Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-03-01 · Civilinė byla Nr. 2A-1050-345/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-01
Bylos Nr.
2A-1050-345/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-07347-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis
Atsakovas
I. K., D. K., R. K.
Ieškovas
AB DNB bankas
Trečiasis asmuo
UAB „Kupiškio salyklas“
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1050-345/2013
Vieningo proceso Nr. 2-01-3-07347-2012-2
Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų I. K. ir D. K. bei atsakovų R. K. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DNB bankas ieškinį atsakovams I. K., D. K., R. K., R. K., trečiajam asmeniui UAB „Kupiškio salyklas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu (actio Pauliana),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia 2011 m. gegužės 25 d. atsakovų sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 2-4123 dėl 1100/10900 dalių žemės sklypo pardavimo ir taikyti restituciją.

Ieškovas paaiškino, kad 2009 m. birželio 11 d. Kreditavimo sutarčių Nr. K-1200-2009-10 ir Nr. K-1200-2009-9 pagrindu suteikė trečiajam asmeniui kreditą, o atsakovė I. K. laidavo ieškovui už trečiojo asmens UAB „Kupiškio salyklas“ prievoles. Minėtu kreditavimo sutarčių pagrindu susidarė 2 640 008, 08 Lt sumos įsiskolinimas ir prieš ieškovei nutraukiant kreditavimo sutartis, atsakovai I. K. kartu su D. K. ginčijamu sandoriu perleido kitiems atsakovams žemės sklypą. Ieškovo nuomone, nebuvo būtinybės sudaryti minėto sandorio; jo sudarymo faktas pažeidžia ieškovo kaip kreditoriaus interesus, nes laiduotoja neturi jokio kito išieškotino turto; žemės sklypo pirkėjai buvo nesąžiningi, nes kaip sklypo bendraturčiai turėjo numanyti, kad jo pardavimas pažeis ieškovo interesus. Dėl nurodytų priežasčių ginčijamas sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu.

Atsakovai nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad atsakovas R. K. nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. iki 2008 m. spalio 28 d. paskolino I. K. 295 000 Lt sumą. Pastarajai grąžinus 190 000 Lt, dar liko negrąžinta 105 000 Lt paskolos suma. Siekiant pilnai grąžinti paskolą, atsakovai susitarė, kad I. K. ir D. K. parduos R. K. ir R. K. žemės sklypą, į kurio kainą bus įskaityta negrąžintos paskolos suma. Tai gi, tokiomis aplinkybėmis ir buvo sudarytas ginčijamas sandoris.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančia atsakovų I. K., a.k. (duomenys neskelbtini), D. K., a.k. (duomenys neskelbtini), R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) bei R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančių, 2011-05-25 sudarytą Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-4123 dėl 1100/10900 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo. Grąžino I. K., a.k. (duomenys neskelbtini), ir D. K., a.k. (duomenys neskelbtini), nuosavybėn 1100/10900 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisė iš atsakovų I. K., a.k. (duomenys neskelbtini), D. K., a.k. (duomenys neskelbtini), R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) bei R. K., a.k. (duomenys neskelbtini), ieškovo AB DNB bankas, į.k. 112029270, buveinė – (duomenys neskelbtini), naudai po 731,25 Lt (septynis šimtus trisdešimt vieną Lt 25 ct) bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybės naudai iš atsakovų I. K., a.k. (duomenys neskelbtini), D. K., a.k. (duomenys neskelbtini), R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) bei R. K., a.k. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis 57, 30 Lt (po 14, 40 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos.

