Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-23 · Administracinė byla Nr. I-11429-463/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-23
Bylos Nr.
I-11429-463/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04919-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
V. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-11429-643/2015Proceso Nr. 3-61-3-04919-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjui V. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti dėl to, kad laikotarpiu nuo 2013-01-18 iki 2013-12-03 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Teigė, kad buvo pažeisti minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimai. Kamerose nebuvo galimybės judėti, valgyti tekdavo stovint, nebuvo galimybės rašyti laiškų. Nurodė, kad tualetas neatskirtas nuo bendros patalpos. Pažymėjo, kad gamtinius reikalus atlikti tekdavo stebint ir komentuojant kitiems kameroje esantiems asmenims. Teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogai yra dengti šiferiu, asbestas yra kanalizacijoje ir sienose ir tai nuolat žalojo pareiškėjo sveikatą. Dažnai kameroje kildavo konfliktai, kilo socialinė įtampa, nebuvo jokio privatumo. Pasak pareiškėjo, tokios laikymo sąlygos jam sukėlė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus. Jis tapo konfliktiškas, grubus, nukentėjo jo, kaip žmogaus, orumas ir reputacija, sumenkėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Akcentavo, kad nei vieno karto kameros nebuvo valomos, jose buvo netvarkinga.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–14).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose tam tikrais laikotarpiais atitiko vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimus. Nevertintini laikotarpiai, kai pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo laikinai išvykęs.

Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“.

Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015-11-01) 21 punkto reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliai per langą ir tai atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinybei barstomi. Lukiškių TI-K I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, kurie nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijoje yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria pavojingų medžiagų ir nėra sveikatai pavojingi. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti anksčiau nei įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimas Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašymą priteisti neturinę žalą laiko nepagrįstu bei vertina kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Atsakovė teigė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio nepagrindė.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje, vadovaujantis teismo protokoline nutartimi, pareiškėjui atvykus į teismo posėdį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad V. G. 2013-01-15 atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2014-12-03 tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki dešimties asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,48 kv. m iki 34,57 kv. m (b. l. 6–8). Tokie duomenys nurodyti ir kalinamojo (nuteistojo) apskaitos kortelėje (b. l. 15–16). Pareiškėjas laikotarpį skunde nurodė nuo 2013-01-18 iki 2013-12-03, kuris ir vertinamas šioje byloje.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus, turinčio tekti vienam asmeniui, kameros ploto reikalavimo.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-01-18 iki 2013-12-03 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 225 paras. Pažymėtina, kad pareiškėjas nuo 2013-11-30 iki 2013-12-02 buvo laikomas kameroje Nr. 257, kurios plotas 34,57 kv. m, kai kameroje buvo laikoma 10 asmenų, vienam asmeniui teko 3,457 kv. m, t. y. nežymiai pažeistas ploto reikalavimas. Teismas tokį pažeidimą laiko neesminiu ir daro išvadą, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas nepažeidus nustatyto minimalaus kameros ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Byloje nevertinami laikotarpiai, kai pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 278 paras, iš jų nepažeidus nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo 53 paras, t. y. tik nedidelę buvimo dalį. Ploto pažeidimai nuo 2013-01-18 iki 2013-10-22 (kai buvo laikomas Lukiškių TI-K) nuolat kartojosi. Pareiškėjas ilgą laiką buvo laikomas kamerose, kuriose buvo pažeista jo subjektinė teisė būti laikomam kamerose, kuriose tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto vienam kameroje laikomam asmeniui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas kai kameros plotas vienam asmeniui siekė apie 2 kv. m. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai kameroje (negalėjimas judėti, oro trūkumas, baldai, galimybė rašyti, valgyti stovint) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas 225 paras buvo laikomas pažeidus nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą.

Pareiškėjas teigė, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas. Teismas su šiais pareiškėjo teiginiais nesutinka.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktas nustato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K teismui pažymą (b. l. 17), kurioje nurodyta kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri atitverta nuo likusios kameros ploto 1,5 m. aukščio pertvara. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo bei jo neatskyrimo nuo bendro patalpos atmeta kaip nepagrįstus. Minėta, kad dėl per mažo kameros ploto atsirado ir kiti nepatogumai kameroje, todėl ir kaip, pareiškėjas teigia, jis atliekant gamtinius reikalus buvo stebimas kameroje esančių asmenų. Taigi, ploto reikalavimo pažeidimas ribojo ir pareiškėjo privatumą.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo nešvaru, jų niekas nedezinfekavo. Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 18–31), kuriuose užfiksuota, kad dezinsekcijos ir deratizacijos darbai atliekami pagal sudarytas sutartis. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepaneigė patikrinimuose aktuose nustatytų aplinkybių. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K prie bylos pridėjo 2013-12-30 (b. l. 32–35), 2015-01-02 (b. l. 36–38) sutartis dėl buitinių kenkėjų naikinimo, tačiau jos yra ginčui neaktualios. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punkte nustatyta, kad remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau dažnumo ši norma nereguliuoja. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją su prašymais dėl kamerų remonto ar nešvarių kamerų. Taip pat ir patys nuteistieji yra atsakingi už švarą kamerose (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas). Kad pareiškėjui nebūtų buvę išduoti kamerų valymui būtini reikmenys, skunde nenurodė.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogai yra dengti šiferiu, asbestas yra kanalizacijoje ir sienose ir tai nuolat žalojo pareiškėjo sveikatą.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18.4 punkte nustatyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, kurie nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijoje yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria pavojingų medžiagų ir nėra sveikatai pavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti anksčiau nei įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimas Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, o minėtame nutarime nurodoma, kad šie gaminiai pagal Asbesto ir jo turinčių gaminių naudojimo ribojimo ir taršos prevencijos priemonių planą įgyvendinami. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinę, ar asbestas kėlė pavojų. Pareiškėjo teiginiai, kad asbestas yra kanalizacijoje ir sienose yra nepagrįsti, nes tokiems teiginiams pagrįsti jis jokių duomenų nepateikė. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) nesikreipė į kompetentingas institucijas, kurios būtų atlikusios aplinkos kenksmingumo matavimus, todėl nustatyti pareiškėjo teiginių pagrįstumą teismas neturi galimybių ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Teismas pažymėjo, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 225 paras buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas skunde jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į esminę aplinkybę, t. y. ilgą pareiškėjo laikymo trukmę (225 paros), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 1 300 Eur, tačiau pareiškėjo prašoma priteisti 20 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo V. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė