Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-848-468/2014 Teisėja Nida Vigelienė Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01427-2010-2

2014 m. gruodžio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. S. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 09 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams; paskirta bausmė BK 63 str. 9 d. pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2014 05 14 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, nustatant galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams su 18 MGL bauda. Į paskirtos bausmės laiką M. S. įskaityti laikotarpiai, nurodyti Kauno apylinkės teismo 2014 05 14 d. nuosprendyje bei bausmė, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2014 05 14 d. nuosprendį.

D. B. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. M. pagal BK 182 str. 2 d. išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 2 p., nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštas civilinis ieškinys dėl 55 895,61 Lt turtinės žalos atlyginimo tenkintas – solidariai iš M. S. ir D. B. priteista 55 895,61 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai.

R. M. apeliacinis skundas apygardos teisme negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. ir D. B. nuteisti už tai, kad jie, M. S. nuo 2010 02 18 d. būnant UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku ir direktoriumi, veikdami vieninga tyčia bendrininkų grupe, iš anksto susitarė daryti nusikaltimą – apgaule įgyti svetimą turtą, o būtent 2010 03 10 d. M. S., kaip direktorius atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl įrankių nuomos kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ Kauno regiono padalinį, esantį (duomenys neskelbtini), bei nutylėdamas esminę apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybę, kad įrankių grąžinti neketina, tokiu būdu suklaidindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ Kauno regiono padalinio vadovą G. B., pastarajam būnant suklydimo įtakoje, sudarė 2010 03 10 d. statybos įrankių nuomos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos Kauno regiono padalinio vadovo G. B., bei pasirašė įgaliojimą D. B., atsiimti įrankius ir pasirašyti PVM sąskaitas – faktūras, kurių pagrindu D. B. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), 2010 03 10 d. 12.18 val. pagal sutartį Nr. 2-58867-1 išsinuomojo 14 160 Lt vertės vikšrus plieninius „Grouser SL-4840“, 2010 03 10 d. 13.11 val. pagal sutartį Nr. 1-58867-1 išsinuomojo 5845,01 Lt vertės „Hilti TE76“ kirstuką – perforatorių su smailiuoju kaltu, 210 Lt vertės grąžtą D-32*450, 80 Lt vertės kaltą kirstukui SDS-MAX, 2010 03 15 d. 14.01 val. pagal sutartį Nr. 2-58867-2 išsinuomojo 11 564 Lt vertės „Bobcat“ 188 cm pločio kombinuotąjį kaušą, 4212,60 Lt vertės 122 cm palečių šakes „SL46/4840“, 2010 03 17 d. 12.12 val. pagal sutartį Nr. 2-58867-3 išsinuomojo 19 824 Lt vertės vikšrus plieninius „Grouser SL-4840“, kuriuos ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje perdavė nenustatytam asmeniui, išsinuomotų įrankių UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, didelės 55 895,61 Lt vertės turtą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarant 55 895,61 Lt turtinę žalą. Šiais veiksmais M. S. ir D. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d.

Tai, kad nebuvo apelianto tyčios sukčiauti, įrodo ir aplinkybė, kad D. B. 2 nuomos sutartis – 2010 03 10 d. Nr. 2-58867-1 ir 2010 03 15 d. Nr. 2-58867-2, pasirašė kaip fizinis asmuo, o ne kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas atstovas. Šios aplinkybės neneigė ir D. B., duodamas parodymus teisme, todėl, apelianto manymu, civilinis ieškinys nepagrįstai tenkintas visa apimtimi ir priteistas iš apelianto, nors įrankius išsinuomojo D. B. kaip fizinis asmuo. Civilinis ieškinys dalyje dėl 2010 03 10 d. Nr. 2-58867-1 ir 2010 03 15 d. Nr. 2-58867-2 sutarčių turėtų būti priteistas tik iš D. B., o ne solidariai iš jų abiejų.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. S. ir D. B. apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl nuteistųjų M. S. ir D. B. kaltės, padarius BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką

Nors nuteistieji M. S. ir D. B. neigia padarę BK 182 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, tačiau tokia nuteistųjų pozicija vertinama kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį M. S. ir D. B. atžvilgiu.

Nuteistieji M. S. ir D. B. apeliaciniuose skunduose kaltę verčia vienas kitam: M. S. nurodo, kad jis nežinojo apie įrankių negrąžinimą, D. B. pasinaudojo jo pasitikėjimu ir jį apgavo; D. B. nurodo, kad M. S., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir akcininkas, pilnai atsako pagal įstatymus už savo įmonės veiklą, įrankius D. B. perdavė M. S. nurodytam asmeniui. Kolegijos manymu, šie skundų argumentai prieštarauja baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms ir nepaneigia jų kaltės dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo.

Pagal BK 182 str. sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo sudėtis yra materiali. Taigi nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis, dėl panaudotos apgaulės suklaidintas, netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe.

Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui.

Nukentėjusysis gali būti suklaidintas dėl asmens ketinimų. Tokiu atveju dokumentuose jokių klastojimų ar kitų klaidingų duomenų nėra. Apgaulė tokiu atveju pasireiškia piktnaudžiavimu nukentėjusiojo pasitikėjimu. Suklaidintas dėl ketinimų nukentėjusysis perduoda turtą kitam asmeniui laikinai valdyti, naudoti ar nuosavybėn ir tikisi, kad turtą gavęs asmuo vykdys tam tikrus įsipareigojimus turtui ar sugrąžins teisėtam turto savininkui ar valdytojui perduoto turto vertę atitinkančią pinigų sumą, arba perduos tokios pat vertės daiktą. Tačiau, jei turtą gavęs asmuo neketina vykdyti savo įsipareigojimų, o dėl jo padarytos apgaulės pažeistos teisės atkūrimas objektyviai tampa problemiškas, kyla padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo klausimas. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra viena iš sukčiavimo nusikaltimo apgaulės formų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–454/2012).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. S., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, 2010 03 10 d. sudarė metinę nuomos sutartį tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl statybos įrankių nuomos, atsiimti įrankius ir pasirašyti PVM sąskaitas – faktūras įgaliojo D. B. (t. 1 b. l. 46 – 48). Šios sutarties bei įgaliojimo pagrindu D. B., atvykęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2010 03 10 d. 12.18 val. pagal sutartį Nr. 2-58867-1 (t. 6 b. l. 57), 2010 03 10 13.11 val. pagal sutartį Nr. 1-58867-1 (t. 1 b. l. 56), 2010 03 15 d. 14.01 val. pagal sutartį Nr. 2-58867-2 (t. 6 b. l. 55), 2010 03 17 d. 12.12 val. pagal sutartį Nr. 2-58867-3 (t. 6 b. l. 54) išsinuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius įrankius ir juos perdavė nenustatytam asmeniui. Įrankiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžinti nebuvo.

Šių aplinkybių nuteistieji neginčija. Jas patvirtina ir bylos medžiaga: liudytojų M. S. (t. 1 b. l. 34 – 35, 49 – 50; t. 6 b. l. 136 – 143), A. B. (t. 1 b. l. 51 – 52; t. 5 b. l. 143 – 148), G. B. (t. 1 b. l. 55 – 56; t. 5 b. l. 148 – 151), O. K. (t. 1 b. l. 53 – 54; t. 6 b. l. 85 – 88) parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, taip pat civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės V. B. parodymai teisme (t. 5 b. l. 119 – 121) bei rašytinė bylos medžiaga – nuomos sutartys (t. 1 b. l. 46 – 48; t. 6 b. l. 54 – 57), apžiūros protokolas (t. 1 b. l. 38 – 44), automobilio nuomos sutartis (t. 1 b. l. 74 – 75), Valstybės įmonės registrų centro Kauno filialo pateikti duomenys ( t. 1 b. l. 110 – 192) ir kt.

Apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad M. S. ir D. B. veikė iš anksto susitarę bei turėdami tyčią sukčiauti, t. y. prieš sudarydami minėtas sutartis jie žinojo, kad sutarties sąlygų neįvykdys – išsinuomotų įrankių negrąžins. Apeliantų veiksmų bendrumą bei vieningą tyčią patvirtina tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ M. S. įsigijo maždaug prieš mėnesį iki nuomos sutarčių sudarymo (2010 m. vasario mėn.), paskatintas D. B., kuris dalyvavo ir pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį, už bendrovę nieko nemokėjo, bendrovė jokios veiklos nevykdė (šias aplinkybes teismui nurodė ir pats nuteistasis M. S., t. 6 b. l. 88 – 91), t. y. poreikio nuomotis įrankius nebuvo. Atvykęs pasirašyti metinę nuomos sutartį, M. S. nesidomėjo konkrečių įrankių nuoma, o tik nuomos sąlygomis, bendrovės vidine sistema, vykdant šią veiklą (liudytojo G. B. parodymai, t. 1 b. l. 55 – 56; t. 5 b. l. 148 – 151). Nors D. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo, tačiau M. S. įgaliojime prie 2010 03 10 d. nuomos sutarties jį nurodė kaip bendrovės darbuotoją, kuris buvo įgaliotas atsiimti įrankius ir pasirašyti PVM sąskaitas – faktūras. D. B. šiam tikslui, t. y. atsiimti išnuomotus įrankius, išsinuomojo automobilį savo vardu (t. 1 b. l. 74 – 79). Ši informacija UAB „(duomenys neskelbtini)“ Kauno regiono padalinio vadovui G. B., pasirašiusiam nuomos sutartį, pateikta nebuvo (liudytojo G. B. parodymai, t. 1 b. l. 55 – 56; t. 5 b. l. 148 – 151), tokiu būdu jis buvo suklaidintas, nurodant tikrovės neatitinkančias aplinkybes – kad D. B. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, nuslepiant aplinkybes dėl nuomos tikslo, o tuo pačiu ir tikruosius apeliantų ketinimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad D. B. 4 nuomos sutartis pasirašė nedideliu laikotarpiu – 2010 03 10 d., 2010 03 15 d. ir 2010 03 17 d., įrankius nuomojo trumpam laikotarpiui (1 – 2 dienoms), po kiekvienos sutarties sudarymo pasiėmė išsinuomotus įrankius ir juos iš karto perdavė nenustatytam asmeniui, nors, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, teisės perleisti išnuomotus įrankius tretiesiems asmenims neturėjo, už nuomą nesumokėjo. Iš liudytojų M. S., A. B., O. K. parodymų matyti, kad susisiekti su M. S. ir D. B. pasibaigus įrankių nuomos laikotarpiui nepavyko, nei vienas iš nuteistųjų nekėlė ragelio, telefonai buvo išjungti. Apylinkės teismui M. S. nurodė, kad jis skambino UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir domėjosi, ar įrankiai buvo išnuomoti, jam pasakė, kad įrankiai išnuomoti nebuvo, tačiau šie parodymai neatitinka byloje surinktų duomenų, o būtent minėtų liudytojų parodymų, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Tai, kad abu nuteistieji nesirūpino sutarties sąlygų vykdymu, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tiek D. B., tiek M. S. sąmoningai veikė apgaule, turėdami tikslą pasisavinti svetimą didelės vertės turtą, o minėtos aplinkybės dėl nuomos sutarčių pasirašymo laikotarpio, nuomos termino, kitų apeliantų veiksmų leidžia pagrįstai teigti, kad minėtas tikslas atsirado iš anksto, dar prieš pasirašant nuomos sutartis.

Apeliaciniame skunde M. S. metinės nuomos sutarties sudarymo bei įgaliojimo pasirašymo priežastį nurodė, kad neva D. B., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, negalėjo išsinuomoti įrankių, kadangi turėjo skolų, tačiau apygardos teismas tokius argumentus atmeta kaip negalinčius paneigti apeliantų, o būtent M. S., kaltės. Tai, kad įmonė turi skolų, nereiškia, kad ji negali išsinuomoti įrankių, todėl ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė jokios veiklos, be to, už nuomos paslaugas nebuvo sumokėta, laikytina nelogiška. Apylinkės teismas teisingai nustatė, kad visgi įrankių nuomą, jų paėmimą bei perdavimą kitam asmeniui inicijavo D. B. (sutiktina su apylinkės teismo sprendimu remtis M. S. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, kurie iš dalies atitinka jo ikiteisminio tyrimo metu 2013 01 16 d. apklausoje duotus parodymus (t. 3 b.l. 184–185), taip pat paneigia D. B. paaiškinimus, kad jis skundžiamame nuosprendyje numatytus veiksmus atliko M. S. prašymu), tačiau tai nesuteikia pagrindo teigti, kad M. S. apie įrankių nuomą ir jų negrąžinimą nieko nežinojo.

Pažymėtina, kad M. S. parodymai kito viso proceso metu: ikiteisminio tyrimo metu apeliantas, apklaustas įtariamuoju, nurodė, kad išnuomoti įrankius jo paprašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. M., o D. B. tik paėmė ir atvežė įrankius, kuriuos perdavė M. S., o pastarasis – R. M. (t. 3 b. l. 159–160); vėliau pakeitė parodymus, kad sutartį dėl įrankių nuomos paprašė sudaryti R. M., įrankius D. B. paėmė ir perdavė tiesiogiai R. M., R. M. M. S. nepažįsta (t. 3 b. l. 164–165); galiausiai M. S. parodė, kad sutartis dėl įrankių nuomos buvo sudaryta D. B. prašymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos vykdymui, įrankiai jam perduoti nebuvo, D. B. jam minėjo, kad įrankius pardavė (t. 3 b. l. 177–178, 184–185); teismo posėdžio metu M. S. tvirtino, kad apie tai, jog įrankiai buvo negrąžinti, jis nežinojo (t. 6 b. l. 88 – 91); iš ko matyti, kad M. S., duodamas parodymus, nebuvo nuoširdus ir siekė išvengti atsakomybės ar ją palengvinti. Teismo posėdžio metu M. S. paaiškino, kad jis keitė parodymus pagal D. B. nurodymą, nes reikėjo „išsisukti“, taip pat jis pasirašė įrankių priėmimo – perdavimo aktus (t. 3 b. l. 143, 144), kuriuos pats ir pateikė ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams, nors tvirtina, kad išnuomotų įrankių D. B. jam neperdavė, neva jis net nežinojo, ar įrankiai buvo išnuomoti. Iš D. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nesakė asmens, vairavusio automobilį, D. B. paimant išnuomotus įrankius, dėl to, kad nenorėjo jo painioti (t. 6 b. l. 92). Tai parodo, kad abu nuteistieji suvokė savo veiksmų neteisėtumą, todėl apygardos teismas atmeta apeliacinių skundų argumentus dėl jų kaltės nebuvimo.

D. B. prašymas jį išteisinti grindžiamas tuo, kad byloje esantys įrankių perdavimo aktai, patvirtinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu ir M. S. parašu, įrodo, kad jis jokių įrankių nepasisavino, o tik juos perdavė kitam asmeniui. Apygardos teismas su šia išvada nesutinka, kadangi byloje nustatyta, kad šie aktai neatitinka tikrovės – remiantis M. S. parodymais, minėti aktai buvo surašyti vėliau nei nurodyta pačiuose dokumentuose, po pirmosios D. B. apklausos, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jais abejoti leidžia ir specialisto išvada (t. 1 b.l. 100–102), kurioje konstatuota, kad viename iš priėmimo – perdavimo aktų R. M. vardu pasirašė kitas asmuo, tačiau jo nustatyti neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad argumentas dėl įrankių perdavimo aktų nesuteikia pagrindo pakeisti skundžiamą nuosprendį.

Apeliantas M. S. skunde pabrėžia aplinkybę, kad D. B. 2 nuomos sutartis – 2010 03 10 d. Nr. 2-58867-1 ir 2010 03 15 d. Nr. 2-58867-2, pasirašė kaip fizinis asmuo, o ne kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas atstovas, tačiau, apygardos teismo nuomone, tai neturi įtakos, sprendžiant M. S. atsakomybės bei civilinio ieškinio klausimą. Pažymėtina, kad pagal D. B. parodymus (t. 6 b.l. 92–96) UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai suklydo, įformindami sutartis jo, kaip fizinio asmens, vardu, jis, visais atvejais sudarydamas sutartis, galvojo, kad veikia UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Liudytojas M. S. taip pat patvirtino, kad D. B. nurodė, jog sutartį nori sudaryti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, tačiau duomenų bazėje neradus bendros sutarties tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo susitarta sutartį sudaryti su juo kaip su privačiu asmeniu, o vėliau PVM sąskaitą – faktūrą išrašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu (t. 1 b. l. 34–35, 49–50; t. 6 b. l. 136–143). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad, kaip nustatyta byloje, tyčia sukčiauti nuteistiesiems susiformavo dar iki 2010 03 10 d. sutarties sudarymo, darytina išvada, kad civilinis ieškinys dalyje dėl šių sutarčių pagrįstai priteistas solidariai iš abiejų apeliantų.

