- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-25
- Bylos Nr.
- P-146-28-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- L. V.
- Atsakovas
- Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Radviliškio
- Kategorijos
- 80.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, dėl atleidimo iš tarnybos ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 2 – 5), kurį patikslino (T 1, b. l. 15, 39 – 40, 54), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti, jei teismas manys, jog jis praleistas; 2) panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus V. J. 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. AA-422-(10.3) „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A-716-(8.2) „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno L. V. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų ir pavadavimo“ 2 punkto tikslinimo“: ,,2. Atleidžiu Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūną L. V. iš valstybės tarnybos pirmą darbo dieną pasibaigus jo nedarbingumui“, t. y. atleisti nuo 2007 m. gruodžio 11 d.; 3) panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus V. J. 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. A-716-(8.2) „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno L. V. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų ir pavadavimo“; 4) įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės administraciją skubiai grąžinti jį į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos (toliau – ir Šeduvos seniūnija) seniūno pareigas; 5) įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės administraciją sumokėti jam už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priskaičiuojant 5 procentų palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; 6) priteisti iš atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 360 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija, nustatęs pažeidimus Pavartyčių bei Vėriškių gyvenvietėse, kur darbai buvo atliekami pagal rangos sutartį, o rangos sutartis sudaryta pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) reikalavimus, neatliko tolimesnių veiksmų, kaip reikalauja CK, bet sudarė komisiją ir pradėjo svarstyti jo atleidimo iš tarnybos klausimą. Šeduvos seniūnija ar seniūnas – pareiškėjas – nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., t. y. būtent tuo laikotarpiu, kuriuo padaryti tariami pažeidimai, nebuvo asignavimų valdytojas. Teigė, jog iš valstybės tarnybos atleistas pažeidžiant atleidimo iš valstybės tarnybos tvarką. Apie tariamą tarnybinį nusižengimą Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius sužinojo 2007 m. gegužės 16 d., nes jis tą dieną įsakymu Nr. A-416-(8.2) sudarė komisiją, bet komisiją jo tarnybiniam nusižengimui tirti sudarė tik 2007 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. A-620-(8.2), o 2007 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. A-673-(8.2) tuo pačiu klausimu sudarė kitą komisiją, todėl buvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (toliau – Taisyklės). Nesivadovauta Taisyklių 5 punktu ir netinkamai sudaryta komisija, t. y. į ją įtraukti netinkami nariai. Pažeistas Taisyklių 9 punktas, kuris nustato, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas galimas ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo komisijos sudarymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimo laikas pratęsiamas tik įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą laikinojo nedarbingumo ir atostogų laikui. Tuo tarpu pirma komisija sudaryta 2007 m. liepos 11 d., antra komisija – 2007 m. rugpjūčio 1 d., nepanaikinus jokiu įsakymu pirmos, o komisijos išvada surašyta tik 2007 m. rugpjūčio 9 d., t. y. po 29 dienų. Pateikta komisijos išvada apie tyrimo rezultatus nemotyvuota, joje nenurodyti būtini duomenys, t. y. ar nusižengimas padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda. Taisyklių 11 punktas nustato, kad įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į pateiktą išvadą, priima sprendimą ir, vadovaudamasis Taisyklių 11.1 punktu, pripažįsta, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir skiria tarnybinę nuobaudą. Vadovas negalėjo objektyviai atsižvelgti į pateiktą išvadą, jei pati išvada neobjektyvi. Joje nėra nustatyta, kada sužinota apie tariamą nusižengimą, nėra net nustatytos konkrečios datos, kada padarytas nusižengimas. Taisyklių 12 punktas nustato, kad su įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo tarnautojas supažindinamas pasirašytinai ne vėliau kaip kitą darbo dieną po tarnybinės nuobaudos paskyrimo. Su 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. AA-422-(10.3) supažindintas 2007 m. gruodžio 11 d., bet jis yra be jokių motyvų. Taigi priimant ginčijamus įsakymus, nesilaikant terminų, neskiriant ekspertizės, paskiriant nekompetentingas komisijas buvo pažeistos pagrindinės procedūros, o ypač teisės normos, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos nurodė, jog dėl atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, t. y. neteisėto tarnybinės nuobaudos tyrimo, jos paskyrimo, patyrė didelį psichologinį šoką, dėl kurio gydėsi iki 2007 m. gruodžio 10 d. Po gydymo nustatyta, jog jis neteko 30 procentų darbingumo, nors pripažinta, kad jis darbingas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu (T 1, b. l. 228 – 235) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 10 d. nutartyje šioje administracinėje byloje jau buvo pasisakęs dėl termino atnaujinimo klausimo, ir terminas skundui paduoti buvo atnaujintas, todėl nebenagrinės šio klausimo. Teismas pažymėjo, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jis pažeidė Biudžeto sandaros įstatymo atitinkamus reikalavimus. Komisijos Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno L. V. tarnybiniam nusižengimui tirti 2007 m. rugpjūčio 9 d. išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas nesilaikė asignavimų valdytojo pareigų ir atsakomybės, nustatytos Biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktuose ir 7 straipsnio 1 punkte. Teismas vadovavosi Biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 6, 7 punktais, 7 straipsnio 1 punktu, 4 straipsnio 2 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsniu, 31 straipsnio 3 dalimi. Teismas nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-933-(8.2) ,,Dėl asignavimų valdytojų“ patvirtinti savivaldybės biudžeto asignavimų valdytojai. Šio įsakymo 4 punktu nurodyta Šeduvos miesto seniūnija. Pažymėjo, jog seniūnija, būdama savivaldybės administracijos padalinys, kuriai vadovauja seniūnas, administruoja seniūnijai skirtus asignavimus. Todėl Radviliškio rajono savivaldybės Centralizuota vidaus audito tarnyba (toliau – ir Centralizuota vidaus audito tarnyba), nurodydama pažeidimus, motyvavo, kad Šeduvos seniūnas nevykdė asignavimų valdytojo pareigų, kurios apibrėžtos Biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktuose, bei nesilaikė atsakomybės, numatytos šio įstatymo 7 straipsnio 1 punkte. Teismas, remdamasis 2006 m. rugsėjo 12 d. statybos rangos sutarties, sudarytos tarp Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, Šeduvos seniūnijos ir žemės ūkio kooperatyvo ,,Dobilas“ (toliau – ŽŪK ,,Dobilas“), 5.1.1, 5.1.2 papunkčiais, pareiškėjo argumentą, kad už nustatytus trūkumus atsako užsakovas (Radviliškio rajono savivaldybės administracija), o ne mokėtojas (seniūnija), atmetė kaip nepagrįstą. Teismas atkreipė dėmesį, kad sutartis sudaryta tik tarp ŽŪK ,,Dobilas“, o langus tvarkė žemės ūkio bendrovė ,,Gražionių statyba“, su kuria asignavimų valdytojas Šeduvos seniūnija nebuvo pasirašęs jokios sutarties. Teismas konstatavo, kad už padarytus pažeidimus atsakingas Šeduvos seniūnijos seniūnas, kaip asignavimų valdytojas, netinkamai vykdė pareigas bei nesilaikė atsakomybės, pažeisdamas Biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktus ir 7 straipsnio 1 punktą. Teismas, spręsdamas bylą, taip pat vadovavosi Taisyklių 3, 4, 5 punktais. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 23 d. nutartyje dėl komisijos sudarymo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nurodė, kad šis reikalavimas yra susijęs su institucijai, atliekančiai tarnybinį tyrimą, nustatytos veiklos pažeidimu, o ne su pareiškėjo subjektinių teisių šioje srityje pažeidimu, todėl ši Taisyklių nuostata nenumato pagrindo tarnybinės nuobaudos teisėtumui. Teismas atkreipė dėmesį, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2007 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. AA-335-(10.3) 1 punkte nurodyta, jog pareiškėjui nuo 2007 m. liepos 9 d. iki 2007 m. rugpjūčio 5 d. suteikiamos kasmetinės atostogos. Todėl akivaizdu, kad atsakovas atostogų metu negalėjo pareiškėjui pateikti Taisyklių 7 punkte numatyto pranešimo, nes tyrimas tiek atostogų metu, tiek laikinojo nedarbingumo metu pratęsiamas (Taisyklių 9 p.). Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pranešimuose apie tarnybinį nusižengimą 2007 m. rugpjūčio 6 d. E. Z. parašai skirtingi. Teismo nuomone, tokie pareiškėjo argumentai niekuo nepagrįsti, nes iš rašytinių įrodymų matyti, jog parašai yra visiškai identiški. Komisija buvo sudaryta 2007 m. liepos 11 d., nuo 2007 m. liepos 9 d. iki 2007 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas atostogavo, todėl tas laikotarpis į tyrimo eigą neįskaitomas, pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui įteiktas kitą dieną jam grįžus iš atostogų, t. y. 2007 m. rugpjūčio 6 d., o komisijos išvada surašyta 2007 m. rugpjūčio 9 d., todėl, teismo nuomone, atsakovas tinkamai vadovavosi ir nepažeidė Taisyklių 9 punkto nuostatų. Atmetęs pareiškėjo argumentus dėl Taisyklių 9 punkto pažeidimo, teismas nurodė, jog nėra pagrindo vadovautis tik pareiškėjo prielaidomis dėl pažeisto Taisyklių 10 punkto. Teismas pažymėjo, jog nevisiškai aiškūs pareiškėjo argumentai dėl Taisyklių 12 punkto pažeidimo, nes su ginčijamu įsakymu pareiškėjas yra susipažinęs, tai patvirtina jo padarytas prierašas bei parašas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl pažeisto tarnybinės nuobaudos skyrimo termino (Taisyklių 15 p.). Atkreipė dėmesį į Taisyklių 16 punkto nuostatą, kuri nukreipia į Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnį, kuris nuosekliau nurodo tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą. Kadangi 2007 m. birželio 15 d. buvo atliktas Šeduvos seniūnijos veiklos vidaus auditas, todėl pareiškėjo argumentas dėl 6 mėnesių termino nepagrįstas, nes būtent šiuo atveju vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio nuostata. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.246 – 6.249, 6.271 straipsniais. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos iš atsakovo priteisimo kaip nepagrįstą, kadangi aukščiau nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Biudžeto sandaros įstatymo reikalavimus, buvo nustatyti pažeidimai, dėl ko atsakovas paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš valstybės tarnautojo pareigų. Teismo nuomone, ginčijami įsakymai nepažeidė teisės normų, tarnybinis patikrinimas pradėtas ir atliktas teisėtai, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo.
III.
Pareiškėjas L. V. pateikė apeliacinį skundą (T 2, b. l. 1 – 23), kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą ir arba patenkinti skundą, arba perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos administraciniam teismui.
Pareiškėjas nurodė, kad teismas nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, neskyrė ekspertizės, nenagrinėjo darbdavio kaltės klausimo, vadovavosi netinkamais įstatymais, neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymo, nepaskelbė priimto sprendimo ir neišaiškino jo apskundimo tvarkos. Pažymėjo, jog nepadarė tarnybinio nusižengimo, o atleidžiant iš pareigų buvo pažeista atleidimo iš valstybės tarnybos procedūra.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 28 – 30) prašė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Radviliškio rajono savivaldybės administracija nurodė, kad teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, įvertino visus įrodymus, atsižvelgė į šioje byloje priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį. Teigė, jog apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas prielaidomis ir nepagrįstais kaltinimais, nesusijusiais su šia byla.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu (T 2, b. l. 93 – 99) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą ir pripažino, kad pareiškėjas atleistas iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai, bei laikė, kad jis atleistas iš šių pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d., taip pat priteisė iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos pareiškėjo naudai 91 040,00 Lt už priverstinės pravaikštos laiką, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, jog iš pareiškėjo skundžiamų atsakovo 2007 m. rugpjūčio 16 d. ir 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymų matyti, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų –pareiškėjui paskirta už Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje ir šio straipsnio 6 dalies 8 punkte numatytus tarnybinius nusižengimus (atsakovas traktavo pareiškėjo padarytus tarnybinius nusižengimus kaip šiurkščius tarnybinius nusižengimus), atsižvelgiant į atsakovo sudarytos komisijos 2007 m. rugpjūčio 9 d. išvadą. Teismas pažymėjo, kad nurodytuose įsakymuose paminėta komisijos 2007 m. rugpjūčio 9 d. išvada laikytina įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos sudedamąja dalimi. Tai reiškia, kad, tikrinant pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrįstumo klausimą, teisės taikymo požiūriu būtina vadovautis nurodytomis materialinės teisės normomis, o fakto nustatymo klausimu būtina patikrinti, ar paminėtoje komisijos 2007 m. rugpjūčio 9 d. išvadoje nurodyti pareiškėjo tariamai padaryti tarnybiniai nusižengimai buvo padaryti iš tikrųjų ir ar jie nurodytų materialinės teisės normų taikymo prasme atitinka tarnybinių nusižengimų sampratą, t. y. ar jie gali būti laikomi šiurkščiais tarnybiniais nusižengimais. Pasisakydamas dėl materialinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, teismas pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo sąvoka yra pateikta Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje, pagal kurią tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl tarnybinio nusižengimo fakto nustatymo yra būtina nustatyti ne tik tarnautojo pareigų neatlikimo faktą, bet ir tarnautojo kaltę. Valstybės tarnautojų pareigos yra išvardintos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 punktas įpareigoja valstybės tarnautoją laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, o 2 dalis nustato, kad įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų pareigų. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad nurodytoje komisijos išvadoje pareiškėjas, be kita ko, yra kaltinamas padaręs Biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 6 ir 7 punktų bei 7 straipsnio 1 punkto pažeidimus, nagrinėjamai situacijai yra taikytinos ir šios materialinės teisės normos. Teismas nurodė, kad, sprendžiant klausimą, ar padarytas nusižengimas yra šiurkštus, būtina vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies ir šio straipsnio 6 dalies 8 punkto nuostatomis. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies taikymo požiūriu yra būtina nustatyti, kokie nusižengimo elementai (kokios aplinkybės) rodo jo šiurkštumą. Tai yra būtina padaryti, atsižvelgiant į tai, kad būtent su šiurkštaus pažeidimo padarymu siejamas griežčiausios tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – taikymas. Šiuo aspektu teismas pripažino būtina pažymėti, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 8 punkte, skirtingai nuo šios dalies 1 – 7 punktų, nėra pateikti šiurkščių pažeidimų apibūdinimai, t. y. nėra nustatyti kriterijai, kuriuos taikant galima pripažinti tarnybinį nusižengimą šiurkščiu. Todėl, tikrindamas Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 8 punkto taikymo pagrįstumo klausimą (nagrinėjamoje situacijoje šis punktas buvo pritaikytas atsakovo), teismas turėjo taikyti bendruosius teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus ir, juos taikydamas, nustatyti (išaiškinti), ar pareiškėjo tariamai padaryti Biudžeto sandaros įstatymo (bylai aktuali 2003-12-23 įstatymo Nr. IX-1946 redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 1, 6 ir 7 punktų bei 7 straipsnio 1 punkto pažeidimai Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies 8 punkto taikymo požiūriu gali būti traktuojami kaip šiurkštūs tarnybiniai nusižengimai. Pasisakydamas dėl išvardintų Biudžeto sandaros įstatymo normų taikymo šioje administracinėje byloje, teismas pažymėjo, kad jose yra nurodyti asignavimų valdytojams skirti bendro pobūdžio reikalavimai ir atsakomybės sritis. Nuoroda į tai, kad pareiškėjas padarė šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 6 ir 7 punktų bei 7 straipsnio 1 punkto pažeidimus, yra pateikta atsakovo Centralizuotos vidaus tarnybos atlikto Šeduvos seniūnijos veiklos vidaus audito 2007 m. birželio 15 d. išvadoje (ataskaitoje) Nr. 14 ir atkartota paminėtoje komisijos 2007 m. rugpjūčio 9 d. išvadoje. Tačiau nurodytoje 2007 m. birželio 15 d. išvadoje (ataskaitoje) yra išvardinti tik bendro pobūdžio pareiškėjo vadovaujamos seniūnijos ūkinės – organizacinės veiklos trūkumai ir nėra konkretizuoti (individualizuoti) pareiškėjo kaip seniūno padaryti pažeidimai. Dėl to (aukščiau aptartų Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 5 d. ir 6 d. 8 p. taikymo prasme) nėra galimybės nustatyti pareiškėjo tariamai padarytų tarnybinių nusižengimų šiurkštumo požymių. Grįždamas prie aukščiau aptartos paminėtos komisijos 2007 m. rugpjūčio 9 d. išvados reikšmės nagrinėjamai bylai, teismas pabrėžė, kad, spręsdamas pareiškėjo atleidimo iš pareigų klausimą, teismas turėjo įvertinti (patikrinti), ar tik šioje išvadoje nurodyti tariamai padaryti nusižengimai buvo padaryti iš tikrųjų, bei patikrinti, ar jie teisingai atsakovo buvo kvalifikuoti kaip šiurkštūs tarnybiniai nusižengimai. Tai reiškia, kad teismas šiuo atveju neturėjo (ir neturi) priedermės aiškintis ir, atitinkamai, rinkti įrodymų bei jų vertinti dėl kitų, tarnybinio tyrimo (šiuo atveju 2007-08-09) išvadoje nenurodytų, aplinkybių nustatymo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tik atkartojo paminėtos 2007 m. birželio 15 d. ataskaitos išvadas ir neanalizavo šių išvadų pagrįstumo klausimo, be to, visiškai nepasisakė dėl to, ar paminėtose išvadose nurodyti (pareiškėjo tariamai padaryti) tarnybiniai nusižengimai gali būti pripažinti šiurkščiais tarnybiniais nusižengimais Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies 8 punkto taikymo prasme. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 5 d. ir 6 d. 8 p.). Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas (ABTĮ 143 str.). Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus dėl komisijos 2007 m. rugpjūčio 9 d. išvados reikšmės nagrinėjamai bylai ir šios išvados vertinimo argumentus, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra būtina aiškinti naujų aplinkybių bei rinkti ir vertinti naujų įrodymų. Byloje esantys įrodymai, teismo manymu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų be teisėto pagrindo. Teismas iš byloje esančių duomenų (tarp jų ir pareiškėjo paaiškinimų apeliacinės instancijos teismui) nustatė, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu Šeduvos seniūnija yra panaikinta ir pareiškėjo buvusi pareigybė (šios seniūnijos seniūnas) neegzistuoja nuo 2009 m. liepos 1 d. Atsižvelgiant į tokioje situacijoje taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) 297 straipsnio nuostatas, tai yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą (pareigas), todėl jo atleidimas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų turi būti pripažintas neteisėtu, pareiškėjui turi būti priteistas jo vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki šio sprendimo įsigaliojimo dienos – 2010 m. gegužės 18 d., bei turi būti laikoma, kad jis yra atleistas iš pareigų teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydį - 3 112,45 Lt, jam priteistina (neatskaičiavus atitinkamų mokesčių) 91 040,00 Lt dydžio suma (3 112,45 x 29 +779). Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo reikalavimų (dėl neturtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo), teismas padarė išvadą, kad reikalavimas priteisti iš atsakovo 360 000 Lt neturtinės žalos pripažintinas nepagrįstu. Darydamas tokią išvadą, teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo negali būti pripažintas pagrįstu, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių kilęs ginčas yra tarnybinis ir išspręstas iš esmės pareiškėjo naudai. Tai pat pažymėjo, kad atsakovo priekaištai pareiškėjui dėl netinkamo biudžeto asignavimų valdymo iš dalies yra pagrįsti. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl patirto psichologinio šoko laike yra siejami su įvykiais iki jo atleidimo iš pareigų (2007-12-11), t. y. tiesiogiai nėra siejami su šioje byloje sprendžiamu klausimu dėl atleidimo iš pareigų pagrįstumo ir teisėtumo. Todėl neturtinės žalos priteisimas šiuo atveju nebūtų teisingas (CK 6.250 str. 2 d.). Reikalavimas dėl palūkanų priteisimo negali būti pripažintas pagrįstu, nes palūkanos pagal CK 6.210 straipsnį gali būti taikomos esant civiliniams piniginių prievolių santykiams (CK 6.210 str. yra CK XVII skyriuje, reglamentuojančiame sutarčių nevykdymo civilines teisines pasekmes). Byloje nagrinėjami santykiai, kylantys iš tarnybos. Nei Valstybės tarnybos įstatymo, nei DK nuostatos, tarp jų ir DK 297 straipsnis (kurio taikymas yra numatytas Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.), nenumato palūkanų instituto taikymo tarnybos (darbo) santykiams.
VI.
2010 m. rugpjūčio 17 d. (pagal pašto spaudą) pareiškėjas L. V. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, dėl atleidimo iš tarnybos ir neturtinės žalos priteisimo.
Šalies argumentai
Prašyme proceso atnaujinimo pagrindais nurodo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 3, 4, 8, 10 ir 12 punktus. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja teismų praktiką, o šiuo atveju nepakeitus sprendimo, įsigaliotų teismų praktika, kai valstybės tarnautojai būtų atleidžiami iš darbo, nesant jų kaltės. Prašyme pareiškėjas cituoja apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir su juo nesutikdamas pateikia savo komentarus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
VII.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 buvo priimtas ir įsiteisėjo 2010 m. gegužės 18 d., pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2010 m. rugpjūčio 17 d., t. y. nepraleidus įstatymu nustatyto trijų mėnesių termino.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3, 4, 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.
Pastebėtina, kad nors pareiškėjas formuluodamas prašymo reikalavimą remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 bei 4 punktais, tačiau nenurodo jokių argumentų, dėl kurių procesas šioje administracinėje byloje galėtų būti atnaujintas minėtais pagrindais (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertinimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas; įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami šalių, kitų bylos proceso dalyvių ar jų atstovų veiksmai arba nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagrinėjant šią bylą), todėl prašymas atnaujinti procesą šiais pagrindais laikytinas nepagrįstu.
Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujintas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pvz., 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje P525-194/2009). Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies ar neįtraukto į bylą suinteresuoto teismo sprendimu (nutartimi) asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Įstatymo reikalavimas motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvių argumento.
Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 išdėstytų motyvų matyti, kad teismas išsamiai analizavo bylos faktines aplinkybes ir remdamasis konkrečiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis priėjo prie išvados, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas – pripažinti, kad pareiškėjas atleistas iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai, bei laikyti, kad jis atleistas iš šių pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d., taip pat priteisti iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos pareiškėjo naudai 91 040,00 Lt už priverstinės pravaikštos laiką, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Todėl konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad buvo padarytas materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009).
Prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu pareiškėjas nenurodo konkrečių argumentų, jog apeliacinės instancijos teismas padarė konkretų materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Prašyme iš esmės pateikiama pareiškėjo pozicija bei kitoks, nei teismo atliktas faktinių bei teisinių aplinkybių vertinimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.
Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, tačiau argumentų, konkrečiai susietų su šiuo proceso atnaujinimo pagrindu, nenurodo. Teisėjų kolegija pagal pareiškėjo prašymą neturi pagrindo spręsti, jog ši byla galėtų būti reikšminga teismų praktikos formavimui. Juolab, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių argumentų, patvirtinančių kokį nors šioje byloje padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą, dėl kurio ši byla galėtų būti sprendžiama kitaip, ar joje būtų formuojama kita, negu pirmiau paminėta, praktika. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas šiuo atveju nepateikė pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl procesas pagal jo prašymą negali būti atnaujintas.
Kaip jau minėta, proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu. Teismas nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo tik patikrina įstatyme numatytų pagrindų, sąlygojančių proceso atnaujinimą, buvimą ir nenagrinėja bylos iš esmės, tuo labiau nesprendžia dėl naujai iškeltų reikalavimų. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo prašyme keliamų naujų materialinio pobūdžio reikalavimų.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. V. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, dėl atleidimo iš tarnybos ir neturtinės žalos priteisimo.
Nutartis neskundžiama.