Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-26 · Administracinė byla Nr. I-417-423/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-01-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-03-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-26
Bylos Nr.
I-417-423/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01991-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
Ž.Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-417-423/2017Proceso Nr. 3-62-3-01991-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 37.2; 20.2.3.2; 55.1.3. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 26 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

dalyvaujant pareiškėjui Ž.Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovei E.Z., nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž.Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Ž.Š. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 5-6). Skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2013-04-10 iki 2014-12-04 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, jose veisėsi parazitai, buvo šalta, trūko vėdinimo, buvo įrengta per mažai kriauklių ir tualetų, virtuvėlėje neįrengtas vandens tiekimas, taip pat joje įrengta per mažai viryklių ir šaldytuvų, kamerose nebuvo šilto vandens, nesudaroma galimybė skalbti ir džiovinti drabužius. Taip pat nurodė, kad naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę, dušo patalpa buvo netvarkinga, nehigieniška. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 13-19, 45-53) bei teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti ir nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją pareiškėjas nesikreipė. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, jose nereglamentuojamas pasivaikščiojimo kiemų dydis. Dušu nuteistiesiems leidžiama naudotis kartą per savaitę, maudymosi dieną jiems suteikiama galimybė išsiskalbti drabužius. Skalbinių džiovinimo vieta įrengta lauke, be to, nuteistųjų drabužiai skalbiami ir centralizuotai, todėl pareiškėjo argumentai dėl nesudarytos galimybės skalbti drabužius, atmestini. Įstaigoje periodiškai atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai pagal sutartį su šias paslaugas teikiančia įmone. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Atsakovo atstovas taip pat prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013-04-10 iki 2014-12-04, o skundą teismui pateikė 2016-10-03 (b. l. 7). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Teismas akcentuoja, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 7 str. 3 d.), todėl galiojant šiam teisės principui, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų, terminų (žr. LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-598/2012). Taigi, įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikomas subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui. Be to, pareiškėjas nurodo, kad dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. LVAT taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. LVAT 2014-11-27 nutartį byloje Nr. A-442-1096/2014). Taigi, pareiškėjo atstovo nurodomi argumentai, jog jis nežinojo apie galimybę pateikti teismui skundą, nelaikytini svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklaususiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013-10-03 iki 2014-12-04.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios patalpos nuolat buvo perpildytos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis (b. l. 21-23, 14, 46-47, 55-56) nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 9 būrio 8 ir 3 gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpoje Nr. 5. Atsižvelgiant į laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo išvykęs etapu bei atlikinėjo drausminę nuobaudą baudos izoliatoriuje (b. l. 21, 47), konstatuotina, kad jis buvo paskirtas gyventi į 9 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 8 laikotarpiais nuo 2013-10-09 iki 2014-03-06, nuo 2014-03-16 iki 2014-07-23 ir nuo 2014-08-08 iki 2014-08-14. Šios patalpos plotas – 17.90 kv. m. (b. l. 46). Laikotarpiais nuo 2014-08-14 iki 2014-09-05 ir nuo 2014-09-10 iki 2014-12-04 pareiškėjas gyveno 9 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas- 33,21 kv. m. (b. l. 46). Atsakovas nurodo, jog 9 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje įrengtos 6 miegamosios vietos, o 3 patalpoje – 10 miegamųjų vietų, tačiau pareiškėjas teigia, kad minėtose patalpose ginčo laikotarpiu gyveno 8 asmenys (8 patalpoje) ir 16 asmenų (3 patalpoje). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, kad tikslių duomenų, kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 8 ir Nr. 3 ginčo laikotarpiui pateikti negali, nes tokie duomenys pataisos namuose nėra kaupiami. Informacija apie miegamųjų vietų skaičių minėtose patalpose pateikiama 2016-11-22 datai, taigi, ne ginčo laikotarpiu. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Pravieniškių PN turi pareigą laikytis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Pravieniškių PN nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 9 būrio 8 ir 3 patalpose laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant minėtose patalpose laikotarpiu nuo 2013-10-09 iki 2014-03-06, nuo 2014-03-16 iki 2014-07-23, nuo 2014-08-08 iki 2014-08-14, nuo 2014-08-14 iki 2014-09-05 ir nuo 2014-09-10 iki 2014-12-04 nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m. ploto normą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad, remiantis bylos duomenimis, 8 gyvenamoji patalpa yra 17,90 kv. m. ploto, o pareiškėjas nurodo, kad joje buvo įrengta 8 miegamųjų vietų, taigi, asmeniui tenkanti ploto norma buvo 2,2 kv. m. Tuo tarpu 3 patalpose plotas- 33,21 kv. m., pareiškėjo teigimu, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,07 kv. m. ploto. Konstatuotina, jog minimalaus ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 393 dienas.

Laikotarpiu nuo 2014-03-06 iki 2014-03-16 pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 5, kurios plotas 15,90 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,97 kv. m. ploto. Argumentų ar duomenų, paneigiančių šias atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, pareiškėjas nepateikė. Atsakovo atstovė nurodė, kad duomenys apie kamerų tipo patalpose buvusių asmenų skaičių yra pateikiami ginčo laikotarpiui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad patalpose veisėsi parazitai, buvo šalta, trūko vėdinimo, buvo įrengta per mažai kriauklių ir tualetų, virtuvėlėje neįrengtas vandens tiekimas, taip pat joje įrengta per mažai viryklių ir šaldytuvų, kamerose nebuvo šilto vandens, nesudaroma galimybė skalbti ir džiovinti drabužius. Taip pat nurodė, kad naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę, dušo patalpa buvo netvarkinga, nehigieniška. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %, oro temperatūra šiltuoju metų laiku - nuo 18 iki 28 laipsnių, šaltuoju – nuo 18 iki 22 laipsnių. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.). Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (64 p.).

Atsakovas nurodo, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus (b. l. 54), o dušinėje įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti.

Higienos normoje HN 76:2010 numatyta, kad karšto vandens tiekimo sistema įrengiama sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (27 p.), tačiau nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju, kamerose ar virtuvėje), išskyrus išvardintas, turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl vandens tiekimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. ir 5.10. punktai numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms - ir virtuvėlė. Virtuvės įrenginių kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139. Minėtose normose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų bendrabučio gyvenamųjų patalpų virtuvėlėse turi būti 1 šaldytuvas, o tikslus viryklių kiekis nenurodytas, jis nustatomas pagal reikmę. Kaip minėta, pats pareiškėjas nurodė, jog virtuvė pataisos namuose yra įrengta, joje yra viryklė, o maistui laikyti skiriami du šaldytuvai. Teismo vertinimu, Pravieniškių PN nuteistiesiems suteikiama pakankamai vietos maisto produktams susidėti bei gaminti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti.

Teik teismo posėdžio metu, tiek pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymoje (b. l. 54) atsakovo atstovas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose yra įrengta centrinio šildymo sistema, kuri nuolat palaiko tinkamą oro temperatūrą. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpose buvo šalta, tačiau, teismo vertinimu, neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo tiksliai paaiškinti, kokia neturtinė žala jam kilo dėl skunde nurodomų aplinkybių. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir neindividualizavo skunde nurodomų aplinkybių dėl tualetų ir praustuvių trūkumo, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir yra nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Pats pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog į Visuomenės sveikatos centrą ginčo laikotarpiu nesikreipė.

Nors pareiškėjas skundžiasi nešvara gyvenamosiose patalpose, teismas atkreipia dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Byloje pateiktame Pravieniškių PN direktoriaus 2011-07-20 įsakymu Nr. V-416 patvirtintame Pravieniškių PN gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše (b. l. 25-26) 6 punkte nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje patalpoje gyvenantys nuteistieji. Taigi, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl nešvaros patalpose bei nehigieniškos patalpų būklės atmestini, kaip nepagrįsti.

Atsakovas pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 40-42), pagal kurią įstaigoje reguliariai atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai, fiksuojami Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (b. l. 57-74). Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose, kadangi savo argumentams pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog dušu galėdavo naudotis tik kartą per savaitę. Higienos normoje HN 76:2010 numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui tokia galimybė nebuvo suteikta. Atsakovo atstovas pateikia Dušų, kirpyklos ir skalbyklos darbo grafiką (b. l. 39), iš kurio matyti, kad kiekvienam būriui skirtingomis savaitės dienomis yra skiriamas laikas maudytis duše. Pats pareiškėjas patvirtina, jog tokia teisė jam buvo suteikiama, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namuose jam nebuvo sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti drabužius. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, jog nuteistiesiems sudaroma galimybė išsiskalbti drabužius maudymosi duše metu. Prausyklos patalpose įrengta skalbimo mašina, džiovykla, taip pat drabužiams džiovinti skirta vieta įrengta pataisos namų kieme. Be to, kartą per savaitę nuteistųjų drabužiai skalbiami centralizuotai. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas Dušų, kirpyklos ir skalbyklos darbo grafikas (b. l. 39), kuriame pažymėta, jog nustatytu laikus nuteistieji gali priduoti skalbinius į skalbyklą, nurodytas skalbyklos darbo laikas. Pareiškėjas tik abstrakčiai pažymėjo, kad jam nesudaroma galimybė skalbti drabužius, tačiau nenurodė, kodėl jam galimai nebuvo leidžiama naudotis skalbimo mašina ar priduoti drabužius į skalbyklą. Tokių duomenų byloje nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjas minėtų aplinkybių nedetalizavo, taip pat nenurodė, kodėl, pataisos namuose esant įrengtai skalbyklai ir skalbimo mašinai, jomis nesinaudojo, o buvo priverstas skalbti drabužius po šaltu vandeniu. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertina kaip valingą ir sąmoningai pasirinktą elgesio variantą, kuris nesudaro pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Pareiškėjas taip pat visiškai nepagrindė ir neindividualizavo dėl to jam galimai kilusių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio teismas laiko neatsiejamai susijusiais su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertina juos kaip šio pažeidimo dalį (žr., pvz., LVAT 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinės patalpų būklės ir kitų netinkamų buities sąlygų, išskyrus jau minėtą pripažintą pažeidimą dėl minimalaus ploto normos neužtikrinimo, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia paties pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 393 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto patalpose.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 30 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, diskomfortu. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą dėl išgyvenimų, susijusių su kalinimo sąlygomis (b. l. 28). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pastebėtina, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio byloje, kurioje pareiškėjo teisė į minimalų bendrabučio tipo patalpos plotą buvo pažeista 444 paras (teko nuo 2,26 kv. m. iki 2,61 kv. m.), pareiškėjui buvo priteista 230 Eur neturtinei žalai atlyginti (LVAT 2017-01-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3100-502/2016). Nagrinėjamu atveju, įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinę tarnybą ar Sveikatos priežiūros tarnybą dėl ginčo dalyko sukeltų pasekmių, taip pat nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, įvertinus tai, kad pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamajame kambaryje turėjo būti tik nakties metu, nenustačius jokių kitų kalinimo sąlygų pažeidimų, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 190 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž.Š. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti Ž.Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 190 Eur (šimtą devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Urbonienė