Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-10-12 · Administracinė byla Nr. I1-5930-644/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-10-12Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-10-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-10-12
Bylos Nr.
I1-5930-644/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01475-2020-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Audrius Grauželis (pirm.)
Pareiškėjas
D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-5930-644/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01475-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 12 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.V skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1300 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-8, 57-61).

Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2019-11-27 iki 2020-01-21 buvo laikomas Marijampolės PN 16 būryje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad būryje gyveno nedirbantys asmenys, kurie vartojo narkotikus, susiskirstę į kastas. Pareiškėjas buvo apgyvendintas ankštoje kameroje pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą. Gyvenamojoje patalpoje trūko oro, buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, baldai techniškai netvarkingi, pareiškėjas buvo sukandžiotas blakių. Būryje neįrengta patalpa asmeniniams drabužiams laikyti, nesudarytos sąlygos išsiskalbti asmeninius drabužius, koridoriaus apšvietimas nepakankamas. Dviejų būrių nuteistieji (16-17 būriai) naudojosi viena virtuvėle, kuri buvo nuolat užimta ir pareiškėjas neturėjo galimybės pasigaminti maisto. Virtuvėje neįrengtas garų surinkėjas, vėdinimo sistema, langas užvirintas grotomis, dėl to patalpoje trūko oro. 60-70 nuteistųjų naudojosi tuo pačiu sanitariniu mazgu, kuriame įrengti 4 klozetai, 4 pisuarai, 6 praustuvės, dėl to susidarydavo eilės prie sanitarinių įrenginių, pareiškėjas nespėdavo nusiprausti, o sanitarinio mazgo duše tiekiamas tik šaltas vanduo. Klozetai atskirti dalinėmis pertvaromis (skardinėmis plokštėmis), dėl to nebuvo galimybės sanitariniu mazgu naudotis privačiai. Sanitariniame mazge neįrengta vėdinimo sistema, dėl to kaupėsi nemalonus kvapas. Valgykla naudojosi 100-110 nutiestųjų, todėl prie maisto išdavimo langelių susidarydavo eilės, pareiškėjas nespėdavo per nustatytą laiką pavalgyti. Būrio nuteistieji parduotuvėje turėjo apsipirkti per 1 valandą, todėl prie parduotuvės susidarydavo eilės ir pareiškėjas nespėdavo įsigyti prekių. Pareiškėjas ne kartą dėl netinkamų kalinimo sąlygų žodžiu kreipėsi į administracijos darbuotoją ir būrio viršininką, bet problemos nebuvo sprendžiamos. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė kančią, nepatogumus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 12-20) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Pareiškėjas buvo laikomas 16 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 59,46 kv. m, joje įrengta 19 vietų, buvo laikoma 19 nuteistųjų. 16-17 būrių nuteistieji (iki 80 asmenų) naudojosi 5 unitazais, 4 pisuarais, 5 vandens čiaupais. Teisės aktai nenumato, kad sanitariniuose mazguose priešais kietuosius įrenginius turi būti įrengti atskyrimai. Virtuvėlės įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, skundų dėl netinkamo virtuvėlės įrengimo nebuvo gauta. Maitinimą pataisos namuose organizuoja UAB „Niklita“. Teisės aktai nenumato minimalaus laiko valgymo trukmei. Dėl valgymui skirto per trumpo laiko pareiškėjas nesiskundė. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę pagal nustatytą grafiką apsipirkti parduotuvėje. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus. 16 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje taip pat yra ventiliacijos anga. Pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis. Skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų 16 būryje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019-11-27 iki 2020-01-21.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 16 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 59,46 kv. m, joje įrengta 19 vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,12 kv. m ploto (b. l. 24). Daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus taisyklėse reglamentuota gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 37 punkte numatyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės. Laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-11-15 patikrinimo akto matyti, kad Marijampolės PN kamerose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 valandas, yra natūralus apšvietimas ir sudarytos sąlygos vėdinti patalpas per atveriamus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (b. l. 29-31). Pareiškėjas neneigia, kad gyvenamoji patalpa buvo vėdinama per atveriamus langus, taigi pagal minėtą reglamentavimą, neteisėti atsakovo atstovo veiksmai nekonstatuotini.

Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių ir negyvenamų patalpų (koridoriaus) apšvietimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo argumentų apie sulūžusį inventorių ar neveikiančius sanitarinius įrenginius, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas, o pagal abstrakčius pareiškėjo argumentus nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar techniškai netvarkingo inventoriaus. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl blakių buvimo būrio patalpose. Tuo tarpu atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB „Dezinfa“ įsipareigojo atlikti skraidančių ir ropojančių, tame tarpe blakių, vabzdžių kontrolės ir naikinimo paslaugas (b. l. 46-50). Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-11-15 patikrinimo akto matyti, kad patikrinimo metu 16 būryje kenkėjų nebuvo pastebėta. Čiužiniai, pagalvės, antklodės yra iš audinio, tinkamo skalbti ir dezinfekuoti dezinfekavimo kameroje. Pataisos namuose pildomas minkšto inventoriaus dezinfekavimo registracijos žurnalas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Teismas pažymi, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų (blakių) plitimo, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad sanitariniu mazgu naudojosi dviejų būrių nuteistieji, dėl ko prie sanitarinių įrenginių susidarydavo eilės.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2017-06-07 Teisingumo ministro įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.

Atsakovo atstovas nurodo, kad 16 ir 17 nuteistųjų būriai ginčo laikotarpiu naudojosi sanitariniu mazgu, kuriame įrengti 5 unitazai, 4 pisuarai ir 5 vandens čiaupai ir kuriais naudojosi iki 80 nuteistųjų (b. l. 24). Įvertinęs nuteistųjų ir sanitarinių įrenginių skaičių, teismas sprendžia, kad vandens čiaupų (praustuvių) skaičius ne visiškai atitiko Aprūpinimo inventoriumi normose nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie praustuvių. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas pažymi, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (praustuvių trūkumo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens netiekimo į būrio sanitarinį mazgą (dušą) atmestini, kadangi teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į sanitarinius mazgus. Pagal Higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų patalpas.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti asmeninius drabužius.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 40 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Remiantis Marijampolės PN direktoriaus 2016-01-20 įsakymu Nr. 4/07-15 patvirtintu Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas), nuteistieji skalbimo paslaugomis naudojasi direktoriaus įsakymu patvirtintame grafike nustatytu laiku. Remiantis Aprašo 2 punktu, skalbykloje skalbiama patalynė ir apatiniai drabužiai (b. l. 52). Esant būtinybei ar būrio viršininkui kreipusis į ūkio skyrių, gali būti skalbiami ir nuteistojo viršutiniai drabužiai (Aprašo 11 p.). Nuteistųjų viršutiniai drabužiai dezinfekuojami dušinės darbo valandomis (Aprašo 12 p.).

Bylos duomenimis, 16 būrio nuteistieji skalbykla naudojasi penktadieniais (b. l. 53). Iš pareiškėjo skundo ir atsakovo atsiliepimo taip pat matyti, kad 16-17 būriai taip pat papildomai yra aprūpinti skalbimo mašina. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti asmenius drabužius būrio skalbimo mašina ar pasinaudoti skalbyklos paslaugomis kartą per savaitę grafike nustatytu laiku. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl nesudarytos galimybės skalbti asmeninius viršutinius drabužius. Pažymėtina, kad asmeninius drabužius nuteistieji taip pat gali skalbti būrio dušinėje nuteistųjų maudymosi laiku. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad būrio sanitariniame mazge trūko privatumo, nes tualetai atitverti dalinėmis pertvaromis. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punktą, nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiama virtuvėlė (esant techninėms galimybėms). Kadangi teisės aktai nenumato privalomo virtuvėlių įrengimo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtos virtuvėlės atmetami. Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK, akto redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 173 straipsnio 4 dalį, nuteistieji maistu aprūpinami nemokamai.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato, kad gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengtos atskiros patalpos nuteistųjų asmeniniams drabužiams laikyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas buvo aprūpintas asmenine spintele.

Pareiškėjas nurodo, jog valgykla naudojosi apie 100-110 nutiestųjų, dėl to prie maisto išdavimo langelių susidarydavo eilės ir pareiškėjas nespėdavo per nustatytą laiką pavalgyti.

Iš Marijampolės PN Nuteistųjų maitinimo grafiko matyti, kad 16, 17 ir 19 būriai pusryčiauja nuo 8.20 iki 8.35 val. (15 min.), pietauja nuo 13.30 iki 13.50 val. (20 min.), vakarieniauja nuo 17.30 iki 17.45 val. (15 min.) (b. l. 38). Teismo vertinimu, tai yra pakankamas laiko tarpas pavalgyti. Duomenų, kad grafike nurodytu laiku pareiškėjas nespėjo pavalgyti, nėra. Teismas taip pat pažymi, kad pagal BVK 113 straipsnį, teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka ir dienotvarkė yra vienos iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų vidaus tvarkos yra įstatymu nustatytos neteistųjų specialiosios pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.), todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais.

Pagal BVK 92 straipsnio 1 dalį, nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 77 punktą, pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę. Iš 2019 m. lapkričio mėn. Marijampolės PN Nuteistųjų apsipirkimo parduotuvėje grafiko matyti, kad 16 būrys parduotuvėje apsiperka kartą per savaitę, antradieniais (b. l. 35). Remiantis pareiškėjo asmeninės sąskaitos išrašu, ginčo laikotarpiu pareiškėjas apsipirko penkis kartus: 2019-12-17, 2019-12-23, 2019-12-31, 2020-01-14, 2020-01-21 (b. l. 28). Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo sudaryta galimybė apsipirkti parduotuvėje, tačiau konkrečių aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė, kada konkrečiai jam nebuvo sudaryta galimybė apsipirkti pataisos namų parduotuvėje bei nepateikė duomenų, jog jis būtų kreipęsis į atsakovą dėl šių aplinkybių. Todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo veiksmų.

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio ar kastų susidarymo ir jų toleravimo iš pataisos namų administracijos pusės, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas realiai priklauso tam tikrai kastai ir dėl to patiria konkrečias neigiamas pasekmes ar, kad pareigūnai būtų nusiteikę priešiškai pareiškėjo atžvilgiu. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio ar kastų susidarymo (nuteistų susiskirstymo) atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė kančią, nepatogumus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D.V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis