Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2008-07-17 · Administracinė byla Nr. I-7238-661/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-07-17
Bylos Nr.
I-7238-661/2007
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
D. D., A. B., H. R., V. O.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 11.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A442 - 1328/2008Procesinio sprendimo kategorija 11.6.1.4; 11.6.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. liepos 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Indrei Mikaitei,

dalyvaujant pareiškėjos D. D. atstovui advokatui Laimundui Baršauskui

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovei Živilei Kisieliauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. D., A. B., H. R., V. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. D., A. B., H. R., V. O. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti teisės aktų priskirtus veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams natūra į dalį A. R. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo - į 0,2762 ha, esančius ties Ateities gatve, Vilniuje, šiuos veiksmus atliekant per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo; 2) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti pareiškėjams nuosavybės teises natūra į dalį A. R. iki nacionalizacijos turėto žemės klypo - į 0,2762 ha, esančius ties Ateities gatve, Vilniuje, šiuos veiksmus atliekant per 60 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Taip pat pareiškėjai pateikė prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, kuriuo prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m vasario 14 d. sprendimo Nr.1-1519 „Dėl Vilniaus m. savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų ir jo sprendinių tvirtinimo“ dalis, kuria A. R. iki nacionalizacijos turėtas 0,2762 ha žemės sklypas ties Ateities gatve, Vilniuje yra priskirtas visuomenės poreikiams specializuotai ir kompleksų teritorijai, atitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo I skyriaus nuostatoms, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 13 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsniui, 3 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 punktams, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 8 punktams, Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimui Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“.

Pareiškėjai nurodė, kad nepagrįstai yra atsisakoma grąžinti jiems natūra jų senelio A. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį ties Ateities gatve, Vilniuje. Visa jų senelio turėta žemė negali būti priskiriama valstybės išperkamai žemei. Nors dalis žemės sklypo užstatyta statiniais bei sporto aikštele, tačiau dalis sklypo yra neužstatyta, taip pat ši dalis nėra apaugusi mišku. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr.1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto teritorijos bendrojo plano sprendiniai, kuriais visas pareiškėjų pageidaujamas susigrąžinti žemės sklypas yra priskirtas specializuotai ir kompleksų teritorijai, negali būti laikomi teisėtais.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad jis 2005 m. gruodžio 21 d. atliko buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografavimo darbus bei 2006 m. sausio 17 d. raštu Nr.S17-7 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo kartografuotoje buvusio savininko A. R. turėtos žemėvaldos teritorijoje. 2006 m. liepos 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kad kartografuota A. R. žemė ties Ateities gatve, Vilniuje yra priskirta valstybės išperkamai, nes užimta daugiabučiais gyvenamaisiais namais, visuomeninės paskirties pastatais bei patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Atsakovas nurodė, kad žemės sklypus formuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius, todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti pareiškėjams nuosavybės teises yra nepagrįstas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjų skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad A. R. iki nacionalizacijos turėtos žemės ties Ateities gatve, Vilniuje grąžinimas natūra yra negalimas, nes ši žemė priskirta valstybės išperkamai žemei. Dalis šios žemės yra užstatyta visuomeninės bei gyvenamosios paskirties pastatais, o kita dalis patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą ir prašymą ištirti norminio akto teisėtumą atmetė.

