Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį – areštu 40 (keturiasdešimčiai) parų, bausmę atliekant areštinėje.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo nuosprendžiui įsiteisėjus dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 68 straipsniu, 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

– uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 (trims) metams, šį terminą skaičiuojant nuo bausmės vykdymo pradžios;

– išieškoti valstybės naudai iš R. A. konfiskuotino turto – automobilio „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 2500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų).

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimą nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

R. A. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), nuspręsta, įsiteisėjus nuosprendžiui, perduoti VĮ „Regitra“, taip pat šiai įstaigai pranešant apie specialiosios teisės vairuoti transporto priemones R. A. atėmimą. Daiktas, turintis reikšmės nusikalstami veikai tirti ir nagrinėti, – automobilis „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas D. A. nuosavybėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. liepos 14 d. apie 6.20 val. (duomenys neskelbtini), netoli pastato Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta 3,37 promilių etilo alkoholio kraujyje).Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendyje konstatuota, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog R. A. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir jam paskirta bausmė bei baudžiamojo poveikio priemonės. Nuteistasis, nesutikdamas su Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, skundžiamą nuosprendį panaikinti bei priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantas nurodo, kad su apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka, kadangi automobilį vairavo ne jis, o Š. J.. Dėl šios priežasties apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas ne to asmens atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, teigdamas, kad automobilį vairavo kitas asmuo, todėl apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 281 straipsnio 7 dalį turėjo būti priimtas Š. J., o ne apeliantui. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Priešingai nei teigia nuteistasis, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinime nurodytą automobilį nagrinėjamo įvykio metu vairavo būtent R. A. , o ne kitas asmuo. Jau Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyr. patrulio T. V. 2017 m. liepos 14 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, jog jam patruliuojant su kolega vyr. patruliu R. P., buvo pastebėtas įtartinai manevruojantis automobilis „Volvo S80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį sustabdžius ir priėjus prie vairuotojo, nuo pastarojo sklido alkoholio kvapas, o vairuotojo kalba buvo nerišli. Nors sustabdytasis nepateikė vairuotojo pažymėjimo, teigdamas, kad teisė vairuoti jam atimta, tačiau vėliau automobilyje pažymėjimą vis tik radus, paaiškėjo, kad automobilį vairavo būtent R. A., kurį teisės aktų nustatyta tvarka patikrinus alkotesteriu, buvo nustatytas 3,13 promilių neblaivumas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2017 m. liepos 17 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog R. A. kraujyje nustatyta ne mažiau nei 3,37 promilių etilo alkoholio koncentracija.Nors pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtino, jog jis transporto priemonės nevairavo, o ją vairavo Š. J., tačiau policijos pareigūnų, sustabdžiusių automobilį, išsamūs ir nuoseklūs parodymai tokią nuteistojo versiją paneigia. Apklaustas kaip liudytojas policijos pareigūnas R. P. parodė, kad įjungus tarnybinio aitomobilio garsinius ir šviesos signalus bei taip bandant sustabdyti įtartinai kelyje manevravusį automobilį „Volvo S80“, jo vairuotojas iš karto nesustojo. Dėl to jis su kolega savo tarnybiniu automobiliu prisigretino prie važiuojančio „Volvo S80“ automobilio ir gerai įsidėmėjo jo vairuotoją. Šiai transporto priemonei vis tik sustojus, būtent to paties asmens, kuris ją vairavo, jis paprašė pateikti dokumentus bei pasitikrinti neblaivumą. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo turinio bei prie jo pateiktų fotonuotraukų, taip pat iš minėto pareigūno ir jo kolegos T. V. apklausos protokolų, įvykio metu buvo saulėta, sustabdyto automobilio langai buvo netamsinti, o vairuotojas važiavo prasivėręs langą. Todėl nėra jokių priežasčių, dėl kurių pareigūnai, prisigretinę prie stabdomo automobilio, būtų galėję netinkamai identifikuoti jį vairavusį asmenį. Liudytojas R. P. taip pat nurodė, kad iš karto po to, kai sustabdė automobilį, iš vairuotojo vietos išlipo būtent R. A., nuo kurio sklido alkoholio kvapas ir šis sunkiai suvokė, kas jam buvo sakoma. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytoju apklaustas T. V., teisiamojo posėdžio metu nurodęs, kad jų stabdomo automobilio Volvo vairuotojas, transporto priemonei sustojus aikštelėje, pabėgti negalėjo, nes automobilis visą laiką jiems iš akiračio nebuvo dingęs, jis su kolega akivaizdžiai matė, kad automobilį vairavo būtent R. A.. Vairuotojas tikrai negalėjo persėsti. Kadangi stabdomas R. A. nestojo, būtent pareigūnai parodė nuteistajam įvažiuoti į PC „(duomenys neskelbtini)“ aikštelę, o jų ženklus vairuotojas tikrai matė. Liudytojo Š. J., kuris, pasak apelianto, tariamai vairavo transporto priemonę, abu pareigūnai nematė, taip pat nematė ir to, kad kas nors iš automobilio būtų bėgęs. Liudytojas R. P., vairavęs policijos patrulių automobilį, patvirtino, jog atvykęs į parduotuvės aikštelę, automobilį pasistatė pagal reikalavimus, tai yra taip, kad galėtų matyti sustabdyto automobilio keleivius ir vairuotoją. Jis taip pat patikslino, kad dėl agresyvaus nuteistojo elgesio, privalėjo atidžiai stebėti situaciją dėl galimos jam ir T. V. grėsmės. Liudytojas kategoriškai patvirtino, kad vairuotojo ir Š. J. jis tikrai nebūtų galėjęs supainioti, pastarojo automobilyje išlaipinus keleivius taip pat nematė. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, konstatuoja, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo kitaip vertinti liudytojų - policijos pareigūnų parodymus, jais abejoti kaip nepatikimais ir jais nesiremti. Jų nurodytos įvykio aplinkybės išdėstytos nuosekliai, detaliai, šių liudytojų parodymai viso proceso metu nekito. Kaip pagrįstai pažymima skundžiamame nuosprendyje, nėra nustatytas policijos pareigūnų, vykdžiusių tarnybos pagrindu jiems kylančias pareigas, suinteresuotumas šios baudžiamosios bylos baigtimi, taip pat siekis nepagrįstai ir neteisingai apkaltinti R. A.. Tuo tarpu apelianto parodymai buvo nenuoseklūs ir net prieštaringi, jie viso proceso metu skyrėsi, kito. Jau nuo pat automobilio sustabdymo pradžios jis siekė išvengti atsakomybės: nepateikė policijos pareigūnams vairuotojo pažymėjimo, melagingai nurodęs, jog teisė vairuoti jam atimta, atsisakė tikrintis apsvaigimą alkotesteriu. Tik po kurio laiko sutiko šią procedūrą atlikti, kaip pareigūnai nurodė, įvertinęs jam išaiškintas aplinkybes, jog už atsisakymą pasitikrinti apsvaigimą asmeniui gali kilti administracinė atsakomybė. Taip pat nepateikė transporto priemonės dokumentų, nors asmens kratos metu šie dokumentai iš jo buvo paimti. Ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje apklausoje nuteistasis nurodė, kad automobilį vairavo jo draugas, o jis pats sėdėjo šalia; automobilį pastatė Kaune, Baltijos gatvėje ir draugas nuėjo namo, o jis pats atsisėdo automobilio, kurio variklis buvo neužvestas, vairuotojo pusėje. Nuteistasis teigė, jog važiuodamas iki parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, policijos pareigūnų nematė, garsinių signalų negirdėjo. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nuteistasis jau teigė, kad jo nuomojamą transporto priemonę vairavo jam nepažįstamas asmuo, kuris, neva, atėjęs į barą, kur nuteistasis girtavo su draugais, sutiko automobilį pavairuoti. Apklausiamas po įvykio 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuteistasis jau teigė, kad neatsimena, ar asmuo, vairavęs automobilį, nuėjo, ar liko šalia. Taip pat nematęs jų besivijusių policijos pareigūnų. Teisme nuteistasis jau tvirtino, kad pareigūnai jų automobilį vijosi apie 100–200 m., o jį vairavęs asmuo pats pasukęs į PC „Maxima“ aikštelę, kadangi neturi teisės vairuoti, tačiau ne dėl to, kad jų automobilį stabdė patruliai. Tiek liudytojas Š. J., tiek nuteistasis tvirtino parduotuvės aikštelėje apsikeitę sėdėjimo automobilyje vietomis, tačiau net negalėjo paaiškinti, kaip ir kokiu būdu, automobilyje esant penkiems asmenims, įvyko toks apsikeitimas. Iš prokuroro pateiktų duomenų pirmosios instancijos teismui matyti, jog liudytoju apklaustas Š. J. yra teistas, taip pat ir už melagingų parodymų davimą, kuomet apklausiamas kaip liudytojas, siekė padėti kitam asmeniui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors ši aplinkybė negali vienareikšmiškai patvirtinti, kad liudytojas ir šiuo atveju pateikia melagingus duomenis apie įvykį, tačiau ji charakterizuoja liudytoją bei suteikia teismui pagrindą jo parodymus vertinti griežčiau ir atidžiau. Imant domėn tai, kad tiek jo, tiek ir nuteistojo parodymai nenuoseklūs, prieštaraujantys policijos pareigūnų nuosekliai apibūdintoms aplinkybėms, tas taip pat sudaro pagrindą juos vertintini kritiškai ir abejoti nuteistojo bei Š. J. keliama įvykio versija. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apelianto atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai, vadovaudamasis teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, nusprendė, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad būtent R. A. vairavo transporto priemonę įvykio metu. Todėl, objektyviais duomenimis neginčijamai nustačius, jog šio asmens kraujyje buvo mažiausia 3,37 promilių etilo alkoholio koncentracija, pagrįstai pripažino R. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Kadangi Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.