- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-11-08
- Bylos Nr.
- I-3238-171/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01348-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Irena Paulauskienė, Bronius Januška
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Marijampolės pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- V. K.
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Henriko Sadausko, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Ramūnui Valatkai ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Gintarui Motuzui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Marijampolės pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įsakymų panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 12–13), pašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012-03-09 įsakymo Nr. 1R-68 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 173¹ ir 174 punktus ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012-03-30 įsakymą Nr. V-123 „Dėl leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą“, ištyrus šių norminių aktų teisėtumą ir pagrįstumą, bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 10 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1 000 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunduose paaiškino, kad 2012-04-04 kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) ir nurodė, kad Marijampolės pataisos namai (toliau – Marijampolės PN), vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012-03-09 įsakymu Nr. 1R-68 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173¹ ir 174 str., kuriuose nustatytas naudojimosi kompiuteriu laikas, atima iš jo teisę kompiuteriu rašyti laiškus, rengti skundus, prašymus, peticijas ir t. t., taip iš jo atimama teisė gauti teisinį švietimą, nes kompiuteryje laiko elektroninę informaciją (įstatymus ir kitus teisės aktus, mokslinę medžiagą).
Paaiškino, kad jam draudžiama naudotis kompiuteriu kaip kompaktinių diskų grotuvu ir DVD leistuvu, draudžiama įgauti programuotojo įgūdžių, praleisti laisvalaikį bei užsiimti kūrybine veikla ir teisėtais būdais užsidirbti pragyvenimui. Mano, kad teisingumo ministro 2012-03-09 įsakymas Nr. 1R-68 nesuderintas su Lietuvos Respublikos įstatymais ir nustato naujas sąlygas, kurių nenustato įstatymai. Šio įsakymo pagrindu buvo priimtas ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2012-03-30 įsakymas Nr. V-123. Valstybės įstaigų veiksmai sukėlė jam emocinę depresiją, nepatogumus, buvo atimta gynybos teisė bei galimybė turėti pajamų šaltinį.
Pareiškėjas nurodo, kad Bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) nustatyta teisė nuteistiesiems naudotis elektros prietaisais neribojant naudojimosi laiko. Teisingumo ministro 2012-03-09 įsakymu Nr. 1R-68 patvirtinti Taisyklių 173¹ ir 174 punktai nėra suderinti su BVK nuostatomis.
Vadovaujantis Konstitucijos, Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) neturi teisės riboti jam įstatymais suteiktų teisių disponuoti asmeniniais daiktais (kompiuteriu). Teigia, kad siekia teisėtais būdais užsidirbti pinigų, o tam jam būtinas kompiuteris. Pažymi, kad prašo panaikinti įstatymams prieštaraujančius teisės aktus, ir nurodo, kad ištirti norminių aktų atitiktį aukštesnės teisinės galios teisės aktams yra teismo prerogatyva.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, gautas prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b. l. 54, 69).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 30–32) vadovaujasi BVK 96 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Taisyklių 173¹ punktu ir atkreipia dėmesį, kad nuteistiesiems, studijuojantiems aukštojoje mokykloje, pataisos įstaigos direktorius gali leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu iki 6 valandų per parą. Leidimas naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei 3 valandas per parą gali būti suteikiamas priėmus individualų sprendimą dėl kiekvieno nuteistojo atskirai. Tam reikėtų kreiptis į pataisos įstaigos administraciją.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos teisiniu reguliavimu, galiojusiu iki 2012-04-01, nuteistieji turėjo teisę naudotis asmeniniais kompiuteriais (kaip ir dauguma kitų elektros prietaisų) tik laisvalaikiu. Daugelio nuteistųjų laisvalaikiui skirtas laikas yra apie 3 val. per parą, todėl 2012-04-01 įsigalioję Taisyklių pakeitimai, kuriais nustatyta, kad nuteistieji turi teisę naudotis turimais asmeniniais kompiuteriais tik laisvalaikiu, bet ne ilgiau kaip 3 valandas per parą, o tam tikrais atvejais ir ilgiau, iš esmės nesutrumpino nuteistiesiems skirto laiko naudotis asmeniniais kompiuteriais. Be to, sukurtos prielaidos atskiroms suimtųjų ir nuteistųjų grupėms leisti kompiuteriais naudotis ilgiau, nei dienotvarkėje nustatytu laisvalaikiu, todėl šioms asmenų grupėms naudojimosi asmeniniais kompiuteriais laikas faktiškai pailgėjo.
Patirtas moralines skriaudas įvertinant pinigais (nustatant materialų atlyginimą), būtina vadovautis proporcingumo principu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, paprastai asmeniui, patyrusiam moralinę skriaudą, pakanka viešo pripažinimo, kad jo atžvilgiu buvo pasielgta neteisėtai, todėl ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Pažymi, kad net jeigu ir būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjo nurodomas neturtinės žalos dydis aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimai padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai šios kategorijos bylose.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus (žr. priedą prie bylos su kompiuterine laikmena).
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 25–26) paaiškino, kad įstatymo leidėjas BVK 96 straipsnio 1 dalyje išvardytų daiktų techninius parametrus ir naudojimosi tvarką įpareigojo nustatyti kitame norminiame teisės akte – Taisyklėse, kurios tvirtinamos teisingumo ministro įsakymu. Pareiškėjas su prašymu leisti užsiimti kūrybine veikla kreipėsi 2012-03-28. Atsižvelgus į BVK 126 straipsnio 1 dalies nuostatas, įvertinus tai, kad pareiškėjas nuo 2011-01-20 bausmę atlieka paprastosios grupės sąlygomis, jam paaiškinta, kad teise užsiimti kūrybine veikla naudotis negali.
Pagal CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltės. Pareiškėjo V. K. reikalavimai prieštarauja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo teisės aktų normoms. Laikytis teisės aktų reikalavimų yra pataisos įstaigos administracijos pareiga, todėl tai negali būti vertinama kaip neteisėtas veiksmas.
Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, gautas prašymas nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant (b. l. 48, 68).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 33–35) paaiškino, kad Marijampolės PN administracija, išnagrinėjusi jo 2012-03-28 prašymą, teisingai įvertino teisinę padėtį (pateikdamas prašymą ir jį nagrinėjant pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei) ir pagrįstai atsakė, kad jis negali pasinaudoti nuteistųjų teise užsiimti individualia darbine ar kūrybine veikla.
Šalies argumentai
Atkreipė dėmesį, kad skunde pareiškėjas klaidingai nurodo, jog Marijampolės PN administracija, priimdama sprendimą nesuteikti teisės užsiimti individualia darbine ar kūrybine veikla, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012-03-09 įsakymu Nr. 1R-68 pakeistais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173¹ ir 174 punktais. Nurodytas norminis aktas galioja nuo 2012-04-01, o prašymas išnagrinėtas ir sprendimas priimtas 2012-03-30.
Pažymi, kad teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymai, kurių teisėtumą prašo ištirti pareiškėjas, yra norminiai teisės aktai, kurių teisėtumo nagrinėjimo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 16 skirsnyje. Pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 110 straipsnyje nustatytą subjektų ratą, todėl prašymą ištirti atitinkamo norminio administracinio teisės akto teisėtumą jis gali reikšti tik ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.), kurioje iškeliamas konkretus administracinis ginčas, kurį sprendžiant tuo aktu turi būti remiamasi. Pareiškėjas savo prašymo ištirti minėtų norminių teisės aktų teisėtumą nesusiejo su jokiu konkrečiu nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu, t. y. neskundė jokio konkretaus Marijampolės PN priimto administracinio akto ar veiksmo, susijusio su šių aktų taikymu, o išdėstė abstraktaus pobūdžio nusiskundimus. Jo prašymas ištirti atitinkamų norminių administracinių teisės aktų nuostatų teisėtumą nesusietas su nagrinėjama individualia byla, yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas teisiniais motyvais.
Teigia, kad pareiškėjas skunde teismui konkrečiai nenurodo, kuo grindžia savo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą, nepateikia jokių argumentų, kodėl toks jo reikalavimas turėtų būti tenkintas, nepaaiškina, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus (žr. priedą prie bylos su kompiuterine laikmena).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012-03-09 įsakymo Nr. 1R-68 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 173¹ ir 174 punktus bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2012-03-30 įsakymą Nr. V-123 „Dėl leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą“. Nurodo, kad ištirti šių aktų atitiktį įstatymams yra teismo prerogatyva (b. l. 12).
Pareiškėjo prašomi panaikinti įsakymai laikytini norminiais teisės aktais, kadangi jie nustato elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl pirmiausia turėtų būti ištirta, ar nurodytų įsakymų nuostatos atitinka įstatymų ar Vyriausybės priimtų teisės aktų nuostatas, ir tik pripažinus, kad įsakymų nuostatos prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, norminio administracinio akto nuostatas galima laikyti panaikintomis (ABTĮ 115 straipsnio 2 dalis).
Taigi, iš skundo ir patikslinto skundo turinio bei juose suformuluotų reikalavimų matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų panaikinti norminiai teisės aktai, teismui ištyrus jų teisėtumą.
ABTĮ XVI skirsnyje nustatytos dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšys: abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) ir prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas ryšium su individualia administracine byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis) arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis).
Šioje byloje pareiškėjas kelia individualų ginčą dėl jam padarytos neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-176-12).
ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles, todėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turinys turėtų iš esmės atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose išdėstytus reikalavimus, atsižvelgiant į specialių procesinių normų, išdėstytų ABTĮ šešioliktame skirsnyje, nuostatas bei ginčų dėl norminių administracinių aktų specifiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-04-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1503-12). Pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p., teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagrindas yra teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo.
Pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kiek prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo V. K. skundo ir patikslinto skundo turinį, daro išvadą, kad juose nėra aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių abejones dėl atitikties įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Skunde ir patikslintame skunde pareiškėjas iš esmės tik pacituoja ginčijamų norminių administracinių aktų nuostatas bei BVK ir Viešojo administravimo įstatymo tam tikras nuostatas, kurių, jo manymu, ginčijami norminiai aktai neatitinka, ir išdėsto tam tikrus atskirus samprotavimus, kurie neišreiškia konkrečios ir nuoseklios teisinės pozicijos dėl prieštaravimo tarp minėtų aktų. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kurios redakcijos įstatymų nuostatų neatitinka ginčijami norminiai administraciniai aktai.
Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad toks pareiškėjo V. K. reikalavimo dėl norminių aktų ištyrimo pagrindimas negali būti laikomas aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pažymėtina, kad teismas išaiškino pareiškėjui teisę tikslinti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo ir sudarė galimybę tai padaryti (b. l. 6–7, 12–13), tačiau ir patikslintame skunde pareiškėjo pateiktas prašymas yra nekonkretus, nėra grindžiamas teisiniais motyvais (ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012-03-09 įsakymo Nr. 1R-68 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 173¹ ir 174 punktų bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2012-03-30 įsakymo Nr. V-123 „Dėl leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą“ (norminių administracinių aktų) teisėtumo ištyrimo nėra grindžiamas teisiniais argumentais, todėl netenkintinas, o reikalavimas panaikinti nurodytus norminius aktus atmestinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-303/2012, 2012-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012).
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 10 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 10 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 1 000 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Iš skundo ir patikslinto skundo matyti, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su Marijampolės PN, Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos veiksmais, kuriais jam neleista naudotis kompiuteriu ilgiau kaip 3 valandas, draudžiama juo naudotis kaip kompaktinių diskų grotuvu ir DVD leistuvu, įgauti programuotojo įgūdžių, praleisti laisvalaikį bei užsiimti kūrybine veikla ir teisėtais būdais užsidirbti pragyvenimui.
Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.); 3) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 4) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.). Tačiau įstatymų nustatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra nustatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus darbuotojo kaltės. Taigi viešoji atsakomybė CK 6.271 straipsnyje įtvirtintais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (2009-02-20 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95-2009).
Nustatyta, kad pareiškėjas 2012-03-28 pateikė skundą Marijampolės PN direktoriui, prašydamas leisti užsiimti kūrybine veikla, nurodė, kad tam jam būtina nuolatinė galimybė naudotis kompiuteriu (kad gautų išsilavinimą ir vystytų mokslinį mąstymą). Pažymėjo, kad tai laisvėje jam padės gauti teisėtą pragyvenimo šaltinį (b. l. 28).
Marijampolės PN direktorius 2012-03-30 rašte Nr. 20/07-224 (b. l. 27) pareiškėjui paaiškino, kad nuteistųjų teisė užsiimti individualia darbine veikla reglamentuota BVK 126 str., kurio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems atvirose kolonijose bei pataisos namuose lengvosios grupės laikymo sąlygomis nuteistiesiems, kurie to pageidauja, gali būti sudaromos sąlygos užsiimti individualia darbine ar kūrybine veikla. Pareiškėjui paaiškinta, kad jis bausmę atlieka paprastojoje grupėje, todėl šia teise pasinaudoti negali. Taip pat pažymėta, kad nuo 2012-04-01 įsigalios Vidaus tvarkos taisyklių 173¹ punkto pakeitimas, pagal kurį kompiuteriu galės naudotis 3 valandas per parą Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka.
Pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2012-03-30 atsakymą 2012-04-04 apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2012-05-02 rašte Nr. 2S-1821 (b. l. 36) atsakė, kad Marijampolės PN atsisakymas leisti užsiimti kūrybine veikla yra pagrįstas, kadangi pareiškėjas bausmę atlieka paprastojoje grupėje.
Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-68 patvirtintų Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijų nuostatas yra išskiriamos pataisos įstaigų paprastoji, lengvoji ir drausmės grupės.
BVK 126 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2012-05-01) buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems atvirosiose kolonijose bei pataisos namuose lengvosios grupės laikymo sąlygomis nuteistiesiems, kurie to pageidauja, gali būti sudaromos sąlygos užsiimti individualia darbine ar kūrybine veikla. Ši veikla leidžiama laisvu nuo darbo pataisos įstaigoje metu.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2011-07-20 Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimu Nr. 28-1-744 (b. l. 29) pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į drausmės grupę. Atlikęs paskirtą nuobaudą, pareiškėjas nuo 2012-01-20 bausmę atlieka paprastosios grupės sąlygomis. Šios aplinkybės jis neneigia.
Atsižvelgus į išdėstytas nuostatas, darytina išvada, kad Marijampolės PN direktoriaus 2012-03-30 raštas Nr. 20/07-224 ir Kalėjimų departamento 2012-05-02 raštas Nr. 2S-1821 yra teisėti ir pagrįsti, juose teisingai nurodyta, kad pagal BVK pareiškėjas negali užsiimti kūrybine veikla.
Teismas atmeta pareiškėjo skunde išdėstytą argumentą, kad Marijampolės PN direktorius, priimdamas 2012-03-30 sprendimą nesuteikti teisės užsiimti individualia darbine ar kūrybine veikla, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012-03-09 įsakymu Nr. 1R-68 pakeistais Taisyklių 173¹ ir 174 punktais, kadangi nurodytas norminis aktas galioja nuo 2012-04-01, o sprendimas priimtas 2012-03-30 ir iš jo turinio matyti, kad pareiškėjui buvo tik paaiškinta, kad nuo 2012-04-01 įsigalios Taisyklių 173¹ punkto pakeitimas, pagal kurį kompiuteriu galės naudotis 3 valandas per parą Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka.
Nustatyta, kad Teisingumo ministerija 2012-05-08 rašte Nr. (1.23.)7R-3498 pareiškėjui pateikė informaciją, kad Kalėjimų departamentui pavesta iki 2012-08-01 pateikti Teisingumo ministerijai pasiūlymus dėl tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimo. Nurodė, kad nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais tvarka apribos galimybes neleistinai naudoti kompiuterius, siekiant užtikrinti, kad nebūtų daromos nusikalstamos veikos ir kiti pažeidimai. Kalėjimų departamento direktoriaus 2012-03-30 įsakymu Nr. V-123 patvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis suimtajam (nuteistajam) gali būti leidžiama naudotis asmeniniais kompiuteriais ir ilgiau nei tris valandas.
Įvertinus Teisingumo ministerijos 2012-05-08 rašto Nr. (1.23.)7R-3498 turinį, matyti, kad jame pareiškėjui išdėstyta informacija apie nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais tvarką, paaiškinta, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2012-03-30 įsakymu Nr. V-123 patvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis suimtajam (nuteistajam) gali būti leidžiama naudotis asmeniniais kompiuteriais ir ilgiau nei tris valandas. Šiame rašte pareiškėjui nebuvo nustatytos jokios teisės ar pareigos, raštas savaime jokių teisinių pasekmių jam nesukėlė. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Teisingumo ministerija atliko kokius nors neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.
BVK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Teisingumo ministro 2012-03-09 įsakymu Nr. 1R-68 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeistas Taisyklių 173¹ punktas nustato, kad nuteistieji šių Taisyklių 173.7 punkte nurodytais daiktais (tarp jų ir kompiuteriu) naudojasi tik laisvalaikio metu, bet ne ilgiau kaip 3 valandas per parą Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka. Kalėjimų departamento direktorius nustato kriterijus, kuriais remiantis pataisos įstaigos direktorius gali nuteistajam leisti naudotis šių Taisyklių 173.7 punkte nurodytais daiktais ilgiau kaip 3 valandas per parą. Naudojimosi šių Taisyklių 173 punkte nurodytais daiktais vietas nustato pataisos įstaigos direktorius. Taisyklių 174 punkte, pakeistame 2012-03-09 įsakymu, įtvirtinta, kad Kalėjimų departamento direktorius patvirtina tvarką, pagal kurią tikrinami, peržiūrimi, perklausomi ir laikomi nuteistiesiems perduoti ar įsigyti kompaktiniai diskai ir skaitmeninės informacijos ir duomenų laikmenos, taip pat šių Taisyklių 173 punkte nurodyti daiktai, kad juose nebūtų daiktų ir reikmenų, įrašytų BVK 1 priede pateiktame sąraše.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2012-03-30 įsakyme Nr. V-123 „Dėl Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašo ir leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijų patvirtinimo“ nustatyta tvarka, kada laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 valandas per parą.
Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad valstybinės institucijos (Teisingumo ministerija, Kalėjimų departamentas) vykdė teisės aktais joms suteiktas pareigas, t. y. teisingumo ministras, vykdydamas BVK 96 str. nustatytą pareigą, patvirtino Taisykles, o Kalėjimų departamento direktorius, vykdydamas Taisyklėse nustatytą pareigą, priėmė Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašą ir Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijus.
Remdamasis išdėstytais argumentais, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Marijampolės PN, Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos ar jos pareigūnų neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Be to, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas V. K. tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Kaip jau minėta, tam, kad atsirastų atsakovės Lietuvos valstybės atsakomybė, būtina nustatyti trijų sąlygų visumą – neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytą žalą ir ryšį tarp šių veiksmų ar neveikimo ir patirtos žalos. Šiuo atveju teismui nenustačius, kad Marijampolės PN, Kalėjimų departamentas ir Teisingumo ministerija ar jos pareigūnai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu (nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų), atsakovei Lietuvos valstybei civilinė atsakomybė negali kilti. Taigi pareiškėjas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, todėl jo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 111 str., 127 ir 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.