Teismas nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr.1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų, pagal kurį pareiškėjų pageidaujamas susigrąžinti natūra žemės sklypas patenka į neurbanizuojamą teritoriją - intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritoriją. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nustatyta, kad teritorijos, esančios Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane numatytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai - teritorijos. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, šios teritorijos priskiriamos valstybės išperkamai žemei. Todėl pareiškėjų prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra nepagrįstas. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr.1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendiniai neprieštarauja pareiškėjų nurodytiems teisės aktams. Teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nagrinėjamu atveju atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus, numatytus Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte. Vilniaus apskrities viršininko administracija negali pareiškėjams atkurti nuosavybės teisių natūra, jeigu atitinkamo sklypo nėra suformavusi Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Vilniaus miesto savivaldybės administracija negali būti įpareigojama suformuoti pareiškėjams natūra grąžinamą sklypą, nes ginčo sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje iš esmės nagrinėjo tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr.1-1519, kuriuo buvo patvirtintas miesto bendrasis planas, teisėtumą. Tačiau, siekiant ištirti šio norminio administracinio akto teisėtumą, buvo pateiktas atskiras prašymas, todėl teismas turėjo vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsniu ir pradėti atitinkamą tyrimą kitoje byloje, bet taip nebuvo padaryta ir buvo iš esmės pažeistos norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesą reglamentuojančios teisės normos. Pareiškėjai nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutiko, kad pareiškėjams natūra būtų atkurtos nuosavybės teisės, ir savo poziciją grindė tuo, jog pareiškėjų pageidaujamas susigrąžinti sklypas visas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes jis yra užstatytas daugiabučiais gyvenamaisiais namais bei visuomeninės paskirties pastatais, o dalis sklypo patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Pareiškėjai su tokia savivaldybės administracijos pozicija negalėjo sutikti, nes nors dalis sklypo ir yra užstatyta statiniais, tačiau kita dalis sklypo yra laisva (neužstatyta statiniais bei neapaugusi mišku). Pareiškėjai, siekdami išsiaiškinti tikrąją padėtį, kreipėsi į Valstybinę miškotvarkos tarnybą ir ši institucija, patikrinusi duomenis miškų kadastre, nustatė, kad 0,2762 ha ginčo sklypo plotas nepatenka į valstybino miško ribas. Taigi, nebuvo jokių kliūčių grąžinti pareiškėjams natūra 0,2762 ha žemės plotą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija pakeitė savo pozicijos argumentaciją ir ją pradėjo grįsti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu patvirtintu Vilniaus miesto teritorijos bendruoju planu, pagal kurį pageidaujamas susigrąžinti natūra žemės sklypas patenka į specializuotą ir kompleksų teritoriją su želdynais. Pareiškėjai nurodo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog žemė yra išperkama valstybės, jeigu iki 1995 m. birželio 1 d. buvo patvirtinti detalieji planai, pagal kuriuos ji užimta visuomenės poreikiams reikalingų objektų. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo teisės 2007 metais patvirtintu bendruoju planu grąžintiną žemės dalį priskirti visuomenės poreikiams. Tokią teisę ji turėjo tik iki 1995 m. birželio 1 d.. Atsižvelgiant į minėtą teisės normą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr.1-1519 dalis, susijusi su 0,2762 ha pareiškėjų senelio turėto sklypo, turi būti pripažinta neteisėta. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų teiginys, jog jų pageidaujamas natūra susigrąžinti sklypas nepatenka į valstybinio miško ribas, yra nepagrįstas. Iš teismui pateiktos suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano ištraukos akivaizdžiai matyti, kad 25861 kv. m ginčo žemės sklypo yra užstatytas visuomeninės bei gyvenamosios paskirties pastatais, o 15562 kv. m šio sklypo patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Be to, pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr.1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendinius, pageidaujamas susigrąžinti natūra žemės sklypas patenka į neurbanizuojamą teritoriją - intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritoriją (rekreaciniai želdynai - parkai, skverai, aikštės, žaliosios jungtys, pliažai ir aktyviai rekreacijai skirtos teritorijos). Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nustatyta, kad teritorijos, esančios Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane numatytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai - teritorijos. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, šios teritorijos priskiriamos valstybės išperkamai žemei. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų teiginys, jog žemė valstybės išperkamai žemei galėjo būti priskirta tik iki 1995 metų, prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatoms.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, o apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų - įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. <...> visuomenės poreikiai - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra suformuluotos iš Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų kylančios sąlygos, kuomet išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) pretendentams gali būti negrąžinama, o išperkama valstybės tai: 1) turtas turi būti būtinas visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti ir jie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu turtas būtų sugrąžintas natūra. Atsižvelgiant į šias sąlygas turėtų būti aiškinamos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos, kuomet miestuose esanti žemė, kuri reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, yra išperkama valstybės. Tokia šios teisės normos aiškinimo praktika yra suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A7-276-2004; Administracinių teismų praktika Nr. 5; p. 151-177; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A2-1483-205; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A5-1061/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A7-60-07).

Todėl, remiantis tokiu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų nuostatų aiškinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, privalėjo patikrinti ar žemės sklypui, kurį pareiškėjai siekia susigrąžinti natūra, yra realus ir pagrįstas visuomenės poreikis ir ar šis visuomenės poreikis objektyviai negali būti patenkintas kitaip, kaip negrąžinant pretendentams šio žemės sklypo.

Nors pirmosios instancijos teismas, remdamasis planais (t.1, b.l. 61, 89, 90) padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr.1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų, pagal kurį pareiškėjų pageidaujamas susigrąžinti natūra žemės sklypas patenka į neurbanizuojamą teritoriją - intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritoriją (rekreaciniai želdynai - parkai, skverai, aikštės, žaliosios jungtys, pliažai ir aktyviai rekreacijai skirtos teritorijos), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti įrodymai – Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. pagrindinio brėžinio ištrauka (t. 1, b.l. 61), bei ištraukos iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano (t. 1, b.l. 89, 90) nepatvirtina fakto, kad pareiškėjų prašomo grąžinti natūra žemės sklypo paskirtis yra intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorija, kadangi šiuose planuose nepažymėtos ginčo teritorijos ribos.

Taigi pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis, koks yra konkretus ginčo žemės sklypo visuomeninis poreikis ir ar šis poreikis negali būti patenkintas kitaip, kaip tik negrąžinant pareiškėjams šio žemės sklypo. Kadangi byloje nesurinkta įrodymų dėl ginčo teritorijos paskirties, įtvirtintos galiojančiuose teritorinio planavimo dokumentuose, taip dėl šios teritorijos konkretaus visuomeninio poreikio, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas, nesant pakankamai duomenų dėl ginčo teritorijos visuomenės poreikio, negali padaryti bylai svarbių išvadų. Nagrinėjant bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų pasiūlyti pateikti šalims įrodymus dėl šiuo metu esančios faktinės padėties ginčo sklype. Tokie duomenys galėtų būti reikšmingi sprendžiant, ar yra ginčo žemei aiškus ir konkretus visuomenės ar jos dalies poreikis. Be to, atsakovui galėtų būti pasiūlyta pateikti ir kitus įrodymus dėl ginčo žemės reikalingumo visuomenės reikmėms.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasDainius RaižysArūnas Sutkevičius