Taigi surinkti ir aptarti įrodymai patvirtina, kad M. S. ir D. B., M. S. nuo 2010 02 18 d. būnant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, veikdami vieninga tyčia bendrininkų grupe, iš anksto susitarė daryti nusikaltimą – apgaule įgyti svetimą turtą, o būtent 2010 03 10 d. M. S., kaip direktorius atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl įrankių nuomos kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ Kauno regiono padalinį, nutylėdamas esminę apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybę, kad įrankių grąžinti neketina, tokiu būdu suklaidindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ Kauno regiono padalinio vadovą G. B., pastarajam būnant suklydimo įtakoje, sudarė 2010 03 10 d. statybos įrankių nuomos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos Kauno regiono padalinio vadovo G. B., bei pasirašė įgaliojimą D. B. atsiimti įrankius ir pasirašyti PVM sąskaitas – faktūras, kurių pagrindu D. B. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), 2010 03 10 d. 12.18 val. pagal sutartį Nr. 2-58867-1 išsinuomojo 14 160 Lt vertės vikšrus plieninius „Grouser SL-4840“, 2010 03 10 d. 13.11 val. pagal sutartį Nr. 1-58867-1 išsinuomojo 5845,01 Lt vertės „Hilti TE76“ kirstuką – perforatorių su smailiuoju kaltu, 210 Lt vertės grąžtą D-32*450, 80 Lt vertės kaltą kirstukui SDS-MAX, 2010 03 15 d. 14.01 val. pagal sutartį Nr. 2-58867-2 išsinuomojo 11 564 Lt vertės „Bobcat“ 188 cm pločio kombinuotąjį kaušą, 4212,60 Lt vertės 122 cm palečių šakes „SL46/4840“, 2010 03 17 d. 12.12 val. pagal sutartį Nr. 2-58867-3 išsinuomojo 19 824 Lt vertės vikšrus plieninius „Grouser SL-4840“, kuriuos ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje perdavė nenustatytam asmeniui, išsinuomotų įrankių UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, didelės 55 895,61 Lt vertės turtą, UAB „Gotas“ padarant 55 895,61 Lt turtinę žalą.

M. S. ir D. B. padaryta nusikalstama veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d., todėl apeliantų išteisinti pagal apeliacinių skundų argumentus nėra jokio pagrindo.

Dėl D. B. paskirtos bausmės

Apygardos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, jog D. B. praeityje 5 kartus teistas už tyčines nusikalstamas veikas, tame tarpe ir už sukčiavimą. Tai neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo jo polinkį į nusikalstamas veikas ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatyti nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktiniai. Akivaizdu, kad iš ankstesnių teistumų jis reikiamų išvadų nepadarė, yra linkęs nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms ir yra socialiai pavojingas, todėl yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog BK 182 str. 2 d. sankcija numato vienintelę galimą bausmę – laisvės atėmimą, pagrindų BK 62 str. taikymui – nėra, todėl įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, BK 56 str. įtvirtintų nuostatų nepažeidė. Kiti D. B. nurodyti argumentai (jis nėra akcininkas, ir pan.) bei kitą bendrakaltinamąjį charakterizuojanti medžiaga, konkrečiai D. B. skirtinos bausmės rūšies, bei jos nustatyto dydžio keitimui, nėra reikšmingi.

Pažymėtina, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudamas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, šias bei kitas, turinčias reikšmės bausmės skyrimui aplinkybes, įvertino ir nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu artima sankcijoje numatytam vidurkiui. Apeliantas skunde pateikia neaiškius argumentus dėl bausmių bendrinimo, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jam paskirta bausmė nebuvo bendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, nes minėtas nuosprendis skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl kolegijos nuomone, pagal kelis nuosprendžius paskirtų bausmių bendrinimas galimas atskira nutartimi BPK nustatyta tvarka, ir vien tuo pagrindu keisti nuosprendį – netikslinga. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegijos nuomone, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir ją švelninti, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistųjų M. S. ir D. B. apeliacinius skundus.