinamas įstatymas, reglamentuojantis kasmetinių atostogų apmokėjimo tvarką. Apeliantas remiasi DK 176 str., kuris numato kasmetinių atostogų pratęsimą laiku nesumokėjus darbo užmokesčio. Tačiau įstatymas neįpareigoja darbdavį mokėti darbo užmokestį darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už pasinaudotas kasmetines atostogas dar už 12 mėnesių, joms pasibaigus. Be to, apeliantas nepagrįstai remiasi LR Atostogų Įstatymu, kuris neteko galios nuo 2003-01-01 (DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 str. 5 d.).
6. Teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą „dėl atsakovo kaltės dėl tinkamų ir saugių darbo sąlygų nesudarymo bei ieškovo patirtos traumos priežastinio ryšio bendrovėje pripažinimo“. Tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo argumentai ir pats reikalavimas yra nesuprantamas. Ieškovas yra apdraustas Nelaimingų atitikimų darbe socialiniu draudimu. Darbuotojų patirtų traumų bei kenksmingų sąlygų darbe faktų nustatymą reglamentuoja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo Įstatymas. Šie faktai nėra priskirti nustatyti teismams. Per visą ieškovo darbo laikotarpį ieškovas darbe nepatyrė jokios traumos ir nesusirgo profesine liga. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jam yra padaryta žala sveikatai, o bendro ieškovo susirgimo priežasčių nustatymas nėra teismo kompetencija.
Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neištyrė byloje surinktų duomenų dėl darbo sutarties klastotės. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžiuose atsakovas įrodinėjo, kad buvo surašyti du darbo sutarties egzemplioriai, kurių vienas buvo pas darbdavį, kitas pas ieškovą. 2008-08-04 D. J. parašė prašymą atleisti jį iš darbo pačiam prašant. 2008-08-04 Įsakymu darbo sutartis su juo buvo nutraukta, paskaičiuotos išmokėtinos sumos, nutraukiant darbo sutartį. Tą pačią dieną atsakovas pranešė SODRAI apie darbo sutarties nutraukimą ir padarė įrašą darbo sutartyje. 2008-08-06 ieškovas parašė prašymą grąžinti jo „prašymą užregistruotą 2008-08-04“, vadovaujantis DK 127 str. 4 d. Įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo buvo atšauktas, 2008-08-07 raštu Nr. 41 pranešta ieškovui, kad jis grąžinamas į darbą įmonėje UAB „Simas“. Įmonėje esančioje darbo sutartyje atsakovas išbraukė įrašą apie ieškovo atleidimą iš darbo, ieškovo turimame egzemplioriuje to nepadarė, nes ieškovas savo egzemplioriaus darbdaviui nepateikė. Dėl tos pačios priežasties ieškovo turimoje darbo sutartyje nėra įrašo apie jo atleidimą iš darbo nuo 2008-09-01. 2008-09-01 ieškovo prašymu jam buvo duotas raštu paaiškinimas, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu jis yra atleistas iš darbo. Tai patvirtina ieškovo parašas siunčiamų dokumentų registracijos žurnale.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose, nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).
Kolegija nagrinėja bylą, pasisakydama dėl kiekvieno apelianto motyvo. Atmesdama apelianto motyvą, kad teismas rėmėsi vien tik atsakovo liudytojų parodymais, kolegija įvertina tai, jog byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (CPK 185 str. 1 d.). Jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Nurodydamas, kad teismas pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui, teismo nešališkumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus, apeliantas iš esmės reiškia pretenzijas tik dėl to, jog teismas įvertino įrodymus taip, kaip būti norėjęs apeliantas. Apelianto motyvas, kad teismo apklausti liudytojai M. Š., P. Š., R. G., G. V. dirba pas atsakovą, todėl jų parodymai nėra objektyvūs, laikytinas nepagrįstu. Visi liudytojai pasirašė priesaiką, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog jie teismui teikė neatitinkančius tikrovę parodymus. Darbo bylose teismas turi būti aktyvus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas ieškovui suteikė galimybę ieškinį tikslinti net du kartus (b.l. 72-74, t. 1, b.l. 105-108, t. 1). Teismas suteikė galimybę tiek apeliantui, tiek atsakovui pateikti įrodymus. Tai užfiksuota teismo posėdžio protokole (b.l. 116-117, t. 1). Būtent apelianto prašymu bylos nagrinėjimas buvo atidedamas du kartus (b.l. 136-137, 144, t. 1). Teismo posėdžio protokole nėra užfiksuota, kad teismas būtų atmetęs kokį nors apelianto prašymą, susijusį su įrodymų pateikimu. Apelianto prašymu buvo daroma pertrauka ir patenkinamas jo prašymas apklausti liudytoją B. E. (b.l. 139, t. 1). Liudytojas R. T. apelianto reikalavimu buvo apklaustas du kartus (b.l. 184, t. 1). Taigi, kolegija daro išvadą, kad jokio teismo šališkumo ar apelianto teisių pažeidimo, suvaržant jo galimybę teikti įrodymus, nenustatyta. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, būtent jų pagrindu priimamas sprendimas, tenkinant ar atmetant apelianto reikalavimus. Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė ir įvertino įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir tinkamai pritaikė proceso bei materialines teisės normas.
Apeliantas nepagrįstai reikalavo priteisti 9600 Lt darbo užmokesčio už kasmetinių atostogų nesuteikimą, remdamasis Atostogų įstatymo 15 ir 16 straipsnių nuostatomis. Šis įstatymas neteko galios nuo 2003-01-01, todėl kaip pagrindas reikšti savo reikalavimus apeliantui negalėjo būti taikomas. Nutraukiant darbo sutartį, apeliantui buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Tai jis patvirtino savo parašu (b.l. 41, t. 1). Apeliantas nurodo, kad teismas nesirėmė liudytojo R. T. parodymais. Teismo posėdžio protokole užfiksuoti šio liudytojo parodymai nėra informatyvūs, tačiau juose aiškiai nurodoma, kad jam nebuvo žinoma, ar buvo atvejų, kada darbuotojams įmonėje nebūtų suteiktos atostogos.
Darbo kodeksas nesuteikia teismui teisės keisti atleidimo iš darbo pagrindą ir įpareigoti atsakovą atleisti apeliantą iš darbo pagal DK 127 str. 2 d.. Apeliantas turėjo galimybę ginčyti atsakovo priimtą Įsakymą Nr. 17 ir įrodinėti, kad buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. (b.l. 30, t. 1). Tačiau ir tokiu atveju, jei teismas pripažintų jo motyvus pagrįstais, atleistas iš darbo jis galėtų būti laikomas pagal teismo sprendimą (DK 297 str. 4 d.). Teismo sprendime negalima būtų nurodyti, kad apeliantas atleistas iš darbo dėl sveikatos būklės pagal DK 127 str. 2 d.. Kaip jau nurodyta, teismas darbo bylose gali būti aktyvus. Dėl šios priežasties jis pagrįstai pasisakė dėl apelianto atleidimo iš darbo pagal DK 136 str. 2 d. 3 p. teisėtumo. Tokiu atveju apelianto motyvas, kad teismas nepagrįstai aiškinosi šias aplinkybes, yra nepagrįstas. Kolegijos posėdyje apeliantas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad nuo 2008-08-04 iki 2008-08-22 darbe nebuvo dėl svarbių priežasčių (b.l. 101, t. 1). Atsakovas reikalavo pasiaiškinti dėl šių aplinkybių (b.l. 25, t. 1), tačiau apeliantas į tai nereagavo. Tokiu atveju atsakovas turėjo teisę taikyti drausminę nuobaudą ir pasirinko ją tinkamai – atleidimą iš darbo (b.l. 30, t. 1). Ši nuobauda negali būti vertinama kaip per griežta, atsižvelgiant į tai, jog apeliantas darbe nebuvo ilgą laiką ir nenurodė darbdaviui tokio nebuvimo darbe priežasties (DK 238 str.). UAB „Simas“ buvo patvirtintos Įmonės darbo tvarkos taisyklės (b.l. 35, t. 1), su kuriomis apeliantas buvo supažindintas (b.l. 36, t. 1). Darbdavys nusprendė apeliantą atleisti iš darbo kitu pagrindu, nei prašė apeliantas - kaip padariusį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Tai reiškia, kad jis įstatyminę pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą įvykdė pasirinkdamas kitą sutarties nutraukimo pagrindą nei reikalavo apeliantas, o tokiu atveju apelianto pareiškimas neturi teisinės galios. Jei teismas pripažintų darbdavio pasirinkimo neteisėtumą, darbo sutartis baigtųsi teismo sprendimu, o ne šalių valinių veiksmų pagrindu. Šiuo atveju atsakovo įrašas „atleisti“ (b.l. 5, t. 1) tik patvirtina jo valią nutraukti darbo sutartį su apeliantu, tačiau tai nereiškia, kad jis sutinka su apelianto nurodytu atleidimo iš darbo pagrindu. Tai įrodo jo veiksmai, reikalaujant pasiaiškinimo (b.l. 25, t. 1) ir priimant Įsakymą Nr.17 (b.l. 30, t. 1).
Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista arba ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Šiuo atveju apelianto reikalavimas pripažinti atsakovo kaltę dėl tinkamų ir saugių darbo sąlygų nesudarymo bei teisės į kasmetines atostogas pažeidimo iš viso negali būti nagrinėjamas teisme taip, kaip jis suformuluotas ieškinyje. Tuo tarpu ieškinyje apeliantas nurodo, jog dėl to, kad atsakovas neužtikrino jam saugių ir sveikų darbo sąlygų, ieškovui buvo padaryta žala sveikatai. Apeliantui profesinė liga nėra pripažinta (b.l. 169, t. 1). Duomenų apie tai, kad apeliantui per visą darbo laikotarpį pas atsakovą buvo padaryta žala sveikatai, nepateikta. Liga, kuri įvertinta kaip mišrios etiologijos, buvo konstatuota 1994 metais (b.l. 150, t. 1), kai apeliantas dar nedirbo pas atsakovą. Bendro susirgimo atsiradimas negali būti siejamas su atsakovo sudarytomis arba nesudarytomis darbo sąlygomis, reikalaujant priteisti žalą.
Apelianto motyvas, kad teismas neįvertino šalių darbo sutarties klastotės, nepagrįstas. Apeliantas neginčijo savo parašo teismui pateiktoje Darbo sutartyje Nr.13 (b.l. 43-44, t. 1). Tokiu atveju kolegija daro išvadą, kad nurodyti dokumentai negali būti laikomi suklastotais, kadangi ant kiekvieno lapo yra apelianto parašai. Teismui pateikti dokumentai atitinka kiekvieną atsakovo veiksmą, susijusį su apelianto darbo sutartimi. Pagal apelianto prašymą (b.l. 19, t. 1) atsakovas buvo priėmęs Įsakymą dėl atleidimo iš darbo (b.l. 28, t. 1). Vėliau darbdavys patenkino apelianto prašymą (b.l. 20, t. 1) ir šį savo įsakymą pasinaikino. Jo turimoje darbo sutarties kopijoje šis faktas buvo užfiksuotas kaip ištaisymas. Apelianto atleidimo iš darbo Įsakymu Nr. 17 (b.l. 30, t. 1) konstatuotas faktas įrašytas darbo sutarties kopijoje bei pasirašytas abiejų šalių. Taigi, liudytojos B. E. teiginys, kad ji matė kitos apimties darbo sutarties kopiją, negali būti laikomu absoliučiu įrodymu, kad darbdavys klastojo šį dokumentą. Šiuo atveju liudytoja galėjo sąžiningai klysti. Kolegija pažymi, kad darbdavys yra atsakingas už darbo sutarties formos nesilaikymą (DK 99 str. 2 d.). Vertinant teismui pateiktą Darbo sutarties Nr. 13 (b.l. 43-44, t. 1) kopiją, matyti, kad joje buvo daromi ištaisymai. Tai rodo, kad darbdavys yra neatidus ir nerūpestingas, tačiau tai negali būti pagrindu teigti, jog šis dokumentas buvo klastojamas.
Apelianto teiginys, kad už 2008 m. rugsėjo 1 dieną nebuvo sumokėtas atlyginimas, o tai vertintina kaip nepilnas atsiskaitymas su juo, nepagrįstas. Darbo sutartis su apeliantu buvo nutraukta nuo 2008-09-01. Į jo Asmeninę sąskaitą (b.l. 85, t. 1) buvo įskaičiuotas ir darbo užmokestis rugsėjo mėnesį. Būtent 2008-09-01 apeliantui buvo paskaičiuotos visos išmokos (b.l. 46, t. 1). Kaip patvirtino liudytoja R. G., apeliantui buvo kilę įtarimų dėl per mažos išmokamos sumos, tačiau jam buvo pateikti įrodymai dėl išskaitų pagrįstumo. Tą pačią dieną apeliantas raštu patvirtino, kad gavo pinigus (b.l. 41, t. 1). Tai reiškia, kad su juo buvo atsiskaityta visiškai ir pretenzijų darbdaviui nebuvo pareikšta.
Atmetant apeliacinį skundą, iš ieškovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Jos sudaro 9,66 Lt (b.l. 12, t. 2).
Spręsdama klausimą dėl atsakovo prašymo priteisti iš apelianto 300 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidų ir 1200 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje, kolegija atsižvelgia į LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje trukmę (1 val.), į ne itin didelį bylos sudėtingumą ir sumažina iš apelianto atsakovui priteistiną bendrą bylinėjimosi išlaidų dydį iki 500 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies pirmu punktu,
nutaria:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą..
Priteisti iš ieškovo D. J. atsakovui UAB „Simas“ 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje. Priteisti iš ieškovo D. J. 9,66 Lt valstybei.