Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Eleonora Matulaitienė Baudž. byla Nr. 1A-00451-349-2009-59

2009 m. rugpjūčio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Evaldo Vanago

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų O. K. ir E. K. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla A. B. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Nukentėjusiųjų O. K. ir E. K. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais ir panaikintas A. B. laikinas nuosavybės teisių apribojimas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. B. pagal BK 229 str. buvo kaltintas tuo, kad jis, dirbdamas A. B. antstolių kontoroje ir, pagal 2002.05.09. Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymo Nr.IX-876 2 str., būdamas valstybės įgaliotu asmeniu, kuriam valstybė suteikė vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų numatytas funkcijas, vykdydamas savo žinioje turimas vykdomąsias bylas:

Nr.41-2202 pagal VSDFV Šiaulių skyriaus vedėjo 2002.05.30 sprendimą Nr.1944 dėl 1456,00 Lt išieškojimo ne ginčo tvarka iš skolininkės O. K. individualios įmonės;

Nr.41-2481 pagal VSDFV Šiaulių skyriaus vedėjo 2002.08.01 sprendimą Nr.2666 dėl 540,00 Lt išieškojimo ne ginčo tvarka iš skolininkės O. K. individualios įmonės, 2003 m. balandžio 25 d., apie 11:20 val. antstolio A. B. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, areštavo O. K. nuosavybės teise priklausantį 2.0248 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), surašydamas ir pasirašydamas turto arešto aktą, kuriame nenurodė vykdomųjų dokumentų pavadinimų, išieškotinų sumų pagal atskirus vykdomuosius dokumentus, neteisingai nustatė turto arešto mąstą 1931, 13 Lt, dėl ko nebuvo galima nustatyti išieškotinų sumų pagal atskirus vykdymo dokumentus ir bendros kreditoriui išieškotinos sumos, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 678 str.1 d.3 p., 7 p. reikalavimus;

arešto akte neteisingai įkainavo 2000 Lt žemės sklypą, esant realiai žemės sklypo rinkos vertei 25700 Lt, taip areštuodamas skolininkės turto iš esmės daugiau, nei reikia išieškotinai 1931, 13 Lt sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Turtą areštavo nedalyvaujant skolininkei O. K., tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 681 str. 1 d., 675 str. 2 d. reikalavimus;

nukreipdamas išieškojimą į areštuotą žemės sklypą, o ne į kitą žinomą pirmesnės eilės skolininkės O. K. turtą, pažeidė Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 664 str. 2 d., 3 d. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002.12.31 d. įsakymu Nr.432 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 20 p;

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iki areštuoto žemės sklypo pardavimo iš varžytinių 2003.07.31, neišnaudojo galimybių surinkti informaciją apie tikslią skolininkės O. K. gyvenamąją vietą, kad ją tinkamai informuotų apie atliekamą priverstinį išieškojimą bei galimybę vykdyti skolininko pareigas, kad ji galėtų vertinti antstolio veiksmus, juos apskųsti, pažeidė Lietuvos Respublikos 2002.05.09 Antstolių įstatymo Nr. IX-876 22 str. 1 d. Tokiais veiksmais jis pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d., kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms ir Antstolių įstatymo 1 d., kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Taip dėl neatsargumo netinkamai atliktų A. B. pareigų O. K. negalėjo disponuoti žemės sklypu, keisti jo paskirties, formuoti kitų sklypų 2003.04-25 – 2004.03.17 laikotarpyje, dėl ko patyrė didelę 296270, 00 Lt turtinę žalą. Didelę žalą patyrė valstybė, nes buvo diskredituotas antstolio vardas bei antstolių, kaip institucijos, prestižas;

jis, dirbdamas A. B. antstolių kontoroje ir, pagal 2002.05.09 Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymo Nr.IX-876 2 str. būdamas valstybės įgaliotu asmeniu, kuriam valstybė suteikė vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų numatytas funkcijas, vykdydamas savo žinioje turimas vykdomąsias bylas:

Nr.41-1095 pagal VSDFV Šiaulių skyriaus vedėjo 2004.03.18 sprendimą Nr. 116 dėl 1378,00 Lt išieškojimo ne ginčo tvarka iš skolininkės O. K. individualios įmonės;

Nr.41-2202 pagal VSDFV Šiaulių skyriaus vedėjo 2002.05.30 sprendimą Nr. 1944 dėl 1456,00 Lt išieškojimo ne ginčo tvarka iš skolininkės O. K. individualios įmonės, 2004 m. kovo 31 d., apie 16:30 val., antstolio A. B. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, areštavo O. K. nuosavybės teise priklausantį 3.9267 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), surašydamas ir pasirašydamas turto arešto aktą, nepatikrinęs, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomiesiems dokumentams priimti ir pradėti vykdymo veiksmus, t. y., gavęs VSDFV Šiaulių skyriaus vedėjo pavaduotojo 2004.03.18 sprendimą Nr. 116 dėl 1442,87 Lt išieškojimo ne ginčo tvarka iš skolininkės O. K. individualios įmonės ir VSDFV Šiaulių skyriaus vedėjo 2004.03.18 sprendimą Nr. 116 dėl 1378,00 Lt išieškojimo ne ginčo tvarka iš skolininkės O. K. individualios įmonės, nepašalino prieštaravimų tarp šių tos pačios datos ir tokiu pačiu numeriu pažymėtų dviejų vykdomųjų dokumentų su įrašytomis skirtingomis išieškotinomis sumomis, tuo pažeisdamas CPK 1 d. 3, 7 p. reikalavimus;

