- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-03
- Bylos Nr.
- 2A-951-611/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- UAB „Veskonas“
- Ieškovas
- Z. P.
- Kategorijos
- 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Veskonas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. P. ieškinį atsakovui UAB „Veskonas“ dėl vidutinio darbo užmokesčio ir delspinigių už uždelsimo laiką priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Z. P. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Veskonas“ 15 429,66 Lt vidutinį darbo užmokestį, 214,90 Lt delspinigių už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2008-02-28 iki 2008-09-04, patirtus 173 Lt dydžio nuostolius bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2007-07-30 iki 2008-02-28 dirbo pas atsakovą darbų vadovo asistentu. Atleistas iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d. Atleidimo iš darbo dieną atsakovas neatsiskaitė visiškai ir liko skolingas 1 978,61 Lt darbo užmokesčio; šią sumą atsakovas sumokėjo 2008-09-04. Pagal LR DK 141 str. 1 d. nuostatas už uždelstą atsiskaityti laiką atsakovas privalo sumokėti ieškovui 15 429,66 Lt sumą; delspinigius, kurie sudaro 214,90 Lt sumą. Nurodė, jog dėl atsakovo kaltės patyrė nuostolius: 55 Lt sumokėjo AB SEB bankui už išklotines, kurios reikalingos įrodyti, kad atsakovas atsiskaitė tik 2008-09-04; 118 Lt sumokėjo už atliktas paslaugas, skaičiuojant darbo užmokestį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas buvo materialiai atsakingas asmuo ir atleidimo iš darbo dieną neatsiskaitė už jam patikėtas materialines vertybes, todėl, siekdamas geranoriškai išspręsti darbuotojo galimai padarytos žalos atlyginimo klausimą, atsakovas nepadarė išskaitos iš darbo užmokesčio, o darbo užmokestis buvo deponuotas įmonėje. Ieškovas nebendradarbiavo ir ignoravo atsakovo bandymus taikiai spręsti ginčą. Atsakovui nepavykus geranoriškai išspręsti padarytos žalos atlyginimo klausimo, 2008-09-04 ieškovui buvo pervesta 1 978,61 Lt į jo nurodytą sąskaitą. Atsakovo nuomone, uždelsta atsiskaityti dėl ieškovo kaltės, todėl ieškinys atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ieškovui 13 378,59 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką ir 900 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 401,36 Lt bylinėjimosi išlaidų, nusprendė skubiai vykdyti sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 2 020 Lt (suma nurodyta neatskaičiavus mokesčių) priteisimo Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2007-07-27 iki 2008-02-28 dirbo UAB „Veskonas“ darbų vadovo asistentu, darbo sutartis buvo nutraukta pagal LR DK 127 str. 1 d. Atleidimo iš darbo dieną su ieškovu nebuvo visiškai atsiskaityta, 2008-09-04 jam atsakovas pervedė likusią neišmokėtą darbo užmokesčio sumą – 1 978,61 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovas pripažino faktą, jog su ieškovu negalėjo atsiskaityti jo atleidimo iš darbo dieną. Nurodė, jog atsakovo argumentai, kad negalėjo atsiskaityti su ieškovu yra būtent pastarojo kaltė, yra nepagrįsti. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad atsiskaitymo dieną ir vėliau ieškovą tinkamai informavo apie lėšų deponavimą. Teismas pažymėjo, kad argumentai dėl atsakovo galimai padarytos žalos nagrinėjamoje byloje teisinės reikšmės neturi. Nustatė, kad atsakovui buvo žinomi ieškovo sąskaitos banke rekvizitai, nes pervesdavo į ją darbo užmokestį, todėl atleidimo iš darbo dieną privalėjo pinigus nedeponuoti, o pervesti į ieškovo sąskaitą banke. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė ieškovo kaltės, todėl atsakovui išliko pareiga atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju įstatymų nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, jog remiantis LR DK 141 str. 3 d. įtvirtinta nuostata, darbuotojui neišmokėjus dalies jam priklausančio darbo užmokesčio, darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Teismas nustatė, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo 2 020 Lt, sutiko su atsakovo pateiktu vidutinio darbo dienos užmokesčio dydžio – 103,71 Lt paskaičiavimu, laikė, kad tokiu atveju už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2008-02-28 iki 2008-09-03 skaičiuotina 13 378,59 Lt dydžio suma (129 darbo dienos x 103,71 Lt). Ieškovo prašymą dėl delspinigių atmetė, kadangi juos buvo prašoma priteisti po darbo santykių su darbdaviu pabaigos
