Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-204-493/2015

Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00609-2013-5

2015 m. kovo 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Vilijai Šalčiuvienei, asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, R. N., jo gynėjui advokatui Valdui Kersnauskui, nukentėjusiajai D. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. N., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir baudžiamoji byla nutraukta. R. N. perduotas laiduotojo G. N. atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą.

Nukentėjusiosios D. P. civilinis ieškinys dėl 378,37 Lt (109 Eur) turtinės ir 63000 Lt (18246 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, pareikštas kaltinamajam R. N., atmestas.

Iš R. N. nukentėjusiajai D. P. priteista 2500 Lt (724 Eur) advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. N. pripažintas kaltu ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad 2013-08-30, apie 12.46 val. (duomenys neskelbtini), kelyje Kaunas-Žeimiai-Šėta, vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo važiuodamas nuo Lapių gyvenvietės link Kauno miesto, ties (duomenys neskelbtini) g. namu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimus tuo, kad vairuodamas transporto priemonę nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiais automobiliais „Renault Premium 2013“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu buvo sužaloti automobilį „Toyota Corolla“ vairavusi D. P., kuri patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei jos mažametis sūnus J. P., kuris patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nuosprendyje taip pat netinkamai išsprendė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Atlygintinos žalos dydį, šiuo konkrečiu atveju nagrinėdamas baudžiamąją bylą, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, turėjo nustatyti ir vertinti teismas, o ne draudikas, kaip teigiama nuosprendyje. Teismas patirtos žalos dydį vertino abstrakčiai, konstatuodamas, kad draudikas pagrįstai įvertino padarytą žalą ir ją atlygino.

Teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė ir dėl civiliniame ieškinyje keliamų reikalavimų priteisti iš UAB DK PZU Lietuva delspinigius – 1457,76 Lt (422 Eur). Lietuvos Respublikos transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas bei 2008 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau – Taisyklės) numato atvejus, kuriems esant kyla draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką, bei principus, kuriais vadovaujantis yra apskaičiuojamas jos dydis. Pagal Taisyklių 48 punktą bei Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalį atsakingas draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos atlyginti žalą pateikimo dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Taigi, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas privalo vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį, o šių įsipareigojimų neįvykdymas arba netinkamas vykdymas yra pagrindas draudiko civilinei atsakomybei atsirasti. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti praleidęs nustatytus terminus, privalo mokėti 0,04 procento delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsižvelgiant į tai, jog visi duomenys apie patirtą žalą draudimo bendrovei buvo pateikti laiku, draudimo bendrovė motyvuotai nepasisakė dėl atsisakymo atlyginti visą patirtą žalą priežasčių, prašoma priteisti įstatymu numatytus 0,04 procento delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas. Apeliantė pažymi, jog patikslinto ieškinio pateikimo teismui dieną delspinigiai už pavėluotus mokėjimus sudaro 1457,76 Lt (422 Eur). Delspinigių suma apskaičiuota darant prielaidą, jog Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje numatytas 30 dienų terminas pretenzijų nagrinėjimui pradedamas skaičiuoti nuo 2014-02-07, kuomet PZU Lietuva buvo informuota apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, pretenzijoms, pateiktoms iki šios datos arba nuo vėlesnių pretenzijų pateikimo datos. Apie šį reikalavimą PZU Lietuva buvo informuota 2014-08-20 el. laišku, kartu pateikiant delspinigių paskaičiavimo lentelę, tačiau nei 378,37 Lt (109 Eur) turtinės žalos nei delspinigių nesumokėjo.

Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas priteisė advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti 2500 Lt (724 Eur), nors už suteiktas advokato paslaugas ji sumokėjo 8306,06 Lt (2405 Eur) sumą, todėl apeliaciniame skunde taip pat prašo teismo priteisti iš kaltinamojo R. N. Kauno apylinkės teismo nepriteistą sumą – 5806,06 Lt (1681 Eur) – advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios D. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Iš nukentėjusiosios apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su R. N. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiu, priteistos sumos advokato pagalbos išlaidoms padengti dydžiu bei prašo priteisti delspinigius iš draudimo bendrovės.

Apeliantė skunde teigia, kad nebuvo vienos iš sąlygų atleisti R. N. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y., bent dalies padarytos žalos atlyginimo arba įsipareigojimo ją atlyginti. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji buvo padaryta. Žala gali būti įvairi – turtinė, fizinė, moralinė, padaryta valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui. Ji privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms. Tai gali būti daroma atkuriant sugadintą turtą, perduodant kitą tokį pat ekvivalentiškos vertės daiktą, išmokant piniginę kompensaciją ir kt.

Šiuo atveju nukentėjusiajai nusikalstama veika buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, tačiau sprendžiant dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos kaltininko atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės svarbi aplinkybė yra ta, kad R. N. buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią pareiga atlyginti kaltininko veiksmais padarytą žalą teko draudimo bendrovei, neviršijant draudimo sumos. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl R. N. nusikalstamos veikos atsiradusi žala buvo atlyginta draudimo bendrovės, o ir pats R. N. dėjo pastangas su nukentėjusiąja susitaikyti. D. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje teigė tikėjusis, jog visą žalą kompensuos draudimo bendrovė. Tačiau tai, kad nukentėjusioji nesutinka su draudimo bendrovės apskaičiuotos ir atlygintos žalos dydžiu, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad kaltinamasis nevykdė savo pareigos atlyginti žalą, kadangi, kaip jau minėta, ši pareiga priklausė R. N. civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo bendrovei. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.254 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Šiuo atveju pagrindo pačiam eismo įvykio kaltininkui atlyginti žalą nebuvo, todėl tai, kad žalą atlygino draudimo bendrovė, nereiškia, jog neegzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, jog apylinkės teismas tinkamai vertino BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumą ir padarė teisingą išvadą dėl visų šių sąlygų egzistavimo, kas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. N. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji prašo priteisti iš kaltinamojo R. N. 378,37 Lt (109 Eur) D. P. padarytos turtinės žalos atlyginimą, 8000 Lt (2316 Eur) neturtinės žalos atlyginimą bei po 2000 Lt (579 Eur) žalos atlyginimą J. P. ir U. P.. Toks nukentėjusiosios reikalavimas yra nepagrįstas, kadangi, kaip jau minėta, už žalos padarymą atsakingas civilinę atsakomybę apsidraudęs asmuo atlygina žalą tik tuo atveju, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti (CK 6.254 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju draudimo išmoką, atsižvelgdama į jai pateiktus dokumentus, pagrindžiančius žalos dydį, apmokėjo draudimo bendrovė UAB DK „PZU Lietuva“, todėl nėra pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš kaltinamojo R. N..

Nesutiktina ir su apeliantės teiginiais, kad buvo atlyginta ne visa dėl R. N. nusikalstamos veikos atsiradusi žala. Iš bylos duomenų matyti, kad draudimo bendrovė UAB DK „PZU Lietuva“ išsamiai nagrinėjo nukentėjusiosios D. P. pretenzijas ir atlygino iš viso 53150,03 Lt (15393,31 Eur) turtinės žalos, 8000 Lt (2316,96 Eur) D. P. patirtos neturtinės žalos, po 3000 Lt (868,86 Eur) J. P. ir U. P. bei 1000 Lt (289,62 Eur) T. P. patirtos neturtinės žalos. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad draudimo bendrovė D. P. atlygino išlaidas, susijusias su gydymusi, padengė kuro, automobilio stovėjimo ir taksi paslaugų išlaidas, negautas pajamas laikino nedarbingumo laikotarpiu, darbo užmokestį, išmokėtą samdomam darbuotojui, nesukauptas lėšas pensijų fonde, sumą, susidariusią kaip skirtumas, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos veiklos už 2013 m. negautų pajamų iš divindendų, netgi išlaidas naujai dušo kabinai įrengti. Nors apeliantė teigia pateikusi draudimo bendrovei pretenziją dėl likusios neišmokėtos 378,37 Lt (109,58 Eur) sudarančios turtinės žalos dalies, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad draudimo bendrovė šią turtinės žalos dalį atsisakė išmokėti.

Apeliantės argumentai, susiję su neturtinės žalos dydžiu, taip pat nepagrįsti. Įvertinus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, konstatuotina, kad nukentėjusiajai D. P. nustatytas 8000 Lt (2316,96 Eur) neturtinės žalos dydis, o J. P. bei U. P. – po 3000 Lt (868,86 Eur), atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteistas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės materialinės teisės normų.

Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų visiškai atlyginta, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir pan. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).

Vadovaujantis išvardytais vertybiniais kriterijais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog draudimo bendrovės UAB DK „PZU Lietuva“ D. P., J. P. ir U. P. atlygintos neturtinės žalos dydis yra pakankamas ir adekvatus patirtai žalai.

Apeliantė skunde sutinka, kad pagal teismų praktiką šios kategorijos bylose už nesunkų sveikatos sutrikdymą neturtinei žalai atlyginti paprastai priteisiama iki 10000 Lt (2896 Eur). Tačiau, apeliantės manymu, tiek dėl fizinio, tiek dėl dvasinio pobūdžio pakenkimų jai ypatumų, šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo besiformuojančios teismų praktikos. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Nors akivaizdu, kad nukentėjusioji dėl įvykusio eismo įvykio metu patirtų sužalojimų kentė skausmą ir nepatogumus, ilgai gydėsi, negalėjo tinkamai pasirūpinti vaikais ir savimi, ir visa tai sukėlė jai dvasinius išgyvenimus, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, tai nelaikytinos išimtinėmis ir ypatingomis aplinkybėmis, dėl kurių būtų pagrindas teismui nukrypti nuo besiformuojančios teismų praktikos. Pagrindo nustatyti didesnį neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiosios vaikams J. P. bei U. P. taip pat nėra, kadangi J. P. padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, o U. P. sveikatos sutrikdymo mastas apskritai nenustatytas. Nors vaikai eismo įvykio metu patyrė emocinį sukrėtimą, tačiau byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad 3000 Lt (868,86 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas mažamečiams vaikams yra nepakankamas. Pažymėtina, jog draudimo bendrovė išmokėjo 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos atlyginimą ir D. P. sutuoktiniui T. P., nors tiesiogiai jis dėl eismo įvykio nenukentėjo.

Apeliantės prašymas priteisti delspinigius taip pat yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje yra nustatyti terminai, per kuriuos draudimo bendrovė privalo išmokėti draudimo išmoką. Bendras išmokos mokėjimo terminas yra 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Jei per šį terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (Įstatymo 19 straipsnio 2 dalis). Apeliantė skunde nurodo, kad apie ikiteisminio tyrimo pabaigą draudimo bendrovė buvo informuota 2014-02-07, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jau 2014-02-14 apeliantė gavo pirmą draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė ilgą laiką gydėsi ir draudimo bendrovei pateikinėjo vis naujus dokumentus, patvirtinančius patirtą žalą, o draudimo bendrovė draudimo išmokas išmokėjo kelis kartus, nėra pagrindo išvadai, kad terminai draudimo išmokai išmokėti buvo pradelsti.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nepriteisė visų atstovavimo išlaidų, sudarančių 8306,06 Lt (2405 Eur). Tačiau, įvertinus skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, jog byla buvo nagrinėjama penkiuose teismo posėdžiuose, iš kurių vienas buvo atidėtas, teismui buvo pateiktas civilinis ieškinys ir trys papildomi ieškininiai pareiškimai, kurie buvo tik civilinio ieškinio koreguotos kopijos, taip pat į tai, kad kaltinamojo turtinė padėtis yra sunki, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad D. P. prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra aiškiai per didelės. Skundžiamu nuosprendžiu priteista nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų suma, sudaranti 2500 Lt (724 Eur), atitinka protingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo ją padidinti ar priteisti iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, visa apimtimi.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nukentėjusiosios D. P. apeliacinį skundą atmesti.