Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-05 · Administracinė byla Nr. I-5771-790/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-05
Bylos Nr.
I-5771-790/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00417-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Pareiškėjas
L. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5771-790/2016Proceso Nr. 3-61-3-00417-2016-4Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, dalyvaujant pareiškėjui L. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas L. V. skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nuo 2014-02-17, kuomet atvyko į Vilniaus pataisos namus, yra patalpintas į kamerų tipo patalpas, jam suteiktas buvimo gryname ore (pasivaikščiojimo kiemelyje) laikas yra nuo 18 iki 20 val. Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo jokio apšvietimo, todėl buvimo gryname ore laiku, ypač žiemos metu, buvo tamsu. Jis ne kartą kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją, prašydamas išspręsti minėtą problemą, padavė rašytinius prašymus 2015-10-20 ir 2015-10-23, tačiau jo rašyti prašymai dingdavo. 2016-01-07 gavo raštą iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuriame nurodyta, kad jis nesikreipė dėl netinkamo apšvietimo į pataisos įstaigos administraciją. Minėtame rašte buvo nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Vilniaus pataisos namuose yra apšviesti bendru teritorijos apšvietimu, tačiau tai netiesa. Pareiškėjas teigė, kad vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį jis dažnai patyrė kitų nuteistųjų ir kartais pareigūnų patyčias, tai jam sukėlė nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, depresiją, dėl to vartojo antidepresantus. Nurodė, kad patirti dvasiniai sukrėtimai neigiamai paveikė jo sveikatą, todėl prašė teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–9) su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas nuo kitų nuteistųjų yra izoliuotas remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio 6 dalimi, jis atlieka bausmę kamerų tipo patalpos sąlygomis. Jam sudarytas individualus pasivaikščiojimo gryname ore grafikas. Pareiškėjas turi galimybę kasdien pasivaikščioti gryname ore nuo 18.00 val. iki 21.30 val., o šeštadieniais iki 22.30 val. Pažymėjo, kad nuteistųjų teisę pasivaikščioti gryname ore reglamentuoja BVK 103 straipsnis, o nuteistųjų, laikomų kamerų tipo patalpose, laikymo sąlygas reglamentuoja BVK 145 straipsnis. Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, kuriose nėra numatyta papildomų reikalavimų, keliamų pasivaikščiojimų kiemelių apšvietimo įrengimui, o kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemeliai yra apšviesti bendru teritorijos apšvietimu, kurio nuteistiesiems visiškai pakanka. Pareiškėjo skunde pateikiami abstraktaus pobūdžio pamąstymai, nepagrįsti jokiais duomenimis. Visi gaunami nuteistųjų rašytiniai prašymai ir skundai yra registruojami registracijos žurnale. Laikotarpiu nuo 2015-10-20 iki 2015-10-23 nėra jokios informacijos apie pareiškėjo teiktus raštus. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl prašo jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundo reikalavimus palaikė, prašė juos tenkinti. Teigė, kad teikė prašymus 2015 m. spalio 20 ir 23 dienomis, bet jie dingo. Nurodė, kad lempos, kurios yra įrengtos pataisos namų bendrojoje teritorijoje, šviečia, tačiau kiemeliuose įrengti stogeliai ir grotos, todėl į juos šviesa nepatenka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės neužtikrinus pareiškėjui tinkamo apšvietimo pasivaikščiojimų gryname ore metu ir patyrus kitų nuteistųjų ir pareigūnų patyčias vedant į pasivaikščiojimo kiemelius jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo Vilniaus PN metu.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Tačiau svarbu pažymėti, kad ši įrodinėjimo taisyklė nėra besąlyginė. Pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui nekyla, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galbūt padarytą pažeidimą (LVAT 2015-10-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015). Hipotetinio (deklaratyvių teiginių, nesietinų su konkrečiomis, apibrėžtomis individualiomis aplinkybėmis) pobūdžio svarstymų teismas nenagrinėja, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., LVAT 2013-08-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013-09-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN (2014-02-17) yra laikomas kamerų tipo patalpose BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, t. y. atsižvelgiant į paties nuteistojo rašytinį prašymą dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 235 punktas numato, kad nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas BVK 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, turi teisę kasdien ne mažiau kaip dvi valandas pasivaikščioti gryname ore. Kadangi pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka kamerų tipo patalpų sąlygomis būtent BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, jam sudarytas individualus pasivaikščiojimų gryname ore grafikas, jis turi galimybę kasdien pasivaikščioti gryname ore nuo 18 val. iki 21.30 val. (šeštadieniais iki 22.30 val.) (b. l. 7).

Pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti, tačiau teigia patyręs neturtinę žalą dėl to, kad jam paskirtų pasivaikščiojimų metu Vilniaus PN įrengtuose pasivaikščiojimo kiemeliuose žiemos metu būdavo tamsu, nes juose neįrengta jokio apšvietimo.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus pataisos namuose ginčo laikotarpiu reglamentavo Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (redakcija, galiojusi nuo 2011-06-19 iki 2016-01-28) (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Pagal minėtų taisyklių 18 punktą pasivaikščiojimo kiemai įrengiami pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19–21 punktus pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, taikomus pataisos namams, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. Nr. V-908, įsigaliojusi nuo 2015-11-01 (toliau – HN 134:2015). Šios higienos normos 14 punktas nustato tik gyvenamųjų patalpų dirbtinės apšvietos reikalavimus, o pasivaikščiojimo kiemų dirbtinės apšvietos reikalavimų nereglamentuoja. Tokie reikalavimai nebuvo nustatyti ir iki 2015-11-01 galiojusioje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) (toliau – ir HN 76:2010).

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistiesiems vaikštant pasivaikščiojimo kiemuose tamsiu paros metu užtenka įrengto bendro teritorijos apšvietimo, pateikė į bylą Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukas (b. l. 89-90). Iš šių nuotraukų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemai apšviečiami bendrojoje teritorijoje įrengtais šviestuvais. Pasivaikščiojimo kiemai nėra visiškai uždengti – įrengti stogeliai, apsaugantys nuo kritulių, todėl, atsižvelgiant į įrengtų apšvietimo lempų kiekį ir išdėstymą, konstatuotina, kad į pasivaikščiojimo kiemus tamsiu paros metu patenka dirbtinis apšvietimas iš bendrosios pataisos namų teritorijos. Tai, kad bendrojoje Vilniaus PN teritorijoje įrengtos apšvietimo lempos šviečia, teismo posėdžio metu patvirtino ir pareiškėjas. Teisės aktuose nesant reglamentuotų konkrečių dirbtinės apšvietos rodiklių, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų neįrengus atskiro apšvietimo pasivaikščiojimo kiemams, kadangi teisės aktai nenustato tokios pareigos. Nors pareiškėjas teigia, kad neturtinė žala jam kilo dėl neužtikrinto tinkamo apšvietimo per pasivaikščiojimus gryname ore tamsiu paros metu, tačiau jis nepateikė į bylą jokių įrodymų apie tai, kad prašė nustatyti jam individualų pasivaikščiojimų gryname ore grafiką kitu (šviesiu) paros laiku ir tokia galimybė jam nebuvo sudaryta.

Pareiškėjas teigia, kad dėl apšvietimo problemų sprendimo buvo kreipęsis 2015-10-20 ir 2015-10-23 prašymais, bet šie prašymai dingo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į Vilniaus PN direktorių su įvairaus pobūdžio prašymais, tačiau iš pateikto į bylą Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų pataisos namų direktoriui, registro (b. l. 76-81) matyti, kad 2015-10-20 ir 2015-10-23 prašymų pateikta nebuvo. Pareiškėjas 2015-12-04 skundu buvo kreipęsis į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktorių dėl Vilniaus PN pareigūnų veiksmų neužtikrinant jam tinkamo apšvietimo pasivaikščiojimų metu tamsiu paros metu (b. l. 84). Pagal BVK 183 straipsnį Kalėjimų departamento direktorius ikiteismine tvarka nagrinėja skundus dėl viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmų ir sprendimų, o Kalėjimų departamento priimti sprendimai išnagrinėjus skundus ikiteismine tvarka skundžiami administraciniam teismui. Minėtas pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas ir jam pateiktas Kalėjimų departamento 2016-01-07 raštas Nr. 2S-94, kuriame nenustatyta pažeidimų įrengiant Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemų apšvietimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas BVK nustatyta tvarka neskundė nei šio Kalėjimų departamento atsakymo, nei kitų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų ar neveikimo, taip pat ir dėl galimai dingusių 2015-10-20 ir 2015-10-23 jo prašymų.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė patyręs kitų nuteistųjų ir pareigūnų patyčias vedant jį į pasivaikščiojimo kiemelius, bet šių aplinkybių nedetalizavo ir į bylą nepateikė jokių įrodymų apie tai. Iš bylos duomenų nematyti, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamų Vilniaus PN pareigūnų ar kitų nuteistųjų elgesio, patyčių jį vedant į pasivaikščiojimo kiemus. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl šių aplinkybių laiko neįrodytais ir neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo ir neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų šiuo aspektu.

Teismo vertinimu nėra pagrindo konstatuoti ir neturtinės žalos padarymo pareiškėjui fakto. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Vilniaus PN kameros tipo patalpose buvo apgyvendintas jo paties prašymu, dėl to ginčo byloje nėra. Nors pareiškėjas teigia, kad dėl skunde nurodytų pažeidimų patyrė nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, kurie gali išsivystyti į psichologinę ligą ir jis priverstas vartoti antidepresantus, iš pateiktos į bylą jo asmens sveikatos istorijos matyti, kad jis jau 2013 m. rugsėjo mėnesį, t. y. dar iki 2014-02-17 atvykstant į Vilniaus PN, žalojosi (b. l. 27), o 2013-11-19 kreipėsi dėl migdomųjų skyrimo (b. l. 28).

Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisės pažeidimu padarytos žalos), pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo L. V. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras