Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2016-06-08 · Civilinė byla Nr. e2A-905-613/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-08
Bylos Nr.
e2A-905-613/2016
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-00950-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Giedrė Seselskytė, Erinija Kazlauskienė, Aušra Maškevičienė
Atsakovas
Z. N., O. N.
Ieškovas
AB SEB banko
Trečiasis asmuo
notarė B
Kategorijos

Pranešėja Giedrė SeselskytėCivilinė byla Nr. e2A-905-613/2016Teisėja Larisa Šimanskienė (S) Proceso Nr. 2-06-3-00950-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos:2.5.1.6.1.; 3.1.7.5.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.; 3.3.1.21

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2016 m. birželio 8 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės ir Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Z. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB SEB banko ieškinį atsakovėms Z. N. ir O. N. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo antstolis A. S., pagal atsakovės O. N. patikslintą priešieškinį atsakovei Z. N. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir jos kvalifikavimo kaip išlaikymo iki gyvos galvos sutarties, tretieji asmenys notarė B. V., AB SEB bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė AB SEB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, kuria atsakovė Z. N. padovanojo atsakovei O. N. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės O. N. atsakovei Z. N. butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-03-23 tarp ieškovės AB SEB banko ir G. Š. buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti kredito gavėjai sutartyje nustatytą kreditą, o G. Š. įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka grąžinti kreditą. 2007-04-19 tarp ieškovės ir atsakovės Z. N. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 04/07114, pagal kurią atsakovė įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti ieškovei ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėja, jeigu pastaroji neįvykdys savo prievolių pagal kredito sutartį. Realizavus kredito gavėjos bankui įkeistą turtą, gautų piniginių lėšų skolai pagal kredito sutartį padengti nepakako, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl likusios skolos priteisimo iš atsakovės Z. N. kaip solidariosios bendraskolės. Klaipėdos apygardos teismas 2014-09-15 sprendimu AB SEB banko ieškinį tenkino. Minėto sprendimo pagrindu teismas 2014-10-20 išdavė vykdomąjį raštą, kuris pateiktas vykdyti antstoliui A. S.. Antstolis 2014-11-24 areštavo atsakovei Z. N. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Antstolio padėjėja 2014-12-17 informavo ieškovę, kad atsakovė O. N. 2014-12-08 antstolių kontorai pateikė prašymą dėl minėto nekilnojamojo turto arešto panaikinimo, nes turtas jai priklauso nuosavybės teise pagal 2010-03-04 dovanojimo sutartį. Dovanojimo sutartis iki turto arešto akto surašymo dienos Nekilnojamojo turto registre įregistruota nebuvo. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovė Z. N. turėdama prievolių bankui perleido jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Kito turto, į kurį bankas galėtų nukreipti išieškojimą, atsakovė neturi. Tokiu būdu yra pažeistos banko kaip kreditoriaus teisės. Taigi, bankas turi teisę ginčyti atsakovės sudarytą sandorį, kurio pastaroji neprivalėjo sudaryti, actio Pauliana pagrindu, nes šis sandoris pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus, o atsakovė apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Atsakovė O. N. patikslintu priešieškiniu prašė pripažinti dovanojimo sutartį, kuria atsakovė Z. N. padovanojo jai butą, esantį (duomenys neskelbtini), apsimestiniu sandoriu ir kvalifikuoti ją kaip išlaikymo iki gyvos galvos sutartį bei perkelti ieškovei O. N. rentos mokėtojo pareigas. Nurodė, kad atsakovė Z. N. yra jos mama. Jai nuosavybės teise priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2010-03-04 tarp jos ir atsakovės Z. N. buvo sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią mama jai padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Vis dėlto, šia sutartimi jos iš tiesų susitarė dėl išlaikymo iki gyvos galvos, kadangi jau kuris laikas atsakovė Z. N., gaudama mažesnę pensiją, negalėjo savimi pasirūpinti, sumokėti komunalinių mokesčių. Atsakovė pažymėjo, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu jos bei jos vyro pajamos buvo pakankamos pasirūpinti savimi bei mama. Iki sutarties sudarymo ji uždarbiavo užsienyje, ketino ten pasilikti. Taigi, sudarytas dovanojimo sandoris iš tiesų buvo susitarimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos, kurį atsakovė O. N. iki šiol tebevykdo. Tai, jog šalių sudaryta sutartis turi būti kvalifikuojama kaip išlaikymas iki gyvos galvos, lemia tai, kad dovanojimo sutartis yra neatlygintinė, tačiau ji už dovanotą butą išlaiko savo mamą atsakovę Z. N., t. y. šalys įgijo priešpriešines prievoles. Be to, sudarydama sutartį atsakovė įsipareigojo išlaikyti nedarbingą rentos gavėją – atsakovę Z. N. iki gyvos galvos, slaugyti ją sergančią, užtikrinti medicininę pagalbą, aprūpinti maistu, apranga, mokėti už visus komunalinius patarnavimus, kitas teikiamas paslaugas, o atsakovė Z. N. įsipareigojo perduoti jai nuosavybėn nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Klaipėdos miesto apylinkės teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti, todėl 2016-02-24 sprendimu ieškovės ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančia 2010-03-04 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. BV8-1105, sudarytą tarp atsakovių Z. N. ir O. N., taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę O. N. grąžinti pagal 2010-03-04 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. BV8-1105, jai perduotą nekilnojamąjį turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei Z. N.. Patikslintą priešieškinį atmetė.

