Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-691-241/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-07-01
Bylos Nr.: 2A-691-241/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė
Atsakovas: A. L., V. L.
Ieškovas: akcinės bendrovės DNB banko
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Sartonic statyba“

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. L. ir V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinius atsakovams V. L., A. L. dėl įsiskolinimo priteisimo, atsakovų V. L. ir A. L. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Sartonic statyba“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB DNB bankas (toliau ir – Bankas) pareiškė ieškinius prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų V. L. ir A. L. 752 402,91 Eur įsiskolinimą, kurį sudaro 737 288,49 Eur nesumokėtų palūkanų ir 15 114,42 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos pagal 2007 m. birželio 18 d. Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį, sudarytą tarp atsakovo V. L. ir ieškovo; 691 011,43 Eur įsiskolinimą, kurį sudaro 688 601,31 Eur nesumokėtų palūkanų ir 24 110,12 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos pagal 2007 m. rugpjūčio 9 d. Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį, sudarytą tarp atsakovės A. L. ir ieškovo; 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei lygiomis dalimis priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal minėtas Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis (toliau ir – Kredito sutartys) atsakovams buvo suteikti kreditai ieškovo platinamoms su akcijomis susietoms obligacijoms (SASO) įsigyti. Atsakovai įsipareigojo grąžinti kreditus ir sumokėti sutartyse nustatyto dydžio palūkanas obligacijų išpirkimo dieną (atitinkamai 2010 m. birželio 22 d. ir 2010 m. rugpjūčio 16 d.). Išpirkus atsakovų pasirašytas obligacijas, kredito sumos buvo padengtos, tačiau nesumokėtos visos palūkanos. Nuo laiku nesumokėtų palūkanų sumų buvo skaičiuojami Kredito sutartyse nustatyto dydžio delspinigiai.

Atsakovai pateikė priešieškinį, kurį patikslinę, prašė besąlygiškai atleisti juos nuo visiško prievolių pagal Kredito sutartis vykdymo arba priteisti solidariai atsakovams iš ieškovo 1 443 414,34 Eur žalai atlyginti bei įskaityti šią sumą į ieškovo reikalaujamą priteisti skolą arba, nusprendus neįskaityti bylos šalių reikalavimų, priteisti solidariai atsakovams iš ieškovo 1 726 354,69 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad egzistuoja visos sąlygos kilti Banko, kaip profesionalaus investicinių paslaugų teikėjo, deliktinei civilinei atsakomybei (CK 6.245 str. 4 d.). Įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 26 d. nutartyje, sprendžiant atsakovų reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, konstatuota, kad ieškovas atsakovų atžvilgiu netinkamai vykdė Finansinių priemonių rinkų įstatyme (toliau – FPRĮ) įtvirtintas pareigas informuoti apie siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką (FPRĮ 22 str. 3 d.), surinkti informaciją apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje (FPRĮ 22 str. 5 d.). Šių pareigų netinkamas vykdymas laikytinas neteisėtais Banko veiksmais (CK 6.246 str. 1 d.). Ieškovui tinkamai atskleidus informaciją apie SASO riziką, ginčo sutartys nebūtų buvusios sudarytos, nes atsakovai nebūtų rizikavę patirti nuostolių bei prarasti savo pragyvenimo šaltinį (CK 6.247 str.). Todėl atsakovai žalą, patirtą dėl neteisėtų ieškovo veiksmų (neveikimo), laiko visa tai, ko ieškovas Kredito sutarčių pagrindu reikalauja iš jų priteisti (CK 6.249 str. 1 d.). Ieškovo ieškiniai buvo priimti 2010 m. rugpjūčio 23 d. ir 25 d., tačiau dėl užsitęsusios teisminio proceso, atsižvelgiant į atsakovams pareikštų reikalavimų dydžius, priešieškinio pateikimo dieną (2014 m. liepos 25 d.) atsakovės atžvilgiu skaičiuotinos procesinės palūkanos siekia 135 551,83 Eur, atsakovo atžvilgiu – 147 388,52 Eur. Šios procesinės palūkanos iš esmės taip pat atspindi atsakovų žalą. Ieškovo kaltė pasireiškia tyčiniu jam, kaip profesionaliam investicinių paslaugų teikėjui, įstatymų nustatytų pareigų netinkamu vykdymu (CK 6.248 str.). Atsakovų didelio neatsargumo sudarant investavimo sutartis nebuvimas bei aiški disproporcija tarp šalių statuso, patirties ir žinių investavimo srityje, realiai tekusios rizikos neleidžia taikyti mišrios civilinės atsakomybės instituto (CK 6.282 str.). Taip pat nurodė, kad egzistuoja sąlygos atleisti atsakovus nuo visiško prievolių ieškovui pagal Kredito sutartis vykdymo (CK 6.64 str. 2 d.). Konstatuoti Banko padaryti FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 5 dalyse įtvirtintų pareigų pažeidimai turi būti vertinami sprendžiant dėl atsakovų besąlyginio visiško atleidimo nuo prievolių ieškovui vykdymo. Kadangi investavimo sutarčių sudarymą ir vėlesnį atsakovų neatsiskaitymą lėmė neteisėti ieškovo veiksmai, ieškovas neturi jokios teisės reikalauti netesybų dėl pavėluoto palūkanų mokėjimo, net jei ir būtų pripažinta jo teisė į pačias palūkanas (CK 6.64 str. 3 d.)

