Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 7 p. - laisvės atėmimu vienuolikai metų;

- pagal BK 253 str. 1 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo bei suėmimo nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. liepos 1 d. laikas.

Iš V. R. priteista Valstybinei ligonių kasai 1342,56 Lt nukentėjusiojo P. Z. G. gydymo išlaidoms ir nukentėjusiajam P. Z. G. 200 Lt turtinei bei 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 28 d., apie 16 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, UAB „XX“ teritorijos pastato pagalbinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), antrame aukšte, atsidaręs langą du kartus šovė iš savadarbio pusiau automatinio šaunamojo ginklo, pritaikyto šaudyti 9 mm kalibro šoviniais, į UAB „XX“ teritorijoje buvusį P. Z. G., dėl to viena kulka, sužeidusi P. Z. G. į krūtinę, padarė akliną šautinę krūtinės dešinės priekinės sienos žaizdą su kulkos ėjimo anga raktikaulio projekcijoje, hematomą, mažojo krūtinės raumens bei raktikaulio išorinės plokštelės pažeidimą ir įstrigo šūvio kanale, tai atitinka nukentėjusiojo nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu jis pasikėsino nužudyti P. Z. G., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes P. Z. G. pasislėpė UAB „XX“ priklausančiame garaže ir užsirakino duris.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2006 m., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, iš tyrimo metu nenustatyto asmens (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo savadarbį pusiau automatinį šaunamąjį ginklą, kuris priskiriamas prie civilinėje apyvartoje draudžiamų ginklų, pritaikytų šaudyti 9 mm kalibro šoviniais, skirtais „Makarovo“ konstrukcijos pistoletams, bei įgijo 16 vnt. 9 mm kalibro pistoletinius šovinius, kurie yra šaudmenys ir skirti „Makarovo“ konstrukcijos pistoletams, juos laikė UAB „XX“ pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. gruodžio 28 d. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, UAB „XX“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iššovęs du šovinius iš savadarbio pusiau automatinio šaunamojo ginklo ir taip sužalojęs P. Z. G., pabėgo iš įvykio vietos, pasiėmęs su savimi savadarbį šaunamąjį ginklą bei dvi dėtuves, kuriose bendrai buvo 14 vnt. 9 mm kalibro šovinių, skirtų „Makarovo“ konstrukcijos pistoletams, kuriuos turėjo su savimi iki 2009 m. gruodžio 28 d., 18 val. 30 min., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini), t. y. už tai, kad neturėdamas leidimo įgijo, laikė, nešiojosi šaunamąjį ginklą ir šaudmenis.

Nuteistasis V. R. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 253 str. 1 d., tačiau prašo nusikalstamą veiką dėl pasikėsinimo nužudyti perkvalifikuoti iš BK 22 str. 1 d., 129 str. 1 d. į BK 138 str. 1 d. Apelianto nuomone, apygardos teismas neteisingai kvalifikavo apelianto veiksmus, todėl nuosprendis šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas, veikdamas tiesiogine tyčia, pasikėsino nužudyti P. Z. G.. Tokios tyčios jis neturėjo ir nesiekė padaryti šios nusikalstamos veikos. Jis seniai pažįstamas su P. Z. G., pastarasis jį įdarbino ir suteikė gyvenamąjį plotą. Už tai apeliantas nukentėjusiajam yra labai dėkingas ir nieko blogo jam negalėtų padaryti. Jis pripažįsta, kad buvo atidaręs langą, šūkavo necenzūriniais žodžiais ir šaudė iš pistoleto. Tačiau jis šaudė į orą – viršų, o ne nusitaikęs į nukentėjusįjį. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo nenuosekliais parodymais. Skunde apeliantas pripažįsta, kad įvykio metu buvo neblaivus ir šaudė iš 30 m atstumo. Eidamas pakalbėti su nukentėjusiuoju, jis pistoleto rankose nelaikė, o buvo užsikišęs už diržo. Be to, garažo durų nelaužė, jų nebandė atidaryti, nereikalavo išeiti nukentėjusiajam ir pastarajam negrasino nužudyti. Apelianto manymu, jis neatliko jokių veiksmų, parodančių jo siekį užbaigti jam inkriminuotą nusikaltimą. Todėl, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 6 p. nuostatomis, teigia, kad jo veiksmai, esant neapibrėžtai tyčiai, turi būti kvalifikuojami pagal kilusias pasekmes – kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. pagal BK 138 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujanti nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras - atmesti.

Skundas atmetamas.

Nuteistasis savo kaltės dėl disponavimo šaunamuoju ginklu ir šios nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo neginčija. Todėl kolegija paminėtoje dalyje nuosprendžio apeliacine tvarka netikrina (BPK 320 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistojo kaltė pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 7 p. yra įrodyta.

Apeliaciniame skunde ginčijamas nuteistojo nusikalstamos veikos, kurią apygardos teismas kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 7 p., juridinis įvertinimas, nurodant, kad V. R. tyčia nebuvo nukreipta į gyvybės atėmimą.

Su tokiais apelianto teiginiais sutikti negalima.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie kaltininko tyčios turinį ir kryptingumą teismas turi spręsti ne tik vertinant nuteistojo parodymus, bet ir atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį (pvz. , kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltinamojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimo ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p.).