Teisme gautas atsakovės Z. N. apeliacinis skundas, jame apeliantė nurodo, jog, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, akivaizdžiai žinodama, jog trečiasis asmuo neatlieka periodinių mokėjimų ir 2011-01-24 jo įsiskolinimas yra pasiekęs 39 807,18 Lt (Klaipėdos apygardos teisine nagrinėta civilinė byla), turėjo teisę nurodytu laikotarpiu reikalauti, kad prievolę įvykdytų Z. N.. Ieškovė yra verslo subjektas, vykdantis profesinę ūkinę ir komercinę veiklą, todėl jam keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad ieškovė apie 2010-03-04 dovanojimo sutarties sudarymą sužinojo 2014-05-12, ieškinys teisme gautas 2015-02-27, todėl ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido. Apeliantė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir apeliaciniame skunde remiasi CPK 182 straipsnio 1 punkto ir 2 punkto nuostatomis. Klaipėdos apygardos teisme (2014 m. spalio 20 d. sprendimas už akių) nagrinėtoje byloje pagal pateiktą ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo ieškovė nurodo, kad jau 2014-04-22 buvo žinomos aplinkybės, jog skolininkės (G. Š.) turimo turto nepakanka prievolei pagal kredito sutartį Nr. 0450718011464-34 įvykdyti. Taip pat apeliantė pažymi, jog ieškovei neabejotinai buvo žinomi drastiški pasikeitimai nekilnojamojo turto rinkoje, – po nekilnojamojo turto kainų burbulo sprogimo turtas nuvertėjo keliasdešimt kartų. Akivaizdu, jog bankas galėjo ir privalėjo suprasti, kad kredito gavėjai 2011-01-24 įsiskolinus 39 807,18 Lt, prievolei įvykdyti nepakaks ne tik trečiojo asmens, bet ir laiduotojo turto. Mano, kad AB SEB bankas privalėjo ir galėjo sužinoti apie dovanojimo sutartį anksčiau nei 2014-01-01. Vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo iš G. Š. buvo užvesta antstolio A. S. kontoroje 2013 metais. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkami taikė senaties instituto bei įrodymų instituto normas (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Netinkamas materialinės teisės normų taikymas sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 330 str.). Dėl netinkamo procesinių normų taikymo (CPK 329 str. 1 d.) buvo neteisingai išspręsta byla ir tai sudaro pagrindą peržiūrėti bylą apeliacine tvarka. Prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą – AB SEB banko ieškinį atmesti.

Teisme taip pat gautas ieškovės AB SEB banko atsiliepimas į apeliacinį skundą, jame teigiama, jog apeliantė nurodo nepagrįstus argumentus, kad bankas turėjo pareigą reikalauti iš jos skolos įvykdymo už trečiąjį asmenį (Š.) dar 2011 metais, o tokio reikalavimo nepareiškimas yra pagrindas pripažinti sprendimą negaliojančiu, nes bankas pažeidė materialinės teisės normas (CK 1.5 str., 6.38 str. 2 d.), kurių neįvertino teismas priimdamas sprendimą. Bankas aktyviai naudojosi savo kaip išieškotojo teisėmis ir tikrai nepažeidė koncentracijos principo, nes skolos likučio išieškojimą inicijavo iš karto, kai buvo realizuotas hipotekos sandoriu įkeistas turtas. Bankas neturėjo pareigos ir juo labiau prievolės esant įsiskolinimui 2011 metais vertinti išieškojimo galimybes ir spėlioti, ar pakaks turto prievolėms padengti. Bankas priima sprendimus, paremtus realia situacija, vertindamas turimus faktus, o ne subjektyviai spėliodamas apie galimus būsimus rezultatus. Mano, kad būtent apeliantės ir atsakovės O. N. veiksmai buvo sąmoningi ir tikslingi, siekiant sumažinti banko galimybes išieškoti įsiskolinimą iš apeliantės. Apeliantė jau nuo 2008 metų žinojo apie savo anūko draugės Š. (nustatyta bylos nagrinėjimo metu) nevykdomas prievoles. Pastarosios aplinkybės buvo žinomos ir atsakovei O. N., kuri notarinio įgaliojimo pagrindu veikė trečiojo asmens (Š.) naudai banke. Visi bylos duomenys pagrindžia tą faktą, kad apeliantė žinojo ir vertino situaciją, kad galbūt jai gali tekti įvykdyti trečiojo asmens neįvykdytas prievoles savo turtu, todėl ir perleido turtą dukrai, taip siekdama išvengti prievolių bankui vykdymo. Būtent apeliantė, bendraudama su trečiuoju asmeniu (Š.), galėjo numatyti galimas pasekmes po išieškojimo iš hipotekos sandoriu įkeisto turto, kadangi bankui nėra žinomi skolininkų ketinimai ir planai, nes trečiasis asmuo (Š.) turėjo galimybę dengti skolą dalimis, ieškoti pirkėjo už didžiausią kainą ir pan. Mano, kad apeliantė tiesiog siekia išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Pažymi, kad laidavimo sutartimi apeliantė buvo įsipareigojusi be išankstinio banko raštiško sutikimo neparduoti, neįkeisti ar kitaip neperleisti tretiesiems asmenims jai nuosavybės teise priklausančio turto (laidavimo sutarties 3.1.3 p.). Mano, kad būtent apeliantė turėjo pareigą informuoti banką apie dovanojimo sutarties sudarymą, o ne bankas turėjo kreiptis į apeliantę ir aiškintis sandorio sudarymo aplinkybes ir jo galiojimo faktą, nes sandoris nebuvo registruotas viešame registre. Prašo apeliantės Z. N. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-24 sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, į apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Šioje byloje ginčas kilęs tik dėl vienos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos – senaties termino skaičiavimo, dėl kurios apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Dėl to kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises.

Nagrinėjamoje byloje actio Pauliana pagrindu ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2010-03-04, o kreditorės (banko) ieškinys teisme pareikštas 2015-02-27. Kaip minėta, actio Pauliana pagrindu reiškiamiems ieškiniams taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai kreditorius sužinojo apie jo pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis nėra praleista, nes bankas apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2014 m. gegužės 12 d. patikrinęs VĮ Registrų centro duomenis. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, jog bankas galėjo ir privalėjo suprasti, kad kredito gavėjai 2011-01-24 įsiskolinus 39 807,18 Lt, prievolei įvykdyti nepakaks ne tik trečiojo asmens, bet ir laiduotojo turto. Mano, kad AB SEB bankas privalėjo ir galėjo sužinoti apie dovanojimo sutartį anksčiau nei 2014-05-12. Vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo iš G. Š. buvo užvesta antstolio A. S. kontoroje 2013 metais. Kadangi ieškinys teisme pareikštas tik 2015-05-27, apeliantės nuomone, ieškinio senaties terminas yra praleistas. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kadangi antstolis išieškojimą vykdė iš kredito gavėjos G. Š., išieškojimas iš atsakovės tuo metu nebuvo vykdomas, todėl ieškovė neturėjo pagrindo rinkti duomenų apie atsakovei Z. N. priklausantį nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir pan., taip pat neturėjo galimybės sužinoti apie ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymą. Ir tik kai realizavus kredito gavėjai priklausantį ir įkeistą turtą gautų piniginių lėšų įsiskolinimui padengti nepakako, buvo pradėtas išieškojimas iš atsakovės, t. y. bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovės. Vien tos aplinkybės, jog Klaipėdos apygardos teisme (2014 m. spalio 20 d. sprendimas už akių) nagrinėtoje byloje pagal pateiktą banko ieškinį dėl skolos priteisimo ieškovė nurodo, kad jau 2014-04-22 buvo žinomos aplinkybės, jog skolininkės (G. Š.) turimo turto nepakanka prievolei pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdyti, taip pat jog ieškovei neabejotinai buvo žinomi drastiški pasikeitimai nekilnojamojo turto rinkoje, – po nekilnojamojo turto kainų burbulo sprogimo turtas nuvertėjo keliasdešimt kartų, nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai konstatuoti, jog ieškovei turėjo būti žinoma apie sudarytą ginčijamą dovanojimo sutartį, ir nėra pagrindas pradėti skaičiuoti ieškinio senaties terminą. Taip pat sutiktina su ieškove, jog būtent apeliantės ir atsakovės O. N. veiksmai buvo sąmoningi ir tikslingi, siekiant sumažinti banko galimybes išieškoti įsiskolinimą iš apeliantės. Apeliantė jau nuo 2008 metų žinojo apie savo anūko draugės Š. (nustatyta bylos nagrinėjimo metu) nevykdomas prievoles. Pastarosios aplinkybės buvo žinomos ir atsakovei O. N., kuri notarinio įgaliojimo pagrindu veikė trečiojo asmens (Š.) naudai banke. Visi bylos duomenys pagrindžia tą faktą, kad apeliantė žinojo ir vertino situaciją, kad galbūt jai gali tekti įvykdyti trečiojo asmens neįvykdytas prievoles savo turtu, todėl ir perleido turtą dukrai, taip siekdama išvengti prievolių bankui vykdymo. Laidavimo sutartimi apeliantė buvo įsipareigojusi be išankstinio banko raštiško sutikimo neparduoti, neįkeisti ar kitaip neperleisti tretiesiems asmenims jai nuosavybės teise priklausančio turto (laidavimo sutarties 3.1.3 p.). Būtent apeliantė turėjo pareigą informuoti banką apie dovanojimo sutarties sudarymą, o ne bankas turėjo kreiptis į apeliantę ir aiškintis sandorio sudarymo aplinkybes ir jo galiojimo faktą, nes sandoris nebuvo registruotas viešame registre. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo būtent nuo dienos, kai ieškovė, 2014 m. gegužės 12 d. patikrinusi VĮ Registrų centro duomenis, sužinojo dovanojimo sutarties sudarymo faktą, nepriklausomai nuo to, jog sutartis nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, ir konstatavo, jog ieškinio senatis nėra praleista.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, susijusius su ieškinio senaties termino skaičiavimu, ir priėmė sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą, o tai neleidžia daryti išvados, jog sprendimas yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į nurodytas bylos aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2014 m. gegužės 12 d., todėl nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų (CPK 329–330 straipsniai), tai yra visiškai atskleidė bylos esmę, ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi atidėjo atsakovei Z. N. 388,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, žyminis mokestis priteistinas iš apeliantės Z. N..

Ieškovė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų ieškovei priteisimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš Z. N. 388,00 Eur dydžio žyminį mokestį.

Kolegijos pirmininkėGiedrė SeselskytėKolegijos teisėjosErinija KazlauskienėAušra Maškevičienė