Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Viktor Ostrovnoj,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nust a t ė:

I.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. gruodžio 24 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-128 (b. l. 5–6) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nusprendė nesuteikti Rusijos Federacijos piliečiui A. K. pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010)

Pažymėtina, kad UTPĮ 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. 83 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-405/2011).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje savo prašymą suteikti jam prieglobstį iš esmės grindžia tuo, kad galimas Rusijos kariuomenės dalinio, kuriame jis tarnavo, dislokavimas Abchazijoje prieštarautų jo pacifistinėms pažiūroms, taip pat dėl jo nurodomos baimės, jog ten jis būtų verčiamas atlikti veiksmus, kurių metu būtų pažeidžiamos žmogaus teisės.

Migracijos departamentas, nagrinėdamas prieglobsčio prašytojo prašymą, nagrinėjamu atveju turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojo atžvilgiu būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose (Tvarkos 66.1 punktas). Pagal Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro Pabėgėlio statuso nustatymo ir kriterijų vadovo 5 skyriaus B dalies 170 punktą būtinybė atlikti karo prievolę gali būti savarankišku pagrindu suteikti pabėgėlio statusą tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojas gali įrodyti, kad dėl karo tarnybos jis būtų priverstas dalyvauti kariniuose veiksmuose, prieštaraujančiuose jo politiniams, religiniams, moraliniams ar pagrįstiems sąžinės įsitikinimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiga įrodyti neturėtų būti vertinama kitaip nei to reikalaujama pagal teismų praktiką ir teisės aktus tokio pobūdžio bylose, t. y. prieglobsčio prašytojui taikomas jo pasakojimo neprieštaringumo ir nuoseklumo reikalavimas, abejonės yra vertinamos jo naudai. Nurodyta Vadovo 5 skyriaus B dalies 170 punkto nuostata yra taikytina šioje byloje kaip detalizuojanti UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje ir Tvarkos 66.1 atitinkamoje dalyje numatytas sąlygas suteikti asmeniui pabėgėlio statusą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pasakojimas yra nuoseklus ir neprieštaringas nuo jo sulaikymo Lietuvoje: prieglobsčio prašytojas jo sulaikymo dieną 2009 m. rugpjūčio 27 d. apklausos metu nurodė, kad jis atvyko į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui (Migracijos departamento byla, b. l. 4), prieglobsčio prašytojas labai greitai po jo sulaikymo 2009 m. rugsėjo 2 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo (Migracijos departamento byla, b. l. 15–16), pirminės apklausos metu nurodė duomenis ir savo argumentus, kodėl jam turėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje, kurie susiję su jo buvimo pacifistu, nenoru žudyti žmonių ir informacija, kad jis bus išsiųstas į Abchaziją su savo daliniu (Migracijos departamento byla, b. l. 20). Vėliau pareiškėjo pateikti duomenys taip pat buvo neprieštaringi ir nuoseklūs (Migracijos departamento byla, b. l. 36–39, b. l. 2–4, 38, 51–53). Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjas nurodo motyvus, kurie gali būti pagrindas taikyti Vadovo 5 skyriaus B dalies 170 punkto nuostatą, nes pagrindinis jo motyvas (kuo pagrįsta pareiškėjo baimė) yra susijęs su galimybe, kad dėl karo tarnybos jis būtų priverstas dalyvauti kariniuose veiksmuose, prieštaraujančiuose jo moraliniams ar pagrįstiems sąžinės įsitikinimams, šių įsitikinimų sudedamoji dalis yra jo pacifistinės pažiūros, neigiamas požiūris į karinius veiksmus, kurių metu pažeidžiamos žmogaus teisės ar prieštaraujančius pagrindinėms žmogiškumo normoms.

Pažymėtina, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas taip pat buvo patvirtintas ir vėliau atsiradusių faktinių aplinkybių, t. y, pareiškėjas nurodė, kad jam buvo pranešta, jog jo dalinys bus perkeltas į Abchaziją ir jiems reikės dalyvauti kariniuose veiksmuose Abchazijos ir Gruzijos teritorijoje (Migracijos departamento byla, b. l. 20), tuo tarpu Rusijos Prezidento įsakymas, kuriuo panaikinama nuostata, pagal kurią šauktiniai galėjo atsisakyti atlikti tarnybą už Rusijos Federacijos ribų, buvo priimtas 2009 m. rugsėjo 30 d., tą patvirtino ir Migracijos departamentas (Migracijos departamento byla, b. l. 85). Be to, atsakovas 2009 m. gruodžio 23 d. išvadoje Nr. 15/6-5-13PR-128RN (toliau – ir Išvada) taip pat pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas dalyje dėl siuntimo tarnauti Abchazijoje galimybės yra tikėtinas ir turi būti vertinamas jo naudai (Migracijos departamento byla, b. l. 85). Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo baimė būti perkeltam į Abchaziją ir dalyvauti kariniuose veiksmuose šiuo aspektu buvo pagrįsta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas, vertindamas prieglobsčio prašytojo baimės pagrįstumą, turėjo išsamiai prieglobsčio prašytojo nurodomą grėsmę įvertinti pagal Tvarkos 66.1 punkto sąlygas, o būtent tai, ar prieglobsčio prašytojui prieglobsčio prašymo pateikimo metu grėstų baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu bei, nustačius šią sąlygą, įvertinti, ar atliekant karo tarnybą pareiškėjui reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokia sąlyga nėra absoliuti ir turi būti vertinama didelės ir pagrįstos tikimybės kontekste, tačiau analizė turi būti išsami ir visapusiška. Vertinant, ar padėtis, kurios metu pareiškėjas galimai turėtų atlikti karo tarnyba yra konfliktas, turi būti išanalizuota sistemiškai ir vadovaujantis protingumo principu. Nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjas atlikti karo tarnybą atsisakė ne konflikto, o taikos metu (b. l. 59), tarp Rusijos ir Gruzijos arba Abchazijos ir Gruzijos tuo metu nevyko karinis konfliktas (b. l. 6). Tačiau toks teiginys nepatvirtina Išvadoje pateikiamos informacijos dėl to, kad Abchazijoje yra dislokuota 3 700 Rusijos kareivių (Migracijos departamento byla, b. l. 85), be to, teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl to, ar šios Rusijos kariuomenės pajėgos yra ten su Gruzijos sutikimu, ir apskritai nėra konflikto dėl Abchazijos statuso. Todėl teiginys, kad konflikto bylai aktualiose teritorijose nėra, nėra pagrįstas. Konfliktas neturėtų būti suvokiamas siaurai, t. y. kaip aktyvūs bei akivaizdūs dviejų ar daugiau valstybių karo veiksmai. Dėl antros iš analizuojamų sąlygų pasakytina, kad, konstatavus, jog konfliktas bylai aktualiose teritorijose prieglobsčio prašymo pateikimo metu buvo ar yra pagrįsta abejonė dėl jo nebuvimo, būtina nustatyti, ar atliekant karo tarnybą pareiškėjui reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose. Šiuo pagrindu Migracijos departamentas nagrinėjamos bylos kontekste turėtų išsamiai įvertinti, ar konflikto metu (inter alia Rusijos ir Gruzijos karo veiksmų metu) Rusijos kariuomenė darė ar daro nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Išvadoje pateikiamas vertinimas dėl prieglobsčio prašytojo tinkamai neišreikštos valios, pasirenkant alternatyvią civilinę tarnybą (Migracijos departamento byla, b. l. 85) nepaneigia pareiškėjo galimos baimės, kad jis bus verčiamas dalyvauti kariniuose veiksmuose, kurie prieštarautų pagrindinėms žmogiškumo normoms, jo moraliniams ar pagrįstiems sąžinės įsitikinimams. Būtent pareiškėjo baimės pagrįstumas yra tai, ką akcentavo pareiškėjas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos. Tokios baimės pareiškėjas nejautė tarnybos metu iki to momento, kai jam buvo pareikšta, kad jo dalinys bus siunčiamas į Abchaziją dalyvauti kariniuose veiksmuose (Migracijos departamento byla, b. l. 20), todėl nepagrįsta yra reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus (dėl kurių pateikimo galimybių taip pat kyla pagrįstų abejonių), kad jis dar iki karo tarnybos dėjo visas pastangas, siekiant jos išvengti. Jeigu pareiškėjas savo poziciją būtų grindęs pačiu buvimo kariuomenės sudėtyje faktu ar kitomis aplinkybėmis, kurios būtų egzistavusios jo tapimo kariuomenės sudėties nariu metu, tai šis argumentas būtų turėjęs reikšmę. Šiuo atveju pareiškėjui jo priėmimo į kariuomenę metu nebuvo pagrindo atsirasti pagrįstai baimei būti išsiųstam ir dalyvauti kariniuose veiksmuose Abchazijoje.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Migracijos departamentas, byloje nepateikė įrodymų, kad priimdamas Sprendimą būtų įvertinęs, ar Abchazijoje, į kurią galimai būtų išsiųstas prieglobsčio prašytojas, nevyko jokio konflikto (platesne nei karo veiksmai prasme) prieglobsčio prašymo metu (būtina pateikti aiškius įrodymus, patvirtinančius, kad konflikto nėra), bei analizavęs galimus Rusijos kariuomenės vykdytus žmogaus teisių pažeidimus konflikto, jeigu jo buvimas nebūtų paneigtas, metu. Todėl negalima ir teigti, kad prieglobsčio prašytojo baimė dalyvauti kariniuose veiksmuose (patenkančių į konflikto sampratą), kuriuose būtų pažeidžiamos žmogaus teisės, yra nepagrįsta, o Migracijos departamentas nepagrįstai inter alia atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad tiesiog tokios informacijos neturi (b. l. 58). Pažymėtina, kad Migracijos departamento byloje pateikta 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažyma apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje Nr. RU-15/6-6-23 (Migracijos departamento byla, b. l. 69–82) tik patvirtina apie žmogaus teisių pažeidimus Čečėnijoje, kas teisėjų kolegijai leidžia abejoti dėl žmogaus teisių užtikrinimo ir Abchazijoje ar kitose Kaukazo teritorijose. Pažymėtina, kad priešingu atveju iš kiekvieno prieglobsčio prašytojo reikėtų reikalauti išsamaus tokių teiginių pagrindimo, kokio jis objektyviai negalėtų pateikti kitaip nei savo pasakojimu. Būtų neprotinga tikėtis, kad prieglobsčio prašytojas galėtų pateikti išsamius duomenis apie galimus savo kariuomenės vykdytus žmogaus teisių pažeidimus karinių veiksmų metu ar apskritai apie galimų karinių veiksmų planus, nes tokia informacija kiekvienoje valstybėje yra objektyviai sunkiai pasiekiama. Migracijos departamentas nurodytus klausimus turėjo išanalizuoti ir tinkamai įvertinti bei priimti sprendimą, vadovaudamasis inter alia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamais reikalavimais.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą, buvo padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio ginčijamas Sprendimas negali būti vertinamas kaip tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis, nebuvo atliktas išsamus prieglobsčio prašytojo baimės dalyvauti kariniuose veiksmuose, kuriuose gali būti pažeidžiamos žmogaus teisės, pagrįstumo vertinimas. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, o Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti A. K. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo A. K. skundą patenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-128 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti A. K. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.