Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-118-337/2009

Teisėjas Bronius Varsackis Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. birželio 10 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. S. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-12-22 nuosprendžio, kuriuo J. K. T. išteisintas pagal BK 154 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo pačiu nuosprendžiu V. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu bei iš V. S. priteista 47,50 litų pašto išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. T. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2008 m. birželio 07 d., 13.00 val., medžiotojų klubo susirinkimo, vykusio (duomenys neskelbtini), Kėdainių rajone, metu viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius, šmeižikiško pobūdžio, žeminančius garbę ir orumą duomenis, šmeižė pareiškėją V. S., nurodydamas, kad G. K. vadovavimo (duomenys neskelbtini) klubui metu, pareiškėjui prisidedant, buvo iššvaistytas klubo turtas; kad pareiškėjas siekė pakenkti (duomenys neskelbtini) klubui, 2002-07-22 pasirašydamas Bendradarbiavimo sutartį Nr. 5 su to meto buvusiu klubo vadovu G. K.; kad pareiškėjas organizavo G. K. pašalinimą iš klubo pirmininko pareigų; kad pareiškėjas pas bendraklubį F. Ū. rengė orgijas; kad pareiškėjas neleido naudotis pirminio žvėrienos apdorojimo patalpa, esančia (duomenys neskelbtini), Kėdainių rajone, įrengta kartu su klubo nariais ir priklausančia pareiškėjo tėvui F. S.; kad pareiškėjas bandė sukurti ir įteisinti pareiškėjui palankų, apribosiantį medžiotojų teises įstatymą Seime; kad pareiškėjas yra „Naujųjų Lietuvių klano“ narys, siekiantis užgrobti medžioklės plotus; kad pareiškėjas yra „priekaištingos reputacijos žmogus“ ir, remiantis šia nuostata, pareiškėjui neišduodamas medžioklės lapas; kad pareiškėjas kiršina klubo narius, nuolat rezga intrigas, kelia nepagrįstus reikalavimus.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas J. K. T. išteisino pagal BK 154 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į jo atstovo dokumentais pagrįstus prašymus skirti teismo posėdžius atstovui tinkamu laiku (jam neturint iš anksčiau paskirtų posėdžių), taip pat prašymus atidėti bylos nagrinėjimą. Nors 2008-12-10 prašyme atstovas nurodė, kad sąrašą dienų, kada nebus užimtas kitose bylose, pateiks jis, ir jis jį turėjo, tačiau teismas bylą nagrinėjo, vieną iš motyvų nurodydamas, kad jis nežinojo, kada jo advokatas bus neužimtas. Teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo per 5 dienų intervalą (gruodžio 10-16 d.), taip užkirsdamas kelią tinkamai pasiruošti ir atstovauti jo interesus tiek jam pačiam, tiek jo atstovui. Visi posėdžiai buvo suderinti tik su gynėju – jam patogiu laiku. Šie pažeidimai laikytini esminiais, todėl nuosprendis naikintinas besąlygiškai (BPK 329 str. 4 d.. 369 str. 3 d.). Visa tai sukliudė teismui nešališkai ir išsamiai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 20 str. 5 d., 305 str. 3 d.). Apeliantas mano, kad teisingas sprendimas gali būti priimtas apeliacines instancijos teismo posėdyje, negrąžinant bylos naujam nagrinėjimui. Tam tikslui būtina tinkamai įvertinti surinktus įrodymus bei padaryti įstatymui atitinkančias išvadas.

J. K. T., kaip (duomenys neskelbtini) klubo pirmininko, išsakytų šmeižikiško pobūdžio teiginių tikslas buvo pašalinti jį iš klubo, kliudžiusio jo ir jam artimų medžiotojų įvestai „senai tvarkai“. T .y. jis, neturėdamas įstatuose numatytos priežasties ir pagrindo pašalinti jį iš klubo, iš anksto suderinęs šį klausimą su A. G., pažeisdamas klubo įstatus sušaukė medžiotojų susirinkimą ir „apsvarstė“ į susirinkimo dienotvarkę neįtrauktą klausimą – jo pašalinimą, išsakė minėtus šmeižikiškus teiginius ir to pagrindu balsų dauguma jis buvo pašalintas. Teismo posėdyje J. K. T. pripažino, kad susirinkimo protokole teisingai nurodyti pasisakiusieji ir jų pavardės. Iš šio protokolo matyti, kad niekas, išskyrus išteisintąjį, „diskusijose“ nedalyvavo. Susirinkimo protokolas pasirašytas tik sekančią dieną, jo turinys nuo jo buvo sąmoningai slepiamas, jam - jo ir atstovo reikalavimu nebuvo pateiktas ir žinomas iki tol, kol jo neišreikalavo teismas civilinėje byloje dėl sprendimo pašalinti iš klubo pripažinimo neteisėtu. Taigi, nežinodamas jo turinio, jis negalėjo skųsti ir jo teiginių, juo labiau, kad tokia procedūra (apie ką vis užsimena teismas) nenumatyta (klubas veikia Asociacijos įstatymo ribose, klubo įstatai neatitinka minėto įstatymo reikalavimams, čia ir buvo nesutarimų esmė). Teismas mano, kad J. K. T. išdėstė savo nuomonę, gi pats J. K. T. nurodo, kad tai faktai, o ne jo asmeniška nuomonė.

V. S. mano, kad visiškai nepagrįstas išteisinimo pagrindas tai, kad jis negalėjo nurodyti, kokia intonacija, kokia lingvistine forma, kokiais žodžiais, kokia išraiškos forma buvo pasakyti teiginiai. Toks teismo reikalavimas nesuprantamas, nes medžiotojai, o ir jis pats, nėra nei kalbininkai, nei aktoriai, nei stenografuotojai, tam neturi jokių specialių žinių. Mano, kad toks precizinis išsakytų teiginių atkartojimo reikalavimas neatitinka nei teisingumo, nei protingumo, reiškia - ir teisėtumo principų laikymosi. Teismui buvo svarbu nustatyti, ar teiginiai buvo ir ar jie atitinka tikrovę, o kablelius ir jaustukus sudėlioti nebuvo būtina. Teismo šališkumas pasireiškė ir tuo. Skunde teigiama, kad teismas privalėjo visų pirma įvertini kaltinamojo nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, jo pasisakymą, kad jis nurodė faktus, o ne išsakė savo nuomonę, juos sulyginti su liudytojų parodymais, prieš tai įvertinus ir juos šios bylos esmės kontekste, t. y. ar liudytojai yra objektyvūs, nešališki, ypač tie, kurie balsavo už pašalinimą iš klubo (12 asmenų). V. S. mano, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. V. S. skunde nurodo, kad dėl išsakyto jo atžvilgiu šmeižto atsirado konkrečios neigiamos pasekmės: jis buvo pašalintas iš medžiotojo klubo, o medžioklė ir su ja susijusi veikla – jo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis. Todėl priteistinas pirmosios instancijos teisme pateiktas civilinis ieškinys.

Išteisintasis J. K. T. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo privataus kaltintojo V. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą 2008-12-22 Kėdainių r. apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Teigia, kad teismas skundžiamą nuosprendį priėmė nepažeisdamas jokių procesinės teisės normų, tinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą nenukrypdamas nuo LAT praktikos, dėl ko naikinti ar keisti nurodyto nuosprendžio V. S. skunde išdėstytais argumentais nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Dėl privataus kaltintojo atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose J. T. T. teigia, kad nagrinėjant bylą teisme privačiam kaltintojui V. S. buvo sudaryta galimybė pasinaudoti visomis procesinėmis teisėmis, dėl to visiškai nesuprantama kuo pasireiškė V. S. apeliaciniame skunde nurodytas BPK 28 str. 2 d. pažeidimas. Privatus kaltintojas, o tuo pačiu ir nukentėjusysis, turi teisę bylos nagrinėjimo metu turėti atstovą (advokatą). Įstatymų leidėjas numato tokią galimybę, bet neįtvirtina imperatyvo, jog privataus kaltinimo bylos negali būti nagrinėjamos nedalyvaujant privataus kaltintojo (nukentėjusiojo) atstovui (advokatui). Pareiga pasirūpinti tinkamu atstovavimu šiuo atveju tenka būtent pačiam privačiam kaltintojui. Kėdainių r. apylinkės teismas, įvertinęs visas aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad privatus kaltintojas V. S. nepasirūpino savo interesų atstovavimu 2008-12-16 teismo posėdyje, nors tai jam buvo pasiūlyta padaryti dar 2008-12-10, bei vadovaudamasis BPK 37 str. pripažinęs V. S. atstovo advokato A. Jarašiaus nedalyvavimo teismo posėdyje priežastį nesvarbia, nusprendė tęsti bylos nagrinėjimą, kadangi tai netrukdo išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir apginti nukentėjusiojo interesus. Tokia pirmos instancijos teismo pozicija pagrįsta ir teisėta, atitinkanti tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, tiek ir LR BPK 44 str. reikalavimus. Aplinkybę, jog 2008-12-16 teismo posėdyje nedalyvaujant jo pasirinktam atstovui nebuvo pažeistos privataus kaltintojo teisės patvirtina ir paties apelianto pozicija apeliaciniame skunde, kuriuo jis net neprašo atlikti įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme, o tik prašo priešingai įvertinti visus pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus, kas būtų visiškai nelogiška, jei apeliantas manytų, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ir tiriant joje surinktus įrodymus jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo, kaip privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo, procesinių teisių.

Dėl pareikšto kaltinimo pagrįstumo ir privataus kaltintojo pareigos šios kategorijos bylose J. T. T. nurodo, kad nagrinėjant privataus kaltinimo bylas, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., padarymo privatus kaltintojas privalo tiksliai nurodyti žodžius ir sakinius ar jų junginius, kuriais jo manymu jis buvo apšmeižtas ir pateikti teismui neginčijamus įrodymus, jog tokius žodžius ir sakinius ar jų junginius išsakė atsakomybėn traukiamas asmuo, žinodamas, kad tokia informacija yra melaginga ir tai darydamas jis siekė apšmeižti privatų kaltintoją. Akivaizdu, kad šioje baudžiamojoje byloje privatus kaltintojas V. S. tokių įrodymų teismui nepateikė. Pats V. S. teismui nurodė, jog jis negali patvirtinti, kad J. T. T. jo atžvilgiu išsakė būtent tokius teiginius, kokie išdėstyti jo 2008-09-25 skunde. Jis nurodė, kad tokius teiginius jis suformulavo pats apibendrindamas tai, kas buvo pasakyta 2008-06-07 MK (duomenys neskelbtini) narių visuotinio susirinkimo metu. Mano, kad vien ši aplinkybė neleistų teismui priimti apkaltinamojo nuosprendžio šioje baudžiamojoje byloje, kadangi jis būtų paremtas ne privataus kaltintojo atžvilgiu išsakytais žodžiais, bet jo paties spėjimais, pamąstymais ir apibendrinimais. Iš pateikto V. S. apeliacinio skundo ir visos bylos medžiagos matyti, jog šios bylos iškėlimą sąlygojo ne kažkoks tai pareiškėjo apšmeižimas, bet negalėjimas susitaikyti su daugumo klubo narių nuomone, kad V. S. turi būti pašalintas iš MK (duomenys neskelbtini) narių. Paduodamas skundą šioje baudžiamojoje byloje V. S. akivaizdžiai siekia, kokiu nors būdu atkeršyti jam, kaip nurodyto klubo vadovui, nors vadovaujantis elementaria logika, pasisakymai organizacijos narių susirinkime, kuriais išsakomi priekaištai tos organizacijos nariui dėl tam tikro jo elgesio aplamai negalėtų būti BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektu, nors jais ir būtų išsakoma ta tikra kritika organizacijos nario atžvilgiu ar nepasitenkinimas jo elgesiu.

Pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą labai kruopščiai ir preciziškai tyrė įrodymus. Klubo nariai negalėjo patvirtinti, kad minėto susirinkimo metu jis būtų išsakęs būtent tokius teiginius, kurie išdėstyti V. S. 2008-09-25 skunde. Jie patvirtino, jog susirinkimas vyko dalykiškai, vyko ir diskusijos, ir debatai, ir pasisakymai, kurių metu buvo išsakytas klubo narių nepasitenkinimas V. S. elgesiu. Tai yra užfiksuota ir nurodyto susirinkimo protokole Nr. 2008-02, kuriame nurodyta, jog susirinkimo metu pasisakė ir V. S., kuris išgirdo daug priekaištų iš klubo medžiotojų: S. D., A. R., M. T., A. A., H. A. ir jo. Teismas pagrįstai įvertino ir tą aplinkybę, jog V. S. neginčija nurodyto susirinkimo protokolo ir jo turinio. Nei po susirinkimo, nei susipažinęs su nurodytu protokolu Kėdainių r. apylinkės teisme, V. S. nepareiškė jokių pastabų dėl jo turinio ir neprašė papildyti protokolo kokiais nors teiginiais, kurie būtų išsakyti susirinkimo metu ir neįtraukti į nurodytą protokolą, kas neginčijamai patvirtina, jog jis pripažįsta, kad nurodytame susirinkimo protokole yra užfiksuota visa vykusio susirinkimo eiga ir pasisakymų esmė.

Bylos nagrinėjimo metu apklausti beveik visi liudytojai taipogi mano, kad V. S. prisidėjo prie klubo piniginių lėšų išvaistymo, kad V. S. negalima laikyti nepriekaištingos reputacijos medžiotoju, nes 2008 m. gegužės mėnesį jis nušovė vaikus vedžiojančią šerno patelę, kurią tuo metu medžioti buvo uždrausta ir už ką jam yra paskirta administracinė nuobauda. Be to, V. S. nevykdo medžioklės vadovų nurodymų, nurodytu laiku neatvyksta į sutartą vietą, vėluoja į medžiokles ir panašiai. Beveik visi klubo nariai bylos nagrinėjimo metu išsakė ir savo neigiamą nuomonę apie 2002-07-22 Bendradarbiavimo sutartį, pasirašytą tarp V. S. ir buvusio klubo vadovo G. K., kadangi šioje sutartyje įtvirtinta nuostata, jog klubas įsipareigoja V. S. parduoti žvėrieną žemesnėmis negu rinkos kainomis, o MK (duomenys neskelbtini) įsipareigoja sudaryti sąlygas V. S. svečių medžioklėms klubo medžioklės plotuose, nors MK (duomenys neskelbtini) yra ne pelno siekianti visuomeninė organizacija ir komercine veikla neužsiima. Be to, bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai taipogi patvirtino, kad V. S. aktyviai dalyvavo pašalinant buvusį klubo vadovą G. K. iš klubo vadovo pareigų. Jis skambino klubo nariams dėl G. K. pašalinimo iš klubo pirmininko pareigų, pats iš anksto paruošė ir kompiuteriu atspausdino susirinkimo protokolą, kuriame jau buvo nurodyta, jog nutarta atleisti G. K. iš klubo vadovo pareigų, tik palikta vieta susirinkime dalyvavusių ir už tokį sprendimą balsavusių klubo narių skaičiui įrašyti. Kai kurių V. S. skunde nurodytų teiginių, tokių kaip „bandė sukurti ir įteisinti jam palankų, apribosiantį medžiotojų teises įstatymą Seime“ bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai aplamai teigė negirdėję. J. T. T. mano, kad visos atsikirtime išdėstytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, jog privatus kaltintojas V. S. nepateikė teismui jokių neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad jis pasakė V. S. 2008-09-25 skunde išdėstytus teiginius ir tokiu būdu jį apšmeižė. Tokių jo teiginių nepatvirtino ir bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai, dėl ko įvertinęs visas paminėtas aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą ir vadovaudamasis įstatymu Kėdainių r. apylinkės teismas priėmė teisėtą pagrįstą ir tinkamai motyvuotą nuosprendį.

Teismo posėdžio metu nukentėjusysis ir privatus kaltintojas V. S., jo atstovas advokatas Antanas Jarašius prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis J. K. T. ir jo gynėjas advokatas Aidas Venckus - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.). Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, sprendžiant J. K. T. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių ir J. K. T. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 154 str. 1 d. išteisino.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu V. S. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję ne su teisės taikymo teismo nustatytiems faktams klausimais, bet su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Teismas, priimdamas sprendimą atmesti nukentėjusiojo iškeltus kaltinimus, apibrėžė baudžiamojo įstatymo, pagal kurį buvo siekiama pripažinti kaltu kitą asmenį, dispozicijos turinį, šmeižimo, kaip tyčinio nusikaltimo, suvokimą. BK 154 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kad kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Būtinas veikos objektyvusis požymis yra tas, kad paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą ir kt. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais.

Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nukentėjusiojo V. S. argumentai dėl šmeižimo nėra pagrįsti objektyviais neginčytinais įrodymais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2008 m. birželio 07 d. 13.00 val., (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo susirinkime dalyvavę liudytojais apklausti asmenys skirtingai girdėjo bei suprato susirinkimo metu V. S. atžvilgiu išsakytus teiginius. Pastarojo susirinkimo protokole nėra užfiksuota kokia nors žeidžianti kokį nors asmenį informacija. Visi, išskyrus A. C., liudytojais apklausti susirinkimo dalyviai parodė, kad nukentėjusiojo atžvilgiu išsakytieji teiginiai nebuvo šmeižikiško pobūdžio, tai buvo nuomonių apie tam tikrus faktus, susijusius su V. S., išsakymas. Konstatuotina, kad J. K. T., remdamasis jam bei susirinkime dalyvavusiems asmenims žinomais faktais apie V. S. veiksmus, išdėstė savo nuomonę, t. y. jų supratimą, vertinimą bei požiūrį į V. S. veiksmus. Teiginiai apie V. S. veiksmus ir jų vertinimą yra ne naujos tikrai egzistuojančios žinios (faktai), o asmens subjektyvi nuomonė. Neabejotina, kad apibūdindamas V. S. ir jo veiksmus, J. K. T. pateikė negatyvų šio asmens vertinimą. Nors vertinamieji teiginiai yra subjektyvaus pobūdžio, tačiau, kaip minėta, jie pagrįsti faktais. Liudytojų parodymais patvirtinta, kad V. S. nesilaikė klubo taisyklių, pažeidinėjo medžioklės taisykles, ką patvirtina draudžiamu metu nušauta vadą turėjusi šernė, be klubo narių susitikimo sudaryta klubo interesams prieštaraujanti sutartis, savivaliavimas klubo įrengta patalpa ir joje esančia įranga (neleido naudotis minėta patalpa ir surinkęs klubo narių daiktus, išvežė juos) bei kt. Taigi, nepaneigta, kad J. K. T. išsakyta nuomonė neturėtų jokio faktinio pagrindimo ir visiškai prieštarautų egzistuojančių faktinių duomenų esmei. Be to, nėra tiksliai patvirtinta, kokius teiginius išsakė J. K. T., o kokius – kiti susirinkime dalyvavę asmenys, nes nuomonę V. S. atžvilgiu išsakė daugelis klubo narių. Taip pat nėra ir negalima konkretizuoti pačių teiginių. Tokiu būdu J. K. T. bei kiti savo nuomones susirinkimo metu dėstę asmenys, pateikdami nuomonę apie V. S., rėmėsi tikrovę atitinkančiais faktais ir tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, o tuo pačiu ir šmeižti nukentėjusįjį, neturėjo. Mintys apie V. S. asmenį bei jo elgesį yra bendro pobūdžio samprotavimai, atspindėję kai kurių minėto klubo narių nuomonę, todėl tokios nuomonės išreiškimas negali būti vertinamas kaip šmeižimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 straipsnį klausimą svarbu nustatyti, ar kaltinamo asmens išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, o Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Kartu Konvencija gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad būtų pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, kritiką (kad ir aštrią) ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises, ir padarė pagrįstą išvadą, kad J. K. T. neperžengė teisės skleisti informaciją įgyvendinimo ribų, be to, neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti.

Be deklaratyvių apelianto teiginių apie tariamus BPK pažeidimus, pirmosios instancijos teismo šališkumą, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šiuos skundo argumentus. Pirmos instancijos teismas savo nuosprendyje plačiai ir išsamiai pasisakė dėl visų aplinkybių ir argumentų nukentėjusiojo atstovavimo klausimu, kurie keliami ir apeliaciniame skunde. Su šiais skundžiamo nuosprendžio motyvais teisėjų kolegija visiškai sutinka ir konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pažeistos nukentėjusiojo teisės. Nukentėjusiojo teises reglamentuoja BPK 28 straipsnio 2 dalis. Nukentėjusysis V. S. nevaržomai galėjo ir pasinaudojo įstatymų suteiktomis teisėmis. Tai, kad teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindas pripažinti, jog pažeistos nukentėjusiojo teisės. Įstatymas vienodai gina ir kitų proceso dalyvių, tarp jų ir kaltinamojo teises. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį joje, teisingai atsižvelgė ir į kaltinamojo teisę į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką. Tai, kad teismas vienos šalies nedalyvavimo priežastį pripažindamas nesvarbia atmeta prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nėra rungimosi principo pažeidimas.

Skunde iš esmės deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Pažeidimas motyvuojamas ne Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų normų ar Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos analize, o paprasčiausiu teiginiu, kad išteisinamasis nuosprendis priimtas nedalyvaujant jo atstovui. Pažeidimų dėl nukentėjusiojo atstovavimo nenustatyta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių teismo šališkumą. Apelianto V. S. skundo teiginiai, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pažeidė teismo šališkumo principą yra nepagrįsti. Teismo posėdžių metu nebuvo pareikšti jokie nušalinimai, be to, nenustatyta aplinkybių, numatytų BPK 58 str., dėl kurių pirmos instancijos teismas būtų negalėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos ir būtų privalėjęs nusišalinti. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog teismas nei apelianto, nei jo advokato teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su išteisintuoju J. K. T. leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmos instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą nei apeliantas V. S., nei jo atstovas neturėjo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, J. K. T. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Pirmos instancijos teismo sprendimas palikti V. S. civilinį ieškinį nenagrinėtu, kadangi J. K. T. išteisintinas, nesant jos veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, yra pagrįstas, nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio klausimas išnagrinėtas teisingai. Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. numato, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, civilinis ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju nukentėjusysis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-12-22 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. S. apeliacinį skundą atmesti.