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 19 d. sprendimu ieškovo AB DNB banko ieškinius tenkino iš dalies – priteisė solidariai iš atsakovų V. L. ir A. L. 677 162,62 Eur ir 621 910,29 Eur dydžio įsiskolinimus, 5 procentų metines procesines palūkanas ir iš kiekvieno po 15 994,70 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovų priešieškinio netenkino.

Teismas nustatė, kad atsakovai pagal kredito sutartis laiku ir tinkamai su ieškovu neatsiskaitė, t. y. neįvykdė savo prievolės. Pasak teismo, šioje byloje konstatuotas ne visiškai tinkamas ieškovo pareigos atskleisti informaciją vykdymas iki ginčijamų sandorių sudarymo (VPRĮ 24 str. 3 d. 5 p., FPRĮ 22 str. 3 d.), kuomet banko suteikiama informacija tapo pagrindu investuotojui pernelyg optimistiškai prognozuoti SASO pajamingumą ir būtent todėl prisiimti didesnės apimties (didesnių nuostolių) riziką, dėl ko neprofesionalūs investuotojai, tame tarpe atsakovai, buvo linkę labiau rizikuoti ir prisiimti didesnę riziką, t. y. įsipareigoti dėl didesnės apimties prievolės, SASO įsigyti skolintomis lėšomis, tikintis, kad prognozuojamas pelnas padengs bankui mokėtinas palūkanas. Kartu konstatuota, kad nors ir būdami neprofesionaliais investuotojais, atsakovai nelaikytini vartotojais, dėl ko jiems netaikoma papildoma teisinė apsauga. Atsižvelgdamas į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad atsakovai, skolindamiesi 9 325 764,62 EUR, įkeisdami nekilnojamąjį turtą, turėjo apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, įvertinti nurodytas Kredito sutarčių sąlygas, kokias pareigas pagal šią sutartį įgis, kokias – praras, tačiau sudarė didelės vertės rizikos sandorį (6.160 str. 3 d.), todėl prisiėmė su tuo susijusią praradimų riziką. Teismas sprendė, kad byloje konstatuoti Banko neteisėti veiksmai neabejotinai turėjo įtakos atsakovų apsisprendimui dėl nepagrįstai didesnės rizikos prisiėmimo ir tuo pagrindu atsiradusios prievolės apimties. Tačiau teismo vertinimu, kreditoriaus (ieškovo) kaltė nebuvo tiek reikšminga, kad suklaidintų atsakovus dėl prisiimamos rizikos, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), todėl pagrindinė atsakomybė dėl prisiimtos rizikos ir prievolės apimties tenka atsakovams. Vadovaudamasis CK 6.64 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendė, kad nustatytų aplinkybių kontekste yra pagrindas taikyti įstatyme numatytą išimtį ir ieškovo prašomą priteisti skolą sumažinti 10 procentų dydžiu.

Pasak teismo, šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas įsiteisėjusia nutartimi konstatavo, kad atsakovai būtų sudarę investavimo į SASO sandorius net ir tuomet, jei Bankas būtų pateikęs išsamią informaciją apie visas SASO rizikas ir galimus scenarijus, kurią atsakovai ir taip žinojo iki Sutarčių pasirašymo. Teismo vertinimu, atsakovų įgytas išsilavinimas ir einamos pareigos leido jiems suprasti sudaromus sandorius ir su jais susijusias rizikas. Vien Banko pareigos atskleisti informaciją nepakankamas įvykdymas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog dėl šių veiksmų atsakovams kilo pareiga mokėti palūkanas ir delspinigius pagal Kredito sutartis. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad Bankas savo veiksmais galėjo įtakoti atsakovo įsigytų obligacijų prieaugio neuždirbimą. Todėl teismas sprendė, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovų nurodomų tiesioginių jų nuostolių atsiradimo ir Banko veiksmų. Konstatavęs, kad nėra nustatytų sąlygų Banko civilinei atsakomybei kilti, teismas atmetė atsakovų priešieškinį kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantai A. L. ir V. L. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą – ieškovo AB DNB banko ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė CK 6.64 straipsnio 2 dalį, neteisingai įvertino prejudicinę galią turinčią Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 26 d. nutartį. Bankas neatskleidė investavimo į SASO skolintomis lėšomis rizikos (FPRĮ 22 str. 3 d.). Bankas taip pat pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje numatytą pareigą surinkti informaciją apie apeliantų investavimo tikslus ir patirtį. Teismas neatsižvelgė į svarbias bylos aplinkybes, kurios pagrindžia tokių neteisėtų veiksmų esminę reikšmę investavimo sutarčių sudarymui, t. y. apeliantų prievolės sumokėti ieškovui iš šių sutarčių kylančias palūkanas ir netesybas apimčiai. Banko pasiūlyta investicija yra ypač rizikinga. Iš esmės visos investicijos į Banko platintas SASO buvo nesėkmingos, t. y. klientai dėl jų patyrė nuostolių. Bankas niekuo nerizikavo, t. y. Bankas turi teisę į palūkanas pagal Kredito sutartis nepriklausomai nuo to, ar apeliantų investicijos pelningos ar nuostolingos. Patys Banko darbuotojai nesuvokė investavimo į SASO skolintomis lėšomis rizikos. Teismo išvada, kad atsakovai turėjo investavimo patirties, žinojo visą riziką iki sandorių sudarymo, yra klaidinga, neparemta jokiais įrodymais. Ginčo santykiai turėjo būti pripažinti vartojimo santykiais, o apeliantai – vartotojais. Profesinis rūpestingumas reikalauja, kad, teikdamas finansines paslaugas, finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininko veikloje. Investuoti į SASO apeliantams pasiūlė pats Bankas, sudarydamas pelningos bei saugios investicijos įspūdį. Šios aplinkybės pagrindžia, kad būtent Bankui turi tekti pagrindinė atsakomybė dėl Investavimo sutarčių sudarymo ir iš to apeliantams kilusių neigiamų pasekmių.

2. Iš apeliantų priteista suma – apie 1,6 mln. Eur – yra tokia didelė, kad jos nesumažinus, apeliantai bus priversti bankrutuoti, praras per visą savo gyvenimą sukauptą turtą, sukurtą verslą.

3. Kitose SASO bylose aukštesnės instancijos teismai nuostolius tarp neprofesionaliųjų klientų ir Banko paskirstė santykiu 50/50 arba 10/90 klientų naudai, nors pastarieji taip pat yra išsilavinę ir gyvenimiškos patirties turintys žmonės, kai kurie iš jų – ir verslininkai. Kokios aplinkybės sudarė pagrindą priimti kardinaliai priešingą sprendimą šiuo atveju, teismas nenurodė.

4. Investavimo į SASO skolintomis lėšomis rizikos neatskleidimas buvo esminis sudarant ginčo sutartis, t. y. atsirandant apeliantų prievolei pagal Kredito sutartis mokėti palūkanas ir netesybas. Jei ne šis neteisėtas, neprofesionalus ir nesąžiningas Banko elgesys, apeliantai nebūtų investavę į aptariamus vertybinius popierius. Dėl šios priežasties Bankas neturi teisės reikalauti iš apeliantų netesybų pagal Kredito sutartis (CK 6.64 str. 3 d., 6.206 str.). Teismas dėl šių priešieškinio argumentų nepasisakė.

5. Atmesdamas 10 proc. Banko ieškinio reikalavimų, teismas neišsprendė atitinkamos dalies apeliantų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo. Banko ieškinys iš dalies buvo patenkintas iš esmės dėl atsakovų patikslinto priešieškinio reikalavimo atleisti juos nuo prievolės vykdymo CK 6.64 straipsnio pagrindu pripažinimo pagrįstu. Sprendimo rezoliucinėje dalyje apskritai nenurodyta apie atsakovų patikslinto priešieškinio išsprendimo rezultatą (CPK 270 str. 5 d. 1 p.), o motyvuojamojoje dalyje neteisingai pažymėta, kad atmetami visi priešieškinio reikalavimai.

Atsiliepimas

Ieškovas AB DNB bankas prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakovams Banko atskleista informacija, su Banko pareigų atsakovų atžvilgiu turiniu ir jų įvykdymu bei su atsakovų, kaip neprofesionalių investuotojų ir vartotojų, statusu, tačiau net ir šias aplinkybes įvertinę, bylą nagrinėję teismai nematė pagrindo konstatuoti nei kad atsakovai Sutartis sudarė apgaulės įtakoje (ir tuo pagrindu pripažinti jas negaliojančiomis), nei kad Banko veiksmai lėmė atsakovų apsisprendimą sudaryti sutartis (ir tuo pagrindu Bankui taikyti civilinę atsakomybę), nei kad atsakovai turėtų būti atleidžiami nuo prievolių Bankui vykdymo didesne nei 10 proc. apimtimi. Atsakovai neįrodė, kad atsakomybės tarp šalių paskirstymas pagal CK 6.64 straipsnio 2 dalį turėtų būti kitoks, nei nusprendė pirmosios instancijos teismas.

2. CK 6.64 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atleisti skolininką nuo prievolės ar jos dalies vykdymo dėl sunkios skolininko finansinės padėties. Priešingai, pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį sunki finansinė padėtis neatleidžia šalių nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą.

3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs bendro išaiškinimo dėl konkrečios atsakomybės proporcijos, kuris galėtų būti taikomas visiems ginčams dėl investavimo į SASO skolintomis lėšomis. Kasacinis teismas išaiškino, kad atsakomybės paskirstymo ginčo šalims proporcija priklauso nuo faktinių ginčo aplinkybių, kurios gali būti nustatytos tik konkrečios bylos nagrinėjimo metu.

