Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovei Lietuvos policijos mokyklai, dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti į ankstesnį darbą. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Be to prašė priteisti iš atsakovo 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. lapkričio 25 d. darbdaviui, t.y. Lietuvos policijos mokyklai pateikė prašymą nutraukti su darbdaviu 2010 m. rugsėjo 2 d. sudarytą darbo sutartį nuo 2013 m. lapkričio 28 d. pagal Lietuvos Respublikos DK 127 straipsnio l dalį. Atsižvelgiant į tai, kad šį prašymą (dėl atleidimo iš darbo) pateikė neapgalvotai ir jis neatitiko tikrosios jo valios, kitą dieną, t.y. 2013 m. lapkričio 26 d. ketino pateikti darbdaviui pareiškimą dėl prašymo atleisti iš darbo atšaukimo, tačiau dėl sunkios sveikatos būklės buvo išvežtas į ligoninę, kur buvo gydomas iki 2013 m. gruodžio 6 d., todėl 2013 m. lapkričio 27-28 dienomis atvykti į darbą ir pateikti minėto pareiškimo neturėjo objektyvių galimybių. Teigė, kad atsakovui šios aplinkybės buvo žinomos. 2013 m. gruodžio 9 d. darbdaviui pateikė prašymą neatleisti jo iš darbo ir palikti tose pačiose - Logistikos skyriaus Klaipėdos poskyrio viršininko pareigose. Darbdavį informavo, kad savo prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2013 m. lapkričio 28 d. surašė skubotai bei neapgalvotai, todėl noriu jį atšaukti. Lietuvos policijos mokyklos Klaipėdos padalinio prašė atsižvelgti ir įvertinti tai, kad, kaip minėta, dėl blogos sveikatos būklės neturėjo galimybių atšaukti prašymo anksčiau. Tačiau 2014 m. sausio 4 d. gavo atsakovo atsakymą kuriuo jo prašymas nebuvo patenkintas. Ieškovas teigė, kad Lietuvos Respublikos DK 127 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad „Darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu". Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje dėl ginčų, kylančių iš darbo santykių, yra pasisakyta, kad šia teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti ir tai yra imperatyvioji teisės norma, sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2007). Šiuo atveju svarbu tai, kad atsakovas žinojo, kad jo (ieškovo) sveikatos būklė neleidžia jam įgyvendinti įstatymo teikiamų garantijų, tačiau to nepaisydamas atleido iš darbo ir nelaukė, kol jis būs išleistas iš ligoninės ar pasibaigs jo laikinojo nedarbingumo laikotarpis. Taip pat nurodė, kad atsakovas atleido ne 2013 rn. lapkričio 28 d., kaip buvo nurodyta ieškovo prašyme, bei kaip yra reglamentuota įstatyme, tačiau 2013 m. lapkričio 27 d., praėjus vos dvejoms dienoms nuo prašymo atleisti iš darbo pateikimo, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos DK 127 straipsnio 4 dalies imperatyviam reikalavimui. Tokiu būdu atsakovas ne tik nesuteikėjam galimybės atšaukti prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, tačiau ir pažeidė Lietuvos Respublikos DK 131 bei 133 straipsniuose įtvirtintas darbuotojų garantijas, pagal kurias darbuotojas negali būti atleidžiamas iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Tai yra, kaip minėta, atsakovas pažeisdamas imperatyvius įstatymo reikalavimus nutraukė darbo sutartį tuo metu, kai jis buvo gydomas ligoninėje ir buvo laikinai nedarbingas. Tokiais veiksmais atsakovas padarė jam ir neturtinę žalą kurią įvertino 10 000 litų.

Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas ieškinio reikalavimus palaikė jame nurodytais pagrindais ir motyvais.

Atsakovė Lietuvos policijos mokykla pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodo, kad ieškovas 2013 m. lapkričio 21 d. išreikšdamas savo valią pabaigti darbo santykius su atsakovu, pateikė prašymą atleisti jį iš darbo savo noru nuo 2013 m. gruodžio 2 d. dėl pablogėjusios sveikatos. 2013 m. lapkričio 25 d., praėjus keturioms dienoms po pirmo prašymo pateikimo, atsakovas gavo patikslintą ieškovo prašymą atleisti jį iš darbo savo noru nuo 2013 m. lapkričio 27 d. Tokiu būdu ieškovas išreiškė savo tvirtą sprendimą, darbo santykius su atsakovu nutraukti. Atsakovas vadovaudamasis ieškovo išreikšta valia 2013 m. lapkričio 26 d. išleido viršininko įsakymą Nr. 144-TE-204 „D. G. G. atleidimo iš pareigų" nuo 2013 m. lapkričio 27 d. atleisti ieškovą iš užimamų pareigų. Su įsakymu ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai. Priešingai, nei teigia ieškovas prašyme, jokios kitos savo neišreiškė. VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė informavo, kad G. G., kreipėsi į ligoninės priėmimo skyrių 2013 m. lapkričio 26 d. 23⁰⁵ val. Teigė, kad aplinkybė, jog ieškovas buvo apsisprendęs nutraukti darbo santykius matyti iš to, kad jis 2013 m. lapkričio 21 d., pateikęs prašymą atleisti jį iš darbo savo noru nuo 2013-12-02 d. po keturių dienų nuo pirmo prašymo pateikimo dienos, pateikė patikslintą prašymą, kuriame išreiškė savo tvirtą valią nutraukti darbo santykius su atsakovu dar paankstindamas atleidimo datą - 2013 m. lapkričio 27 d. Pažymėjo, kad tik 2013 m. gruodžio 9 d., praėjus 12 dienų nuo jo atleidimo iš užimamų pareigų, atsakovas gavo ieškovo prašymą, kuriuo ieškovas prašė neatleisti jo iš darbo, paliekant tose pačiose pareigose, kadangi prašymus atleisti iš darbo jis pateikė skubotai ir neapgalvotai. Atsakovas teigė, kad vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu ( DK 127 straipsnis). Šiuo pagrindu darbuotojas turi teisę nutraukti ne tik terminuotą darbo sutartį prieš termino pabaigą, bet ir neterminuotą darbo sutartį. Apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Įspėjimas darbdaviui pateiktinas ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų, o esant specialiems įstatyme išvardytiems pagrindams arba svarbioms priežastims - ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas. Taigi įstatyme yra nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai, kurių paskirtis - leisti darbdaviui susirasti kitą darbuotoją. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys - pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Įstatymas suteikia teisę darbuotojui atšaukti savo prašymą nutraukti darbo sutartį, tačiau šia teise darbuotojas nevaržomai gali pasinaudoti tik per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Vėlesnis prašymo atšaukimas galimas tik darbdavio sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008).Taigi anot atsakovo, ieškovas prašydamas atleisti iš darbo savo noru nuo 2013 m. lapkričio 27 d. prarado teisę pasinaudoti 3 dienų terminu prašymui, dėl atleidimo iš darbo atšaukti. Atsižvelgiant į tai atsakovo atstovai prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Ieškinys atmestinas.

