- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-03-30
- Bylos Nr.
- I2-4015-535/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00818-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Ina Kirkutienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- J. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) , Inos Kirkutienės ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Pareiškėjas J. T. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023-01-27d. sprendimą dėl jo ilgalaikio LR gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje atšaukimo. Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2023-01-27 Migracijos departamento priimtas sprendimas atšaukti jo ilgalaikio Lietuvos Respublikos gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 137 ir 138 straipsniais yra nepagrįstas ir neteisėtas. Jis kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pakeitimo, nes esamas leidimas pamestas. Lietuvoje jis gyvena nuo 1992m.Su žmona išsiskyrė 2012m. Nekilnojamojo turto Lietuvoje neturi. Jis yra įmonės UAB „ Pershing“, esančios Lietuvoje, direktorius. Be leidimo gyventi jis negalės plėsti verslo Lietuvoje. Nurodo, kad iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) jis buvo išvykęs nuo 2020 m. liepos mėnesio iki 2022 spalio mėnesio dėl to, kad (duomenys neskelbtini) labai sirgo jo senyvo amžiaus mama, jos netekęs, jis grįžo į Lietuvą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad 2019 m. vasario 4 d. pareiškėjui Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu buvo išdavęs Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi), kuris galiojo iki 2024-02-04. 2022 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas Migracijos departamento Vilniaus skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes turėtas leidimas nuolat gyventi yra prarastas. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Įvertinus turimus duomenis ir išnagrinėjus pareiškėjo pateiktą paaiškinimą, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi. Šis sprendimas priimtas įvertinus, tai kad pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 29 d. buvo išvykęs (duomenys neskelbtini), o į Lietuvą grįžo tik 2022-10-13. P. G. gyveno ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, todėl laikomas išvykusiu iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas skunde neneigia fakto, kad jis buvo išvykęs daugiau nei 12 mėnesių iš eilės į (duomenys neskelbtini), tačiau vertina, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nurodo, kad jo išvykimas sudaro pagrindą naikinti leidimą nuolat gyventi, kadangi jis išvyko dėl svarbių aplinkybių, t. y. dėl to, kad jo mama kilmės valstybėje sirgo ir reikėjo ją prižiūrėti. Nurodo, kad Įstatyme yra imperatyviai nustatyta, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas. Įstatymas nenustato jokių išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, ir įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės. Pareiškėjui buvo suteiktos visos galimybės prieš priimant ginčijamą sprendimą, teikti savo paaiškinimus, taip pat visus dokumentus, galinčius patvirtinti šiuos paaiškinimus, tačiau pareiškėjas savo paaiškinimuose neginčijo aplinkybės, kad buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės, t. y. patvirtino esant imperatyviam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui. Šiuo atveju nėra svarbi ta aplinkybė, kodėl pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos. J. T. nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2001 m. iki 2020 m. buvo deklaruojama Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi jo ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Remiantis VSATIS duomenimis: išvyko 2020-09-30. O vertinant J. T. (duomenys neskelbtini) pase Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotas 2018-12-19, galioja iki 2028-12-19), esančius valstybių sienų kirtimų spaudus, nustatyta, kad iš Lietuvos Respublikos jis išvyko 2020-09-30, o į Europos Sąjungos erdvę (Lenkiją) atvyko tik 2022-10-15. Tai patvirtina ir paties užsieniečio paaiškinime pateikti duomenys. Nurodo, kad ginčijamas sprendimas priimtas remiantis imperatyviomis teisės normomis ir laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Iš ginčijamo sprendimo turinio, akivaizdu, kad Migracijos departamentas įvertino duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje bei turėtus leidimus gyventi Lietuvoje, tačiau nurodyti duomenys nesudaro pagrindo pažeisti imperatyvias Įstatymo nuostatas. Migracijos departamento duomenimis, J. T. buvusi sutuoktinė V. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė (santuoka (duomenys neskelbtini), ištuoka (duomenys neskelbtini)). Kiti šeiminiai J. T. ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, nenustatyti. Taip pat buvo įvertintos aplinkybės, jog pareiškėjas nuo 1997 m. iki 2020 m. dirbo Lietuvos Respublikoje ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Migracijos departamento vertinimu, vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus . Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis Lietuvoje turi verslą – yra įmonės „Pershing“ direktorius ir be leidimo gyventi negalės vystyti verslo, pažymi, kad LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (LVAT 2014-12-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A858- 2720/2014).Pažymi, kad atsisakymas pakeisti leidimą nuolat gyventi neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo nuolat gyventi išdavimo (ar dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, priklausomai nuo to, kaip ilgai jis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje), jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi, Migracijos departamentas, nustatęs šioje normoje nurodytas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą nuolat gyventi, o pareiškėjas, būdamas suaugęs asmuo ir elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, galėjo ir turėjo suvokti iš savo elgesio galinčias kilti pasekmes. Nurodo, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023-01-27 Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui J. T. leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2019-02-04 UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 p. nustatytu pagrindu. 2022-12-29 pareiškėjas Migracijos departamento Vilniaus skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 str. 2 d. 3 p. pagrindu, nes turėtas leidimas nuolat gyventi yra prarastas.
Migracijos departamentas 2023 m. sausio 27 d. priėmė Sprendimą Nr.23S9742, kuriuo panaikino leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
Ginčijamame Sprendime, be kita ko, konstatuota, kad: Migracijos departamentas, įvertinęs kartu su prašymu pateiktus dokumentus, siekdamas nustatyti, ar yra (nėra) Įstatymo 54 str. 1 d. 3p. nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, paprašė pareiškėją pateikti paaiškinimą apie tai, kur jis gyveno laikotarpiu nuo 2020m. iki 2022 m. Pareiškėjas pateikė atsakovui paaiškinimą, kuriame nurodė, kad nuo 2020-10-29 jis buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), nes ten gyveno jo sergant motina, kurią jis prižiūrėjo, o mirus motinai, jis 2022-10-13 grįžo į Lietuvą. Jis nurodė, kad nuo 2020 m. Lietuvoje savo gyvenamosios vietos nedeklaravo, nes išsiskyrė su žmona ir buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruojama nuo 2001 m. iki 2020-06-21. Paskutinė jo gyvenamoji vieta 2015-08-13 buvo deklaruota adresu(duomenys neskelbtini). Pirmas leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 2006 m., o nuo 2000m. iki 2004 m. jis turėjo leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjo buvusi sutuoktinė V.K. (gim.(duomenys neskelbtini)) yra Lietuvos Respublikos pilietė . Santuoka su pareiškėju sudaryta (duomenys neskelbtini), ištuoka – (duomenys neskelbtini). Kiti šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti. Pareiškėjas nuo 1997m. iki 2020 m. dirbo ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Remiantis VSATIS duomenimis, pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos išvyko 2020-09-30. Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio pase Nr.(duomenys neskelbtini) esantys valstybių sienų kirtimų spaudai nurodo, kad jis iš Lietuvos Respublikos išvyko 2020-09-30, o į Europos Sąjungos erdvę (Lenkiją) atvyko tik 2022-10-15. Įstatymo 54 str. 1 d. 3p. nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Įstatymas nenustato išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 str. 1 d. 8(1) p. nustatytu pagrindu įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės. P. G. gyveno ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, pirmas leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas ne pagal Įstatymo 53 str. 1 d. 8 (1) p. Laikytina, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kadangi buvo pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu.
LVAT praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos. Įstatyme yra imperatyviai nustatyta, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas. Įstatyme nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 str. 1 d. 8(1) p. nustatytu pagrindu ir įrodo, kad yra išvykęs į kilmės šalį dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėn. iš eilės. Pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 12 mėn. iš eilės, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai panaikino jam leidimą nuolat gyventi, nes šiuo atveju pagrindas leidimui nuolat gyventi panaikinimui yra imperatyvus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017). Todėl, asmuo siekiantis gauti / turėti / pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi išpildyti įstatymu jam nustatytus reikalavimus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamu Sprendimu yra pagrįstai panaikintas leidimas nuolat gyventi.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ginčijamą Sprendimą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, juose aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Sprendime aiškiai ir pakankamai nurodyta, kodėl pareiškėjui nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos ir laikėsi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
Apibendrinant konstatuotina, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas ( ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo J. T. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.