4. Vertinant CK 6.64 straipsnio 3 dalį sistemiškai su to paties straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad jei pats kreditorius pažeidžia prievolę ir skolininkas yra atleidžiamas tik nuo dalies prievolės vykdymo, CK 6.64 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai gali būti taikomi tik toje prievolės dalyje, nuo kurios vykdymo skolininkas buvo atleistas. Teismas Banko naudai iš atsakovų priteisė tik 90 proc. delspinigių. Toks delspinigių paskirstymas atitinka CK 6.64 straipsnio 3 dalį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 18 d. ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. sudarytų Obligacijų pasirašymo sutarčių bei Kredito sutarčių pagrindu atsakovai įsigijo Banko išleistų su akcijomis susietų obligacijų (toliau – Obligacijos arba SASO), kurias išpirkus atitinkamai 2010 m. birželio 22 d. ir 2010 m. rugpjūčio 16 d., paaiškėjo, kad Obligacijos jokio pelno neuždirbo, o atsakovams atsirado prievolė sumokėti palūkanas pagal Kredito sutartis. Ieškovui pareiškus reikalavimus atsakovams dėl nesumokėtų palūkanų ir delspinigių priteisimo, atsakovai priešieškiniu pareiškė ieškovui alternatyvius reikalavimus, t. y. prašė atleisti juos nuo visiško prievolių pagal Kredito sutartis vykdymo arba priteisti iš Banko atitinkamo dydžio žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas Banko ieškinį, atleido atsakovus nuo dalies prievolių pagal Kredito sutartis vykdymo CK 6.64 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. taikė vieną iš atsakovų prašomų teisių gynimo būdų. Atsakovai nesutinka su teismo nustatyta proporcija, kuria šalims buvo paskirstyti iš SASO sandorių atsiradę nuostoliai. Taigi šioje byloje sprendžiamas klausimas, kokia apimtimi taikytinas CK 6.64 straipsnis atsakovų atžvilgiu, t. y. ar teismas teisėtai ir pagrįstai atleido atsakovus tik nuo 10 proc. jiems tenkančių sutartinių prievolių, konstatavęs mišrią abiejų šalių kaltę.

CK 6.64 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę. Vienas iš tokių atvejų – kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 str. 1 d. 1 p.). Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad CK 6.64 straipsnis taikytinas ne tik civilinės atsakomybės atveju, bet ir sprendžiant dėl skolininko pareigos vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2014). Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, taikant minėtą normą, skolininko negalėjimas vykdyti prievolę sietinas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).

Bankui tenkančių pareigų informuoti klientą apie siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką (FPRĮ 22 str. 3 d.), surinkti informaciją apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje (FPRĮ 22 str. 5 d.) tinkamas neįvykdymas šioje byloje jau yra konstatuotas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 26 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2A-49/2014), kuria buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti atsakovų (kaip ieškovų) Bankui pareikštus atskirus ieškinius dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu (kaip sudarytus dėl apgaulės). Minėta apeliacinės instancijos teismo nutartis kasacine tvarka nebuvo skundžiama, todėl turi prejudicinę galią šioje byloje (CPK 279 str. 4 d.). Tai reiškia, kad teismui, iš naujo nagrinėjant grąžintą bylos dalį dėl Banko pareikštų reikalavimų priteisti iš atsakovų įsiskolinimus bei pastarųjų priešinius reikalavimus dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo ar žalos atlyginimo, nebereikia nustatinėti, ar Bankas padarė minėtus pažeidimus, o reikia vadovautis apeliacinės instancijos teismo išaiškinimais ir įvertinti, kiek šie pažeidimai nulėmė atsakovams atsiradusių piniginių prievolių apimtį. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas taip ir padarė, t. y. įvertino byloje jau konstatuotus Banko neteisėtus veiksmus ir sprendė, kad šie neteisėti veiksmai neabejotinai turėjo įtakos atsakovų apsisprendimui dėl nepagrįstai didesnės rizikos prisiėmimo ir tuo pagrindu atsiradusios prievolės apimties. Tačiau teismo vertinimu, ieškovo kaip kreditoriaus kaltė nebuvo tiek reikšminga, kad suklaidintų atsakovus dėl prisiimamos rizikos, todėl pagrindinė atsakomybė dėl prisiimtos rizikos ir prievolės apimties tenka atsakovams.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, kad teismas neįvertino Banko pasiūlytos investicijos didelio rizikingumo. Skundžiamame sprendime ši aplinkybė yra įvertinta, o tai, kad teismas neaptarė atsakovų nurodytų kai kurių aplinkybių, dar nereiškia, kad teismas į jas apskritai neatsižvelgė. Apeliantų argumentas dėl ginčo santykių pripažinimo vartojimo santykiais yra nepagrįstas, kadangi SASO sandoriams taikoma speciali FPRĮ nuostatų apsauga, o CK nuostatos dėl vartojimo sutarčių netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015).