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą dalyje dėl 13 378,59 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, taip pat dalyje dėl sprendimo dalies – 2 020 Lt skubaus vykdymo panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nesilaikė kitų procesinės teisės reikalavimų, nepagrįstai vertino iš esmės tik apelianto elgesį, nustatinėjant ieškovo kaltę, taip pat netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias darbo teisinius santykius. Nurodo, kad teismas nenustatė visų faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant kaltės buvimo klausimą dėl pavėluoto darbo užmokesčio išmokėjimo, nenurodydamas argumentų nevertino kai kurių apelianto pateiktų rašytinių įrodymų dėl darbuotojo materialinės atsakomybės. Apelianto teigimu, tai, kad darbuotojas yra silpnesnė darbo santykių šalis palyginus su darbdaviu, nereiškia, jog turi būti paneigiamos darbdavio teisės ir teisėti interesai. Teismas LR DK 141 str. 3 d. aiškino labai siaurai, neatsižvelgdamas į šios normos sisteminį aiškinimą. Apelianto nuomone, sprendžiant darbuotojo kaltės klausimą, svarbu buvo taikyti ir materialinės žalos atlyginimo institutą reglamentuojančias teisės normas, taip pat buvo neatsižvelgta į šios normos tikslus ir paskirtį. Nurodo, jog nors pirmosios instancijos teismas nurodė teisingą argumentą dėl darbdaviui taikytinos sankcijos dydžio, tačiau jo realiai nepritaikė, jeigu ir ieškovo kaltė nebūtų nustatyta, didžiausia sankcija darbdaviui galėjo būti 8 507,55 Lt, o ne 13 378,59 Lt, kadangi darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas imant 30 kalendorinių dienų. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai sprendimą dėl darbo užmokesčio priteisimo prilygino sprendimui dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką. Nustatęs neteisingą sankciją nepagrįstai sprendė, kad skubiai vykdytina sprendimo dalis dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio 2 020 Lt, remiantis LR CPK 283 str. 1 d. 2 p., kadangi tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo susiklostę santykiai dėl autorių teisių ar intelektinės nuosavybės. Taip pat teismas, leisdamas vykdyti skubiai sprendimą, turėjo taikyti LR CPK 283 str. 2 d., pareikalauti, kad būtų užtikrintas sprendimo įvykdymo atgręžimas. Prašė prijungti naujus įrodymus, patvirtinančius, jog 2008 m. liepos 1 d. ieškovas gavo pranešimą, jog ieškovas gali atvykti pas apeliantą ir pasiimti darbo užmokestį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009-04-23 sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog apelianto argumentai dėl teismo sprendimo panaikinimo nepagrįsti. Apeliantas neįrodė ieškovo kaltės dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo atleidimo iš darbo dieną.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, be to, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas dirbo atsakovo įmonėje, 2008-02-28 ieškovas buvo atleistas iš atsakovo įmonės pagal LR DK 127 str. 1 d., t.y. ieškovui prašant (b.l.40). Atsakovas su ieškovu visiškai atsiskaitė 2008-09-04, pervesdamas į ieškovo sąskaitą 1978,61 Lt (darbo u-mokestį už vasario mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas) (b.l.24). Šalys šių nustatytų faktų neginčija. Pagal LR DK 141 str. 1 d. darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (LR DK 141 str. 2 d.). Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kad būtų su ieškovu susitaręs dėl vėlesnio atsiskaitymo, todėl privalėjo su ieškovu visiškai atsiskaityti ieškovo atleidimo dieną – 2008-02-28. Atsakovas šią savo pareigą pažeidė. Pagal LR DK 141 str. 3 d., kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką. Ši norma numato neigiamas pasekmes darbdaviui, jeigu jis pažeidžia LR DK 141str. 1 d. numatytą pareigą atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną. Be to, pagal LR DK 141 str. 3 d. darbdavio kaltė yra preziumuojama, t.y. būtent darbdavys privalo įrodyti, kad dėl pavėluoto atsiskaitymo su darbuotoju yra kaltas pats darbuotojas. Taigi, kad galima būtų taikyti LR DK 141 str. 3 d. numatytą sankciją, būtina nustatyti dvi aplinkybes: kad darbdavys pavėlavo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir kad nėra paties darbuotojo kaltės dėl to. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas neįrodė ieškovo kaltės dėl pavėluoto atsiskaitymo su juo. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada. Iš atsakovo pateikto į bylą ieškovo darbo užmokesčio už 2007-2008 m. paskaičiavimo matyti, kad atsakovas ieškovui priklausantį darbo užmokestį pervesdavo į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą banke (b.l.64). Taigi, atsakovui buvo žinoma ieškovo atsiskaitomoji sąskaita banke, todėl jis galėjo ir privalėjo visą ieškovui priklausančią sumą pervesti į pastarojo sąskaitą banke, tokiu būdu išvengdamas neigiamų pavėluoto atsiskaitymo padarinių. Todėl ta aplinkybė, kad atsakovas siuntė ieškovui kvietimą atvykti pas atsakovą ir atsiimti jam deponuotų pinigų 2008-07-01 bei kad šį kvietimą įteikė ieškovui, neturi teisinės reikšmės ginčui bei nepaneigia atsakovo kaltės dėl pavėluoto atsiskaitymo su ieškovu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus į bylą šalių pateiktus įrodymus bei juos teisingai įvertino, padarė teisingas išvadas dėl ieškovo kaltės nebuvimo už atsakovo pavėluotą atsiskaitymą.