Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V.L. ir D.J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo

V.L. nuteistas pagal LR BK 253 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 260 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 metams. Vadovaujantis BK 63 str., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 1 (vienam) mėn., bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

D.J. nuteistas pagal LR BK 260 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str., konfiskuoti mobilaus ryšio telefonai ,,Nokia 3310“ ir ,,Nokia 6110“ su kortelėmis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V.L. nuteistas už tai, kad 2004 m. birželio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas tam leidimo, įgijo ir laikė didelį kiekį šaudmenų – 61 vnt. 7,62 mm kalibro pistoletui TT skirtų šovinių, kuriuos 2004 m. birželio 2 d. gabeno Vilniaus miesto gatvėmis iki Vilniaus raj. Zujūnų km., Buivydiškių gt. 40 esančios maisto prekių parduotuvės. 2004 m. birželio 3 d., apie 9 val. 30 min., prie tos pačios parduotuvės, jis, būdamas iš anksto pažadėjęs, minėtus 61 vnt. šovinių už 170 Lt pardavė pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį Nr. S2-41S veikusiam asmeniui, vardu ,,Jura“.

Be to, V.L. ir D.J. nuteisti už tai, kad 2004 m. birželio 16 d., veikdami bendrininkų grupėje, Vilniaus miesto ribose, turėdami tikslą parduoti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 37,436 gramų (19%) metamfetamino, buvusio nenustatytos kilmės milteliuose. Įgytą metamfetaminą jie tą pačią dieną, turėdami tikslą parduoti, neteisėtai gabeno miesto gatvėmis automobiliu (duomenys neskelbtini), iki Vilniaus m. Ozo gt. 25 esančio prekybos centro ,,Akropolis“. Ten, automobilių stovėjimo aikštelėje, V.L., D.J.i jo laukiant sutartoje vietoje, iš automobilio ,,Fiat Tipo“ salono paėmė atsivežtą pakelį, kuriame buvo 37,436 gramų metamfetamino, įsėdo į pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį Nr. S2-41S veikusio asmens, vardu ,,Jura“, automobilį ir nurodytas psichotropines medžiagas už 3500 Lt pardavė šiam asmeniui.

Nuteistasis V.L. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir neteisingas dėl keleto priežasčių. Visi byloje jį apkaltinantys įrodymai surinkti operatyviniais metodais. Tačiau teismas nesiaiškino tų metodų bei nusikalstamos veikos imitavimo modelio taikymo teisėtumo ir šių klausimų nuosprendyje neaptarė. Taip pat neapsvarstė ir tokiu būdu gautų duomenų galimumo laikyti įrodymais, kaip to reikalauja BPK 20 str. 4 d. Tuo tarpu iš bylos matosi, kad tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu buvo provokaciniai. 2003 m. gruodžio 22 d. jo atžvilgiu buvo pradėta operatyvinio stebėjimo byla, tačiau teismas neįvardijo jos pradėjimo pagrindų, be to jis ir gynėjas negalėjo susipažinti su tos bylos dokumentais. 2004 m. gegužės 5 d. sankcionuoto nusikalstamos veikos imitacijos modelio Nr. S2-41S taikymo teisėtumas bei pagrįstumas irgi nebuvo apsvarstytas. BPK 159 str. nurodoma, kad imituoti nusikalstamus veiksmus galima prašyti teismo leidimo tik tuo atveju, kai prokuroras iš asmens gauna informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą. Tuo tarpu pagal operatyvinės veiklos įstatymo 12 str. užtenka tik duomenų, pagrindžiančių būtinumą taikyti nusikalstamos veikos imitacijos modelį. Tų duomenų pakankamumo klausimą šiuo atveju sprendžia modelį sankcionuojantis prokuroras. Tačiau šioje byloje su pareigūnų turėtais duomenimis gynyba negalėjo susipažinti net teisme ir tai buvo esminis jo teisės į gynybą pažeidimas. BPK 7 str. 2 d., 44 str. 5 d. ir 301 str. 1 d. įtvirtina kaltinimo ir gynybos lygias teises teikti įrodymus bei dalyvauti juos tiriant ir įpareigoja teismą nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl byloje negali būti įslaptintos informacijos, išskyrus BPK 202 str. numatytą atveją. Tais atvejais, kai duomenys gaunami naudojant nusikalstamos veikos imitavimo modelį, tų duomenų patikrinimas turėjo vykti BPK XXI skyriuje nustatyta tvarka, apie tai išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 9 d. konsultacijoje. Bylą išnagrinėjęs teismas šių reikalavimų nesilaikė. Jo atžvilgiu pradėjus operatyvinio sekimo bylą, jį susirado asmuo, vadinamas Lavrentijumi, kuris pradėjo jam siūlyti įsitraukti į nusikalstamą veiklą, t.y. gauti ir parduoti jam ginklų, šovinių, narkotikų, vogtų daiktų, netikrų dokumentų. Jis atsisakė tai daryti, bet Lavrentijus jį supažindino su kitu asmeniu, vadinamu Eimiu, kuris ir vėl ėmė jam siūlyti tą patį. Jis dar kartą atsisakė. Dar vėliau Eimis jį supažindino su asmeniu, vadinamu Jura. Teismas nuosprendyje neteisingai nurodo, kad tai jis pats Jurai siūlė pirkti ginklus, šovinius, narkotikus ir vogtų mašinų detales. Iš tikrųjų šių daiktų iš jo prašė Jura. Tuo metu jis su žmona nedirbo, turėjo tris vaikus, todėl jis pasidavė nurodytų asmenų (jo nuomone, policijos agentų) įkalbinėjimams. Jų skatinamas jis pardavė Jurai šovinius. Po to Jura toliau prašė gauti narkotikų. Taigi, nors policijos tikslas, vykdant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, jau buvo pasiektas, tačiau operatyviniai veiksmai buvo tęsiami toliau, o ikiteisminis tyrimas nepradedamas. Visi veiksmai, atlikti atsiradus pagrindui pradėti ikiteisminį tyrimą, turėjo būti vertinami provokaciniais, tačiau teismas to nepadarė. Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 d. ir BPK 159 str. 3 d. asmenis provokuoti atlikti nusikalstamus veiksmus draudžia. O vadovaujantis BPK 20 str. 4 d. nuostatomis, tokiais veiksmais gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais. Tokių duomenų panaudojimas teisminiame procese pažeidžia ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. garantuotą teisę į teisingą procesą, tokios nuostatos laikosi Europos žmogaus teisių teismas. Byloje nėra duomenų, kas sankcionavo telefoninių pokalbių klausymąsi ir slaptą jo sekimą, o nesant tokių duomenų, šie veiksmai turėjo būti laikomi neteisėtais. Teismas nesvarstė bei nevertino ir kitų gynybos nurodytų procesinių pažeidimų. Dauguma byloje atliktų operatyvinių veiksmų buvo vykdomi dalyvaujant įslaptintam liudytojui, kurio parodymų vertė yra abejotina. Be to, vadovaujantis BPK 301 str. 2 d. nuostatomis, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti pagrįstas vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Taigi, nors formaliai jo veiksmuose yra nusikaltimų sudėtys, tačiau tie veiksmai buvo neteisėtų pačių pareigūnų veiksmų, kurstymo ir provokavimo išdava.

