Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. M. , a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Biržų rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. duomenys neskelbtini), spec. vidurinio išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini)), staliumi, teistas:

1) 2000-11-24 Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Taikant BK 47¹ str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams;

2) 2001-10-29 Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 271 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams su 1/6 turto konfiskavimu. BK 43 str. 1 ir 3 d. pagrindu pridėta dalis 2000-11-24 nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, konfiskuojant 1/6 turto;

3) 2002-03-14 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 118 str. 3 d. laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams; pagal BK 43 str. paskirta bausmė subendrinta su 2001-10-29 nuosprendžiu paskirta bausme, ir jam skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 metams su 1/6 turto konfiskavimu; 2003-06-11 to paties teismo nutartimi D. M. veika perkvalifikuota iš 1961 BK 118 str. 3 d. į 2000 m. BK 149 str. 2 d. paliekant bausmę (laisvės atėmimą 5 metams 6 mėnesiams) bei galutinę bausmę (laisvės atėmimą 6 metams) nepakeistas. 2007-03-23 paleistas iš laisvės atėmimo vietos kaip atlikęs bausmę,

teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal BK 140 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. 2008 m. lapkričio 4 d. apie 19 val. Biržuose, (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo laiptinėje, mušdamas mažametį A. Ž. , gim. (duomenys neskelbtini), t.y. suimdamas jo galvą ir vieną kartą tyčia trenkdamas į sieną, sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui fizinį skausmą.

Kaltinamasis D. M. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad 2008-11-04 apie 19 val., jam būnant namuose, iš bažnyčios sugrįžo sugyventinė ir pasakė, kad kieme ją nukentėjusysis išplūdo necenzūriniais žodžiais. Nutarė nueiti pas nukentėjusiojo motina išsiaiškinti dėl jos vaiko elgesio. Nuėjęs į laiptinę, kurioje gyvena nukentėjusysis, joje sutiko nukentėjusįjį, klausė jo ar yra mama namuose. Nukentėjusysis atsakė, kad mamos nėra ir pradėjo šaukti įvairius necenzūrinius žodžius ant jo, grasinti draugais iš Panevėžio, šaukė, kad pasiskųs patėviui. Nukentėjusysis ketino jį apspjauti. Supratęs kad nukentėjusysis nori bėgti, sugriebė jį už striukės, o šiam ištrūkus, užsimojo ranka ir „kapštelėjo“ per pakaušį. Tai buvo ne smūgis, o tik prisilietimas. Po šio „kauštelėjimo“ nukentėjusysis nenukrito, nesusižalojo, neverkė, kraujas nebėgo. Nukentėjusysis nubėgo į laiptinės aukštesnį aukštą, toliau plūdosi necenzūriniais žodžiais bei grasinimais. Mano, kad prieš nukentėjusįjį nenaudojo jokio smurto. Jam nebuvo žinomas nukentėjusiojo amžius, galvojo, kad jam 15-16 metų, nes matydavo nukentėjusįjį dažnai kieme rūkant. Su nukentėjusiuoju ir ankščiau buvo konfliktų – jis buvo ankščiau subadęs jo automobilio padangas. Po įvykio pas jį buvo atbėgusi nukentėjusiojo motina ir grasino teismais. Mano, kad į policija J. Ž. kreipėsi pasipelnymo tikslais – norėjo kad jai už tariamą sūnaus sumušimą jis atsilygintų. Supranta, kad pasielgė blogai, kad netinkamai aiškinosi su nepilnamečiu, vietoj to, kad aiškintųsi su jo mama.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusysis A. Ž. parodė, kad įvykio dieną žaidė su kaltinamojo posūniu K., su juo apsipyko, įspyrė jam bei trenkė kumščiu. Netrukus atėjo kaltinamasis ir namo laiptinėje nieko nesakęs, prišokęs prie jo, ranka pastūmė jį į kaktą. Nuo stūmimo jis galva trenkėsi į laiptinėje esančią rozetę. Nuo smūgio jis nenugriuvo, tačiau iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Kaltinamasis nieko nesakęs išėjo, o jis taip pat išbėgo į lauką. Nuo smūgio svaigo galva, kaktoje buvo guzas, verkė, juto skausmą. Iš nosies stipriai bėgo kraujas, bijojo eiti namo, todėl pasišaukė sesę, kuri ir parvedė jį į namus. Sesei papasakojo, kad buvo sumuštas, ši paskambino motinai, kuri netrukus grįžo iš darbo bei liepė jam nusirengti megztinį, kuris buvo kruvinas. Tą dieną jis, kaltinamojo sugyventinės – Karolio mamos, neįžeidinėjo, negražiais žodžiais nevadino. Tuo metu, kai laiptinėje kaltinamasis jam ranka sudavė, laiptinėje nieko nebuvo, kaltinamojo sugyventinės nematė.

Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą J. Ž. parodė, kad įvykio dieną, jai būnant darbe, paskambino duktė ir pranešė, kad A. buvo sumuštas namo laiptinėje. Ji iš karto grįžo į namus, grįždama pranešė policijai. Grįžusi pamatė, kad sūnaus A. nosis buvo sutinusi, iš jos bėgo kraujas. Sūnaus megztinis buvo visas kruvinas. Davė sūnui vaistų ir paguldė į lovą. Sūnus sakė, kad jam svaigsta galva. Dukra jai papasakojo, kad A. jai pasakęs, kad jį laiptinėje sumušė kaltinamasis. Nuėjo pas kaltinamąjį pasiaiškinti, tačiau šis tik aprėkė ją. Kadangi iš karto atvyko policijos pareigūnai, tai su jais ir su dukra nuvyko į policijos komisariatą kur parašė pareiškimą. Grįžusi vakare namo, apžiūrėjo sūnų – jo galvoje buvo du guzai, kurie pradingo tik po savaitės. A. dejavo, kad jam skaudą galvą. Sekančią dieną su sūnum važiavo į Šiaulius, jam iš nosies buvo pradėjęs bėgti kraujas, jis blogai jautėsi. Tada sūnus jai papasakojo įvykio aplinkybes – kad kieme susipyko su K., kuris pasiskundė patėviui, ir šis laiptinėje jam trenkė. Sugrįžę iš Šiaulių kreipėsi į ligoninę, kur A. buvo paguldytas, išgulėjo parą, jam buvo nustatytas lengvas sumušimas. Kaltinamojo iki įvykio gerai nepažinojo. Iš kart po įvykio kaltinamasis buvo atėjęs ir pasakė kad nieko neįvyko, liepė atsiimti pareiškimą. Kaltinamasis jai sakė, kad jei ji neatsiims pareiškimo, jis pasakys, kad ji jį reketuojanti. Ji atsakė kaltinamajam, kad jei ir buvo problemų su jos sūnumi, tai kaltinamasis visų pirmą turėjo ateiti pas ją pasiaiškinti.

Liudytoja J. V. parodė, kad kaltinamasis yra jos sugyventinis. Įvykio dieną ji apie 18.45 val. ėjo iš bažnyčios, prie parduotuvės “Maxima” sutiko nukentėjusįjį A., kuris pradėjo ją garsiai plūsti ir koneveikti įvairiais necenzūriniais žodžiais. Jai pasidarė labai gėda, kai kurie žmonės net sustojo pažiūrėti, kas čia vyksta. Nukentėjusysis ir ankščiau ją buvo vadinęs necenzūriniais žodžiais. Grįžusi namo, apie šį įvykį papasakojo savo sugyventiniui D. M. . Šis pasiūlė nueiti pas A. motina ir pranešti apie tokį sūnaus elgesį. Ji iš pradžių nenorėjo eiti, nes buvo girdėjusi, kad A. mama yra konfliktiška. Kartu su D. nuėjo į laiptinę, kur gyveno A. ir ten sutiko nukentėjusįjį, kuris laiptinėje rūkė. Paklausus jo kur yra jo mama, šis atsakė, kad nežinantis. Sudrausmintas dėl netinkamo elgesio, nukentėjusysis pradėjo aiškinti, kad mes nežinome “ant ko raunamės”, kad pasiskųs draugams iš Panevėžio, patėviui, pradėjo spjaudytis. Nukentėjusysis norėjo eiti, tačiau D. jį sugriebė už alkūnės ir neleido eiti. Paskui D. nukentėjusįjį paleido ir tarsi jį pastūmė. Nukentėjusiajam nebuvo suduotas joks smūgis, jokio kraujo nebuvo. Nukentėjusysis įvykio metu nebuvo nugriuvęs, niekur neatsitrenkė, užlipo laiptais į viršų ir toliau šaukė necenzūrinius žodžius, grasino, verkšleno. Maždaug po 30 min. pas juos atėjo nukentėjusiojo mama ir pradėjo šaukti, kad D. neva sumušė jos sūnų. Su nukentėjusiuoju yra buvę konfliktų ir ankščiau gal du kartus – kai buvo subadytos jų automobilio padangos.

Iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. 1866 (05) matyti, kad A. Ž. 2008-11-06 buvo paguldytas į Biržų ligoninę, diagnozė – galvos ir nosies sumušimas. Išvadoje nurodyta, kad pateiktoje dokumentacijoje esant abstraktiems įrašams (sumušimai nosies ir kairio smilkinio srityse, nosis patinusi), jų nekonkretizuojant, galimybės nustatyti sužalojimų pobūdį bei sveikatos sutrikdymo mastą, remiantis vien medicinine dokumentacijos duomenimis, nėra. (b.l. 21)

Įrodymų vertinimas ir nusikalstamos veikos kvalifikacija

Kaltinamasis neigia naudojęs smurtą prieš mažametį nukentėjusįjį, tačiau tokie jo parodymai yra paneigti byloje ištirtais ir išanalizuotais įrodymais. Visų pirma tai paties nukentėjusiojo A. Ž. parodymais, kurie iš esmės buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Nukentėjusysis nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad laiptinėje kaltinamasis su ranka stūmė ir tokiu būdu trenkė jo galvą į sieną, nuo smūgio jam pradėjo bėgti kraujas, ir kad būdamas kieme iškvietė sesę. Tokius nukentėjusiojo parodymus pilnai patvirtino nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą J. Ž. . Nors ši liudytoja nebuvo tiesioginė įvykio liudininkė, tačiau apie prieš sūnų pavartotą smurtą sužinojo betarpiškai iš dukros bei nukentėjusiojo sūnaus iš karto po įvykio. Netikėti nukentėjusiojo bei jo atstovės pagal įstatymą parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi byloje nėra nustatyta motyvų dėl kurių nukentėjusysis bei jo atstovė pagal įstatymą turėtų pagrindo apkalbėti kaltinamąjį. Nors sveikatos sutrikdymo mastas nukentėjusiajam nebuvo nustatytas, tačiau iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusysis nuo 2008-11-06 iki 2008-11-07 gulėjo Biržų ligoninėje, kur jam buvo nustatyta diagnozė – galvos ir nosies sumušimas. Byloje nėra duomenų, kad po šio įvykio nukentėjusysis buvo dar kieno nors sužalotas. Ši diagnozė tik patvirtina nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą duotus parodymus apie tai, kad po įvykio sūnui buvo sutinusi nosis, galvoje buvo du guzai. Tokiu būdu matyti, kad nukentėjusiojo parodymai dėl sužalojimo mechanizmo, pastūmimo būdo, iš esmės visiškai sutampa su ligoninėje nukentėjusiajam nustatyta diagnoze. Teismas konstatuoja, kad kaltinamojo veiksmai neabejotinai sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam mažamečiui. Tai, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas įrodyta paties nukentėjusiojo, bei jo atstovės pagal įstatymą parodymais. Nukentėjusysis parodė, kad po to, kai kaltinamasis jį trenkė į sieną, jam skaudėjo, jis pradėjo verkti. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą parodė, kad tą įvykio vakarą Armandas dejavo, kad skaudą galvą, ir tada ji apžiūrėjusi pamatė jo galvoje du guzus.

Nors kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme nurodė, kad tik nestipriai ir neskausmingai pastūmė nukentėjusįjį, tokie jo parodymai yra atmetami, kadangi iš esmės prieštarauja aukščiau paminėtiems įrodymams. Tokie kaltinamojo įrodymai vertinti kaip jo siekis išvengti ar sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Nors kaltinamojo parodymus iš dalies patvirtino liudytoja J. V. , tačiau teismas atmeta šios liudytojos parodymus, kadangi minėta liudytoja yra kaltinamojo sugyventinė ir yra neabejotinai suinteresuota bylos baigtimi, be to jos parodymai prieštarauja byloje surinktų aukščiau paminėtų įrodymų visetui.

Nors kaltinamasis teisme nurodė, kad manė, kad nukentėjusiajam įvykio metu galėjo būti 15-16 metų, tačiau teismas šiuo atveju pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač pagal nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis. Kaltinamasis yra 31 metų amžiaus, spec. vidurinio išsilavinimo, gyvena šeimoje, kurioje taip pat auga mažametis vaikas, kuris kaip matyti iš bylos medžiagos, kieme dažnai žaidžia su nukentėjusiuoju, kaltinamasis teisme parodė, kad name, kur gyvena nukentėjusysis, jis gyvena apie 2 metus, dažnai matydavęs nukentėjusįjį žaidžiant kieme su sugyventinės sūnumi, kuris yra 8 metų amžiaus. Nukentėjusysis pagal savo sudėjimą bei kūno konstituciją yra labai smulkus, nedidelio ūgio, net lyginant jį su bendraamžiais. Visa tai rodo, kad kaltinamasis turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis, todėl teismas atmeta jo parodymus, apie tai, kad manė nukentėjusiajam esant 15-16 m. amžiaus, kaip kaltinamojo siekį švelninti savo baudžiamąją atsakomybę.

Teismas mano, kad kaltinamojo veika padaryta iš asmeninių paskatų, dėl nesutarimų su nukentėjusiuoju, nes kaltinamasis neneigia kad ir ankščiau ne kartą konfliktavo su nukentėjusiuoju.

Įvertinęs šiuos teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, teismas konstatuoja, kad kaltinamojo D. M. veika yra nusikalstama, kvalifikuota teisingai ir atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., sudėtį bei pilnai įrodyta.

Skirdamas bausmę D. M. teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę ir kitas aplinkybes.

D. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, todėl už šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą D. M. ši bausmės rūšis ir skiriama.

D. M. padarė nusikalstamą veiką, kuri yra tyčinis, baigtas, nesunkus nusikaltimas. D. M. ankščiau teistas 3 kartus (iš kurių du kartus už smurtinius nusikaltimus), teistumas neišnykęs. Šią veiką jis padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, todėl BK 27 str. 1 d. prasme jis laikytinas recidyvistu. D. M. baustas ATPK tvarka (b.l. 38.), dirbantis. Teismas pažymi, kad kaltinamojo nusikalstamiems veiksmams kilti įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo nepriimtinas elgesys, todėl į tai taip pat atsižvelgtina skiriant bausmę. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, artima jos vidurkiui.

Teismas, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad D. M. padaryto nusikaltimo pasekmės nėra sunkios, sveikatos sutrikdymo mastas nukentėjusiajam nebuvo nustatytas, civilinis ieškinys nepareikštas, pati nusikalstama veika truko labai trumpą laiko tarpą, nebuvo intensyvi, o taip pat atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamasis dirba, iš darbovietės charakterizuojamas teigiamai (b.l. 59), konstatuoja, kad nurodytos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (tuo pačiu išsaugant kaltininko teigiamus socialinius ryšius).

Siekiant optimaliai įgyvendinti bausmės paskirtį kaltinamajam skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 str.)

Proceso išlaidų bei daiktinių įrodymų byloje nėra. Civilinis ieškinys nepareikštas. Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

D. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nubausti jį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Taikyti BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. – atidėti D. M. paskirtos bausmės vykdymą 2 metams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir nustatyti įmokos sumokėjimo terminą per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, bei įpareigoti D. M. , be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Biržų rajono apylinkės teisme.