taip pat, pasirašydamas turto arešto aktą, nenurodė vykdomųjų dokumentų pavadinimų, neišskyrė, kokios išieškotinos sumos pagal atskirus vykdomuosius dokumentus, neteisingai nustatė 3148, 03 Lt turto arešto mąstą, dėl ko nebuvo galima nustatyti išieškotinų sumų pagal atskirus vykdymo dokumentus ir bendros kreditoriui išieškotinos sumos, tuo pažeisdamas CPK 678 str. 1 d. 3, 7 p. reikalavimus;

areštavo O. K. turto už 9000, 00 Lt iš esmės daugiau, nei reikia išieškotinai 3148, 03 Lt sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, bei, nedalyvaujant skolininkei O. K., areštuodamas neteisingai įkainavo 9000 Lt suma žemės sklypą, kai reali jo rinkos vertė buvo 298000 Lt, tuo pažeisdamas CPK 675 str. 2 d., 681 str. 1 d. reikalavimus;

taip pat, nukreipdamas išieškojimą į areštuotą žemės sklypą, o ne į kitą žinomą pirmesnės eilės skolininkės O. K. turtą, pažeidė CPK 664 str. 2 d., 3 d. ir teisingumo ministro 2002.12.31 įsakymu Nr. 432 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 20 p. reikalavimus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d., kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms ir Antstolių įstatymo 1 d., kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.

Taip dėl neatsargumo netinkamai atliktų A. B. pareigų O. K. negalėjo disponuoti žemės sklype esančiomis miškų ūkio naudmenimis 2004.03.31-2004.10.25 laikotarpyje, dėl ko patyrė didelę 64000, 00 Lt turtinę žalą. Didelę žalą patyrė valstybė, nes buvo diskredituotas antstolio vardas bei antstolių, kaip institucijos, prestižas.

Baudžiamoji byla A. B. nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p., BK 95 str. 1 d. 1 p. b p. p.).

Teismo posėdyje nukentėjusieji E. K. ir O. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, A. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą dėl A. B. nusikalstamų veikų, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, skundžiamoje nutartyje pirmiausia privalėjo išspręsti A. B. kaltės klausimą, o po to išnagrinėti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius. Šie argumentai prieštarauja BK ir BPK nuostatoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai (kasacinė nutartis Nr. 2K-7/2009) todėl yra nepagrįsti.

Skundžiama nutartimi byla nutraukta BPK 3 str. 1 d. 2 p., BK 95 str. 1 d. 1 p. b p. p. numatytais pagrindais, t. y. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šios įstatymų nuostatos reikalavimą nutraukti procesą sieja su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal BPK 3 str. 2 d. nuostatas, suėjus šiems terminams, teismas privalo išnagrinėti bylą iki galo ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kuriame, be kitų duomenų, turi išdėstyti kaltės klausimo sprendimą, kai teisminio nagrinėjimo metu nustatoma, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priešingu atveju, t. y. nustatęs, kad kaltinamojo veikoje yra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai, teismas privalo nutraukti bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nebaigus bylos nagrinėti iš esmės, galutinis teismo sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės – BK specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas – yra pakankamai akivaizdžios. Teismui užteko byloje esančių duomenų padaryti išvadą, jog A. B. veikoje buvo jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 229 str., sudėties požymiai ir nustatyti šių nusikaltimų baigtumo momentą. Tačiau apeliantai skunduose nepagrįstai teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje negalėjo apsiriboti tokia išvada, o privalėjo detaliai pasisakyti dėl kaltinamojo kaltės. Jau minėta, kad, nutraukiant bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, asmens padarytos veikos klausimai sprendžiami tiek, kiek to reikia senaties termino trukmės nustatymui. Taigi, viena vertus, teismas turi nustatyti, kad asmens veikoje yra konkrečios nusikalstamos veikos požymiai, kita vertus, nutraukiant baudžiamąją bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, asmens kaltės klausimas nesprendžiamas ir asmuo teismo sprendimu nėra pripažįstamas kaltu.

BPK 115 str. 1-3 d. reglamentuoja civilinio ieškinio klausimo išsprendimą, priimant apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau BPK nėra aiškiai nustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Šį klausimą išsprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose kasacinėse bylose yra išaiškinta, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties esmė ta, kad, konstatavus jos buvimą, nutrūksta baudžiamieji ir baudžiamojo proceso santykiai, o kaltininkui nekyla jokių baudžiamųjų teisinių padarinių. BPK 3 str. 1 d. 2 p. nurodytas reikalavimas nutraukti baudžiamąjį procesą, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Todėl, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas. Tokiu atveju nebetaikomos civilinio ieškinio užtikrinimo priemonės. Palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą baudžiamojoje byloje, civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti civilinį ieškinį ir prašyti imtis ieškinio užtikrinimo priemonių civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys Nr. 2K-260/2006, 2K-327/2008).

Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui ir palikęs nenagrinėtais nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl tenkinti nukentėjusiųjų skundus juose išdėstytais motyvais ir keisti teismo nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų O. K. ir E. K. apeliacinį skundą atmesti.