- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-08
- Bylos Nr.
- 2A-52/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- VAN MOSSEL-LEASING-B
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Hansa lizingas“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Elbingos transportas“, Vokietijos įmonei Bathen Automobilvertriebs GmbH
- Advokatai
- Gintaras Dabkevičius, Linas Cirtautas
- Kategorijos
- 30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VAN MOSSEL-LEASING-B.V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-143-35/08 pagal ieškovo VAN MOSSEL-LEASING-B.V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Hansa lizingas“ (dabartinis pavadinimas UAB ,,Swedbank lizingas“), tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Elbingos transportas“, Vokietijos įmonei Bathen Automobilvertriebs GmbH dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Hansa lizingas“ kreipėsi ieškovas VAN MOSSEL-LEASING-B.V. ir prašė išreikalauti iš neteisėto atsakovo UAB „Hansa lizingas“ (dabartinis pavadinimas UAB ,,Swedbank lizingas“) valdymo automobilį VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir grąžinti jį savininkui, t.y. ieškovui, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį – 2 667,50 Lt, 35 Lt už automobilio vertės nustatymą, 899 Lt už vertimus į lietuvių kalbą, 6 Lt už VĮ Regitros pažymą ir kitas ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2006 m. liepos 14 d. Belgijos bendrovės „ALLO-G“, atstovaujamos J. C. R. J. D., išperkamosios nuomos sutarties pagrindu, pagal kurią nuosavybės teisė į turtą pereina tik įvykdžius išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, įsigijo ginčo automobilį. 2006 m. lapkričio 6 d. ieškovas gavo pranešimą, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantį automobilį J. C. R. J. D. nusikalstamai pardavė tretiesiems asmenims. Transporto priemonė yra registruota atsakovo UAB „Hansa lizingas“ vardu. Ieškovo teigimu, joks kitas asmuo, išskyrus jį, negali būti automobilio savininkas. Kadangi daiktą (automobilį) ieškovas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo -svetimo turto pasisavinimo, jis turįs teisę jį išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, neatsižvelgiant į tai, ar atsakovas jį įsigijo sąžiningai. Ieškovo nuomone, teismas ex officio byloje turi taikyti Nyderlandų teisę.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovą ir asmenį, pardavusį lizinguojamą automobilį – Belgijos įmonės „ALLO-G“ atstovą J. C. R. J. D., siejo civiliniai teisiniai santykiai – išperkamosios nuomos sutartis. Tai, kad lizinguojamo automobilio pardavimas yra kriminalinis nusikaltimas, ieškovas įrodinėja vieninteliu įrodymu – pareiškimu į Tilburgo (Tilburg) rajono Vilhelminaparko (Wilhelminapark) būrio policiją, kuriuo ieškovas prašė iškelti prieš J. C. R. J. D. baudžiamąją bylą. Teismas pripažino, kad, esant aplinkybėms, kai automobilis nebuvo akivaizdžiai pagrobtas, o ieškovą su automobilio pardavėju siejo civiliniai teisiniai santykiai, pripažinti nusikaltimo prieš ieškovą padarymo faktą tokio įrodymo nepakanka. Ieškovo atstovas atsisakė teismui teikti įrodymus apie nusikaltimo padarymą. Teismas nurodė, kad jis neturi kompetencijos taikyti Nyderlandų baudžiamosios teisės normų bei pripažinti, kad pagal šias normas prieš ieškovą padarytas nusikaltimas. Teismo teigimu, byloje yra procesinė galimybė tiesiogiai taikyti užsienio teisės normas, reglamentuojančias turto išreikalavimą iš svetimo neteisėto valdymo, o faktą, kad savininkas prarado daiktą dėl padaryto prieš jį nusikaltimo, privalo įrodyti pats ieškovas. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas ne tik nesuformulavo ir nepagrindė prašymo dėl užsienio teisės normų, bet ir neatskleidė bylos faktinių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kokios iš užsienio šalių civilinės teisės normos turi būti taikomos nagrinėjamoje byloje. Pats ieškovas kreipėsi į Nyderlandų policiją, tačiau tiek jo pareiškime, tiek baudžiamosios bylos medžiagoje yra duomenų, kad ikiteisminis tyrimas prieš J. C. R. J. D. vyksta Belgijoje, kad tyrimas dėl ginčo automobilio pardavimo vyko ir Vokietijoje. Lietuvoje ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes tyrimo metu buvo konstatuota, jog automobilio įgijėjas buvo sąžiningas, automobilis nebuvo pavogtas. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pardavimo metu automobilio dokumentai ir identifikaciniai komplektuojančių dalių numeriai nebuvo suklastoti, automobilio tarptautinė paieška buvo paskelbta tik 2006 m. lapkričio mėnesį, po kelių mėnesių po automobilio pardavimo į Lietuvą. Ieškovo atstovas neginčijo automobilio dabartinio savininko, atsakovo UAB „Hansa lizingas“ ir trečiojo asmens UAB „Elbingos transportas“, sąžiningumo. Byloje nepateikta duomenų, kur, kokioje šalyje, vyksta ikiteisminis tyrimas prieš J. C. R. J. D., ar jis tebevyksta. Nors asmuo, pardavęs automobilį, yra žinomas, nėra duomenų apie pareikštas pretenzijas J. C. R. J. D. dėl automobilio grąžinimo ar nuostolių atlyginimo. Ieškovo pateiktos bendrovės „ALLO-G“ mokėtino likučio istorijos duomenimis, bendrovei „ALLO-G“ iki 2007 m. sausio 1 d. buvo išrašomos sąskaitos faktūros, t.y. ieškovas vykdė šalių išperkamosios nuomos sąlygas, nors bendrovė „ALLO-G“ sumokėjo išperkamosios nuomos mokestį tik vieną kartą, o ieškinyje ieškovas nurodė, kad nuo 2006 m. lapkričio mėn. jam tapo žinoma, kad automobilis buvo parduotas be jo žinios ir J. C. R. J. D. buvo sulaikytas Belgijoje. Būtina išperkamosios nuomos sutarties sąlyga buvo apdrausti automobilį gerai žinomoje solidžioje draudimo kompanijoje (lizingo sutarties 15.5 p.), o ieškovas pateikė draudimo kompanijos patvirtinimą, kad 2007 m. sausio 21 d. jam dar nebuvo atlyginta. Ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, ar bylos nagrinėjimo metu draudimo išmoka buvo išmokėta, nepaaiškino, kodėl draudikas neišmokėjo draudimo išmokos. Teismo teigimu, pareikšto ieškinio faktinis ir teisinis pagrindas nėra pakankamai apibrėžtas, faktinės aplinkybės, kuriomis rėmėsi ieškovas, liko neįrodytos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas VAN MOSSEL-LEASING-B.V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Teismas tinkamai nevertino byloje esančių įrodymų visumos, nepagrįstai vadovavosi tik vienu įrodymu dėl neteisėto automobilio pasisavinimo, nors pripažino, kad yra ir kitų įrodymų. Kitų, nei byloje esančių įrodymų ieškovo atstovas neturėjo galimybės gauti ir pateikti. Ieškovas įvykdė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą pareigą, pateikdamas visus turimus ir galimus gauti įrodymus bei įrodė automobilio neteisėto pasisavinimo iš ieškovo faktą. Teismo padarytas procesinių teisės normų pažeidimas yra esminis, kadangi aplinkybės dėl automobilio neteisėto pasisavinimo lemia ieškovo galimybes reikalauti grąžinti automobilį, nepaisant to, kad įgijėjas būtų sąžiningas.