Pripažinęs jį kaltu pagal BK 253 str. 2 d., teismas padarė išvadą, kad parduotų 61 vnt. šovinių kiekis buvo didelis, tačiau šios išvados nuosprendyje nemotyvavo. Tuo tarpu Lietuvos AT 2003 m. spalio 23 d. konsultacijoje išaiškinta, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 253 str. 2 d. teismai turi įvertinti ne tik kiekybinį dydį, bet ir kokybines šaudmenų charakteristikas. Byloje užfiksuotuose jo ir Juros pokalbiuose, taip pat įslaptinto liudytojo parodymuose minima, kad šoviniai buvo seni, pageltę, o kulkos judėjo tūtelėse. Atliekant šaudmenų tyrimą buvo iššauta tik 10 šovinių, todėl išlieka abejonė, ar likę šoviniai buvo tinkami šaudymui. Todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 253 str. 1 d., o ne pagal šio straipsnio 2 d. Be to, šovinius ir narkotines medžiagas jis pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Realios grėsmės nusikaltimo objektui nebuvo, nes tuo metu policijos pareigūnai kontroliavo jo veikas nuo pradžios iki galo, jie galėjo kontroliuoti tiek šaudmenų bei narkotinių medžiagų įgijimą, tiek jų gabenimą ir pardavimą. Tai reiškia, kad jo veikos turėjo būti vertinamos tik kaip pasikėsinimas ir papildomai kvalifikuotos pagal BK 22 str. Teismas turėjo pripažinti, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, todėl turėjo taikyti BK 62 str. ir paskirti švelnesnę, negu numato įstatymas, bausmę. Prašo teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nesant tokios galimybės, prašo jo veiką iš BK 253 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 253 str. 1 d., taikyti jo atžvilgiu BK 62 str. ir paskirti bausmę švelnesnę, negu numatyta įstatyme.

Nuteistasis D.J.s apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir neišsamiai, jis nuteistas nepagrįstai, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos pagrįstos ne įrodymais, o prielaidomis. Teismas nesilaikė Lietuvos AT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 išaiškinimų apie tai, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o jame teismas turi surašyti išsamius motyvus dėl kiekvienos nusikalstamos veikos ir dėl kiekvieno kaltinamojo, o patvirtinantys įrodymai išdėstomi pagal kiekvieną veiką atskirai. Tuo tarpu šioje byloje teismas nenurodė nei kuo konkrečiai pasireiškė jo dalyvavimas nusikaltimo padaryme, nei kokius nusikalstamus veiksmus atliko jis asmeniškai. Motyvuojamoje nuosprendžio dalyje nenurodyti įrodymai, kurie betarpiškai pagrįstų konkrečiai jo nusikalstamos veikos buvimą. Nuosprendyje teismas jo ir V.L. kaltę pagrindė bendrais įrodymais išdėstydamas jų pačių, liudytojų V.G., V.M., V.K. ir įslaptinto liudytojo Nr. 21 parodymus bei aprašęs bylos dokumentus. Iš to buvo padaryta išvada, kad šie įrodymai patvirtina ir jo kaltę. Tuo tarpu jis visada nuosekliai tvirtino, kad psichotropinių medžiagų nei pats vienas, nei su V.L. neįgijo ir negabeno. Su V.L. buvo pažįstamas ir juos siejo dalykiniai ryšiai perparduodant čiužinius, benziną ir kitus daiktus. Jis buvo davęs V.L. turimų parduoti čiužinių sąrašą ir jie tarėsi dėl galimų pirkėjų paieškos. Apie tai jis ir kalbėjo su V.L. telefonu. Narkotikų niekada nepirko, jų neturėjo ir nematė jų pas V.L. Pats V.L. irgi patvirtino, kad narkotikus jis įgijo, gabeno bei pardavė ne tik be jo pagalbos, bet ir jam apie tai nežinant. Liudytojai V.G., V.M. ir įslaptintas liudytojas Nr. 21 apie jo dalyvavimą įgyjant ir gabenant narkotines medžiagas nieko neparodė. Tuo tarpu liudytojas V.K. patvirtino jo nurodytas aplinkybes apie prekybą čiužiniais. Nuosprendyje aprašomi dokumentai irgi nesuteikia jokios informacijos apie jo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje. Asmens kratos metu pas V.L. rastas turimų parduoti čiužinių sąrašas tik patvirtina jo duotus parodymus. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą jo atžvilgiu lėmė tik operatyvinės veiklos metodais gauti duomenys, t.y. nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvio parodymai ir telefoninių pokalbių garso įrašai. Tačiau šiuos duomenis teismas nepagrįstai pripažino įrodymais. LR Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarime nurodoma, kad įslaptintų liudytojų parodymai negali būti vieninteliai ar lemiami įrodymai pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį. BPK 301 str. 2 d. irgi nurodoma, kad tokių liudytojų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Šioje byloje įslaptintas liudytojas Nr. 21 parodė, kad vakarėlio metu Zujūnuose V.L. jam sakė, jog narkotikais jis prekiauja su draugu, kurį pavadino ,,Jegoryčiumi“. Nors tokių įslaptinto liudytojo parodymų nepatvirtino nei V.L., nei garso įrašai, teismas tais parodymais vis tiek pagrindė nuosprendį. Pagal LR Operatyvinės veiklos įstatymo 3 str. 8, 9 p.p. reikalavimus, telekomunikacijų tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė bei jos fiksavimas reikalauja teismo sankcijos. Jo paties pokalbių telefonu kontrolė nebuvo teismo sankcionuota, todėl ir jo pokalbio telefonu su įslaptintu liudytoju fiksavimas buvo neteisėtas. Remdamasis šio pokalbio garso įrašu, teismas pažeidė įrodymų leistinumo principą. Tuo tarpu jo telefoniniai pokalbiai su V.L. yra tik neišbaigti pokalbiai ir padrikos frazės, kurių turinys nesuteikia jokios objektyvios informacijos ir gali būti vertinamas subjektyviai bei klaidingai. Jo nuomone, kaip tik todėl ir nebuvo prašoma teismo leidimo klausytis jo pokalbių. Jo ir V.L. telefoninių pokalbių įrašai negalėjo būti lemiamais jo kaltės įrodymais, savo išvadas teismas privalėjo pagrįsti ne prielaidomis, o įrodymų viseto analize. Kadangi jo dalyvavimas nusikaltimo padaryme neįrodytas, jis prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistieji V.L. ir D.J. bei jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras nuteistųjų V.L. ir D.J. apeliacinius skundus prašo atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Abiejuose apeliaciniuose skunduose dėstomus argumentus galima suskirstyti į kelias grupes. Nuteistasis D.J. ginčija patį savo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. V.L. nurodo, kad jo neteisėtus veiksmus išprovokavo operatyvinių tarnybų pareigūnai, nesutinka su jo veikų kvalifikavimu ir su paskirta bausme. Abu apeliantai skunduose dėsto argumentus dėl įrodymų leistinumo, įvairių procesinių įstatymų pažeidimų. Siekiant nuoseklaus apeliacinių skundų išnagrinėjimo, kolegija pirmiausia atsako į argumentus, susijusius su teismo nustatytomis faktinėmis nusikalstamų veikų aplinkybėmis.