Byloje nustatyta, kad nuteistasis panaudojo pusiau automatinį savadarbį šaunamąjį ginklą ir kovinius šovinius, skirtus „Makarovo“ konstrukcijos pistoletams, turinčius pakankamai didelę kinetinę energiją ir pramušamąją galią. V. R. į nukentėjusįjį šovė du kartus, taikydamasis ir laikydamas ginklą abiem rankomis, t. y. norėdamas, kad šūviai būtų kuo tikslesni. Nukentėjusiajam padarytas vienas šautinis sužalojimas krūtinės srityje, kurioje išsidėstę visi gyvybei svarbūs organai. Po šūvių nukentėjusiajam ir liudytojui V. B. pasislėpus garaže ir užsirakinus jo duris, dar bandė į jį patekti, tačiau nepavykus to padaryti ir atvykus policijos darbuotojams, pasišalino iš įvykio vietos.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad betarpiškai prieš nusikalstamos veikos padarymą V. R. ir P. Z. G. susipyko, nes pastarasis dėl nuolatinio apelianto girtavimo liepė jam išsikelti iš bazės patalpų. Taigi, V. R. turėjo pagrindą kerštauti nukentėjusiajam. Šią aplinkybę patvirtina nuteistojo pasakyti žodžiai ,,< ... tegu kas nors pabando mane iškeldinti ... >“.

Iš nukentėjusiojo parodymų taip pat seka, kad prieš šaudamas į jį V. R. plūdosi, šaukė ,,užmušiu“. Visos šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad V. R. veikė tiesiogine apibrėžtina tyčia, t. y. siekė atimti P. Z. G. gyvybę, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – P. Z. G. pasislėpė garaže ir užsirakino duris.

Tai, kad P. Z. G. dėl šautinio sužalojimo krūtinės srityje buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, neturi reikšmės apelianto veikos juridiniam įvertinimui, nes V. R. nenumatė ir negalėjo numatyti, jog kulka, pramušusi žieminius rūbus, atsitrenkus į raktikaulio išorinę plokštelę ir įstrigs šūvio kanale, nepadarydama rimtesnių sužalojimų.

Apeliaciniame skunde, ginčydamas nusikalstamos veikos juridinį įvertinimą, V. R. apeliuoja į tariamus prieštaravimus nukentėjusiojo parodymuose bei šių parodymų neatitikimą teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, ką esą patvirtina liudytojas V. B..

Su tokiu nukentėjusiojo parodymų vertinimu sutikti negalima. Kolegijos nuomone, jokių esminių prieštaravimų P. Z. G. parodymuose nėra. Tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 17-20, 22-24), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 90-92) nukentėjusysis tvirtino, kad tik po pirmo šūvio atsisuko į langą ir pamatė apeliantą, kuris rankoje laikė ginklą. P. Z. G. niekada nedavė parodymų, kad apeliantas į jį taikėsi, laikydamas ginklą abejomis rankomis.

Tokius parodymus davė pats V. R. parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 167-179), vaizdžiai pademonstruodamas, kad į nukentėjusįjį taikėsi ginklą laikydamas abejomis rankomis (o ne šovė į orą, kaip teigiama apeliaciniame skunde). Iš tiesų, iš liudytojo V. B. parodymų seka, kad jis negirdėjo, jog V. R. tarp kitų žodžių būtų pasakęs žodį ,,užmušiu“. Tačiau ši aplinkybė dar neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, juo labiau, kad paminėtas liudytojas negirdėjo ar neišskyrė ir antro šūvio, nors toks šūvis neabejotinai buvo.

Neatitinka tikrovės ir apelianto teiginiai, kad buvo šauta iš maždaug 30 metrų atstumo. Byloje nustatyta, kad į nukentėjusįjį V. R. šovė iš 24,80 m atstumo (t. 1, b. l. 169).

Pagaliau nuteistojo tyčios turinį, jos kryptingumą ir priežastis, dėl kurių nusikaltimas nebuvo baigtas, aiškiai ir nedviprasmiškai apibūdino pats apeliantas pirmosios instancijos teisme nurodydamas, kad ,,< ... aš ne policininkas, kad į orą šaudyčiau ... >“, ,,< ... gal aš 5 kartus būčiau šovęs, jei nebūtų pasislėpęs ... >“. Kolegija nemato pagrindo sureikšminti nuteistojo teiginį apie galimybę nužudyti nukentėjusįjį išėjus į kiemą. Nekyla abejonių, kad V. R. galėjo šauti į P. Z. G. iš mažesnio atstumo, t. y. išėjus į kiemą ar nuo atramos. Tačiau kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jis pats, būdamas girtas, pasirinko tokį šaudymo būdą ir vietą, t. y. tokį elgesio variantą, kuris esamoje situacijoje buvo labiausiai priimtinas. Be to, nurodytų galimybių buvimas, įvertinus objektyviai atlikus V. R. veiksmus, neduoda pagrindo išvadai, kad jis nesiekė nukentėjusiojo mirties.

Pažymėtina ir tai, kad V. R. pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį ne paskatintas dėkingumo už tai, kad pastarasis jam suteikė gyvenamąją vietą ir darbą, bet dėl to, kad jis (P. Z. G.) nuolat girtaujančiam V. R. liepė išsikraustyti iš užimamų patalpų.

Iš tiesų, V. R. nebandė atidaryti ar laužti masyvių metalinių garažo durų (nes to nebūtų pajėgęs padaryti), nereikalavo, kad P. Z. G. išeitų, nesakė, jog nori jį nušauti. Tačiau pats ėjimo prie garažo faktas ir durų spardymas rodo, kad jis siekė realizuoti savo nusikalstamą ketinimą – atimti gyvybę nukentėjusiajam. Kitaip paaiškinti šiuos nuteistojo veiksmus paprasčiausiai neįmanoma.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.