Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės S. R. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovams S. B. , Lentvario seniūnijos administracijai ir Aukštadvario seniūnijos administracijai dėl pažeistų teisių gynimo, testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, vadovaudamasis 1964 m. red. CK 587 str., nurodė, kad ieškovės 1991-11-16 pareiškimas notarui dėl valstybinės vienkartinės išmokos paveldėjimo pagal įstatymą (b.l. 10) laikytinas daliniu paveldėjimu, kadangi jame nenurodyta jog ginčo namas ir jo priklausiniai, esantys Ličiūniškių k., Aukštadvario sen., Trakų r., liko kaip palikimas po ieškovės motinos T. B. mirties ir kurį ieškovė pretenduoja paveldėti, toks paveldėjimas buvo negalimas (1964 m. red. CK 587 str. 1 d.), be to, ieškovė kreipėsi į notarą, praleidusi įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą palikimui priimti. Teismas sprendė, kad ieškovė palikimo nepriėmė, ji neprašo teismo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ji priėmė palikimą, faktiškai pradėjusi minėtą turtą valdyti, tai pat kadangi ieškovė nereiškia reikalavimų atnaujinti terminą palikimui priimti, todėl pripažinti jai nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius, esančius Ličiūniškių k., Aukštadvario sen., Trakų r., nėra pagrindo. Kadangi byloje nenustatytos aplinkybės, paneigiančios T. B. palikimo priėmimo teisėtumą, teismas daro išvadą, kad S. B. , gim. 1937 m., T. B. palikimą priėmė bei paveldėjo įstatymų nustatyta tvarka, todėl panaikinti 1995-06-23 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą ir 2004-04-22 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo nėra pagrindo. Teismas laikė nepagrįstu ieškovės teiginį, kad apie jos pažeistą teisę, t.y. apie tai, kad jos brolis S. B. , gim. 1937 m., 1990-05-21 testamentu paveldėjo gyvenamąjį namą ir priklausinius, esančius Ličiūniškių kaime, Aukštadvario sen., Trakų r., po T. B. mirties, ji sužinojo tik 2005 m. birželio mėn. (b.l. 2, 112), todėl ieškinio senaties termino pradžia laikė 1995-06-23 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo išdavimo diena. Teismas atmetė ieškinį taikydamas ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti atsakovas.

Teismas nenurodė motyvų, kuriais remiantis padarė neteisingą išvadą, kad ieškovės motina T. B. galėjo pasirašyti testamente ir todėl pripažinti testamento negaliojančiu nėra pagrindo. Tokia išvada nepagrįsta ir prieštaraujanti liudytojų parodymams, taip pat rašytiniams įrodymams, iš kurių matyti, jog T. B. yra neraštinga ir pasirašyti negali. T. B. testamento nepasirašė ir jį surašant nedalyvavo, testamentas surašytas prieš jos valią. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (1964 m. red. CK 47 str., 582 str., 583 str.), pažeidė procesinės teisės normas (CPK 183 str., 185 str., 186 str. ir kt.).

Teismas visiškai nesprendė ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia Lentvario mero pavaduotojos 1995-04-10 išduotą pažymą Nr. 168, kad T. B. palikimą priėmė sūnus S. B. , gim. 1937 m., tuo pažeisdamas CPK 329 str. 2 d. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijama pažyma negalėjo būti išduota, nes paveldimas turtas buvo Ličiūniškių k., Aukštadvario sen., todėl nepriklausė aptarnaujamai teritorijai.

Teismas neteisingai nurodė, kad ieškovė nepriėmė palikimo, kadangi kreipėsi į notarę praėjus 6 mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos ir kad jai išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas dėl valstybinių vienkartinių išmokų yra dalinis paveldėjimas, kuris pagal 1964 m. CK 587 str. buvo negalimas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė priėmė palikimą. Teismas taip pat pažeidė 1964 m. CPK 587 str. 2 d. Teismas nesiaiškino tos aplinkybės, kodėl ieškovė, paimdama paveldėjimo teisės liudijimą dėl vienkartinių išmokų, tuo pačiu nepasiėmė liudijimo dėl gyvenamojo namo ir jo priklausinių. Teismas nepagrįstai ir neteisingai nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ginčo gyvenamąjį namą su priklausiniais faktiškai valdė ir palikimą priėmė, kad neprašė nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimą priėmė. Ieškovė nurodo, kad ji palikimą priėmė pateikdama Trakų valstybinei notarinei kontorai 1991-11-26 pareiškimą.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad S. B. , gimęs 1937 m., priėmė palikimą per 6 mėnesius. S. B. nuo visų slėpė testamentą ir kreipėsi į notarą tik 1995-06-08, suklaidino notarę, tačiau teismas to nevertino. S. B. ne tik nepriėmė palikimo, bet ir atsisakė nuo jo 1991-11-11 pareiškimu Trakų rajono notarei.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė turėjo prašyti atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo 2005 m. birželio mėn. pradžioje iš savo brolio sūnaus S. B. , gimusio 1971 m., todėl ieškinio senaties termino nepraleido. Teismas pažeidė CK 1.127 str. 1 d., neatsižvelgdamas į tai, kada ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Teismas nemotyvavo, kokiu būdu ieškovė galėjo ar turėjo sužinoti apie paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 1995-06-23 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo bei 2004-02-22 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo.

Teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą vadovaudamasis atsakovo S. B. prašymu, nes ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina 1995-06-23 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo išdavimo diena.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad ieškovės motina T. B. , gim. 1913 m., mirė 1991-02-10 (b.l. 11, 27). 1990-05-21 testamentu ji visą jai priklausantį turtą po mirties paliko savo sūnui S. B. , gim. 1937 m. (b.l. 20, 21, 26). Ieškovė 1991-12-03 paveldėjo pagal įstatymą valstybės vienkartinę išmoką, kurią S. B. , gim. 1937 m., 1991-11-11 pareiškimu ir V. Z. 1991-10-31 pareiškimu atsisakė paveldėti investicinius čekius po motinos T. B. mirties sesers S. R. naudai (b.l. 13, 14). Ieškovės brolis ir atsakovo tėvas S. B. , gim. 1937 m., po motinos T. B. , gim. 1913 m., mirties 1995-06-23 paveldėjimo pagal testamentą turtą, kurį sudarė gyvenamasis namas su priklausiniais, esančiais Ličiūniškų kaime, Aukštadvario sen., Trakų r. (b.l. 20).

Apeliantė prašo 1990-05-21 testamentą, surašytą T. B. , pripažinti negaliojančiu dėl to, jog testatorė būdama neraštinga jo nepasirašė, t.y. kaip sudarytą sandorį, kuris neatitinka įstatymo reikalavimų (Civilinio kodekso 47 straipsnio 1 dalis, įst. red. iki 2001-07-01). Iš skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo galima daryti išvadą, kad teismas šį reikalavimą atmetė dviem pagrindais: 1) ieškovė neįrodė, jog testatorė T. B. pasirašė testamente (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis); 2) dėl ieškinio senaties praleidimo (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis).

Pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, nes ieškovė praleido trijų metų terminą pareikšti ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir šis terminas pasibaigė dar galiojant senajai Civilinio kodekso redakcijai (Civilinio kodekso 84 straipsnio 1d.). Nors kolegija nesutinka su teismo nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia 1995-06-23 – paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo išdavimo diena, nes labai abejotina, kad ieškovė, kuri nedalyvavo S. B. , gim 1937 m., paveldėjimo procese, galėjo žinoti apie paveldėjimo liudijimo išdavimą, o išviešinimas nuosavybės pagal paveldėjimo teisės liudijimą registruotas tik 1988-11-20 (T 1, b.l. 52-54), duomenų apie ankstesnį registravimą byloje nėra. Tačiau iš ieškovės atliktų aktyvių veiksmų priimant palikimą po motinos mirties matyti, kad ji jau 1991-11-26 pateikė Trakų notarinei valstybinei kontorai pareiškimą dėl palikimo priėmimo ir nurodė, kokį konkretų turtą ji nori paveldėti (T 1, b.l. 10). Ieškovė pareiškė norą paveldėti tik tą turtą, nuo kurio kaip tos pačios eilės paveldėtojai jos naudai atsisakė brolis S. B. ir sesuo V. Z. (T 1, b.l. 13,14), nors ieškovė akivaizdžiai žinojo, jog be valstybės vienkartinių išmokų mirusioji T. B. turėjo nekilnojamąjį turtą. Tiek pati ieškovė neneigia, kad ji žinojo apie kitą motinos turimą turtą, tokią išvadą taip pat galima daryti iš teisme apklaustų visų liudytojų parodymų. Ieškovė paduodama pareiškimą notarui nesiekė paveldėti motinai priklausiusio nekilnojamojo turto, nes akivaizdu, kad ji žinojo, jog šis turtas testamentu motinos skirtas pastarosios sūnui S. B. , gim. 1937 m., antraip ieškovės veiksmai priimant mirusiosios turtą – noras paveldėti pakankamai nereikšmingą ir menkavertį turtą, lyginant su nekilnojamuoju turtu - būtų nepaaiškinami ir nesuprantami, ji siekė paveldėti investicinius čekius ir nesiekė paveldėti nekilnojamąjį turtą, kuris kaip ji nurodė, jai buvo ir šiuo metu yra labai reikalingas. Tokiu būdu yra pagrindas spręsti, kad būtent ieškovės kreipimosi pas notarą dieną - 1991-11-26 – jai buvo žinoma apie mirusiosios paliktą ginčijamą testamentą ir būtent nuo šios dienos turi būti skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia. Trijų metų ieškinio senaties termino praleidimas ir sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui dėl testamento pripažinimo negaliojančiu atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis).

Teismui nebuvo pagrindo šią ieškinio dalį atmesti kaip neįrodytą, kadangi tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 21 punktui, kuriame Senatas nurodė, kad pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentus dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu. Jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį. Tokiu būdu teismui nusprendus atmesti ieškinį dėl jo nepagrįstumo, nebuvo pagrindo atmesti jo dėl ieškinio senaties taikymo.

Kolegija pasisakė, kad teismui buvo pagrindas atmesti ieškinį būtent dėl ieškinio senaties ir kartu kolegija nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas laikė, jog byloje nepateikta įrodymų ieškiniui dėl testamento pripažinimo negaliojančiu pagrįsti. Byloje yra daugiau įrodymų – liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų – mirusiosios pareiškimų valstybinėms institucijoms (T 1, b.l. 86, 192), jog mirusioji buvo beraštė, todėl teismui buvo pagrindas spręsti, kad ieškovės nurodytos aplinkybės apie mirusiosios beraštiškumą egzistuoja. Tačiau ieškinį atmetus dėl ieškinio senaties praleidimo analizuoti plačiau ieškinio pagrįstumo bei šio pagrįstumo pagrindo netikslinga, ir tai atitinka jau minėto Senato nutarimo nurodyto punkto nuostatas. Tačiau ši teismo padaryta klaida nedaro sprendimą neteisėtu iš esmės ir naikinti jį iš esmės dėl nurodytos klaidos nėra pagrindo.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą apie tai, jog ieškovė nepriėmė palikimo ir neprašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji priėmė palikimą pradėdama jį valdyti, todėl jai nėra pagrindo pripažinti nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius. Tokia teismo išvada prieštarauja teismo nurodytai ir cituojamai įstatyminei normai – Civilinio kodekso 587 straipsnio 1 daliai (įst. red. iki 2001-07-01), kuri nustato, jog palikimo priimti dalinai, su sąlyga ar išlygomis negalima. Tokiu būdu ieškovė 1991-11-26 padavusi notarui pareiškimą dėl motinos palikimo priėmimo, laikoma priėmusi palikimą. Toks pareiškimo padavimas neatsižvelgiant į tai, koks paveldimas turtas nurodytas pareiškime, pagal Civilinio kodekso 587 straipsnio 2 dalį ir laikomas palikimo priėmimu. Tokio pareiškimo padavimo, t.y. palikimo priėmimo, negali nuneigti teisėtai ar neteisėtai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Todėl teismo padaryta išvada apie ieškovės palikimo nepriėmimą yra neteisėta ir ji iš sprendimo šalintina.

Teismas teisingai ir pagrįstai atmetė reikalavimą dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu. Šiam reikalavimui teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė. Nors teismas nedetalizavo ieškinio senaties pradžios, tačiau tokio paveldėjimo išviešinimas įregistravus S. B. , gim. 1937 m., nekilnojamojo turto registre ir yra data nuo kada turi būti skaičiuojama ieškinio senatis. Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis senatis turi būti skaičiuojama nuo 1988-11-20 (T 1, b.l. 52-54). Paveldėjimo teisės liudijimą ieškovė ginčijo tuo pagrindu, kad jis išduotas neteisėtos 1995-04-10 pažymos pagrindu. Šioje pažymoje nurodyta, kad S. B. , gim. 1937 m., po motinos T. B. mirties pradėjo valdyti jai nuosavybės teise priklausiusius gyvenamąjį namą ir statinius. Šioje pažymoje nurodytos aplinkybės ieškovė neginčijo, o byloje apklausti liudytojai J. S. , S. K. ir J. D. paliudijo, kad tiek ieškovė, tiek S. B. , gim. 1937 m., rūpinosi sodyba, ir iš šių ir kitų liudytojų parodymų, mokesčių priėmimo kvitų nuorašų, patvirtinančių, jog S. B. 1991-11-07, 1991-11-14, 1993-12-20, 1995-10-18 ir 1998-10-15 mokėjo mokesčius už žemę (b.l. 123-127). atsiskaitomosios knygelės nuorašų patvirtinančių, kad S. B. mokėjo už elektros energiją, tiekiamą adresu Ličiūniškių kaimas, Trakų r., (b.l. 129, 130), galima daryti išvadą, kad būtent S. B. prižiūrėjo ir rūpinosi statiniais, juos faktiškai valdė, o ieškovė prižiūrėjo daržus. Tokiu būdu pažymoje pažymėta aplinkybė apie nuosavybės valdymą atitinka byloje esančius kitus jau minėtus įrodymus. Pažymą panaikinti tik tuo pagrindu, kad ji pasirašyta ne to pareigūno, kuris turėjo pasirašyti, esant pažymoje nurodytiems tikrovę atitinkantiems faktams, būtų formalus pažymos panaikinimas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismui nusprendus atmesti reikalavimus dėl testamento ir paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, jokios prasmės naikinti nurodytą pažymą nėra.

Kadangi ieškovės reikalavimo dėl nuosavybės teisės ieškovei pripažinimo į nekilnojamąjį turtą patenkinimas priklauso nuo pirmųjų minėtų reikalavimų – testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais – išsprendimo, todėl pirmųjų reikalavimų nepatenkinus, nėra pagrindo tenkinti ir šio reikalavimo.

Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.), nenustatė nei Civilinio proceso kodekso 329, nei 330 str. numatytų pagrindų panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas galioti, o apelianto skundas netenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Iš apeliantės priteistinos atsakovui išlaidos už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme 500 L t iš prašomos priteisti 1750 Lt sumos(CPK 98 str.). Kolegijos nustatytas dydis atitinka Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, bylos sudėtingumą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trukmę, surašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija

nutarė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. R. 500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme S. B. naudai.