- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-277/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-1-00483-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys (pran.), Elena Vainienė
- Nuteistasis
- V., V. V.
- Nukentėjusysis
- Z. V.
- Advokatai
- Jolanta Bagdonienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo V. V. priteista 5 049,21 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiosios Z. V. gydymo išlaidoms padengti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 16 d., apie 19 val. 30 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, konflikto dėl asmeninio tarpusavio nesutarimo metu tyčia peiliu dūrė į krūtinės sritį ir taip sužalojo žmoną Z. V., ir padarė jai pjautinę žaizdą dešinio dilbio proksimalinėje dalyje ir durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimą su širdiplėvės ir dešinio širdies skilvelio pažeidimu, t. y. dėl kiauryminės krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimo su širdiplėvės ir dešinio širdies skilvelio pažeidimo, kraujo susikaupimo dešinėje pleuros ertmėje sunkiai sutrikdė sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį. Apeliantas skunde nurodo, kad nuoširdžiai gailisi ir pergyvena, po nusikaltimo padarymo žmonos nepaliko likimo valiai, o iškvietė medicinos pagalbą ir policiją, savo kaltę pripažino iš karto, žmona jam atleido ir nori būti kartu, ikiteisminiam tyrimui ir teismui netrukdė. Prašo atsižvelgti į jo amžių, nes po bausmės atlikimo, jis taps niekam nereikalingu.
Gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.
Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.V. V. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde V. V. prašo jo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį (sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus). Tačiau apeliantas skunde nenurodo jokių argumentų, kuriems esant jo veiką būtų galima perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį. Iš nuteistojo V. V., nukentėjusiosios Z. V. ir liudytojo J. S. parodymų matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusioji dažnai girtaudavo, tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios kildavo barniai ir konfliktai, už tai nukentėjusioji anksčiau buvo net sumušta (b. l. 136-137). Akivaizdu, kad besaikis alkoholio vartojimas, barniai ir dažni konfliktai buvo nuteistojo ir nukentėjusiosios gyvenimo būdas, nes nukentėjusioji dėl to buvo priversta išeiti iš namų ir gyventi atskirai. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 16 d. vakare, bute pas M. A. gėrė alkoholį. Išgertuvių metu nuteistasis ją pavadino „prostitute“, o ji nuteistąjį - „pederastu“, nors nuteistasis drausdavo jį taip vadinti (b. l. 135). Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis dūrė peiliu žmonai (nukentėjusiajai Z. V.) už tai, kad nukentėjusioji jį varė iš namų ir pavadino įžeidžiančiu žodžiu (b. l. 134). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios kilusi konfliktinė situacija abiem nebuvo staigi ar netikėta, nes konfliktai tarp jų buvo dažni bei pagrįstai konstatavo, kad šio nusikaltimo padarymo paskatos (motyvas) buvo nuteistojo pyktis. Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau paminėti nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymai duoda pagrindą daryti išvadą, kad šio nusikaltimo padarymo motyvas buvo vienas kitam pasakyti įžeidžiantys žodžiai. Akivaizdu, kad nuteistasis dėl tokių nukentėjusiosios žodžių ir veiksmų supyko, todėl nuėjo į virtuvę, pasiėmė peilį ir grįžęs dūrė žmonai (nukentėjusiajai Z. V.) į krūtinę. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis buvo neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir tai pagrįstai pripažinta kaip aplinkybė, sunkinanti jo atsakomybę. Apeliacinis teismas pažymi, kad nuteistojo veiksmai nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo patvirtina, kad apeliantas puikiai orientavosi aplinkoje ir suvokė savo veiksmus bei galimus padarius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis peiliu dūrė nukentėjusiajai ne iš karto po kilusio konflikto, o po tam tikrų pasiruošimo veiksmų, t. y. po to, kai nuteistasis nuėjo į virtuvę, pasiėmė peilį ir grįžo atgal. Nuteistojo girtumas ir tokie nusikalstami veiksmai (dūris peiliu į krūtinę) negali būti laikomi kaip padaryti labai susijaudinus, esant fiziologinio afekto būsenoje.
V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į jo amžių, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad žmona atleido ir nori būti kartu su juo.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokie V. V. skundo argumentai yra nepagrįsti. Remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Šiaulių apygardos teismas, skirdamas V. V. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Taip pat įvertino tai, kad V. V. anksčiau teistas (nors teistumas išnykęs), administracinėmis nuobaudomis nebaustas. Taip pat teismas pagrįstai V. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis apygardos teismas pripažino tai, kad V. V. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, t. y. iškvietė greitąją medicinos pagalbą (BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. birželio 27 d.) numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 metų iki 12 metų. Apygardos teismas, įvertinęs V. V. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių kiekį ir santykį, atsižvelgdamas į nuteistojo veiksmus po nusikaltimo padarymo, padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už įstatymo sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V. gimė XXXX metais (šiuo metu jam XX metai), todėl laikoma, kad jis nėra sulaukęs amžiaus, kuriam esant reikėtų ypatingai atsižvelgti skiriant bausmę ar dėl to jam būtų sunku ją atlikti laisvės atėmimo vietoje.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. V. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia ir nurodė, kad nuteistasis siekė bet kokių padarinių (b. l. 140). Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas supainiojo netiesioginės ir tiesioginės neapibrėžtos tyčios turinį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. V. nusikalstamą veiką iš tikrųjų padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes durdamas peiliu į krūtinę suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau jiems buvo abejingas, t. y. jam buvo priimtini bet kokie padariniai (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju kaltininkas atsako pagal faktiškai kilusius padarinius. Teisėjų kolegija tai nelaiko BPK normų pažeidimu ir šią klaidą ištaiso šios nutarties aprašomojoje dalyje nekeisdamas nuosprendžio.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji Z. V. pirmosios instancijos teisme iš tikrųjų prašė vyrui (nuteistajam) neskirti griežtos bausmės (b. l. 137). Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. V. sunkiai sužalojo žmonos Z. V. sveikatą ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, paskyrė V. V. laisvės atėmimo bausmę, kuri yra švelnesnė už įstatyme numatytą bausmės vidurkį. Tai, kad nukentėjusioji nuteistajam atleido ir nori būti kartu bei dėl to, kad apeliantas netrukdė ikiteisminiam tyrimui ir teismui, nėra pagrindo dar labiau švelninti paskirtą bausmę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. V. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.