Kad V.L. neteisėtai disponavo dideliu kiekiu šaudmenų, patvirtina ištirti nuteistojo ir liudytojų parodymai, policijos tarnybiniai pranešimai, apžiūrų ir techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai, taip pat specialisto išvados. Pats nuteistasis V.L. teisme dėl šio kaltinimo prisipažino. Jis parodė, kad 2004 m. pavasarį susipažino su asmenimis Lavrentijumi ir Eimiu, pastarasis jį vėliau supažindino ir su dar vienu asmeniu, vardu Jura. Pokalbių metu visi šie asmenys jo prašė gauti šovinių. 2004 m. pradžioje jis jau turėjo 61 vnt. šovinių, kuriuos iš nepažįstamo asmens buvo nupirkęs Vilniaus ,,Halės“ turgavietėje. 2004 m. birželio 2 d. ,,Akropolyje“ buvo susitikęs su Eimiu ir Jura, kalbėjosi apie šovinius ir kažkuris iš tų asmenų už juos sumokėjo jam 100 Lt avansą. Tos dienos vakare turėtus šovinius jis automobiliu nusivežė į Zujūnus, kur vyko pasilinksminimas. Kitą rytą ten pat Zujūnuose jis pardavė 61 šovinį Jurai, o šis sumokėjo jam trūkstamą 70 Lt sumą. Įslaptintas liudytojas Nr. 21 parodė, kad 2004 m. pavasarį Gariūnuose jis susipažino su asmeniu vardu Eimis. Ilgiau bendraujant, šis supažindino jį su V.L., jau prieš tai buvo pasakojęs, kad V.L. prekiauja šoviniais ir narkotikais. Vėliau, jau veikdamas kaip nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvis, buvo susitikęs su Eimiu ir V.L. ,,Akropolyje“. Tie asmenys kalbėjo apie narkotikus ir šovinius, o po to V.L. pats jo paklausė, gal jam ko nors reikia. Jis pasakė, kad pirktų šovinių. V.L. jam atsakė, kad turi 60 vnt. šovinių, kuriuos parduotų po 2,80 Lt už vienetą. Jam sutikus pirkti, V.L. prašymu, sumokėjo jam 100 Lt avansą. Tos dienos vakare su Eimiu ir V.L. linksminosi Zujūnuose. V.L. jam tą vakarą rodė šovinius. Jis juos apžiūrinėjo, reiškė pretenzijas dėl kokybės, bet V.L. jį visaip įtikinėjo ir garantavo, kad visi šoviniai yra geri. Kitą rytą jis papildomai sumokėjo V.L. 70 Lt ir šis pardavė jam 61 šovinį. Protokole apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus padaryta įrašyto pokalbio tarp įslaptinto liudytojo Nr. 21 ir V.L. stenograma. Iš jos matosi, kaip šie asmenys tariasi dėl šovinių pirkimo, kartu tuos šovinius apžiūrinėja, įslaptintas liudytojas (,,Jura“) sako, kad jam kyla įtarimų dėl tų šovinių kokybės, o V.L. visaip jį įtikinėja ir garantuoja, kad šoviniai kokybiški ir geri. Pas įslaptintą liudytoją Nr. 21 tą pačią dieną po šovinių pirkimo apžiūros metu buvo paimta dėžutė su 61 šoviniu. Specialisto išvadose nurodoma, kad visi 61 vnt. šių šovinių yra tinkami šaudymui šaudmenys – fabrikinės gamybos 7,62 mm kalibro šoviniai, skirti įvairių modelių pistoletams ir pistoletams-kulkosvaidžiams.

Visas šias aplinkybes pripažinęs, nuteistasis V.L. apeliaciniame skunde reiškia abejones dėl to, ar visi šoviniai tikrai buvo tinkami šaudymui. Jis remiasi savo paties ir įslaptinto liudytojo Nr. 21 parodymais apie tai, kad šoviniai buvo seni, pageltę, kai kurių kulkos judėjo gilzėse. Dar nurodo, kad specialisto tyrimo metu buvo iššauta tik 10 vnt. tų šovinių. Tokius apelianto argumentus kolegija atmeta. Pirmiausia, apie tai, kad dalis šovinių galėjo būti netinkami šaudymui, ir pats apeliantas tik spėlioja. Be to, kaip jau buvo minėta, parduodamas šovinius pats nuteistasis pirkėją atkakliai įtikinėjo tų šovinių kokybe. Taip pat nėra jokio pagrindo abejoti būtent specialių žinių turinčio specialisto – balisto išvadomis. Nors iššauta buvo tik 10 pasirinktinai paimtų šovinių, tačiau iš akto tiriamosios dalies matosi, kad specialistas apžiūrėjo visus šovinius ir nustatė, kad visi jie surinkti pilnai, visi nei deformacinių, nei kitokių defektų neturi. Taigi specialisto išvada, kad visi tyrimui pateikti šoviniai tinkami šaudymui, abejoti jokio pagrindo nėra. V.L. skunde dar nurodo, kad pats pirkti šovinių niekam nesiūlė, gauti tų šovinių jį nuolat įkalbinėjo jo nurodyti Lavrentijus, Eimis, po to ir Jura. Apeliantas teigia, kad galų gale pardavė šovinius tik dėl įkalbinėjimų ir tuo metu susiklosčiusios sunkios savo materialinės padėties. Tačiau ištirti įrodymai paneigia ir šiuos apelianto argumentus. Iš jau išdėstytų įslaptinto liudytojo Nr. 21 parodymų matosi, kad ne jis pirmas paprašė, o būtent pats V.L. ėmė teirautis, ko jam reikia, o liudytojui užsiminus apie šovinius, nuteistasis iš karto pasiūlė jam šovinius parduoti, pasakė jau turimų šovinių kiekį ir kainą. Vėliau, atvežęs tuos šovinius į Zujūnus, visaip įkalbinėjo juos pirkti. Kad teisingi yra įslaptinto liudytojo, o ne V.L. parodymai, geriausiai patvirtina įrašyto šių asmenų pokalbio stenograma. Kaip jau minėta, iš jos matosi, kad pokalbio metu ne liudytojas prašo parduoti jam šovinius, o būtent V.L. duoda pirkėjui tuos šovinius apžiūrėti, stengiasi išsklaidyti pirkėjo abejones dėl šovinių kokybės, įtikinėja ir garantuoja, kad šoviniai geri. Kad šovinius neteisėtai įgijo tik įkalbėtas kitų asmenų, teisme faktiškai paneigė ir pats V.L., parodęs, kad tuos šovinius jau buvo įsijęs 2004 m. pradžioje, t.y. dar iki susipažindamas su jo nurodomais Lavrentijumi ir Eimiu, o juo labiau iki pažinties su įslaptintu liudytoju (,,Jura“). Visa tai rodo, kad V.L. neteisėtai disponavo šaudmenimis ne priverstas įkalbinėjimų, o darė tai savo iniciatyva ir pats aktyviai ieškojo šovinių pirkėjų. Aptartų bylos aplinkybių visuma patvirtina, kad V.L. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė, gabeno ir realizavo šaudmenis būtent nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis.

Kad V.L. ir D.J., veikdami bendrininkų grupėje, neteisėtai įgijo ir gabeno psichotropines medžiagas turėdami tikslą jas parduoti, o V.L. tas medžiagas dar ir pardavė, irgi patvirtina ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Tai patvirtina nuteistojo V.L., o iš dalies ir nuteistojo D.J., taip pat liudytojų parodymai, apžiūrų ir techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus bei kratų protokolai, tarnybiniai pranešimai, telefoninių pokalbių įrašai ir specialisto išvados. Nuteistasis V.L. ir dėl šio kaltinimo teisme prisipažino. Jis parodė, kad 2004 m. birželio mėn. ,,Jura“ paprašė jo gauti 150 gramų metamfetamino, sakė, kad šias psichotropines medžiagas būtų pirkę asmenys iš Baltarusijos. Tik tuomet jis pradėjo ieškoti ir pats nusipirko 200 gramų metamfetamino. Pirko prie turgaus, pas ką, negali pasakyti, sumokėjo apie 2000 Lt. Vėliau susiskambino su ,,Jura“ ir susitarė susitikti birželio 16 d. prie ,,Akropolio“. Nusivežęs ten psichotropines medžiagas tėvo automobiliu, susitiko ten su ,,Jura“ ir pastarojo automobilyje pardavė jam 200 gramų metamfetamino. ,,Jura“ iš karto sumokėjo jam 3500 Lt, o trūkstamą 700 Lt sumą pažadėjo sumokėti vėliau. Tuo metu jį sulaikė policija. Įslaptintas liudytojas Nr. 21 parodė, kad girdėjo V.L. kalbantis su Eimiu apie narkotikus dar 2004 m. gegužės mėn. Birželio 3 d., kai pardavė jam šovinius, pats V.L. jam pasiūlė parduoti narkotikų, kurių gali gauti pigiau. Dar pasakojo, kad ,,dirba“ su savo draugu ,,Jegoryčiumi“ ir kad jiems gerai sekasi. V.L. siūlė pirkti 500 gramų psichotropinių medžiagų, bet jis atsisakė aiškindamas, kad tai jam per didelis kiekis. Tuomet V.L. jį užtikrino, kad galės jam pigiau parduoti ir mažesnį psichotropinių medžiagų kiekį. Jie susitarė, kad V.L. parduos 150 gramų metamfetamino, o jis V.L. dar pasakė, kad tas medžiagas pirks asmenys iš Baltarusijos. Vėliau jie kalbėdavosi telefonu. V.L. jam dažnai skambindavo ir derėjosi, kad pinigai būtų sumokėti iš anksto, bet jis su tuo nesutiko. Birželio 16 d. jie susitarė susitikti prie ,,Akropolio“. Ten jam nuvykus, V.L. iš savo automobilio atnešė ir padavė jam į popierių suvyniotus 200 gramų metamfetamino, o jis jam sumokėjo 3500 Lt. Likusius 700 Lt pažadėjo sumokėti vėliau. Tuo metu juos sulaikė policija. Telefoninių pokalbių metu jis neminėjo žodžio metamfetaminas, bet abu suprato, kad kalbama apie psichotropines medžiagas. Kaip įslaptintas liudytojas tariasi su V.L. dėl psichotropinių medžiagų pirkimo-pardavimo, kaip V.L. reikalauja iš anksto sumokėti pinigus ir kaip tariasi dėl susitikimo prie ,,Akropolio“, matosi iš protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo bei šio protokolo priedų, kuriuose pateiktos telefoninių pokalbių išklotinės. Pats V.L. pripažįsta, kad įrašuose užfiksuotas tikrai jo balsas ir kad jis telefoninių pokalbių metu su ,,Jura“ tikrai kalbėjo apie psichotropines medžiagas. Kaip pardavė metamfetaminą ,,Jurai“ ir buvo sulaikytas, V.L. parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. Jo sulaikymo aplinkybes patvirtina policijos pareigūnų V.G. ir V.M. parodymai. Iš policijos tarnybinių pranešimų, apžiūrų ir kratų protokolų matosi, kad įslaptinto liudytojo automobilyje buvo surastas ir paimtas šiam liudytojui V.L. parduotas maišelis su baltos spalvos milteliais. Tuo tarpu pas sulaikytąjį V.L. asmens kratos metu rasti 3500 Lt pažymėtomis kupiūromis, kuriuos jis gavo už parduotas psichotropines medžiagas. Specialisto išvadoje nurodoma, kad V.L. parduodame maišelyje buvo rasta 37,436 gramo psichotropinės medžiagos metamfetamino. Toks šios psichotropinės medžiagos kiekis laikomas dideliu.

Nors ir prisipažinęs kaltu dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis, nuteistasis V.L. teigia, kad tai jis darė tik po ilgų įkalbinėjimų ir kad iš pradžių netgi atsisakinėjo parduoti metamfetaminą. Tačiau ištirti įrodymai tokius šio nuteistojo argumentus paneigia. Neatitinka tikrovės V.L. parodymai, kad metamfetamino jis pradėjo ieškoti tik po to, kai jau buvo susitaręs dėl šios medžiagos pardavimo ,,Jurai“. Pokalbių garso įrašai patvirtina būtent įslaptinto liudytojo parodymus, kad dar 2004 m. birželio 3 d. V.L. kalbėjo su ,,Jura“ apie psichotropines medžiagas, garantavo jų atvežimą, sutiko pigiau parduoti ir mažesnę negu 0,5 kg psichotropinių medžiagų kiekį. V.L. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme geriausiai atspindi jo telefoninių pokalbių su įslaptintu liudytoju įrašai. Iš jų matyti, kad ne ,,Jura“ V.L., o atvirkščiai, būtent šis nuteistasis daug dažniau skambindavo įslaptintam liudytojui arba siuntė jam SMS žinutes. Pokalbių metu arba žinutėse būtent V.L. reikalavo iš įslaptinto liudytojo iš anksto sumokėti pinigus, derino tikslesnį psichotropinių medžiagų kiekį, tarėsi su ,,Jura“ dėl susitikimo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad V.L. neteisėtus veiksmus atliko ne dėl įkalbinėjimų, o pats veikė aktyviai, savo iniciatyva ieškojo, kam parduoti psichotropines medžiagas, siūlė jas pirkti įslaptintam liudytojui.

Nuteistasis V.L. taip pat neprisipažino veikęs bendrininkų grupėje su kitu nuteistuoju D.J. Jis parodė, kad metamfetaminą neteisėtai įgijo, gabeno ir pardavė pats vienas. Tuo tarpu D.J. apie psichotropines medžiagas nieko nežinojo, jie kartu pardavinėjo tik įvairius kitus daiktus. Įrašytuose telefoniniuose pokalbiuose jie irgi kalbėjo tik apie čiužinių ir benzino pardavimą. V.L. be to parodė, kad vieno iš telefoninių pokalbių su ,,Jura“ metu jis buvo perdavęs savo telefoną D.J. Šis toliau tęsė su ,,Jura“ jo pradėtą pokalbį, tačiau, jo nuomone, D.J. galėjo ir nesuprasti, kad kalba apie psichotropines medžiagas. Į susitikimą su ,,Jura“ prie ,,Akropolio“ D.J. su juo kartu važiavo atsitiktinai ir parduodant metamfetaminą nedalyvavo.

Pats nuteistasis D.J. kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis nedisponavo, dėl to su V.L. nesitarė ir tokių medžiagų pas V.L. net nematė. Į ,,Akropolį“ su V.L. nuvyko atsitiktinai ir ketino ten tik nueiti į kavinę. Prie ,,Akropolio“ V.L. padavė jam palaikyti du savo mobiliojo ryšio telefonus ir kažkur nuėjo. Nežinodamas, kad V.L. nuėjo parduoti metamfetamino, laukė jo sugrįžtant, bet pats buvo sulaikytas. D.J. pripažino, kad įrašytuose telefoniniuose pokalbiuose su V.L. ir įslaptintu liudytoju tikrai užfiksuotas jo balsas. Tačiau jis parodė, kad tuose pokalbiuose buvo tariamasi tik dėl prekybos čiužiniais ir benzinu. Čiužiniais jis ir anksčiau prekiavo kartu su savo pažįstamu V.K., turėjo parduodamų čiužinių sąrašą ir buvo jį atidavęs V.L.

Nors D.J. savo kaltę neigia, o kitas nuteistasis V.L. irgi davė jam palankius parodymus, D.J. dalyvavimą nusikalstamoje veikloje patvirtina kiti ištirti bylos duomenys. D.J. apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad teismas nenustatė konkrečios jo padarytos nusikalstamos veikos, jo vaidmens tos veikos padaryme ir kad neišdėstė konkrečių jo kaltės įrodymų, o nuosprendį pagrindė tik prielaidomis. Priešingai, nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas aiškiai išdėstė, kad D.J., veikdamas bendrininkų grupėje su V.L., neteisėtai įgijo ir gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą tas medžiagas praduoti. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti konkretūs D.J. kaltę patvirtinantys įrodymai. Apeliantas be jokio pagrindo teigia, kad teismas jo atžvilgiu nuosprendžio negalėjo grįsti tais pačiais ,,bendrais“ įrodymais, kurie patvirtina ir kito nuteistojo V.L. kaltę. Įslaptinto liudytojo parodymai, apžiūrų ir kratų protokolai bei specialisto išvados šiuo atveju patvirtino abiejų nuteistųjų kaltę. Kita vertus, iš nuosprendžio matosi, kad teismas D.J. kaltę patvirtinusių įrodymų analizei paskyrė netgi atskirą nuosprendžio aprašomosios dalies skyrių, išdėstė tų įrodymų tarpusavio ryšį, o taip pat išsamius motyvus, dėl kurių atmetė nuteistųjų versijas ir kaltinimams prieštaraujančius bylos duomenis. Taigi nuosprendis buvo surašytas tinkamai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų teismas nepažeidė.

Įslaptintas liudytojas Nr. 21 parodė, kad pasiūlęs jam pirkti psichotropinių medžiagų V.L. dar pasakė, kad dirba su savo draugu ,,Jegoryčiumi“ ir jiems gerai sekasi. Nors toks įslaptinto liudytojo ir V.L. pokalbis įrašytas nebuvo, tačiau netikėti tais liudytojo parodymais nėra pagrindo. Pagrįstai galima manyti, kad pats nuteistasis V.L., pasakodamas apie ,,Jegoryčių“, kalbėjo apie nuteistąjį D.J. Tokią išvadą patvirtina ir kitos nustatytos bylos aplinkybės. Abu nuteistieji patvirtino, kad kelis metus artimai bendravo, o 2004 m. birželio 16 d. D.J. kartu su V.L. vienu automobiliu atvyko prie prekybos centro ,,Akropolis“. Pats nuėjęs pasitikti ,,Juros“ ir pardavęs jam metamfetaminą, V.L. D.J. paliko abu savo mobilaus ryšio telefonus. D.J. buvo sulaikytas ne pačiame prekybos centre, o šalia esančiame parkelyje. Jo sulaikyme dalyvavęs liudytojas V.G. parodė, kad iš tos vietos parkelyje matėsi V.L. automobilis ir D.J. turėjo matyti, kaip iki to automobilio V.L. nuvažiavo ,,Juros“ automobiliu ,,Audi“. Liudytojas parodė, kad D.J. atrodė tarsi kažko laukiantis: jis vaikštinėjo pirmyn-atgal ir dairėsi aplinkui. Taigi jau vien ši aplinkybė leidžia manyti, kad D.J. suprato, kur ir kokius tikslu nuėjo V.L. Tačiau tikrąjį D.J. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme visiškai atskleidžia jo ir nuteistojo V.L., o taip pat ir įslaptinto liudytojo Nr. 21 telefoninių pokalbių įrašai. Iš byloje esančio protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo matosi, kad laikotarpyje nuo 2004 m. birželio 11 d. iki 16 d. nuteistieji tarpusavyje nuolat palaikė telefoninį ryšį, V.L. siųsdavo SMS žinutes, o D.J. jam skambindavo telefonu. Ypatingai intensyvus šis bendravimas buvo būtent birželio 16 d. Tuo pačiu metu V.L. nuolat bendravo telefonu su įslaptintu liudytoju Nr. 21. Nuteistojo D.J. apeliaciniame skunde tikrai be pagrindo teigiama, kad užfiksuoti telefoniniai pokalbiai ir SMS žinutės gali būti vertinami tik subjektyviai, nes jie tariamai padriki ir neinformatyvūs. Iš telefoninių pokalbių turinio aiškiai matosi, kad V.L. su ,,Jura“ nuolat tarėsi dėl ,,prekės“ pardavimo. V.L. reikalavo, kad ,,Juros“ nurodyti baltarusiai už prekę sumokėtų visus arba bent dalį pinigų iš anksto. Kalbama apie ,,kopūstus“, minimi skaičiai ,,150“, V.L. pranešė, kad juos parduos ,,po 21-ą“. Jau vien iš to aišku, kad kalbėta apie parduodamų psichotropinių medžiagų kiekį ir kainą. Tuo pat metu pokalbiuose su D.J. V.L. tariasi apie tai, iš kur gauti pinigų, svarsto galimybę užstatyti savo daiktus lombarde. D.J. teiraujasi V.L., ar pirkėjai tikrai lauks, pranešinėja, už kiek laiko kažką gaus. Nors psichotropinės medžiagos konkrečiai neįvardinamos, pokalbių turinys akivaizdžiai parodo, kad kalbėta būtent apie jas. Birželio 16 d. D.J. keletą kartų skambino V.L., pranešinėjo, kad prekę gaus po kelių valandų, kad ją gaus jau tuoj pat. Po paskutinio D.J. skambučio V.L. pats iš karto paskambino ,,Jurai“ ir jau susitarė dėl susitikimo prie ,,Akropolio“ prekybos centro. Įslaptintas liudytojas Nr. 21 parodė, kad vieno telefoninio pokalbio metu V.L. perdavė telefoną kitam asmeniui, kuris su juo tęsė pokalbį dėl metamfetamino pardavimo. Tą patį patvirtino nuteistasis V.L. Jis parodė, kad 2004 m. birželio 14 d. savo automobilyje kalbėjo telefonu su ,,Jura“ apie psichotropines medžiagas ir apie išankstinį pinigų už jas sumokėjimą. To pokalbio metu jis perdavė savo telefoną kartu su juo buvusiam D.J., kuris su ,,Jura“ šnekėjo toliau. Tą patį patvirtino ir pats D.J., kuris pripažino, kad tikrai kalbėjo su ,,Jura“. Jis tik parodė tariamai nesupratęs, kad kalba apie psichotropines medžiagas ir manęs, kad kalbama apie benziną arba čiužinius. Tokia šio nuteistojo versija jau pati savaime visiškai neįtikėtina. Būdamas kartu su V.L. ir girdėjęs jo pokalbį, D.J. negalėjo nesuprasti, kad buvo kalbėta apie atsiskaitymą už metamfetaminą. To pokalbio metu D.J. aiškino ,,Jurai“, kad reikalingi pinigai iš karto, kad su baltarusiais jis jau anksčiau yra turėjęs reikalų ir jais nepasitiki. Dar kalba, kad jis su Vitalijumi patys neturi pinigų, kuriuos galėtų sumokėti patys, be to, nenori pavesti kitų žmonių ir gadinti su jais santykių. Po to D.J. vėl perdavė telefoną V.L. Apeliaciniame skunde D.J. nurodo, kad jo parodymus patvirtina kiti įrodymai: pas V.L. rastas čiužinių sąrašas ir liudytojo V.K. parodymai. Iš bylos matosi, kad asmens kratos metu pas V.L. tikrai buvo rastas popieriaus lapas su užrašu ,,čiužiniai“, jame surašyti čiužinių pavadinimai, kainos ir kiti duomenys. Teisme liudytojas V.K. parodė, kad D.J. pažįsta keletą metų ir kartu su juo prekiavo čiužiniais. Tačiau jis parodė, kad iš viso buvo pardavęs gal tik 5 čiužinius, paskutinis iš jų buvo parduotas 2004 m. kovo-balandžio mėn. ir toliau ta prekyba jau nevyko. Dar parodė, kad jam čiužinius tiekdavo kitas asmuo vardu Algis, kurio kitų duomenų jis nežino. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas išdėstytus įrodymus ištyrė, įvertino, tačiau juos pagrįstai atmetė padarius išvadą, kad jie D.J. apkaltinančių įrodymų nepaneigia. Su tokia teismo išvada kolegija sutinka. Kaip jau minėta, iš paties V.K. parodymų matosi, kad prekyba čiužiniais tuo metu jau nevyko. Kita vertus, net ir tikint, kad D.J. bei V.L. iš tikrųjų ieškojo čiužinių pirkėjų, tai nepaneigia kitų įrodymų, kad su įslaptintu liudytoju jie tarėsi ne dėl čiužinių arba benzino, o tik dėl psichotropinių medžiagų pardavimo. Svarbu pažymėti, kad telefoniniuose pokalbiuose neįvardinamas ne tik metamfetaminas, bet juose nekalbėta ir apie jokius čiužinius arba benziną. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad kalbant apie prekių, kurių laikymas neuždraustas, perpardavinėjimą nuteistiesiems tikrai nebūtų reikėję kalbėti užuominomis ir laikytis konspiracijos. Tuo atveju, jeigu būtų pardavinėję savo pačių turimas prekes, nuteistiesiems nebūtų reikėję ir reikalauti pinigų sumokėjimo avansu. Be to, pokalbių metu buvo tartasi ne apie prekių pirkimą iš baltarusių, o apie jų pardavimą baltarusiams. Asmenims, gyvenantiems Baltarusijoje, perparduoti benziną didesne kaina iš viso nebuvo įmanoma.

Iš to kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismas teisingai įvertino ištirtų įrodymų visetą ir padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Teismas teisingai nustatė, kad D.J. ir V.L. bendrai sprendė psichotropinių medžiagų įgijimo problemas ir kad kitus asmenis, iš kurių buvo įgytas metamfetaminas, surado būtent D.J. Teismas D.J. pašalino kaltinimo dalį dėl paties metamfetamino pardavimo. Tačiau pagrįstai nustatė, kad abu nuteistieji, veikdami bendrininkų grupėje, neteisėtai įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų, taip pat gabeno tas medžiagas automobiliu iki ,,Akropolio“ prekybos centro turėdami tikslą tas medžiagas parduoti. Po to jau vienas V.L. tas medžiagas pardavė įslaptintam liudytojui. Tokios teismo išvados dar kartą paneigia nuteistojo D.J. skundo argumentus apie tariamai konkrečiai nenustatytą jo padarytą nusikalstamą veiką.