Tačiau sutiktina su apeliantų teiginiu, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas (sprendime nenurodyta, kuris) turi patirties investavimo srityje; kad atsakovai žinojo visas SASO rizikas ir galimus scenarijus dar iki sutarčių pasirašymo. Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 26 d. nutartyje tokios aplinkybės nėra konstatuotos, o tik nurodyta, kad atsižvelgiant į atsakovų turimą verslo ir gyvenimo patirtį, jie iš sudaromų sutarčių galėjo suprasti tam tikrą riziką, susijusią su SASO įsigijimu. Pažymėtina ir tai, kad teismas pernelyg sumenkino Banko padarytų pažeidimų įtaką atsakovų prisiimtų prievolių apimčiai, akcentuodamas prejudicinės nutarties išvadas, kad atsakovai būtų sudarę investavimo į SASO sandorius nepriklausomai nuo Banko pateiktos informacijos išsamumo. Šiuo atveju yra pagrindo manyti, kad Bankui tinkamai atlikus visas minėtas jo profesines pareigas, įskaitant ir pareigą kaip finansų tarpininkui veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (FPRĮ 22 str. 1 d.), apeliantai vis tiek būtų sudaręs ginčo sandorius, tačiau kitokiomis sąlygomis, už mažesnę sumą (įkeičiant mažiau turto). Bankui tinkamai atskleidus visas galimas rizikas bei praradimus investuojant į SASO skolintomis lėšomis, labiau tikėtina, kad atsakovai nebūtų taip rizikavę prarasti didžiąją dalį savo turimo turto. Apeliantams tenkantys finansiniai praradimai dėl nesėkmingų investicijų į Banko išleistus ir pasiūlytus įsigyti vertybinius popierius yra neproporcingai dideli. Ieškovas teisingai nurodo, kad sunki finansinė padėtis neatleidžia šalių nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą (CK 6.212 str. 1 d.). Tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad Bankas, tinkamai nevykdydamas savo pareigų klientų atžvilgiu, pats ėmėsi priemonių užsitikrinti, kad išvengtų bet kokios rizikos dėl nuostolių atsiradimo, t. y. visa investavimo nepasiteisino rizika buvo perkelta klientams. Todėl teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagrindinė atsakomybė dėl prisiimtos rizikos ir prievolės apimties tenka patiems atsakovams. Kita vertus, byloje yra nustatyta, kad atsakovai, nors ir yra neprofesionalūs investuotojai, tačiau yra išsilavinę ir turi verslo patirties. Būdami apdairūs ir rūpestingi, apeliantai turėjo suvokti, jog investicija į Obligacijas, kaip ir bet koks kitas verslas, yra susijusi su tam tikra rizika. Juolab, kad apeliantai skolinosi dideles pinigų sumas, buvo įkeistas bendrovės, kurios akcijos jiems priklauso, nekilnojamasis turtas. Toks apeliantų nerūpestingumas sudarant ginčo sandorius, kolegijos vertinimu, negali būti pateisinamas vien neprofesionalaus investuotojo statusu ir nesudaro pakankamo pagrindo visiškai atleisti juos nuo prisiimtų prievolių vykdymo. Šiuo atveju kiekvienos iš šalių padaryti pažeidimai pagal sunkumą vertintini labai panašiai, nors ir yra skirtingo pobūdžio, todėl vienareikšmiškai priskirti didžiąją dalį iš SASO sandorių kilusių neigiamų padarinių vienai iš šalių nėra teisingas sprendimas (CK 1.5 str.). Kadangi abi ginčo sandorių šalys nebuvo pakankamai rūpestingos vykdydamos savo pareigas, jų kaltės laipsnis dėl negalėjimo įvykdyti prievolę yra panašus. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atleisti apeliantus nuo pusės (t. y. 50 proc.) prievolių pagal Kredito sutartis vykdymo. Tokia išvada darytina atsižvelgus ir į vyraujančią teismų praktiką sprendžiant ginčus kitose pagal faktines aplinkybes labai panašiose civilinėse bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164-378/2015; Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-684/2015; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014). Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria tiek, kad šiuo atveju būtų pagrindas taikyti kitokią iš SASO sandorių atsiradusių nuostolių paskirstymo abejoms šalims proporciją.

Apeliantų teigimu, ieškovas neturi teisės reikalauti iš jų netesybų pagal Kredito sutartis, nes Bankas kaip kreditorius pažeidė prievolę, todėl apeliantai kaip skolininkai laikomi jos nepažeidę (CK 6.64 str. 3 d.). Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą, pažymėdama, kad šioje byloje yra konstatuoti abiejų prievolės šalių – tiek skolininkų, tiek kreditoriaus – padaryti pažeidimai. Minėta, kad CK 6.64 straipsnis taikytinas ir civilinės atsakomybės atveju. Netesybos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 str. 3 d.). Apeliantams pažeidus savo sutartines prievoles, t. y. nustatytu terminu nesumokėjus palūkanų pagal Kredito sutartis, jiems atsiranda pareiga sumokėti minėtose sutartyse nustatyto dydžio delspinigius. Pripažinus, kad dėl Banko kaltės yra pagrindas atleisti apeliantus nuo dalies palūkanų pagal Kredito sutartis mokėjimo, atitinkama dalimi apeliantai atleistini ir nuo delspinigių mokėjimo (CK 6.64 str. 2 d.). Ieškovas teisingai nurodo, kad CK 6.64 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai gali būti taikomi tik toje prievolės dalyje, nuo kurios vykdymo skolininkas buvo atleistas. Apeliantų paminėtame CK 6.206 straipsnyje nustatyta, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Taigi ieškovas, reikalaudamas delspinigių, negali remtis apeliantų prievolės sumokėti palūkanas neįvykdymu tiek, kiek šios prievolės apeliantai negali įvykdyti dėl paties ieškovo neteisėtų veiksmų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tačiau netinkamai įvertino byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčo išsprendimui, kai kurias aplinkybes nustatė klaidingai, todėl nepagrįstai priskyrė atsakovams didžiąją dalį neigiamų padarinių, atsiradusių iš investavimo į SASO. Tai lėmė neteisingą šio ginčo išsprendimą, todėl skundžiama sprendimo dalis, kuria Banko ieškiniai tenkinti iš dalies, pakeistina, ieškovui solidariai iš atsakovų priteisiant atitinkamai pagal pareikštus ieškinius 376 201,45 Eur ir 345 505,71 Eur įsiskolinimų, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pakeisdamas sprendimą, apeliacinės instancijos teismas atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Pagal bylos duomenis, ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 57 838,21 Lt (16 751,10 Eur) sumokėtas žyminis mokestis už pareikštus ieškinius, 38 887 Lt (11 262,45 Eur) sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmąjį kartą, 117 166,83 Lt (33 933,85 Eur) ir 6 076,10 Lt (1 759,76 Eur) už advokatų pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 20 551,94 Lt (5 952,25 Eur) ir 3 115,91 Eur už advokatų pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš viso 72 775,32 Eur.

Atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 36 596 Lt (10 598,93 eur) sumokėtas žyminis mokestis už ieškinius dėl SASO sandorių pripažinimo negaliojančiais, 18 952 Lt (5 788,87 Eur) ir 3 000 Eur sumokėti žyminiai mokesčiai už apeliacinius skundus, 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumokėtas žyminis mokestis už priešieškinį, 1 500 Lt (434,43 Eur) už ekspertizės atlikimą, 24 353,87 Lt (7 053,36 Eur) už advokatų pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 12 536,48 Lt (3 630,81 Eur) ir 2 855,60 Eur už advokatų pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš viso 36 258,20 Eur.

Banko patirtų išlaidų už advokatų pagalbą abiejose instancijose bendra suma (41 645,86 Eur) yra daugiau nei du kartus didesnė už atsakovų patirtų išlaidų už advokatų pagalbą abiejose instancijose bendrą sumą (13 539,77 Eur). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios Banko išlaidos viršija LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių nustatytus maksimalius dydžius ir neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, todėl mažintinos iki panašaus dydžio kaip atsakovų patirtos išlaidos (CPK 98 str. 2 d.). Patenkinus ir atmetus po 50 proc. ieškovo reikalavimų, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos, atlikus priešpriešinį tarpusavio įskaitymą, vienai iš kitos nepriteistinos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartimi A. L. už pareikštą ieškinį Bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo atidėtas 21 576 Lt (6 248,84 Eur) žyminio mokesčio dalies sumokėjimas (3 t., 85 b. l.). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 31 d. sprendimu V. L. ir A. L. ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atmetė, tačiau atidėtos žyminio mokesčio dalies iš A. L. nepriteisė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimo dalį dėl V. L. ir A. L. ieškinių paliko nepakeistą, nurodydamas, kad bylinėjimosi išlaidų klausimą turi išspręsti pirmosios instancijos teismas. Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimu A. L. nesumokėtos žyminio mokesčio dalies klausimas nėra išspręstas, todėl valstybei iš A. L. priteistina 6 248,84 Eur žyminio mokesčio.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsakovai atleisti nuo 22 445 Lt (6 500,52 Eur) žyminio mokesčio dalies už priešieškinį dėl žalos atlyginimo sumokėjimo (8 t., 103 b. l.). Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atsakovų priešieškinį atmetė, atsakovai šios teismo sprendimo dalies neskundžia. Pažymėtina, kad taikant CK 6.64 straipsnio 2 dalį, skolininko kreipimasis į teismą prašant jį visiškai ar iš dalies atleisti nuo prievolės vykdymo nėra privalomai siejamas su skolininko savarankišku ieškiniu dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo. Tokį kreipimąsi į teismą atitinka ir skolininko atsikirtimai, pateikiami atsiliepime į ieškinį ar kitame procesiniame dokumente, kuriuose skolininkas, siekdamas visiškai ar iš dalies išvengti prievolės kreditoriui vykdymo, ginasi nuo pareikšto reikalavimo ir įrodinėja kreditoriaus pareigų pažeidimą arba kitokią kreditoriaus kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Atsakovai šiuo atveju pareiškė priešieškinį dėl žalos atlyginimo, kurį vėliau papildė alternatyviu reikalavimu dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad pastarasis teisių gynimo būdas gali būti taikomas ir nepareiškus priešieškinio, atmetus pusę ieškovo pareikštų reikalavimų, atitinkama žyminio mokesčio už priešieškinį dalis, nuo kurios mokėjimo atsakovai atleisti, iš ieškovo nepriteistina (CPK 96 str.).

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartimi atsakovai atleisti nuo 6 416 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimo sumokėjimo (8 t., 213 b. l.). Iš dalies patenkinus atsakovų apeliacinį skundą, valstybei iš ieškovo priteistina 40 proc. šios žyminio mokesčio sumos, t. y. 2 566,40 Eur (CPK 96 str.).

Valstybei iš abiejų bylos šalių priteistina po 11,87 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų (CPK 96 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškiniai tenkinti iš dalies ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir keičiamą sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinius tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui (į. k. 112029270) solidariai iš atsakovų V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 376 201,45 Eur (tris šimtus septyniasdešimt šešis tūkstančius du šimtus vieną eurą 45 ct) įsiskolinimą, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-08-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui (į. k. 112029270) solidariai iš atsakovų V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 345 505,71 Eur (tris šimtus keturiasdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus penkis eurus 71 ct) įsiskolinimą, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-08-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovės A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6 248,84 Eur (šešis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 84 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovų V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 5,93 Eur (penkis eurus 93 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo akcinės bendrovės DNB banko (į. k. 112029270) 11,87 Eur (vienuolika eurų 87 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų.“

Sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovų A. L. ir V. L. priešieškinis dėl žalos atlyginimo, palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo akcinės bendrovės DNB banko (į. k. 112029270) 2 566,40 Eur (du tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt šešis eurus 40 ct) žyminio mokesčio.

TeisėjaiDanutė GasiūnienėKazys Kailiūnas Danutė Milašienė