Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovų V. M. ir S. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-739-259/2009 pagal ieškovų V. M. ir S. M. ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, bankroto administratoriui uždarajai akcinei bendrovei „Audersima“ dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo priimti naują sprendimą bei mokestinės nepriemokos pripažinimo pasibaigusia.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškovai V. M. ir S. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, atsakovui VSDFV, tretiesiems asmenims VSDFV Marijampolės skyriui, bankroto administratoriui UAB „Audersima“, prašydami panaikinti VSDFV 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3173 ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą; atsakovo VSDFV paskaičiuotą 336 309,66 Lt mokestinę nepriemoką, kurią sudaro 77 136,13 Lt mokesčių ir 259 173,53 Lt nuo jų paskaičiuotų delspinigių, pripažinti pasibaigusia.

Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti valstybei iš V. M. ir S. M. 29, 35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisti bankroto administratoriui UAB „Audersima“ iš V. M. ir S. M. po 200 Lt atstovavimo išlaidų.

Ieškovai V. M. ir S. M. padavė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2009 m. rugpjūčio 24 d. gautas ieškovės V. M. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo ieškovė prašo ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro nekilnojamojo turto, kilnojamųjų daiktų bei piniginių lėšų areštą; įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisų perleidimo į prekybos centrą ir kitus statinius, esančius Jaunimo g. 2, Marijampolėje, draudimo; draudimą administratoriui UAB „Audersima“ perduoti atsakovui turtą ir tenkinti bankroto byloje patvirtintus kreditorinius reikalavimus. Ieškovė nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartimi IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centras buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduotina ir minėta nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartimi palikta nepakeista. Ieškovė pažymi, kad nutartys priimtos nesulaukus, kol bus išnagrinėti ieškiniai, pareikšti bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro bankroto byloje VSDFV Marijampolės skyriaus ir Marijampolės AVMI patvirtintų kreditorinių reikalavimų prievolių dydžio nustatymo. Ieškovės teigimu, išnagrinėjus ginčą dėl prievolės dydžio (pradelstų reikalavimų) gali paaiškėti, kad bankroto byloje įmonės likvidavimo klausimas turi būti išspręstas kitaip –reikalavimai dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti ir byla nutraukta. Ieškovė nurodo, kad, pardavus įmonės turtą, būtų negalimas įmonės grąžinimas į iki teisės pažeidimo padėtį, vykdant bankrutavusios įmonės prievoles kreditoriams, parduodant ar perduodant įmonės turtą, pažeistų teisių atstatymas būtų neįmanomas, o bankroto bylos nutraukimas realiai neapgintų ieškovės ir kitų asmenų teisių, nes nepagrįstai būtų patenkinti II eilės kreditorių reikalavimai. Ieškovės nuomone, būtina sustabdyti Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-18-230/2009 vykdymą, kol bus išnagrinėtas ieškinys dėl ieškovų bankroto byloje prievolės dydžio nustatymo. Ieškovės teigimu, nesustabdžius nutarties vykdymo, įmonės bankroto administratorius galės naudotis teisėmis likviduojant bankrutavusią įmonę ir organizuoti turto pardavimą, perdavimą kreditoriams, tenkins kreditorių reikalavimus ir ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomu.

Prašymas atmestinas.

Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.

Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su ieškinio reikalavimų užtikrinimu. Nagrinėjamoje byloje ieškiniu prašoma panaikinti VSDFV 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3173 ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą; atsakovo VSDFV paskaičiuotą 336 309,66 Lt mokestinę nepriemoką pripažinti pasibaigusia. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės V. M. prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro nekilnojamojo turto, kilnojamųjų daiktų bei piniginių lėšų areštas, įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisų perleidimo į prekybos centrą ir kitus statinius, esančius Jaunimo g. 2, Marijampolėje, draudimo, draudimas administratoriui UAB „Audersima“ perduoti atsakovui turtą ir tenkinti bankroto byloje patvirtintus kreditorinius reikalavimus – nėra tiesiogiai susijusios su ieškinio reikalavimų, pareikštų nagrinėjamoje byloje, užtikrinimu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad, teismui priėmus galimą sprendimą panaikinti ginčijamą atsakovo VSDFV sprendimą, įpareigoti priimti naują sprendimą bei mokestinę nepriemoką pripažinti pasibaigusia, šio teismo sprendimo vykdymui neturės įtakos IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro galimas turto pardavimas, kurio sustabdymo ir yra siekiama prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas reikštų IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro bankroto procedūrų sustabdymą, t.y. ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra iš esmės įmonės bankroto procedūrų sustabdymas, kuris pagal įstatymą nėra laikinoji apsaugos priemonė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009 pagal atsakovės V. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 26 d. nutarties IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro bankroto byloje peržiūrėjimo nurodyta, kad kasacinio skundo argumentai, kad teismai nepagrįstai netaikė CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodyto privalomojo bylos sustabdymo pagrindo ir nesustabdė bankroto bylos, kol bus išspręstos kasatorės pradėtos bylos, kuriose ginčijami tam tikri kreditorių reikalavimai, taip pat įmonės turto įvertinimas, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Pažymėtina, kad ieškovai nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškinį praėjus ketveriems metams po bankroto bylos IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centrui iškėlimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Įmonių bankroto įstatymas, ir nagrinėjamos bei IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro bankroto bylų duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, kurios sustabdytų bankroto procedūras IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro bankroto byloje.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės V. M. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Teisėjai Danutė Gasiūnienė Kazys Kailiūnas Vigintas Višinskis