Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-01-23 · Administracinė byla Nr. eA-674-261/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-10-12Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-01-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-23
Bylos Nr.
eA-674-261/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02172-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Stasys Gagys (pran.)
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
Pareiškėjas
A. B.
Trečiasis asmuo
Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė, „Freshtravel“
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-674-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02172-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas), 554,17 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. lapkričio 4 d. ji ir K. B. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius) sudarė kelionės sutartį. Kelionė turėjo įvykti 2015 m. vasario 14 d., tačiau neįvyko dėl 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbto Kelionių organizatoriaus nemokumo. Pareiškėja už kelionę Kelionių organizatoriui sumokėjo 1 998 Lt sumą (582,85 Eur). Dalis sumokėtų pinigų, t. y. 28,68 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) nurodymą pareiškėjai buvo grąžinta, tačiau 554,17 Eur suma liko negrąžinta.

3. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė (toliau – ir Valstybė) netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Dėl netinkamo teisinio reguliavimo ji patyrė žalą, kurią, jos nuomone, turi atlyginti Valstybė.

Šalies argumentai

4. Pareiškėja teismo posėdyje papildomai nurodė, kad dėl konvertavimo klaidos, keliais eurais turėtų būti pakoreguotas prašomos priteisti žalos dydis.

Atsiliepimas

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja kvestionuoja Turizmo įstatymą ir Seimo (kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 2 dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sutartis, o ES institucijos nėra konstatavusios jokių Valstybės pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju Valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė ES teisės pažeidimą, už kurį Valstybei kyla atsakomybė. Nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjai patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, ir procesines palūkanas, nes neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – Valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai jos prašomo dydžio turtinę žalą. Pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsiliepime nurodė, kad skundas turi trūkumų, kurie turėjo būti pašalinti. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

9. Nurodė, kad pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Freshtravel“ atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė bylą spręsti iš esmės ir vadovaujantis Europos bendrijos bei Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais priimti byloje sprendimą.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjos A. B. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 549,98 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. birželio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja A. B., gimusi (duomenys neskelbtini), ir K. B., gimusi (duomenys neskelbtini), su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 4 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004170 (toliau – ir Sutartis) dėl kelionės į Hurgadą, kurios kaina 2 158 Lt. Pagal Sutartį pareiškėja 2014 m. spalio 30 d. pavedimu sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur). Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė UAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. lapkričio 17 d. dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų A. B. išmokėjo 28,68 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškėlė bankroto bylą, o 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjos A. B. 554,17 Eur kreditorinį reikalavimą įtraukė į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą. Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjai pagal Sutartį liko neišmokėta 549,98 Eur suma (578,66 Eur - 28,68 Eur).

13. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos, nes Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

15. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai turtinę žalą, nes Sutartis nepasirašyta, o mokėjimo pavedimai nepatvirtina, kad pareiškėja yra sumokėjusi Sutartyje nurodytą sumą. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Surinktus įrodymus įvertinus pagal vidinį įsitikinimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjai už kelionę pagal Sutartį negrąžinta pinigų suma yra 549,98 Eur (578,66 Eur - 28,68 Eur), todėl atsakovo teiginius, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai turtinę žalą, teismas atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, o pastarajai tapus nemokiai, numatyta kelionė nebuvo suorganizuota. Vadovaujantis Turizmo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva, nustatytais nemokiu tapusio kelionių organizatoriaus padarytų nuostolių atlyginimo juos patyrusiems turistams mechanizmais, pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už kelionę sumokėta suma (578,66 Eur), o tik mažoji jos dalis, t. y. 28,68 Eur, todėl pareiškėjai už kelionę pagal Sutartį negrąžinta pinigų suma – 549,98 Eur (578,66 Eur - 28,68 Eur) laikytina jos patirtais nuostoliais. Taigi Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjai būtų atlyginti visi jos dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo patirti nuostoliai.

17. Teismas, įvertinęs ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nurodytas nuostatas, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatavo, kad juo Valstybė perkėlė Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Nepaisant to, nagrinėjamu atveju, susidarė tokia situacija, kad Kelionių organizatorius ginčo laikotarpiu tapo nemokus, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų. Taigi, nagrinėjamu atveju, Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas buvo nepakankamas, juo neužtikrintas realus visų pinigų, kuriuos Kelionių organizatoriui sumokėjo pareiškėja, grąžinimas jam tapus nemokiu. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos atžvilgiu Sutarties sudarymo dieną galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Valstybė pagrindinio Direktyvos tikslo nepasiekė. Teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog šiuo konkrečiu atveju Valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

18. Teismas kritiškai vertino atsakovo ir Departamento poziciją, kad dėl visų neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo turi būti sprendžiama pareiškėjai reiškiant reikalavimus bankroto byloje, todėl ji neturi teisės į žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus.

19. Teismas, įvertinęs nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis ES teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančio Teisingumo Teismo suformuota praktika, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama pareiškėjos teisės į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionės organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti, todėl pareiškėjai iš Valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos priteisė 549,98 Eur turtinės žalos atlyginimui ir 5 proc. dydžio metines palūkanas.

III.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

21. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai nurodo, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

22. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Sutartyje nustatytą reglamentavimą bei peržengdamas teisės aktuose nustatytas kompetencijos ribas, nesant Komisijos arba ESTT atitinkamo sprendimo, visiškai nepagrįstai konstatavo, kad valstybė, kaip ES narė, neužtikrino ir neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, taip pat, kad Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo nepakankamas pasiekti pagrindinį Direktyvos tikslą, kad valstybė yra padariusi pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė, todėl ši teismo išvada negali būti laikoma teisėtu pagrindu iš valstybės priteisti pareiškėjos naudai turtinę žalą.

23. Akcentuoja, kad teismas, pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, sprendime įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo (kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą.

24. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visumą sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjos naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai.

25. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog į bylą pateiktų įrodymų pakanka priimti sprendimą patenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo Pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jos ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta, kadangi ji nėra pasirašyta. Pareiškėja pervedė 578,66 Eur (1 998 Lt) į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą. Pažymi, kad yra visiškai neaišku kokiu pagrindu 578,66 Eur (1 998 Lt) suma buvo pervedama į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo pagal Paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis, Paslaugų sutartyje Cherry Media LT, UAB nėra nurodyta kaip kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ agentė (Paslaugų sutartyje UAB „Freshtravel“ agente yra nurodyta Plius Travel), taip pat iš byloje esančių įrodymų nežinomi ir kiti pinigų pervedimo Cherry Media LT, UAB pagrindai. Be to, 2014 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodyme Nr. 496 nurodyta mokėjimo paskirtis „Beta.lt order#(414723563)“ neįrodo, jog buvo sumokėta už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, bei, kad buvo sumokėta pagal Paslaugų sutartį. Pažymėtina ir tai, kad minėtas mokėjimas yra atliktas 2014 m. spalio 30 d., t. y. anksčiau nei Paslaugų sutartyje nurodyta Paslaugų sutarties sudarymo data (2014 m. lapkričio 4 d.). Taigi, 2014 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodymas Nr. 496 negali būti laikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad pareiškėja pervedė 578,66 Eur (1 998 Lt) UAB „Freshtravel“ naudai, taip pat, kad realiai tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta Paslaugų sutartis.

26. Atsakovas pažymi, kad Ergo Insurance SE Lietuvos filialas nebuvo Paslaugų sutarties šalimi, be to, draudimo išmokos išmokėjimas pareiškėjai pats savaime nepatvirtina, jog pareiškėja ir UAB „Freshtravel“ buvo sudariusios ar išreiškusios valią sudaryti Paslaugų sutartį. Iš į bylą pateiktų įrodymų neaišku, dėl kokių UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (neaišku kokiu pagrindu buvo atsiradę UAB „Freshtravel“ įsipareigojimai, taip pat nenurodyti sutarties rekvizitai) draudimo išmoka buvo išmokėta. Akcentuoja, kad vadovaujantis ABTĮ 1 bei 4 straipsniais, administraciniai teismai, išnagrinėtose bylose priimdami sprendimus nėra saistomi privačių juridinių asmenų (nagrinėjamu atveju - draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialo) sprendimais. Tai, kad pareiškėjos finansinis reikalavimas yra įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių reikalavimų sąrašą, neatleidžia pareiškėjos nuo pareigos pagrįsti skundo reikalavimus.

Atsiliepimas

27. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas 554,17 Eur sumai. Todėl sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo - pagal Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal teismo sprendimą. Teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjai gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „FreshtraveI“ nemokumo. Todėl teismas, nustatęs, kad UAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skunde pareiškėja prašo priteisti iš valstybės, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek ir iš valstybės. Sprendimo įsiteisėjimo atveju, jis būtų vykdomas valstybės biudžeto lėšomis, tokiu būdu būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

28. Pareiškėja A. B. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Atsiliepimas

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.

30. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismui 2017 m. liepos 5 d. atsiliepime Departamentas nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines UAB „Freshtravel“, kaip kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

31. Byloje ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjos teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė jai iš atsakovo 549,98 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2017 m. birželio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

33. Atsakovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kt.).

37. Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

38. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

39. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

Žemesnės instancijos teismas

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C?106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C?400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

42. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C?403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

44. Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad ES teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Kitaip tariant, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

46. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje Direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

48. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

49. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314/EEB garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

50. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjos apmokėjimu už kelionę į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą, pažymi, kad iš byloje esančio banko sąskaitos išrašo matyti, jog pinigai buvo sumokėti pagal beta.lt užsakymą. Mokėjimas už kelionę į Egiptą (Hurgadą) atliktas 2014 m. spalio 30 d. Paslaugų teikimo sutartis su kelionės organizatoriumi sudaryta 2014 m. lapkričio 4 d., teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjos sumokėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo išmoka pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Todėl atsakovo šiuo klausimu nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

51. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, pažymi, jog būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

52. Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo 2014 m. lapkričio 4 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartimi Nr. PT004170, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysGintaras KryževičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė