Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. (G. M.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

6. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar yra sąlygos numatytos Įsakyme nenaudoti kasos aparato prekybos vietoje, ar tinkamai išnagrinėtas pareiškėjos prašymas, ar ginčijamas sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

9.2. VMI Įsakymo 1 punkte nurodyti atvejai, kai naudoti kasos aparato nereikalaujama (bet kiekvienam asmeniui išduodamas pinigų priėmimo kvitas arba kitas teisės aktų nustatytais atvejais vietoj jo naudojamas apskaitos dokumentas), kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą. Byloje nėra ginčo, kad byloje nagrinėjama situacija neatitinka minėto įsakymo 1.2–1.4 punktuose nurodytų atvejų. Šio Įsakymo 1.1 punkte nurodyta, kad naudoti kasos aparato nereikalaujama individualia veikla besiverčiantiems gyventojams, kurie prekiauja pastatuose ar patalpose, taip pat kioskuose, vagonėliuose, kilnojamuose nameliuose, autoparduotuvėse, kurių siena (-os) arba ją atitinkantys konstrukcijos elementai yra visiškai ar didžia dalimi atidaromi į lauką. Įsakymo 1.5 punkte nurodyta, kad naudoti kasos aparato nereikalaujama konkrečiais atvejais, kai VMI įvertina objektyvias priežastis ir priima individualius sprendimus, dėl kurių kasos aparato naudojimas atitinkamoje prekybos vietoje yra negalimas arba sukeltų akivaizdžiai neproporcingas administracinės naštos pasekmes.

10. Teismas pažymi, kad kasos aparato paskirtis – automatizuoti ir supaprastinti gaunamų pajamų apskaitą, išvengiant rankinio darbo bei patį skaičiavimą padarant ženkliai greitesniu. Pajamų registravimas kasos aparatais užtikrina išsamesnę informaciją apie smulkiojo verslininko gautas pajamas, o tai užtikrina tikslią informaciją apie mokėtinų mokesčių sumas, mažina klaidų tikimybę. Kasos aparato spausdinamas kvitas naudingas pirkėjui – jame pateikiama informacija apie pirktas prekes ir sumokėtas sumas, jis naudingas, ginant jo, kaip vartotojo, teises. Kasos aparatus privalo naudoti asmenys, kurie vykdo prekybą pastatuose ar patalpose, kioskuose, vagonėliuose, kilnojamuose nameliuose, autoparduotuvėse.

11. Bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad VMI, gavusi pareiškėjos prašymą, 2019 m. lapkričio 22 d. VMI komisija nuvyko į pareiškėjos nurodytą prekybos vietą, esančią (duomenys neskelbiami) ir nustatė, kad minėtu adresu yra prekyvietė, įrengti sujungti prekybos kioskai – paviljonai su uždaromis sienomis, kurių viena yra stiklinė su durimis užeiti į vidų, pareiškėjos prekybos vietoje paviljone – kioske nebuvo, todėl apžiūrėtos analogiškos prekybos vietos, esančios šalia. Vienoje prekybos vietoje pajamoms apskaityti buvo naudojamas kasos aparatas, kioskuose – paviljonuose yra elektra, kai kuriuose yra rūbų matavimosi kabinos, šildytuvai, prekyba vykdoma pirkėjams užėjus į vidų, priekinės stiklinės sienos buvo uždarytos pilnai. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, Komisija, įvertinusi pateiktą medžiagą, fotonuotraukas, ją išanalizavusi, 2019 m. lapkričio 29 d. surašė išvadą ir konstatavo, kad šiuose kioskuose kasos aparatų naudojimas yra privalomas. Pažymėtina, kad minėti duomenys paneigia pareiškėjos skundo teiginius, jog VMI neanalizavo gamtinių sąlygų ir atsisakymo leisti neįrengti kasos aparatų tuo aspektu, ar smulkūs verslininkai bei prekybininkai yra pajėgūs įrengti kasos operacijų atlikimo vietą, kaip tai suprantama Įsakymo nuostatose, todėl šie pareiškėjos teiginiai atmetami kaip nepagrįsti. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad VMI Įsakymo nuostatos numato, kad tuo atveju, jeigu kasos aparatas neveiktų dėl šalčio ar dėl kitų nuo gyventojų nepriklausančių ir aptarnaujančios įmonės nešalinamų sutrikimų, atitinkamame laikotarpyje vietoje kasos aparato kvito gali būti išrašomi ir klientams išduodami prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitai. Tai įvertinus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas Įsakymo 1 punktas, nes nenustatytos objektyvios priežastys, dėl kurių kasos aparatų naudoti ginčo prekybos vietose neįmanoma arba kasos aparatų naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą. Todėl VMI pagrįstai konstatavo, kad minėtoje prekybos vietoje nėra pagrindo taikyti Įsakymo 1 punkto nuostatų, kai naudoti kasos aparato nereikalaujama kai individualia veikla besiverčiantys gyventojai prekiauja pastatuose ar patalpose, taip pat kioskuose, vagonėliuose, kilnojamuose nameliuose, autoparduotuvėse, kurių siena arba ją atitinkantys konstrukcijos elementai yra visiškai ar didžia dalimi atidaromi į lauką, vadinasi kasos aparato naudojimas yra privalomas. Inspekcija, vadovaudamasi Įsakymu Nr. VA-40 ir Išvada, priėmė pagrįstą sprendimą, pareiškėja privalo prekybos vietoje adresu Švenčionių g. 21 A Nemenčinėje, Vilniaus r. naudoti kasos aparatą. Pareiškėjai apie priimtą sprendimą buvo tinkamai pranešta. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs smulkių verslininkų skundus dėl kasos aparatų nenaudojimo (LVAT administracinėse bylose Nr. A575-1518/2013, A822 -1321/2013).

12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo ir išvados turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

13. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT suformuotą praktiką, teismas daro išvadą, kad VMI išsamiai ištyrė pareiškėjos prašymą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą ginčijamą sprendimą, kurį keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, VMI 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. (7.1)-485-3 paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos skundas atmetamas.

14. Netenkinus skundo, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

15. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos G. M. (G. M.) skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.