Abiejų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose dėstoma ir daug argumentų apie ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu padarytus įvairius procesinių įstatymų pažeidimus. Išnagrinėjusi bylą, kolegija visus tuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Nuteistasis V.L. apeliaciniame skunde nurodo, kad neteisėtus veiksmus atliko kurstomas ir provokuojamas operatyvinių tarnybų pareigūnų. Tokiu būdu buvo pažeisti Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 d., BPK 159 str. 3 d. reikalavimai, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtinta asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės. Šioje byloje nustatytos nusikalstamos veikos buvo išaiškintos taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį (NVIM). LR Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime buvo išaiškinta, kad modeliu gali būti tik ,,prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė. Nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtu. Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas – teisminio nagrinėjimo dalykas. BPK 159 str. 3 d. nurodoma, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. LR Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 d. nurodyta, kad operatyvinės veiklos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Išnagrinėjus šią bylą, kolegija jokių išdėstytų aplinkybių, kurios leistų manyti, kad nuteistieji buvo kurstomi ar provokuojami padaryti nusikaltimus, nenustatė. Nuteistasis D.J. su operatyvinės veiklos subjektais iš viso nebendravo ir veikė tik susitaręs su savo bendrininku nuteistuoju V.L. Tuo tarpu apie paties V.L. dalyvavimo nusikaltimuose aplinkybes kolegija šioje nutartyje jau pasisakė. Ištirtais įrodymais nustatyta, kad šaudmenis V.L. jau buvo neteisėtai įgijęs 2004 m. pradžioje ir tik po to pats juos pasiūlė pirkti įslaptintam liudytojui Nr. 21. Jis pats pasiūlė pirkti ir psichotropines medžiagas, siūlė jas parduoti ,,Jurai“ pigesne kaina. V.L. joks spaudimas nebuvo daromas, o buvo nustatyta, kad jis pats siekė perparduoti psichotropines medžiagas ir pats aktyviai ieškojo tų medžiagų pirkėjų. Šioje nutartyje jau aptartos aplinkybės patvirtina, kad V.L. nebuvo kurstomas ir provokuojamas, o NVIM buvo tik prisijungta prie nuteistojo vykdytos nusikalstamos veiklos, apie kurią policija jau turėjo operatyvinės informacijos. Kurstymu ir provokacija negali būti vertinami ir V.L. nurodytų asmenų Lavrentijaus bei Eimio veiksmai. Visų pirma, ir pats apeliantas vien tik spėlioja tuos asmenis buvus operatyvinių tarnybų darbuotojais. Byloje apie tai nėra jokių duomenų, be to iš bylos dokumentų matosi, kad policija tų asmenų ieškojo, bet jų asmenybių nustatyti nepavyko. Kita vertus, V.L. bendravimas su jo nurodomais kitais asmenimis iš viso negali būti siejamas su kaltinimais šioje byloje. Tie asmenys savo veiksmais jokiu būdu nekurstė V.L. parduoti šaudmenis ir psichotropines medžiagas įslaptintam liudytojui Nr. 21. Apelianto nuomone, jo atžvilgiu vykdytus provokavimą ir kurstymą patvirtina ta aplinkybė, kad iš karto po šaudmenų pardavimo ,,Jurai“ nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įslaptintas liudytojas su juo bendravo toliau ir jis buvo sulaikytas tik po to, kai pardavė metamfetaminą. Šis argumentas irgi atmetamas. Šioje byloje NVIM buvo taikytas siekiant išaiškinti V.L. neteisėtą disponavimą ne tik šaudmenimis, bet ir psichotropinėmis bei narkotinėmis medžiagomis. Ištirti įrodymai patvirtina, kad pardavęs šaudmenis, pats V.L. pasiūlė įslaptintam liudytojui pirkti ir metamfetaminą. Byloje esančiame tarnybiniame pranešime kaip tik ir nurodoma, kad dėl šios priežasties operatyviniai veiksmai V.L. atžvilgiu buvo tęsiami, o ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas po V.L. sulaikymo pardavus metamfetaminą. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad V.L. nebuvo kurstomas padaryti naują nusikalstamą veiką, be to, NVIM ribos nebuvo peržengtos.

V.L. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepatikrino operatyvinio sekimo bylos ir su NVIM taikymu susijusių dokumentų, todėl neaišku, ar šis modelis buvo taikytas teisėtai. Be to, neaišku, kas sankcionavo jo telefoninių pokalbių klausymąsi. Šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės. Iš bylos matosi, kad teismas išreikalavo ir patikrino visus slaptus operatyvinius dokumentus, kurių pagrindu buvo atliekami operatyviniai veiksmai, taip pat ir sankcionuotas NVIM. Taip pat išsiaiškinta, kad teismo priimtomis nutartimis buvo sankcionuoti veiksmai, kuriais buvo vykdoma telekomunikacijos tinklais parduodamos informacijos turinio kontrolė bei fiksavimas. Iš teismo posėdžio protokolo matosi, kad teisėjų kolegijos pirmininkė apie tai pranešė visiems proceso dalyviams, taip pat juos informavo, kad patikrintoje medžiagoje buvo operatyvinių duomenų apie V.L. prekiavimą šaudmenimis ir narkotikais. Kaip tik šių duomenų pagrindu prokuroras ir sankcionavo NVIM taikymą. Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija dar kartą išsireikalavo du tomus operatyvinės medžiagos, taip pat ir dokumentus, kurių pagrindu buvo sankcionuotas NVIM. Susipažinus su šiais dokumentais, dar kartą buvo įsitikinta, kad visi operatyviniai veiksmai šioje byloje atlikti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. NVIM irgi buvo taikytas teisėtai ir esant tam įstatymo nustatytam pagrindui.

Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismas nuosprendį jų atžvilgiu pagrindė tik operatyviniais veiksmais gautais duomenimis. Teismas jais negalėjo remtis, nes tie duomenys pagal BPK 20 str. nuostatas negali būti laikomi įrodymais. Be to, vadovaujantis BPK 301 str. 2 d. reikalavimais ir LR Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu, nuosprendis negalėjo būti grindžiamas tik įslaptinto liudytojo parodymais. V.L. skunde dar nurodo, kad įsigaliojus naujajam BPK, operatyviniai veiksmai iš viso negalėjo būti atliekami vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu. Apeliantas tai motyvuoja tuo, kad NVIM taikymą jau numato BPK 159 str. Pagal šio įstatymo nuostatas, NVIM taikymui būtina turėti ne tik operatyvinius duomenis, o iš konkretaus asmens gautą informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą. Be to, pagal šį įstatymą NVIM taikymui jau nepakanka prokuroro sankcijos, o leidimą tam nutartimi turi duoti teismas. V.L. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis ir jo gynėjas nebuvo supažindinti su visais operatyvinės veiklos dokumentais, kurių pagrindu buvo taikytas NVIM. Jo nuomone, tokiu būdu buvo pažeisti BPK 7 str. 2 d., 44 str. 5 d., 301 str. 1 d. reikalavimai, nes pažeisti bylų nagrinėjimo laikantis kaltinimo ir gynybos rungimosi bei betarpiškumo principai. Dėl to iš esmės buvo pažeista jo teisė į gynybą. Šio apelianto nuomone, visi, net ir operatyvinės veiklos duomenys, teisme turėjo būti išnagrinėti BPK XXI skyriuje nustatyta tvarka, tame tarpe ir dalyvaujant gynybai, nes apie tai pasisakyta Lietuvos AT 2001 m. balandžio 9 d. konsultacijoje.