Šalių ir jų atstovų paaiškinimais bylos dokumentais nustatyta, kad 2013-11-25 d. ieškovas parašė prašymą atleisti jį iš darbo savo noru nuo 2013-11-27 d. ( b.l. 13). Atsakovas 2013 m. lapkričio 26 d. įsakymu šį ieškovo prašymą patenkino ir nutraukė neterminuotą darbo sutartį su ieškovu nuo 2013-11-27 d. pagal LR Darbo kodekso 127 straipsnio 1dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu) ( b.l. 11).

Kaip matyti iš ieškinio ir teismo posėdyje išsakytų ieškovo motyvų, ieškovas atleidimą iš darbo prašo pripažinti neteisėtų iš esmės dėl trijų argumentų: pirma jis nenorėjo būti atleisti iš darbo, ir todėl jo prašymas atleisti iš darbo buvo išgautas dėl daromo psichologinio spaudimo. Antra jis pagal DK 127 straipsnio 4 dalies normą, nustatančią teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos, neturėjo tokios teisės, kadangi darbdavys (atsakovas) jį atleido kitą darbo dieną. Ir trečią atsakovas (darbdavys) jį atleido iš darbo jo laikinojo nedarbingumo (ligos) laikotarpiu tokiu būdu pažeisdamas LR DK 131 str. 1 d. 1 p.

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

DK 127 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį savo (darbuotojo) pareiškimu. Toks darbuotojo pareiškimas dėl atleidimo iš darbo turi būti savanoriškas, parašytas be darbdavio iniciatyvos ar poveikio. Vadinasi, nurodytu pagrindu (DK 127 str. 1 d.) atleidimas iš darbo gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo. Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-586/2004, kat. 2.4.2).

Teismas išnagrinėjęs bylą, nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ieškovas prašymą dėl atleidimo iš darbo būtų pateikęs ne savo valia, o kokiu nors būdu verčiamas ar kitaip darbdavio inicijuotas. Nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 25 d. prašymas dėl atleidimo iš darbo nebuvo pirmas prieš tai, t.y. 2013-11-21 d. jis (ieškovas) taip pat buvo pateikęs prašymą dėl atleidimo iš darbo. Taigi nagrinėjamu atveju nenustatytas psichologinis ar kitoks neteisėtas poveikis ieškovui bei kiti neteisėti atsakovo veiksmai, kurie gali būti vertintini kaip neteisėtai paveikę ieškovo apsisprendimą parašyti prašymus dėl atleidimo iš darbo. Atsižvelgiant į tai teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė, jog 2013-11-25 d. prašymą atleisti iš darbo jis parašė priverstas darbdavio psichologinio spaudimo ar grasinimo pasekoje.

Kaip minėta ieškovas prašė jo atleidimą pripažinti neteisėtu ir tuo pagrindu, kad jis neturėjo galimybės persigalvoti. Pagal DK 127 straipsnio 4 dalį darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu. Šia teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti. Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kuria darbuotojui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris dienas atšaukti parašytą prašymą. Sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. Tačiau kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo negali atšaukti. Tokios DK 127 straipsnio 4 dalies normos aiškinimo praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-09-13 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-417/1999, paskelbta Teismų praktikos Nr.12, psl. 91-96; 2004-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-586/2004, kat. 2.4.2 ir kt.). Kadangi ieškovas prašyme nurodė konkrečią darbo sutarties nutraukimo datą – 2013-11-27, nutrūkus darbo santykiams ieškovas neteko galimybės atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį. Lemiamą reikšmę DK 127 straipsnio taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, kurios išreiškimas įstatymo reikalaujama forma sukelia darbo sutarties pasibaigimo pasekmes, t.y. turi būti nustatyta aplinkybė, kad darbuotojas savo valia pateikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo nurodytos datos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004 pažymėjo, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, numatančią draudimą atleisti darbuotoją iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu, aiškinant vadovaujantis DK 10 straipsnyje nustatytais principais bei sistemiškai su DK 127 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad darbo sutarties nutraukimui pagal DK 127 straipsnio 1 dalį minėta draudžiančioji nuostata netaikytina.

Dėl išdėstytų motyvų ieškinys atmestinas.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 270 str., 271 str. teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.