Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 1 d. už 2007-12-19 vagystę ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d. paskirta bausmė iš dalies pridėta prie 2005-12-20 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies ir galutinė bausmė V. M. nustatyta – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 19 d. apie 1 val., būdamas A. L. namuose Radviliškio rajone, (duomenys neskelbtini), iš namo sandėliuke buvusių dviejų batų slapta pagrobė svetimus, A. L. priklausančius, pinigus – 1170 Lt, tuo nukentėjusiajam A. L. padarydamas 1170 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo sušvelninti jam paskirtą 2 metų 6 mėnesių bausmę 6 mėnesiais. Skunde nurodė, kad prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, prašo atsižvelgti į nukentėjusiojo nuomonę, kuris jam atleido ir siūlė į kalėjimą nesodinti, kad charakterizuojamas teigiamai ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, skunde nurodo, kad pats nukentėjusysis elgėsi neapdairiai, ko pasėkoje jis rado pinigus ir susigundė juos pavogti. Taip pat skundu prašoma paneigti tai, jog yra recidyvistas, nes tokiu nebuvo pripažintas ankstesniu teismo nuosprendžiu.

Nuteistojo V. M. gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo atmesti V. M. apeliacinį skundą.

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų įvertino surinktus įrodymus. Teismas pagrįstai pripažino V. M. kaltu ir nuteisė pagal BK 178 str. 1 d. Pats apeliantas iš esmės neginčija savo kaltės, tačiau prašo sušvelninti jam paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, už inkriminuotą nusikalstamą veiką skirdamas nuteistajam V. M. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str., atsižvelgė į visas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Apylinkės teismas įvertino tai, kad apeliantas visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ką pripažino V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, atsižvelgė į pozityvią nukentėjusiojo poziciją nuteistojo atžvilgiu ir į tai, kad V. M. charakterizuojamas teigiamai. Visos paminėtos aplinkybės apibūdina apeliantą teigiamai ir apylinkės teismas, skirdamas bausmę už A. L. turto vagystę, į jas atsižvelgė, todėl dar sykį atsižvelgti į tas pačias aplinkybes nėra teisinio pagrindo.

Teismas, individualizuodamas bausmę kaltininkui, atsižvelgia ne į atskiras, o į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, vadinasi, ir į nusikaltimų recidyvą. Nusikaltimų recidyvas yra tuomet, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o toks asmuo laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad naują tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, V. M. padarė neatlikęs 2 metų 1 mėnesio 3 dienų laisvės atėmimo bausmės (b. l. 75), paskirtos Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu (b. l. 81-82), kuriuo buvo subendrintos Zarasų rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d., 2005 m. rugsėjo 19 d. ir 2005 m. sausio 12 d. nuosprendžiais paskirtos bausmės už tyčinius apysunkius (BK 178 str. 2 d.) ir vieną sunkų nusikaltimą (BK 180 str. 2 d.). BK 97 str. 1 d. numato, kad turinčiais teistumą laikomi už tyčinius nusikaltimus nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kaip buvo minėta, V. M. naują tyčinį nusikaltimą padarė būdamas nuteistas už tyčinį nusikaltimą ir neatlikęs nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, vadinasi, turėdamas neišnykusį teistumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai jį įvardino recidyvistu. Recidyvistas yra asmuo, keliantis didesnį pavojų visuomenei ir tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.), todėl apylinkės teismas pagrįstai skyrė griežčiausią iš BK 178 str. 1 d. numatytų bausmių.

Skundu nuteistasis, komentuodamas savo nusikalstamą poelgį, apeliuoja į nukentėjusiojo neapdairų elgesį, ko pasėkoje jis rado pinigus ir susigundė juos pagrobti. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į minėtą aplinkybę, tačiau, kolegijos nuomone, jos pagrįstai nepripažino V. M. atsakomybės lengvinančia (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusysis priėmė pas save į namus gyventi V. M.. Nukentėjusysis savo pinigus, kuriuos vėliau radęs pavogė nuteistasis, paslėpė savo namuose. Toks nukentėjusiojo elgesys negali būti įvardijamas nei kaip provokuojantis, nei kaip rizikingas – skatinantis kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Kaip buvo minėta, nukentėjusysis savo turtą slėpė, vadinasi, norėjo išsaugoti, rūpinosi savo turto saugumu. Tai, kad V. M. atrado, kur pinigai buvo paslėpti, negali būti aplinkybė, apibūdinanti objektyvią nusikalstamos veikos padarymo prielaidą, todėl tai nepripažintina V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 str. 2 d. nuostatomis, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) ją sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Skirdamas bausmę V. M., apylinkės teismas BK 61 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgęs į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, į nustatytą vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, pagal BK 178 str. 1 d. paskyrė laisvės atėmimo bausmę gerokai mažesnę nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis (vidurkis 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Taigi, kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką nėra aiškiai per griežta.

Kaip buvo minėta, A. L. turto vagystę V. M. padarė neatlikęs 2 metų 1 mėnesio 3 dienų ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Tokiu atveju, kaip numato BK 64 str., nauju nuosprendžiu paskirta bausmė turi būti subendrinta su neatlikta bausme. Pirmosios instancijos teismas BK 64 str. nuostatų nepažeidė ir prie neatliktos laisvės atėmimo bausmės pridėjo mažiau nei pusę laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už naujai padarytą nusikaltimą. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta ir jos mažinti, kaip prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.