2. Santykiai tarp ieškovo ir J. C. R. J. D. turėtų būti vertinami ne tik akivaizdaus pagrobimo kontekste. Neteisėtas valdymas gali atsirasti ir dėl kitų kaltininko veiksmų, esant kito nusikaltimo sudėčiai. Teismas nepagrįstai siaurai vertino galimybes netekti valdymo dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, spręsdamas ir pasisakydamas tik dėl neteisėto pagrobimo. Išperkamosios nuomos sutarties 2.1. punktas nesuteikia teisės automobilio valdytojui perleisti šio turto kitiems asmenims be savininko žinios ir raštiško sutikimo, o toks perleidimas pripažintinas svetimo turto pasisavinimu. Kaltininkas neturėjo ir negalėjo turėti nuosavybės teisės į automobilį, tačiau jis neteisėtai perdavė jį kitiems asmenims kaip pardavėjas.
3. Teismas neteisingai aiškino ir taikė imperatyvią CK 1.48 straipsnio 1 dalies normą, pagal kurią turėjo būti taikoma valstybės, kurioje buvo daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisė, t. y. daikto buvimo vietos valstybės teisė, o ne ikiteisminio tyrimo valstybės teisė. Nuosavybės teisę į daiktą, pavogtą vienoje valstybėje ir nugabentą į kitą, būtina ginti pagal valstybės, kurioje jis buvo iki vagystės, teisę. Teismas turėjo taikyti Nyderlandų teisę. Ieškovas atskleidė visas jam žinomas faktines aplinkybes, leidžiančias apsispręsti, kokios užsienio šalies civilinės teisės normos turi būti taikomos byloje. Kitų duomenų ir įrodymų, paneigiančių, kad automobilis nebuvo Nyderlanduose jo teisinės padėties pasikeitimo metu, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pagal CK 1.12 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas ex officio. Byloje užsienio teisės taikymą numato Lietuvos tarptautinė privatinė teisė (CK 1.48 str.). Teismas ex officio nesiaiškino, netyrė ir nenustatinėjo Nyderlandų teisės normų ir nepagrįstai nurodė, kad visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, turi pateikti ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Teismas užklausė Nyderlandų institucijas ir gavo atsakymą dėl Nyderlandų teisės normų turinio dėl kilnojamojo daikto išieškojimo iš neteisėto valdymo. Įstatyminis šio instituto reguliavimas tiek Lietuvoje, tiek Nyderlanduose yra praktiškai vienodas. Teismas pažeidė imperatyvias teisės normas.
5. Ieškovui nėra būtina nurodyti teisinio ieškinio reikalavimo pagrindo, t. y. teisės normos, kuria grindžiamas reikalavimas. Nepagrįstas teismo teiginys, kad ieškovas nenurodė ar neteisingai nurodė teisinį ieškinio pagrindą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Hansa lizingas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovo VAN MOSSEL-LEASING-B.V. apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, kad nei ieškinyje, nei posėdžių metu ieškovas negalėjo įvardinti, koks nusikaltimas, susijęs su automobiliu, buvo įvykdytas, kur ir kada tai įvyko. Apeliaciniame skunde jis nenurodo, kokie konkretūs rašytiniai įrodymai pagrindžia minėto nusikaltimo padarymo faktą. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių automobilio nusikalstamo pasisavinimo iš ieškovo faktą. Teismas pagrįstai laikė nusikaltimo prieš ieškovą padarymo faktą nesant nustatytu. Ieškovas vadovavosi CK 4.96 straipsniu, tad privalėjo įrodyti automobilio praradimą dėl nusikaltimo (pagrobimą). J. C. R. J. D. veiksmų kvalifikavimas yra tik ieškovo nuomonė, o ne įgaliotų valstybinių institucijų konstatuota nusikalstama veika. Automobilio perdavimo veiksmai, nesumokėjus visų išpirkimo įmokų, laikytini sutartinių įsipareigojimų pažeidimu, tačiau ne pagrobimu ar kitu nusikaltimu LR CK 4.96 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas neturi kompetencijos pripažinti, kad pagal Nyderlandų baudžiamosios teisės normas prieš ieškovą padarytas nusikaltimas. Ieškovas nenurodė, kuo remiantis laikytina, jog automobilio teisinė padėtis pasikeitė būtent Nyderlanduose. Apeliantas klaidingai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamą teismų praktiką, susijusią su LR CK 1.48 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Apelianto cituojamoje byloje konstatuota, jog daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas pavogtas, teisė. Tad turi būti taikoma ne Nyderlandų (t. y. valstybės, kurioje automobilis buvo iki nusikaltimo), o tos valstybės, kurioje jis buvo pavogtas, teisė. Fakto, jog automobilis buvo pavogtas/pagrobtas Nyderlanduose, ieškovas neįrodė. Duomenys apie ikiteisminio tyrimo atlikimą Belgijoje bei Vokietijoje leidžia pagrįstai abejoti apie automobilio teisinės padėties pasikeitimą Nyderlanduose. Teismas neprivalėjo taikyti užsienio valstybės (Nyderlandų) teisės. Apelianto pozicija dėl užsienio teisės nustatymo yra prieštaringa.
Trečiasis asmuo UAB „Elbingos transportas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, kad ieškovas lizinguojamo automobilio pardavimą įrodinėjo kaip kriminalinį nusikaltimą vieninteliu įrodymu. Ikiteisminių tyrimų medžiaga buvo minima sprendžiant klausimą dėl taikytinos teisės. Apeliantas nenurodo, kokiais konkrečiais kitais įrodymais teismas turėjo vadovautis. Ieškovas nepateikė duomenų apie ikiteisminio tyrimo baigtį J. C. R. J. D. atžvilgiu. Kreipimasis į policiją dėl kriminalinio persekiojimo pradėjimo lizingo gavėjo atstovo (J. C. R. J. D.) atžvilgiu negali būti pagrindas konstatuoti automobilio pagrobimo ar kitokio nusikaltimo padarymo. Apelianto nuomone, J. C. R. J. D. veiksmai turėjo būti vertinami ne akivaizdaus pagrobimo, tačiau kito nusikaltimo, kurio neįvardija, kontekste. J. C. R. J. D. galimai pažeidė išperkamosios nuomos sutartį, tačiau civilinės sutarties pažeidimas neįrodo, kad buvo padarytas nusikaltimas. Ieškovas netinkamai interpretuoja vindikacijos instituto esmę. Dėl bet kokio kito nusikaltimo padarymo praradus daiktą, galima išreikalauti tik nekilnojamąjį daiktą (CK 4.96 str. 2 d.), bet ne kilnojamą daiktą. Ieškovui nepakako įrodyti bet kokio nusikaltimo padarymo, būtina įrodyti grobimo faktą. Esant nepakankamiems įrodymams, kurioje valstybėje įvyko daikto pardavimas ir jo perdavimas, ieškovui teko įrodinėjimo našta pateikti įrodymus, kurioje konkrečioje valstybėje pasikeitė daikto teisinis statusas. Ieškovas savo žinojimo, kad daikto teisinė padėtis pasikeitė Nyderlanduose, nepagrindė objektyviais įrodymais. Teismas siekė išsiaiškinti, kokios valstybės teisę reikėtų taikyti byloje, tačiau, byloje esant prieštaringiems įrodymams dėl daikto teisinio statuso pasikeitimo valstybės, ieškovas buvo įpareigotas pateikti papildomus įrodymus, išplėsti faktinį ieškinio pagrindą. Ieškovas neprašė nei išreikalauti informaciją apie Nyderlandų teisę, nei padėti jam surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę. Nebuvo pagrindo kreiptis į Nyderlandų institucijas, nes byloje nebuvo suformuluoti teisės klausimai, kuriais būtų prašoma pateikti duomenis apie atitinkamos šalies įstatymus, jų taikymo praktiką. Jokių duomenų apie Nyderlandų teisę byloje nebuvo. Ieškovo teiginys, kad Lietuvos bei Nyderlandų teisė praktiškai vienoda, yra niekuo nepagrįstas. Užsienio teisės analogijos taikymas nėra žinomas, tarptautinėje privatinėje teisėje vadovaujamasi tarptautinėmis sutartimis, kolizinėmis normomis bei nacionaline teise, o ne užsienio teisės normų analogijos taikymu. Teismas nenurodė, kad ieškovui priklauso pareiga nurodyti juridinį ieškinio pagrindą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo VAN MOSSEL-LEASING-B.V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Ieškovas VAN MOSSEL-LEASING-B.V. šioje byloje pareiškė ieškinį dėl kilnojamojo daikto (automobilio) išreikalavimo iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Hansa lizingas“ neteisėto valdymo, teigdamas, kad jis (ieškovas) yra automobilio savininkas ir automobilį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo - svetimo turto pasisavinimo, todėl turi teisę jį išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, neatsižvelgiant į tai, ar atsakovas jį įsigijo sąžiningai. Taigi, ieškovas pareiškė vindikacinį ieškinį, siekdamas apginti savo, kaip kilnojamojo daikto (automobilio) savininko daiktinę teisę - teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti automobilį bei juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad savininkas, reikšdamas vindikacinį ieškinį, be kitų aplinkybių, privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. kovo 19 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 7 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 11 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2002).
Šioje byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad Belgijos įmonės „ALLO-G“ atstovas J. C. R. J. D., ieškovui nuosavybės teise priklausantį ginčo automobilį valdęs jo ir ieškovo sudarytos išperkamosios nuomos sutarties pagrindu (t. 1, b.l.46-49, 61-65, 170-193), 2006 m. rugpjūčio 5 d. šį automobilį pardavė Vokietijos bendrovei Bathen Automobilvertriebs GmbH, ši Vokietijos įmonė automobilį 2006 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi pardavė UAB „Elbingos transportas“ (Kauno m. VPK byla Nr. 20-1-01386-06, b.l. 81, 127-128), o 2006 m. rugpjūčio 19 d. automobilis buvo parduotas atsakovui UAB „Hansa lizingas“ ir tos pačios dienos lizingo sutartimi perduotas UAB „Elbingos transportas“ valdyti kaip lizingo davėjui (t. 1, b.l. 77, 86). Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.
Pareikšdamas ieškinį ir bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, kad atsakovas yra sąžiningas ginčo automobilio įgijėjas, t.y. neginčijo ir neneigė atsakovo, kaip automobilio įgijėjo, sąžiningumo prezumpcijos, todėl šios aplinkybės atskirai nagrinėti nėra pagrindo.
Byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ginčo automobilis, iki jo teisinės padėties pasikeitimo (iki to momento, kada ieškovas faktiškai prarado nuosavybės teisę), buvo ieškovo nuosavybė.
Byloje faktiškai kilo ginčas dėl to, kokiomis aplinkybėmis ginčo automobilį prarado ieškovas (kokiomis aplinkybėmis automobilis, kaip kilnojamasis daiktas, nustojo būti ieškovo valdomas) ir dėl to, ar šios aplinkybės sudaro pagrindą ieškovui išreikalauti automobilį iš atsakovo, kaip sąžiningo įgijėjo.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje, reglamentuojančiame įrodinėjimo civiliniame procese pareigą, nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka įrodinėti nereikia. Reikšdamas ieškinį, ieškovas savo reikalavimo negrindė aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka įrodinėti nereikia. Taigi, ieškovas, pareiškęs ieškinį dėl jam nuosavybės teise priklausiusio automobilio išreikalavimo iš atsakovo neteisėto valdymo, nurodydamas, kad automobilį jis prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo - svetimo turto pasisavinimo, šią aplinkybę, kaip sudarančią ieškinio pagrindą, leistinomis civilinio proceso kodekse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir turėjo įrodyti.
Nagrinėdamas automobilio praradimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad aplinkybę, jog automobilį ieškovas prarado dėl nusikalstamos kitų asmenų veikos, ieškovas įrodinėja vieninteliu įrodymu – pareiškimu į Tilburgo (Tilburg) rajono Vilhelminaparko (Wilhelminapark) būrio policiją, kuriuo ieškovas prašė iškelti prieš J. C. R. J. D. baudžiamąją bylą. Teismas pripažino, kad nustatyti nusikaltimo prieš ieškovą padarymo faktą tokio įrodymo nepakanka.
Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismas tinkamai nevertino byloje esančių įrodymų visumos, nepagrįstai vadovavosi tik vienu įrodymu dėl neteisėto automobilio pasisavinimo, nors pripažino, kad yra ir kitų įrodymų. Tačiau nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovo atstovai nenurodė jokių kitų įrodymų, susijusių su automobilio praradimo aplinkybėmis, kurie leistų teismui daryti išvadą, kad automobilį ieškovas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nors apie tokių įrodymų egzistavimą ir teigia. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme ieškovo atstovas iš esmės pripažino, jog šią aplinkybę įrodo dokumentai, patvirtinantys kreipimosi į teisėsaugos instituciją faktą, t.y. faktiškai tas pats pareiškimo protokolas, kurį pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino.
Iš tiesų, pareikšdamas ieškinį šioje byloje, ieškovas pateikė pareiškimą protokolą, sudarytą Tilburgo (Tilburg) rajono Vilhelminaparko (Wilhelminapark) būrio policijos padalinyje (t. 1, b.l. 38-41, vertimas - b.l. 53-56). Šių ieškovo pateiktų dokumentų turinys patvirtina faktą, kad ieškovas, kaip ginčo automobilio savininkas, pateikė pareiškimą policijos padaliniui dėl automobilio pasisavinimo, nurodydamas jam žinomas automobilio dingimo aplinkybes, o taip pat ir aplinkybę, kad J. C. R. J. D. automobilį buvo gavęs teisėtu būdu. Šis dokumentas taip pat patvirtina faktą, kad tokio turinio pareiškimas buvo užregistruotas minėtame Nyderlandų policijos padalinyje. Šių dokumentų kopijos taip pat yra ir prie šios civilinės bylos prijungtoje Lietuvoje atlikto ikiteisminio tyrimo byloje (Kauno m. VPK byla Nr. 20-1-01386-06, b.l. 15-18, 24-27, 30-33). Pažymėtina, kad minėtoje ikiteisminio tyrimo byloje yra ir dokumentas, sudarytas Vokietijos teisėsaugos institucijos (šalies kriminalinės tarnybos) prašymo iš Belgijos dėl teisinės pagalbos pagrindu (b.l. 73-75, 87-89). Šio dokumento turinys įrodo, kad Vokietijos teisėsaugos institucija taip pat atlieka ikiteisminį tyrimą dėl firmos „ALLO-G“ veiksmų, o šio ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad minėta firma, Nyderlanduose lizingo būdu įsigijusi du automobilius (tarp jų ir VW Touareg), juos perpardavė.
Taigi, tiek pirmosios instancijos teismo ištirtas ieškovo pateiktas rašytinis įrodymas, tiek ir prijungtoje ikiteisminio tyrimo byloje esantys duomenys tik patvirtina faktą, kad ieškovas kreipėsi į užsienio valstybės (Nyderlandų) teisėsaugos instituciją dėl automobilio pasisavinimo fakto ir šioje valstybėje bei Vokietijoje ir Belgijoje buvo atliekami tyrimai bei nustatyta, kad automobilis buvo perparduotas. Tačiau šie duomenys negali būti pakankamas pagrindu konstatuoti, kad ieškovas automobilį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, pasisavinant automobilį (kaip tai nurodoma ieškinyje), nes nei šie, nei jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina fakto, kad kurios nors valstybės kompetentinga institucija tokį nusikalstamo pasisavinimo faktą būtų konstatavusi.
Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad santykiai tarp jo ir J. C. R. J. D. turėtų būti vertinami ne tik akivaizdaus pagrobimo kontekste, kad neteisėtas valdymas gali atsirasti ir dėl kitų kaltininko veiksmų, esant kito nusikaltimo sudėčiai. Tačiau, kaip jau minėta, bylos duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas automobilį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, o tai reiškia, kad nėra nustatytas ne tik praradimo dėl akivaizdaus pagrobimo, bet ir dėl kitokio nusikalstamo pasisavinimo faktas. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks nusikalstamo pasisavinimo faktas gali būti patvirtintas tik kompetentingų atitinkamos valstybės, kurioje buvo įvykdyti tokie veiksmai, kompetentingų institucijų (CPK 177 str. 4 d., 197 str. 2 d.). Todėl pagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, kad Lietuvos Respublikos teismui nėra suteikta kompetencija taikyti užsienio valstybės baudžiamosios teisės normų ir pačiam konstatuoti nusikaltimo prieš ieškovą padarymo faktą.
Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jo ir J. C. R. J. D., kaip Belgijos bendrovės „ALLO-G“ atstovo, sudarytos išperkamosios nuomos sutarties 2.1. punktas nesuteikia teisės automobilio valdytojui (bendrovei „ALLO-G“) perleisti šį turtą kitiems asmenims be savininko žinios ir raštiško sutikimo, kad kaltininkas neturėjo ir negalėjo turėti nuosavybės teisės į automobilį, tačiau jis neteisėtai perdavė jį kitiems asmenims kaip pardavėjas ir toks perleidimas pripažintinas svetimo turto pasisavinimu.
Kaip jau minėta, šioje byloje nėra ginčijama atsakovo sąžiningumo prezumpcija, o aplinkybė, kad automobilį ieškovas prarado dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, nėra nustatyta. Atsakovas ginčo automobilį įsigijo ne iš bendrovės „ALLO-G“, kaip lizingo gavėjo, pasak apelianto, neturėjusio teisės be savininko sutikimo juo disponuoti, ir netgi ne iš asmens, kuriam pastarasis šį automobilį perleido, o tik iš trečiojo asmens. Tuo tarpu aplinkybė, kad ieškovą ir bendrovę „ALLO-G“ siejo išperkamosios nuomos sutartimi grįsti teisiniai santykiai, įrodo, jog automobilio, kaip kilnojamojo daikto, valdymo teisę ieškovas prarado savo valia, perleisdamas šią teisę minėtos sutarties pagrindu. Tokia situacija, kai asmuo, kuriam daiktą savininkas buvo perdavęs gera valia, šį daiktą atlygintinai perleidžia trečiajam asmeniui (sąžiningam įgijėjui), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje vertinama kaip nesudaranti pagrindo savininkui išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-122/98, 2001 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/200).
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 808 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio). Pagal to paties straipsnio 3 dalies nuostatą, tuo atveju, jeigu teismui ar šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Civilinio kodekso 1.12 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Pagal CK 1.48 straipsnio 1 dalies nuostatą, nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Taigi, siekiant įvykdyti Lietuvos Respublikos CPK 808 straipsnio 1 dalyje, CK 1.12 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.48 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, šioje byloje buvo būtina nustatyti, kurioje valstybėje pasikeitė ginčo automobilio teisinė padėtis, t.y. kurioje valstybėje automobilis buvo parduotas pirmą sykį, kai jis buvo ieškovo nuosavybė, tačiau valdomas bendrovės „ALLO-G“, kaip lizingo gavėjo.
Savo ieškinyje ieškovas tenurodė, kad jam nuosavybės teise priklausantį automobilį VW Touareg, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), J. C. R. J. D. nusikalstamai pardavė tretiesiems asmenims. Tačiau nei ieškinyje, nei kituose procesiniuose dokumentuose, o taip pat ir žodinio bylos nagrinėjimo metu ieškovas nenurodė, kurioje valstybėje pasikeitė ginčo automobilio teisinė padėtis, jam būnant automobilio savininku, ir įrodymų dėl šios aplinkybės nepateikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas dėl automobilio dingimo kreipėsi į Nyderlandų policiją, tačiau byloje yra duomenų, kad ikiteisminis tyrimas dėl automobilio pardavimo vyksta ir Belgijoje, ir Vokietijoje. Šias teismo nustatytas aplinkybes patvirtina šioje nutartyje jau aptartų dokumentų iš Vokietijos ir Nyderlandų teisėsaugos institucijų nuorašai. Taigi pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neatskleidė faktinių bylos aplinkybių, leidžiančių nustatyti, kurios užsienio valstybės teisė turėtų būti taikoma šioje byloje. Pareiga įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, priklauso ieškovui (CPK 178 str.). Todėl faktiniais duomenimis nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti Nyderlandų teisę. Dėl šios priežasties, neturėdamas objektyvios galimybės nustatyti, kurios užsienio valstybės teisė šiuo atveju turėtų būti taikoma, taigi ir nustatyti užsienio teisės turinio, ją taikyti ir aiškinti, pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniams santykiams turėjo taikyti Lietuvos Respublikos teisę (CPK 808 str. 3 d., CK 1.12 str. 3 d.).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 1 dalies nuostatą, jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Kaip jau minėta šioje nutartyje, pareikšdamas ieškinį dėl automobilio išreikalavimo, ieškovas teigė, kad automobilį jis prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo - svetimo turto pasisavinimo. Tai reiškia, kad ieškovas faktiškai įrodinėjo automobilio pagrobimo faktą, kurį nustačius, pagal CK 4.96 straipsnio nuostatą būtų pagrindas išreikalauti automobilį ir iš sąžiningo įgijėjo. Byloje surinktais įrodymais nenustačius automobilio pagrobimo fakto, daroma išvada, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą.
Šioje nutartyje taip pat jau minėta, kad tuo atveju, kai asmuo, kuriam daiktą savininkas buvo perdavęs gera valia, šį daiktą atlygintinai perleidžia trečiajam asmeniui - sąžiningam įgijėjui, pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką savininkas išreikalauti šį daiktą iš sąžiningo įgijėjo negali. Nors paminėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 28 d. (Nr. 3K-122/98) ir 2001 m. balandžio 11 d. (Nr. 3K-3-439/200) nutartyse ir taikytos 1964 m. Civilinio kodekso 143 straipsnio, nustačiusio turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo pagrindus, nuostatos, tačiau analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir šiuo metu galiojančio kodekso 4.96 straipsnio pirmojoje dalyje, nustačiusioje kilnojamojo daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo pagrindus. Taigi, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, reglamentuojančias daikto savininko teisių gynimą ir nustatančias daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo pagrindus, ieškovas VAN MOSSEL-LEASING-B.V., gera valia (pagal išperkamosios nuomos sutartį) perdavęs kilnojamąjį daiktą (automobilį) valdyti kitam asmeniui (Belgijos bendrovei „ALLO-G“, atstovaujamai J. C. R. J. D) ir tokiu būdu gera valia praradęs šio daikto valdymo teisę, pastarajam atlygintinai perleidus šį daiktą (automobilį) kitam asmeniui, neturi teisės šio daikto išreikalauti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Hansa lizingas“ (sąžiningo įgijėjo), kuri automobilį atlygintinai įsigijo iš trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Elbingos transportas“, taip pat sąžiningo įgijėjo, atlygintinai įsigijusio šį automobilį iš kito trečiojo asmens (dalyvaujančio šioje byloje) Vokietijos įmonės Bathen Automobilvertriebs GmbH.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis bei motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai, t.y. ieškovo vindikacinį ieškinį, kaip nepagrįstą faktinėmis aplinkybėmis bei įstatymu, atmetė pagrįstai, todėl ieškovo apeliacinio skundo netenkina.
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Elbingos transportas“ priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 96 str., 98 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo VAN MOSSEL-LEASING-B.V. 2 142 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti uždarajai akcinei bendrovei „Elbingos transportas“ ir 26 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.