Teismas konstatavo, kad ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę I. K. nuo laidavimo sutarčių pasirašymo momento. Teismas konstravo, kad ginčo sandoris pažeidė ieškovo teises, nes atsakovė iš esmės sumažino savo valdyto turto masę, į kurį ieškovas galėtų nukreipti išieškojimą, ir ginčo sandoriu nepagrįstai suteikė prioritetą vienam iš kreditorių. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog ginčo sandorio sudarymo dieną atsakovai I. K. ir D. K. sudarė ir kitus turto perleidimo sandorius, kuriais sumažino turimo turto kiekį. Anot teismo, į bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių, jog atsakovė I. K. privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, t. y. byloje nėra jokių duomenų (duomenų apie atsakovų I. K. bei D. K. gaunamas pajamas, priklausantį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą) patvirtinančių, kad nebuvo jokios kitos galimybės grąžinti atsakovui R. K. skolą, kaip tik perleidžiant žemės sklypą, nepaisant kitų kreditorių interesų. Atsakovai I. K. ir D. K., parduodami savo žemės sklypą, kitiems atsakovams, elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, kad jų turimo turto nepakaks įvykdyti trečiojo asmens prievoles, kurių nevykdymo faktas, atsakovams, kaip trečiojo asmens valdymo organams, turėjo būti žinomas. Kadangi pats R. K. teismo teismo posėdžio metu patvirtino, jog jam buvo žinoma aplinkybė apie I. K. sunkumus, susijusius su finansiniais įsipareigojimais, juos sieja artimi giminystės ryšiai, teismas preziumavo, jog ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Pripažinęs ginčo sandorį negaliojančiu, teismas taikė vienašalę restituciją, atsižvelgęs į aplinkybę, jog R. K. teismo posėdžio metu pripažino, kad už žemės sklypą jis nieko nemokėjo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai D. K. ir I. K. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo visas atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3872-656/2012, kurioje UAB „Kupiškio salykas“ yra pareiškęs reikalavimus atsakovams AB DNB bankas ir AB „DNB lizingas“ dėl lizingo ir kreditavimo sutarčių vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarčių pakeitimo. Jeigu šioje byloje būtų patenkintas UAB „Kupiškio salykas“ ieškinys, UAB „Kupiškio salykas“ galės tęsti kreditavimo sutarčių vykdymą, dėl ko UAB „Kupiškio salykas“ laiduotojų atsakomybės klausimas taptų visiškai neaktualus. Be to, minėtoje byloje nustatyti faktai turėtų tiesioginę teisinę reikšmę priimant sprendimą šioje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-3872-656/2012.

2. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino aplinkybės, susijusios su atsakovės I. K. ir atsakovo R. K. tarpusavio paskoliniais santykiais, pagal kuriuos iki ginčo sutarties sudarymo I. K. nebuvo grąžinusi 105 000 Lt dydžio paskolos dalies. Taip pat nebuvo tinkamai atsižvelgta į faktą, jog ginčo sutarties sudarymo metu žemės sklypas atsakovams I. K. ir D. K. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

3. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir neargumentuotas. Pirma, sprendime padaryta niekuo neparemta išvada, kad atsakovai ginčo sutarties sudarymo dieną padovanojo savo dukrai dar 9 žemės sklypus, valdomus bendrąja jungtine nuosavybės teise, nes šie sklypai asmeninės nuosavybės teise priklausė tik atsakovui D. K.. Antra, teismas visiškai nepagrindė kreditorių interesų pažeidimo pobūdžio ir masto.

4. Ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę I. K., nes niekada jokių reikalavimų jai nereiškė, o ieškovo reikalavimo teisė į atsakovę kildinama iš laidavimo už UAB „Kupiškio salykas“ prievoles, kuri yra ginčijama Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr.2-3872-656/2012. Ginčo sandorio taip pat nebuvo pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės, nes, pirma, ginčo sandorio buvo perleistas atsakovui D. K. asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, antra, atsakovui R. K. perleistas žemės sklypas yra nelikvidus ir rinkoje visiškai nepaklausus, trečia, atsakovas R. K. už įgytą sklypą atleido atsakovę I. K. nuo didesnės prievolių dalies (105 000 Lt) nei sklypo perleidimo vertė (40 000 Lt), ketvirta, nebuvo niekaip pagrįsta, kokiu būdu buvo suteikta pirmenybė R. K. ir tokiu būdu pažeisti kitų kreditorių interesai, kai jam buvo nuosavybės teise perleistas sklypas, kurio vertė buvo ženkliai mažesnė nei pats reikalavimas atsakovės I. K. atžvilgiu, penkta, atsakovė I. K. galėjo laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu, nes jis nebuvo įkeistas ieškovui.

5. Vien tai, kad atsakovė I. K. ir atsakovas R. K. yra pusbroliai nereiškia, kad šalys buvo nesąžiningos. Esminė ginčo sandorio sudarymo priežastis – tarp atsakovų susidariusių paskolos teisinių santykių racionalus, šalims naudingas bei kreditoriams žalos nedarantis užbaigimas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismo sprendimu buvo pažeistas civilinių teisinių santykių stabilumo principas, nes ieškovo reikalavimo teisė UAB „Kupiškio salyklas“ atžvilgiu siekė 1 161 590,42 Lt, o atsakovei I. K. priklausančios žemės sklypo dalies vertė – 12 000 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai R. K. ir R. K. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Ginčo sandoris buvo sudarytas tikslu užbaigti tarp atsakovų R. K. ir atsakovės I. K. susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, o pagal sandorio sudarymo sąlygas jis buvo itin naudingas atsakovams Klikūnams, nes už žemės sklypą, kurio vertė 24 000 Lt, sumažėjo atsakovės I. K. įsipareigojimai atsakovui R. K. 105 000 Lt. Be to, žemės sklypas yra visiškai nelikvidus turtas, nes jis sudaro tik 5 proc. kito žemės sklypo, valdomo bendrasavininkų daugėto, kuris nėra padalintas, o taip pat nenustatyta naudojimosi juo tvarka.

2. Teismas nepagrįstai, remdamasis tik atsakovų giminystės ryšiu, preziumavo, kad ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Atsakovas R. K. nepagrįstai įvardijamas nesąžiningu, nors suma, kuria buvo sumažinta atsakovės I. K. skola, ženkliai viršijo žemės sklypo vertę. Taigi bet kuriuo atveju ieškovo teisės nebuvo pažeistos. Pažymėtina, kad prieš sudarant ginčo sandorį atsakovas R. K. domėjosi, ar ginčo žemės sklypo nuosavybės teisės nėra kaip nors suvaržytos. Ginčo žemės sklypą atsakovas R. K. siekė įgyti, kadangi tokiu būdu padidino jam priklausančią žemės sklypo dalį, o tai yra perspektyvi investiticija.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovas AB „DNB bankas“ nurodo, kad su pareikštais apeliacinais skundais nesutinka dėl šių motyvų:

1. Atsakovai neįrodė, kad buvo būtina stabdyti nagrinėjamą bylą.

2. Ieškovo reikalavimo teisė į atsakovę I. K. yra kildinama iš laidavimo sutarčių, kurios yra galiojančios ir nenuginčytos. Todėl ieškovas turėjo teisę reikšti actio Pauliana reikalavimą.

3. Ginčo sandoriu ne tik buvo sumažintas atsakovės I. K. mokumas, bet ir nepagrįstai suteiktas prioritetas kreditoriui R. K.. Ieškovas pabrėžia, jog atsakovų Klikūnų minimos dovanojimo sutartys nėra nagrinėjamos bylos dalyku, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti priimti prie apeliacinio skundo pridėtą naują įrodymą (notarės R. D. 2012 m. rugsėjo 11 d. pažymą).

4. Ginčo sandorio šalis sieja giminystės ryšiai. Atsakovas R. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad žinojo apie atsakovės I. K. finansines problemas ir ryšius su ieškovu, tačiau, nepaisant to, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti, ar ginčo sandoris nepažeis kitų atsakovės I. K. kreditorių interesų. Taigi ginčo sandorio šalys akivaizdžiai buvo nesąžiningos.

Atsiliepimu į atsakovų R. K. ir R. K. apeliacinį skundą atsakovas I. K. ir D. K. prašo tenkinti atsakovų apeliacinius skunda visa apimtimi. Atsakovų teigimu ieškovo situacija po ginčo sandorio sudarymo tik pagerėjo, nes sumažėjo atsakovės I. K. įsiskolinimai, o atsakovui R. K. buvo perleistas nelikvidus turtas. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika nustatant šalių nesąžiningumą, neatsižvelgė, jog sklypas buvo perleistas už kelis kartus didesnę rinkos vertę, nevertino faktinės aplinkybės, kad atsakovai Kęsteniai domėjosi sklypo teisiniu statusu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčas byloje iš esmės yra kilęs dėl to, ar yra visos būtinos sąlygos atsakovų I. K., D. K. ir R. K. 2011 m. gegužės 25 d. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 2-4123 dėl 1100/10900 dalių žemės sklypo pardavimo pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 str. ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 str. ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Dėl ieškovo reikalavimo teisės.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę I. K., nes RUAB „Kupiškio salyklas“ teismine tvarka (Vilniaus apygardos teismo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-459-656/2013) ginčija 2009 m. birželio 11 d. kreditavimo sutarčių Nr. K-1200-2009-09 ir Nr. K-1200-2009-10, sudarytų tarp UAB ,,Kupiškio salyklas“ ir AB DNB bankas, įskaitant visus jų pakeitimus ir papildymus, vienašalio nutraukimo teisėtumą. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Ieškovo reikalavimo teisė į atsakovę I. K. kildintina iš 2009 m. birželio 15 d. laidavimo sutarties Nr. L-20-2009 (t. 1, b. l. 51-52) ir 2011 m. liepos 27 d. laidavimo sutarties Nr. PRDL20110727/2 (t. 1, b. l. 53-55), kuriomis atsakovė laidavo už UAB ,,Kupiškio salyklas“ prievolių ieškovui pagal minėtas kreditavimo sutartis įvykdymą. Laidavimo sutartys yra galiojančios, teismine tvarka nenuginčytos. Faktas, jog UAB ,,Kupiškio salyklas“ siekia pripažinti ieškovo vienašalį kreditavimo sutarčių nutraukimą neteisėtu bei pakeisti kreditų grąžinimo terminus ir tvarką, pats savaime nereiškia, jog šiai dienai ieškovas neturi galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovę I. K., kaip UAB „Kupiškio salyklas“ solidarią skolininkę, juolab, kad ieškinio pareiškimo metu ieškovo kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas tuo metu iškeltoje UAB „Kupiškio salyklas“ restruktūrizavimo byloje.

Dėl ieškovo teisių pažeidimo.

Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ginčo sandoriu buvo pažeistos ieškovo teisės.

Pagal CK 6.66 str. 1 d. kreditoriaus teisių pažeidimu laikomi atvejai, kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Neginčytina, kad ginčo sandoriu atsakovė I. K. sumažino jai priklausančio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, masę. Įrodymų, kad perleistas žemės sklypas būtų sudaręs ne esminę jos turėto turto dalį, atsakovė I. K. į bylą nepateikė. Taigi akivaizdu, kad žinodama apie ieškovo reikalavimą jos atžvilgiu, perleisdama turimą turtą savo giminaičiui, tokiu būdu išskirdama jį iš kitų savo kreditorių tarpo, tokiais savo veiksmais atsakovė I. K. pažeidė ieškovo teisėtą interesą, jog jo kreditorinis reikalavimas atsakovei I. K. bus realiai vykdytinas. Įrodymų, kad ginčo sutartimi perleistas turtas būtų nelikvidus ir rinkoje visiškai nepaklausus, atsakovai į bylą nepateikė, o jų asmeniniai svarstymai šiuo klausimu nelaikytini patikimais minėtam faktui pagrįsti.

Dėl prievolės sudaryti ginčo sandorį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad vienintele priežastimi sudaryti ginčo sandorį atsakovai nurodė faktą, jog tokiu būdu atsakovė I. K. visiškai atsiskaitė su atsakovu R. K. pagal 2008 m. gruodžio 3 d. išduotą vekselį. Teisėjų kolegijos vertinimu iš esmės neginčyta, kad ginčo sandorio atsakovai D. K. ir I. K. neprivalėjo sudaryti, o jų elgesys, kai prioritetas yra suteikiamas vienam kreditoriui, ignoruojant kitų kreditorių, sandorio sudarymo metu turėjusių galiojančias ir pradelstas reikalavimo teises į atsakovę I. K., interesus, negali būti vertinamas kaip racionalus ir atitinkantis protingumo reikalavimus. Nors ginčo sandoriu atsakovė I. K. visiškai atsiskaitė su vienu iš savo kreditorių, tačiau atsakovei esant faktiškai nemokiai, privalėjo būti tinkamai įvertinta, ar tokiu sandoriu nebus pažeistos kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisės. Nenustatyta, kad ginčo sandorio sudarymo metu būtų egzistavę kokie nors imperatyvai (pvz., teismo sprendimas, ikisutartinis susitarimas), kurie būtų sąlygoję pareigą sudaryti ieškovo ginčijamą sandorį.

Dėl ginčo sandorio šalių nesąžiningumo.

Atsakovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino ginčo sandorio šalis nesąžiningomis.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad tiek atsakovai I. K. ir D. K., tiek atsakovas R. K. žinojo apie ieškovo reikalavimo teisės į atsakovę I. K. egzistavimą. Šio fakto neneigia ir patys atsakovai. Pastebėtina, kad atsakovės I. K. bei R. K. giminystės faktas (R. K. yra I. K. pusbrolis) tik patvirtina, kad aptariamu atveju, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, turi būti taikoma ginčo sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str. 1 p.). Taigi būtent atsakovai privalėjo įrodyti buvę sąžiningi sudarydami ginčo sandorį, tačiau tokių įrodymų nepateikė (CPK 12, 178 str.). Atsakovai I. K. ir D. K. žinojo, kad perleisdami iš esmės vienintelį turimą turtą atsakovui R. K., sumažins kitų kreditorių galimybę patenkinti savo reikalavimus, o atsakovas R. K., žinodamas apie ieškovo reikalavimo teises, nedėjo pastangų, kurias analogiškoje situacijoje būtų dėjęs sąžiningas asmuo, siekdamas išsiaiškinti, ar iš tiesų ginčo sandoris nepažeis kitų atsakovų kreditorių interesų. Vien tik patikrinimas, ar nėra apribota atsakovų disponavimo ginčo turtu teisė, nelaikytinas pakankamai rūpestingu elgesiu.

Dėl reikalavimo ir ginčijamo sandorio dalyko verčių dydžių disproporcijos.

Atsakovų įsitikinimu ieškovo reikalavimo teisės dydis (1 161 590,42 Lt) atsakovės I. K. atžvilgiu neprotingai skiriasi nuo ginčo sklypo potencialios vertės, todėl esant tokiai ieškovo reikalavimo dydžio bei sklypo vertės disproporcijai, sandorio pripažinimas negaliojančiu pažeistų civilinių teisinių santykių stabilumo principą.

Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė I. K. į bylą nepateikė jokių duomenų, jog turėtų kito turto, iš kurio galėtų atsiskaityti su ieškovu. Taigi iš esmės vienintelio turto nesąžiningas perleidimas, nepriklausomai nuo tokio turto vertės ir ieškovo reikalavimo dydžio proporcijų, negali būti ginamas, todėl ginčo sandoris privalo būti pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kadangi tokiu būdu bent dalinai atstatomas atsakovės I. K. mokumas ir ieškovui, lygiagrečiai su kitais atsakovės kreditoriais, suteikiama galimybė bent iš dalies patenkinti savo reikalavimą.

Kiti atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo daryti kitokias, nei aukščiau nurodytos, išvadas, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinius skundus, iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovui priteistinos pastarojo patirtos išlaidos advokato suteiktai teisinei pagalbai apmokėti – 2 400 Lt (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų I. K., D. K., R. K. ir R. K. lygiomis dalimis ieškovui AB DNB bankas 2 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Henrichas JaglinskisAsta RadzevičienėZita Smirnovienė