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo argumentai dėl ieškovo galimai padarytos žalos nagrinėjamoje byloje teisinės reikšmės neturi. LR DK 141 str. 1 d. numatyta norma yra imperatyvi ir galioja visais atvejais. Net jeigu darbuotojas padaro žalą įmonei, su juo vis tiek turi būti atsiskaitoma darbuotojo atleidimo dieną, nes LR DK nenumato atsakovui sulaikymo teisės. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovas jam padarė žalos, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka jos reikalauti teismine tvarka. Šioje byloje žalos padarymo faktas ir aplinkybės, dydis nebuvo įrodinėjimo dalykas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad žala iš ieškovo būtų buvusi jam priteista. LR DK nesuteikia darbdaviui teisės pačiam konstatuoti žalos fakto, nustatyti darbuotojo kaltę ir žalos dydį bei ją išsiieškoti iš darbuotojo ne teismo tvarka, jeigu darbuotojas su tuo nesutinka. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nes teismas nustatė visas reikšmingas faktines aplinkybes, pasisakė dėl visų atsakovo argumentų. Kadangi teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl galimai ieškovo padarytos žalos, kaip nesusijusius su byla, tai ir nebuvo teisinio pagrindo vertinti tarp šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, įrangos perdavimo-priėmimo akto bei kitų su tuo susijusiu įrodymų (b.l.41-49). Teisėjų kolegija pažymi, kad net tuo atveju, jeigu būtų pripažinta ieškovo kaltė dėl žalos atsakovui padarymo, nepaneigia atsakovo pareigos atsiskaityti ieškovo atleidimo dieną bei neatleidžia nuo atsakomybės už pavėluotą atsiskaitymą.
Apeliantas nepagrįstai nurodė, jog didžiausia sankcija darbdaviui galėjo būti 8 507,55 Lt, o ne 13 378,59 Lt, kadangi uždelsta mokėtina suma 1978,61 Lt (atskaičius mokesčius) turėjo būti pagrindu skaičiuojant sankciją darbdaviui. Pagal LR DK 141 str. 3 d., kaip minėta, darbuotojui turi būti sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Vidutinis darbo užmokestis reiškia vidutinį mėnesinį darbo užmokestį. Apeliantas teisingai nurodo, kad sankcija turi būti proporcinga teisės pažeidimui, už kurį ji skiriama. Pagal susiformavusią teismų praktiką, jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-82/08). Tuo tarpu, jeigu darbuotojui neišmokamas visas darbo užmokestis ar daugiau, tai pagal LR DK 141 str. 3 d. sankcija bus vidutinio darbo užmokesčio, o ne jo dalies, priteisimas už uždelsimo laiką. Byloje nustatyta, kad ieškovo pareiginė alga sudarė 2020 Lt per mėnesį, neatskaičius mokesčių. Atsakovas neišmokėjo ieškovui 1978,61 Lt (atskaičius mokesčius), t.y. viso mėnesio darbo užmokesčio ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsakovas pateikė į bylą ieškovo vidutinio atlyginimo paskaičiavimą (b.l.57), pagal kurį ieškovo vidutinis dienos atlyginimas sudaro 103,71 Lt (neatskaičius mokesčių). Kadangi atsakovas pateikė tokį paskaičiavimą, teismas pagrįstai juo vadovavosi, priimdamas sprendimą. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti už laikotarpį nuo 2008-02-28 iki 2008-09-03, per kurį buvo 129 darbo dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo 13378,59 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį. LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarime Nr. 650 „Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ 6.2 p. pažymėta, jog vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus. Todėl atsakovo nurodytas skaičiavimas apskaičiuojant sankcijos dydį per kalendorinę dieną yra klaidingas, kadangi jį skaičiavo dalindamas iš kalendorinių, o ne darbo dienų, kaip ir nurodyta minėtame nutarime.
Pagal LR CPK 282 str. 2 d. 2 p. teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimus dėl darbo užmokesčio priteisimo dalyje dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio. Analogiška teisės norma įtvirtinta LR DK 299 str. 1 d. 1 p. Byloje nustatyta, jog teismas sprendimu pavedė skubiai vykdyti sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, todėl apelianto motyvas, jog LR DK 299 str. nereglamentuoja skubaus sprendimo vykdymo, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmos instancijos teismas iš esmės taikydamas LR CPK 283 str. 2 d. 2 p. įtvirtintą teisės normą padarė formalią klaidą, kuri įtakos skundžiamam teismo sprendimo teisėtumui neturi, nes teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai leido skubiai vykdyti teismo sprendimą dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio priteisimo (LR CPK 328 str., 329 str. 1 d.). Apelianto nurodyti argumentai, jog teismas turėjo pritaikyti LR CPK 283 str. 2 d. ir pareikalauti, kad ieškovas užtikrintų sprendimo įvykdymo atgręžimą, netaikytinas nagrinėjamoje byloje, nes minėta norma taikoma tik LR CPK 283 str. 1 d. 5 p. nurodytu atveju leidus skubiai vykdyti teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.