Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-05-26 · Administracinė byla Nr. I-4166-142/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-05-26
Bylos Nr.
I-4166-142/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
A. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4166-142/2014
Proc. Nr. 3-61-3-07025-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui A. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. U. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K, atsakovas), 51 400 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad jo laisvė Lukiškių TI-K nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2013 m. spalio 22 d. buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes kamerose, kurių plotas yra iki 8 kv. m, buvo kalinamas kartu su 4–6 asmenimis. Kameros plotas realiai yra mažesnis dėl joje esančių baldų, sanitarinio mazgo. Kamerose netinkamas vėdinimas, dėl to drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas su dažais. Dėl blogos ventiliacijos trūko oro, pareiškėjui prasidėjo bronchinės astmos priepuoliai ir nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2013 m. liepos 4 d. pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjas per pirminę medicininę apžiūrą Lukiškių TI-K medicinos personalui pranešė, kad serga bronchine astma. Taip pat pareiškėjas ne kartą rašė prašymus perkelti jį į didesnę kamerą, bet į jo prašymus nebuvo reaguojama. Nėra galimybės valgyti prie stalo, nes įrengti maži stalai, skirti tik dviem asmenims, o karantino kamerose staliukų iš viso nėra. Kamerose pilna tarakonų. Todėl pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, orumą žeminančiomis sąlygomis ir patyrė didelę neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, t. y. patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, pablogėjo gyvenimo kokybė, patyrė sveikatos sutrikimų, negalėjo pailsėti, tapo dirglus, jaučia baimę aplinkai. Gyvenant tokiomis sąlygomis tarp asmenų nuolat kildavo tik nesutarimai, buvo jaučiama nuolatinė nervinė įtampa.

Teisme pareiškėjas palaikė skundą. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2013 m. birželio 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 252, kurios plotas 42,33 kv. m. Šioje kameroje laikomų asmenų skaičius atitiko reikalavimus, tačiau pareiškėjas, dėl jam nežinomų priežasčių, buvo perkeltas į kamerą Nr. 322, kurios plotas 7,77 kv. m. Joje buvo laikomi 4 asmenys. Tokiu būdu buvo pablogintos pareiškėjo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas prašė perkelti jį į didesnę kamerą, nes serga bronchine astma ir jam trūkta oro, tačiau į prašymus nebuvo reaguojama. Dėl perpildytos kameros pareiškėjui trūko oro ir pareiškėjas pateko į ligoninę. Bylos medžiaga patvirtina, kad Lukiškių TI-K gali būti užtikrinamos tinkamos sąlygos (užtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą), tačiau dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių, tas nedaroma.

Atsiliepimas

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 41–47). Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. galioja nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Bausmių vykdymo kodekso 52, 70 straipsnių reikalavimų. Dėl tokio teisinio reguliavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija negavo pareiškėjo prašymų perkelti jį į didesnio ploto kamerą. Kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m, neįmanoma įrengti didelių stalų, tačiau valgyti gali visi vienu metu – miegantieji ant viršutinių gultų prie stalo, miegantieji ant apatinių gultų – atsisėdę ant gultų. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Remiasi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais ir teigia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 66–69). Kalėjimų departamento nuomone, nagrinėjamu atveju nėra civilinės atsakomybės sąlygų. Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. administracinės bylos A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir Lukiškių TI-K šie reikalavimai yra gerai žinomi. Minėtame Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nenustatyta, kad vienam asmeniui tenkančio ploto norma turi būti skaičiuojama atmetus baldų užimamą plotą, tualeto plotą (jeigu jis yra toje pačioje patalpoje). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančio kameroje esančio ploto, neatsižvelgiama į kameroje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą. Atsakovas neneigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu ne visada buvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Pareiškėjas skunde neteikė teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo kalinamas. Todėl teismas vadovaujasi atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis. Pareiškėjas teisme neneigė tų duomenų teisingumo (pareiškėjui Lukiškių TI-K atsiliepimas įteiktas 2014 m. vasario 20 d., b. l. 74), priešingai, rėmėsi, grįsdamas savo argumentus (b. l. 88). Pagal atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 41–43), pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. vasario 8 d. ir buvo iki 2013 m. spalio 22 d. Tačiau atsižvelgtina, kad laikotarpiais nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. kovo 13 d., nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. birželio 12 d., nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2013 m. liepos 4 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Per visą 228 dienų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 2014 m. balandžio 18 d. ryte, 2013 m. gegužės 15 d. ryte, 2013 m. gegužės 22 d. ryte, nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2013 m. birželio 21 d., nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2013 m. spalio 22 d. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pilnai užtikrinta 117 dienų ir dalį 3 dienų. Likusias dienas (t. y. 110 dienų) pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose. Atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pareiškėjas taip pat aiškina, kad kamerose bloga ventiliacija, trūksta oro, drėgna. Atsakovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktus, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad patalpos vėdinamos natūraliai per langus, ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis taip pat atitinka minėtos normos reikalavimus (b. l. 50–59). Nustatyti santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio pažeidimai kameroje Nr. 151, tačiau pažeidimai nustatyti ne tuo metu, kai kameroje buvo pareiškėjas – pareiškėjas nurodytoje kameroje buvo 2013 m. vasario–kovo mėnesiais, o kamera tikrinta 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Atsižvelgtina ir į tai, kad pats pareiškėjas neteigė, jog dėl šių, pareiškėjo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančių sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kompetentingas institucijas. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjo skundų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų negavo. Atsakovas nagrinėjo tik pareiškėjo prašymą dėl skambinimo telefonu (b. l. 61–64). Todėl galima daryti išvadą, kad sąlygos kamerose iš esmės pareiškėją tenkino.

Pareiškėjas nurodo, kad serga bronchine astma, dėl to jis ne kartą prašė (ir žodžiu, ir raštu) perkelti jį į didesnę kamerą. Į jo prašymus nebuvo reaguojama, dėl oro trūkumo, kai pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 322, prasidėjo astmos priepuolis ir pareiškėjas buvo paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pateikta asmens sveikatos istorija paneigia pareiškėjo paaiškinimus, kad ginčo laikotarpiu pablogėjo jo sveikata, ypač po to, kai buvo perkeltas į kamerą Nr. 322, kurioje trūko gyvenamojo ploto, oro ir dėl to jam prasidėjo bronchinės astmos priepuolis, dėl kurio jis pateko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 26–39). Vilniaus visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 322 tikrino 2013 m. kovo mėnesį, ir ventiliacijos, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės pažeidimų nenustatė. Kita vertus, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra užfiksuota diagnozė bronchinė astma, nurodyta tik vengti kontakto su dažais ir dulkėmis (b. l. 39). Asmens sveikatos istorijoje yra pareiškėjo prašymai iškviesti pas gydytojus dėl bronchinės astmos, bet nėra prašymų dėl to perkelti į didesnę kamerą (b. l. 33–34, 36). Prašymuose pareiškėjas nurodo, kad astmos priepuoliai jam būna pastoviai, jis vartoja vaistus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kokių nors jo teisių pažeidimo šiuo klausimu yra nepagrįsti.

Atsakovo pateikta 2014 m. sausio 21 d. pažyma Nr. 24-263 patvirtina, kad kameros remontuojamos (b. l. 65). Pareiškėjas dar nurodo, kad nėra galimybių visiems kameroje esantiems vienu metu valgyti prie stalo, nes stalas yra per mažas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; 14.7 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; 14.8 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, 14.9 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti viršutinių drabužių pakaba. Taigi imperatyviai reikalaujama, kad kiekvienam suimtajam būtų pastatyta tik lova. Stalo dydis nereglamentuojamas nei šioje normoje, nei teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose. Pateikta 2014 m. sausio 13 d. pažyma Nr. 24-108 patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai ir jų skaičius iš esmės atitinka minėtus reikalavimus. Taigi negalima išvada, kad dėl to buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Taip pat pareiškėjas nurodo, kad kamerose pilna tarakonų. Dėl šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo atsakovas neteikė jokių įrodymų. Tačiau iš kitų analogiškų bylų žinoma, kad Lukiškių TI-K 2013 metais buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdė vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, profilaktinius patikrinimus. Kita vertus, pats pareiškėjas skundų administracijai dėl to neteikė. Pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti faktą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Remiantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal byloje esančius įrodymus konstatavus pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą, pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo visą laiką užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, Lukiškių TI-K tą pripažino. Dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismas, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam užtikrinant teisę į minimalų gyvenamąjį plotą – pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad minėtų teisių pažeidimu nebuvo sukelta kokių nors pasekmių, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt. Nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. U. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. U. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Halina Zaikauskaitė