Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Fajus“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teigia, kad LDU pateikimas ypač svarbus, užtikrinant UTPĮ 57¹ straipsnio įgyvendinimą, t. y. kvota nustatoma užsieniečiams, kurie atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, kurie atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti ir dėl kurių darbo atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams Užimtumo tarnyba neturi priimti sprendimo Užimtumo tarnybos direktorius tvirtina Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis kalendoriniams metams ir socialinės apsaugos ir darbo ministrui teikia siūlymą dėl kvotos nustatymo ar jos patikslinimo. Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis gali būti patikslintas vieną kartą per metus. Kvota laikoma išnaudota, jeigu užsieniečiams, kurie atvyksta dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, Lietuvos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų užsienyje išduotų nacionalinių vizų, Departamento išduotų leidimų laikinai gyventi skaičius ir šio UTPĮ 62 straipsnio 11 dalyje nurodytų užsieniečių, apie kurių įdarbinimą pagal tokią profesiją pranešta Užimtumo tarnybai, skaičius bendrai pasiekia kalendoriniams metams nustatytą kvotą. Departamentas skaičiuoja kvotos išnaudojimą ir apie išnaudotą kvotą skelbia viešai. Užimtumo tarnyba teikia Departamentui informaciją apie šio Įstatymo 62 straipsnio 11 dalyje nurodytų užsieniečių įdarbinimą ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo informacijos apie užsieniečio įdarbinimą gavimo UTPĮ 62 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Išnaudojus kvotą, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti užsieniečiai, kurie ketina dirbti Lietuvoje privalo įsigyti leidimą dirbti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Inspekcijos Nutarimo Nr. NUĮPBJ 20747 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2022 m. liepos mėnesį į UAB „Fajus“ kreipėsi Baltarusijos pilietis R. R., gim. 1986 m. birželio 14 d., dėl įdarbinimo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. R. R. turėjo jam išduotą leidimą gyventi Lietuvoje Nr. 760140157 ir kreipimosi metu buvo įsidarbinęs įmonėje UAB „Sausumos laivai“ (įmonės kodas 142067864), tačiau norėjo pakeisti darbovietę.

R. R. 2022 m. liepos 8 d. per MIGRIS pateikė prašymą pakeisti darbdavį, o 2022 m. liepos 29 d. pateikė prašymą nutraukti jo prašymo nagrinėjimą, atsižvelgiant į tai, kad pasibaigė darbo santykiai su UAB „Sausumos laivai“ ir tokias rekomendacijas pateikė Departamento darbuotojai.

2022 m. rugpjūčio 8 d. buvo sudaryta darbo sutartis tarp UAB „Fajus“ ir R. R..

Be to, byloje nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 23 d. UAB “Fajus” direktoriui paskambino Užimtumo tarnybos darbuotojai, kurie nurodė, kad nagrinėjant R. R. prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje negali priimti jo atžvilgiu sprendimo „dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams“, nes sistemoje mato, jog šis asmuo yra įdarbintas UAB „Fajus“. Todėl pareiškėja ir R. R. 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutraukė darbo sutartį.

2022 m. rugpjūčio 25 d. buvo priimtas Užimtumo tarnybos įsakymas „dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams“, kuriuo nuspręsta, kad užsieniečio R. R. darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Pareiškėja 2022 m. rugsėjo 16 d. pakartotinai įdarbino R. R. įmonėje, o 2022 m. rugsėjo 22 d. elektroniniu paštu gavo pranešimą iš Departamento, kad priimtas sprendimas panaikinti R. R. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760140157 ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi Nr. 760186409 iki 2024 m. rugpjūčio 31 d.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas ir Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties.

UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytu pagrindu, gali pakeisti darbdavį šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu darbdavys, įsipareigojęs užsienietį įdarbinti, nėra keičiamas, toks užsienietis gali dirbti pas kitą darbdavį. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Teismas pažymi, kad UAB „Fajus“ direktorius Povilas J. R. R. įdarbino žinodamas, jog jis turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti pas kitą darbdavį, tačiau tuo momentu R. R. jau buvo kreipęsis į Departamentą dėl leidimo dirbti UAB „Fajus“ suteikimo, nors sprendimo dar nebuvo gavęs. 2022 m. rugpjūčio 23 d. R. R. buvo atleistas iš UAB „Fajus“ dėl Užimtumo tarnybos reikalavimo, kadangi nebuvo galima priimti dirbančio asmens be darbo vietos atitikties sprendimo, o 2022 m. rugsėjo 16 d. P. J. vėl įdarbino R. R. į UAB „Fajus“, nors Departamento sprendimas dėl R. R. leidimo dirbti pas kitą darbdavį (UAB „Fajus“) buvo gautas tik 2022 m. rugsėjo 22 dieną.

Taigi, teismas sutinka su atsakove, kad pareiškėja nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. iki 2022 m. rugpjūčio 23 d. ir nuo 2022 m. rugsėjo 16 d. iki 2022 m. rugsėjo 22 d. įdarbindama R. R., turintį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje išduotą tarpininkaujant UAB „Sausumos laivai“, pažeidė UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje numatytą imperatyvią užsieniečių įdarbinimo sąlygą, jog užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnio nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir padarė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą pažeidimą, t. y. nesulaukusi Departamento sprendimo dėl R. R. leidimo dirbti pas kitą darbdavį įdarbino R. R..

Teismas pažymi, kad jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal aptariamą UTPĮ 44 straipsnį, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 44 straipsnio 7 dalis). UTPĮ 44 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis. Taigi, akivaizdu, kad šios Įstatymo nuostatos privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys, ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, o tai nagrinėjamu atveju prieš įdarbinat užsienietį pareiškėjos padaryta nebuvo. Pažymėtina, jog netgi esant tokiai situacijai, kai su užsieniečiu sudaroma darbo sutartis jam turint galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu tarpininkaujant uždarajai akcinei bendrovei UAB „Sausumos laivai“, tai neatleidžia naujojo darbdavio, šiuo atveju UAB „Fajus“, nuo pareigos įdarbinti užsienį tik po to, kai jis kreipiasi ir gauna naują leidimą, išduotą tarpininkaujant UAB „Fajus“, nes nustatytas teisinis reglamentavimas, leidimo laikinai gyventi išdavimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu sieja su užsieniečio teise dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

Taigi, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir faktines aplinkybes, teismas atmeta pareiškėjos argumentus, jog tarpininkaujančios įmonės pakeitimas yra tik formalus veiksmas.

Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal LDU pateikimo tvarkos aprašo 7 punktą, pranešimo tvarką ir terminus, darbdavys, įdarbinęs šio aprašo 4.1 papunktyje nurodytą užsienietį, privalo užpildyti LDU pranešimą ir pateikti per EDAS ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki užsieniečio įdarbinimo dienos.

Nagrinėjant byla nustatyta, kad pareiškėja apie R. R. įdarbinimą VSDFV pranešė įprastine forma teikiant 1-SD pranešimą, o LDU pranešimo laiku nepateikė. Pareiškėja skunde nurodė, kad apie dirbantį užsienietį pranešimą LDU pateikė pavėluotai, t. y. tik 2022 m. spalio 25 d., tačiau pabrėžė, kad toks pavėluotas pranešimas neturėjo įtakos kvotos išnaudojimui, kadangi kvotos buvo likusios neišnaudotos.

Teismas pažymi, kad kaip nurodė atsakovė atsiliepime, LDU pateikimas ypač svarbus, užtikrinant UTPĮ 57¹ straipsnio įgyvendinimą, t. y. kvota nustatoma užsieniečiams, kurie atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, kurie atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti ir dėl kurių darbo atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams Užimtumo tarnyba neturi priimti sprendimo. Užimtumo tarnybos direktorius tvirtina Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis kalendoriniams metams ir socialinės apsaugos ir darbo ministrui teikia siūlymą dėl kvotos nustatymo ar jos patikslinimo. Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis gali būti patikslintas vieną kartą per metus. Kvota laikoma išnaudota, jeigu užsieniečiams, kurie atvyksta dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, Lietuvos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų užsienyje išduotų nacionalinių vizų, Departamento išduotų leidimų laikinai gyventi skaičius ir šio UTPĮ 62 straipsnio 11 dalyje nurodytų užsieniečių, apie kurių įdarbinimą pagal tokią profesiją pranešta Užimtumo tarnybai, skaičius bendrai pasiekia kalendoriniams metams nustatytą kvotą. Departamentas skaičiuoja kvotos išnaudojimą ir apie išnaudotą kvotą skelbia viešai. Užimtumo tarnyba teikia Departamentui informaciją apie šio Įstatymo 62 straipsnio 11 dalyje nurodytų užsieniečių įdarbinimą ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo informacijos apie užsieniečio įdarbinimą gavimo UTPĮ 62 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Išnaudojus kvotą, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti užsieniečiai, kurie ketina dirbti Lietuvoje privalo įsigyti leidimą dirbti.

Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad atsakovė netikrino, ar 2022 m. buvo išnaudotos Kvotos, nustatytos užsieniečiams, kurie atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, kurie atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti ir dėl kurių atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams, neturi teisinės reikšmės, kadangi tai neturi jokios įtakos padaryto pažeidimo kvalifikavimui ir pažeidimo fakto konstatavimui visų pirma dėl to, kad pareiškėjos padaryto pažeidimo sudėtis yra formali, ji nereikalauja konkrečių materialinių padarinių, o antra dėl to, kad bendrai vertinant pasekmė ir yra netinkamai apskaičiuotas įdarbintų užsieniečių kiekis ir dėl to netinkamai apskaičiuotas kvotų išnaudojimas. Taigi, VDI pagrįstai nurodo, kad prie šių iškreiptų statistikos duomenų savo neteisėtais veiksmais (neveikimu) prisidėjo ir pati pareiškėja, neužtikrinusi ir nekontroliavusi, kad pranešimas apie įdarbintą užsienietį būtų pateiktas įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu būdu vertintina, kad pareiškėjos veiksmais (neveikimu) yra padaryta žala nustatytai valdymo tvarkai ir valstybės nustatytai tinkamai užsieniečių įdarbinimo kontrolės mechanizmo veiklai. Taigi, pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog pažeidimu nebuvo sukeltos jokios teisinės pasekmės.

Bendrovės argumentus, kad SODRA buvo informuota apie minėto užsieniečio įdarbinimą, todėl pareiškėja tikėjosi, kad to pakanka siekiant teisėtai įdarbinti darbuotoją, teismas vertina kaip samprotavimus ir prielaidas bei gynybinę Bendrovės poziciją, kadangi informacija apie Lietuvoje įdarbintus užsieniečius turi būti pateikiama nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka, o ne apsiribojant pranešimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Be to, atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėja nuo 2021 m. yra įdarbinusi ne vieną užsienietį, todėl jai turėtų būti gerai žinomas teisinis užsieniečių įdarbinimo reglamentavimas ir jo įforminimo tvarka.

Pareiškėjos dėstomi skunde argumentai dėl Direktyvos nuostatų taikymo taip pat nepagrįsti, todėl atmestini. Direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog darbdaviai, be kitų Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų įpareigojimų, įvykdę įpareigojimą pranešti apie trečiųjų šalių piliečių darbo pradžią, nebūtų laikomi atsakingais už Direktyvos 3 straipsnyje nurodyto draudimo pažeidimą (nelegalaus darbo), išskyrus atvejus, kai darbdaviai žinojo, kad dokumentas, pateiktas kaip galiojantis leidimas gyventi ar kitas leidimas būti šalyje, buvo suklastotas. Direktyvos 11 punktas taikytinas tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad darbdavys tinkamai įvykdė savo pareigas, atliko visus būtinus veiksmus, informavo kompetentingas institucijas apie užsieniečių darbo pradžią, o vėliau paaiškėtų, kad užsieniečiai buvo darbdaviui pateikę suklastotus dokumentus. Taigi, pareiškėja, minėdama Direktyvos 4 straipsnio 3 dalį, pati patvirtina, kad tam, jog darbdavys nebūtų laikomas atsakingas už Direktyvos 3 straipsnyje nurodyto draudimo pažeidimą (nelegalaus darbo), be kitų Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų įpareigojimų, privalo įvykdyti įpareigojimą pranešti apie trečiųjų šalių piliečių darbo pradžią. Pareiškėja tvirtina, kad negali būti traukiama atsakomybėn už duomenų nepateikimą ir tuo pačiu pati mini Direktyvoje įtvirtintą teisės normą, reikalaujančią tuos duomenis pateikti.

Apibendrindamas paminėtą teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes ir aukščiau pateiktus argumentus, teismas prieina prie išvados, kad pareiškėja sudarydama darbo sutartį su R. R., kuris turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą tarpininkaujant UAB „Sausumos laivai“, bei apie dirbantį užsienietį pranešimą LDU pateikusi pavėluotai, t. y. tik 2022 m. spalio 25 d., pažeidė užsieniečių įdarbinimo tvarką.

Pažymėtina, kad ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK) gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į Administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Užimtumo įstatymas yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu.

Taigi, Inspekcija priimdama Nutarimą pagrįstai vadovavosi bendra taisykle, kad būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl šio įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais skiriant ekonomines sankcijas. Kitaip tariant, šiuo atveju pareiškėjai kaip juridiniam asmeniui sankcija buvo skirta pagal imperatyvias Įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjos argumentai pripažinti jos padarytą pažeidimą mažai pavojinga ir netraukti jos administracinėn atsakomybėn pagal ANK 12 straipsnio nuostatas yra atmestini kaip nepagrįsti.

Tuo pačiu paminėtina, jog šiuo atveju nepaisant to, kad pažeidimas padarytas dėl didelio apsirikimo ir aplaidumo, tai nesudaro pagrindo vertinti, jog tai yra lengvinanti aplinkybė. Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas pažeidimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo, todėl teisiškai nėra reikšmingi pareiškėjos nurodyti argumentai, kad ji privalomų dokumentų nepateikė dėl tinkamo nesukontroliavimo ir tai nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo administracinės atsakomybės, nes netinkamas bendrovės vidaus valdymas, administravimas negali būti pagrindu išvengti administracinės atsakomybės ir nesilaikyti teisės aktuose nustatytų pareigų. Pareiškėja, įdarbindama trečiosios šalies piliečius, ir žinodama trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką, įskaitant ir nuostatą dėl LDU formos pranešimų pateikimo tvarkos, jos nesilaikė, taip padarydama Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje nurodytą pažeidimą.

Teismo vertinimu, tai, kad pažeidimo nustatymo faktas sukelia pareiškėjai neigiamas pasekmes, t. y. pareiškėja teigia, kad negalės įdarbinti užsieniečių, kas dėl darbuotojų trūkumo transporto sektoriuje neabejotinai sukels jos veiklos sutrikdymą, prisiimtų sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą ir galimą veiklos žlugimą, visiškai neįtakoja Nutarimo pagrįstumo ir neatleidžia pareiškėjos nuo atsakomybės. Ekonominė sankcija yra prievartinio pobūdžio valstybės taikoma atsakomybės priemonė, todėl ji neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais. Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu.

Pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalį, šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 3 dalį, atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis.

Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybinė darbo inspekcija, nustačiusi, kad darbdavys arba įmonė, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, padarė šio straipsnio 2 dalyje nustatytą pažeidimą, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria darbdaviui arba įmonei, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, baudą nuo 200 iki 400 eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą.

Kaip jau minėta, Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje aprašyta pažeidimo sudėtis yra formali, t. y. pranešimo apie įdarbintą užsienietį nepateikimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pažeidimas buvo padarytas. Pareiškėjos kaltę dėl Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 padarytų pažeidimų įrodo Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20747, VSDFV išrašai, kita rašytinė bylos medžiaga. Pareiškėja, įdarbindama trečiosios šalies pilietį ir žinodama trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką, įskaitant ir nuostatą dėl LDU formos pranešimų pateikimo tvarkos, jos nesilaikė, taip padarydama Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje nurodytą pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sunkinančių pareiškėjos atsakomybę aplinkybių nėra, kaip lengvinanti atsakomybę aplinkybė Nutarime nurodyta, jog juridinis asmuo pripažino padaręs pažeidimą, padėjo Inspekcijai atlikti pažeidimo tyrimą, todėl, teismo vertinimu, Inspekcija pagrįstai sprendė, jog už nustatytų pažeidimų padarymą pirmą kartą pareiškėjai skirtina Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta minimali bauda – 200 Eur.

Byloje nėra pateikta duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad Inspekcijos pareiškėjai skirta bauda yra neproporcinga. Pareiškėja skunde nurodo, kad padarytas pažeidimas yra dėl klaidos (apsirikimo). Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis, todėl vien tokiu pagrindu nuobauda negalėtų būti sušvelnintina. Taip pat teismui nėra pateikti jokie duomenys apie dabartiniu metu bendrovės gaunamas pajamas, turimą turtą ir pan., iš kurių būtų galima objektyviai spręsti apie jos sunkią finansinę padėtį, kas galėtų įtakoti skirtos sankcijos dydį. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjos teiginiai vertintini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikoma poveikio priemonė (200 Eur ekonominė sankcija) yra motyvuota, atitinka Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas. Nenustatyta, kad priimant skundžiamą Nutarimą, buvo pažeistos materialiosios ar procesinės teisės normos, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja skunde išdėsto daugiau argumentų dėl ginčijamo Nutarimo nepagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Fajus“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.