Šiuos apeliantų argumentus kolegija irgi atmeta. Įsigaliojus naujajam BPK, Operatyvinės veiklos įstatymas nenustojo galioti. Apeliantas be pagrindo teigia, kad visi operatyviniai veiksmai, dar ir iki pradedant ikiteisminį tyrimą, turi būti atliekami vadovaujantis tik BPK normomis. BPK nustato baudžiamojo proceso tvarką ikiteisminio tyrimo ir bylų nagrinėjimo teisme metu. Pats ikiteisminis tyrimas pradedamas tik esant BPK 166 str. numatytoms konkrečioms vadoms arba BPK 167 str. numatytais atvejais. Visais šiais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus informaciją apie nusikalstamą veiką. Tuo tarpu Operatyvinės veiklos įstatymas reglamentuoja teisinius operatyvinės veiklos pagrindus, tos veiklos principus ir uždavinius, operatyvinės veiklos subjektų teises ir pareigas, operatyvinių veiksmų ir operatyvinio tyrimo atlikimą, operatyvinės informacijos panaudojimą ir atskleidimą. Vadovaujantis šiuo įstatymu, atliekama operatyvinės veiklos subjektų vieša ir slapta žvalgybinio pobūdžio veikla, jos metu tikrinama tik operatyvinė informacija apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, ir tik nustačius tokių veikų požymius, pradedamas ikiteisminis tyrimas. Skunde be jokio pagrindo teigiama, kad šioje byloje NVIM galėjo būti taikomas tik BPK 159 str. nustatyta tvarka. Šiame įstatyme numatyta viena iš BPK XII skyriuje išvardintų kitų procesinės prievartos priemonių. Tai ne NVIM, o leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir ši prievartos priemonė taikoma jau vykstant ikiteisminiam tyrimui ir siekiant gauti duomenis, padedančius išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Taigi ši priemonė gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Tuo tarpu nagrinėjamojoje byloje pagrįstai buvo taikytas Operatyvinės veiklos įstatymo 12 str. numatytas NVIM, nes V.L. nusikalstamos veikos požymiai dar nebuvo nustatyti, o apie tai turėta tik operatyvinės informacijos. Taigi NVIM šioje byloje buvo taikytas teisėtai, pagrįstai ir apie tai šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. BPK 21, 22, 48, 237 str.str. numato įtariamojo, kaltinamojo ir gynėjo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir teisę susipažinti su byla teisme. Tuo tarpu teisės susipažinti su operatyvinės veiklos metu surinkta medžiaga įtariamajam, kaltinamajam ir gynėjui BPK normos nenumato. Operatyvinės veiklos įstatymo 17 str. nustatyta, kad įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese. Jeigu tokia informacija panaudojama baudžiamajame procese, turi būti surašomas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Kaip tik tai buvo padaryta ir šioje byloje, prie kurios buvo pridėta išslaptinta operatyvinio tyrimo medžiaga, taip pat surašyti operatyvinių veiksmų atlikimo bei techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai. Su visais šiais dokumentais nuteistieji ir jų gynėjai turėjo teisę susipažinti. Lietuvos AT 2001 m. balandžio 9 d. konsultacijoje ,,Dėl Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo“ irgi nepasisakyta apie kaltinamojo ir gynėjo teisę susipažinti su visa įslaptinta operatyvine informacija, o apeliantas šią konsultaciją neteisingai interpretuoja. Joje nurodoma, kad tais atvejais, kai operatyviniais veiksmais gauta informacija baudžiamojoje byloje panaudota kaip įrodymai, teismas, nagrinėjantis šią bylą, privalo patikrinti, ar atliekant operatyvinius veiksmus nebuvo esmingai pažeisti Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimai. Konsultacijoje išvardinti įvairūs tokio patikrinimo būdai, tačiau kartu pažymėta, kad tikrinant įrodymų, gautų operatyviniais veiksmais, teisėtumą, teismai negali pažeisti LR valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimų. Kaip tik tokiu būdu operatyvinių veiksmų teisėtumas šioje byloje, apie tai informuojant proceso dalyvius, buvo patikrintas ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismuose.

BPK 20 str. 1 ir 4 dalyse nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Be to, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Šioje byloje įslaptinto liudytojo parodymai, taip pat įstatymų nustatyta tvarka išslaptinta operatyvinio tyrimo medžiaga kaip tik ir yra teisėtais būdais gauti duomenys ir juos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Kolegija pažymi, kad nuosprendį šioje byloje teismas pagrindė ne kokia nors operatyvine informacija, o tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Su visais šiais įrodymais visi proceso dalyviai turėjo galimybę susipažinti ir jie buvo išnagrinėti viešame teismo posėdyje, dalyvaujant ir kaltinamiesiems, ir jų gynėjams. Tai reiškia, kad skunduose nurodomų BPK 7, 20, 44 str. str. ir 301 str. 1 d. reikalavimai nebuvo pažeisti, o taip pat nepažeista ir kaltinamųjų teisė į gynybą. Be to, abiejų nuteistųjų atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, bet ir pačių nuteistųjų, kitų liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir daugeliu kitų išnagrinėtų įrodymų. Visi jie išdėstyti nuosprendyje, be to, aptarti ir šioje nutartyje. Tai reiškia, kad teismas nepažeidė ir BPK 301 str. 2 d. reikalavimų.

V.L. skunde nurodo, kad teismas nesvarstė bei nevertino ir kitų gynybos nurodytų procesinių pažeidimų, tačiau jų konkrečiai neįvardija. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad be jau kai kurių aptartų argumentų, V.L. gynėjas teismui pareiškė vienintelį prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar Operatyvinės veiklos įstatymas neprieštarauja BPK, o tuo pačiu ir LR Konstitucijai. Šį prašymą teismas pagrįstai atmetė, o argumentai šiuo klausimu jau išdėstyti šioje nutartyje.

Nuteistasis D.J. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad jo paties pokalbių telefonu kontrolė teismo nebuvo sankcionuota, todėl teismas negalėjo kaip įrodymu remtis jo telefoninio pokalbio su įslaptintu liudytoju įrašu. Šis argumentas irgi atmetamas. Pats D.J. pripažįsta, kad su įslaptintu liudytoju Nr. 21 (,,Jura“) jis vienintelį kartą kalbėjo ne savo, o kito nuteistojo V.L. telefonu. Ir kiti įrodymai patvirtina, kad pokalbio su ,,Jura“ metu V.L. trumpam buvo perdavęs savo telefoną D.J. Šio telefono pokalbių kontrolė ir fiksavimas buvo teismo sankcionuoti, todėl D.J. teisės nebuvo pažeistos. Šis apeliantas skunde dar nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai. Šie argumentai taip pat atmetami. Teismas išnagrinėjo tiek abu nuteistuosius apkaltinančias, tiek ir juos teisinančias bylos aplinkybes, patenkino D.J. ir jo gynėjo prašymus ištirti papildomus įrodymus, taigi bylą išnagrinėjo išsamiai. Nuteistasis ir jo gynėjas nušalinimų teismui nepareiškė, o ir pačiame skunde jokie konkretūs duomenys apie teismo šališkumą nenurodyti. Iš bylos matosi, kad jokių BPK 58 str. išvardintų pagrindų teismo nušalinimui nebuvo. Vien tik nuteistojo nesutikimas su įrodymų įvertinimu bei nuosprendžio priėmimu tokiu pagrindu negali būti, juo labiau, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas pasitvirtino. Jokių kitų esminių BPK normų pažeidimų, galėjusių turėti reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui šioje byloje, taip pat nenustatyta.

Nuteistųjų nusikalstamas veikas teismas kvalifikavo irgi teisingai ir baudžiamuosius įstatymus taikė tinkamai. Nuteistojo V.L. prašymas perkvalifikuoti jo veiką iš BK 253 str. 2 d. į šio straipsnio 1 dalį nepagrįstas. Apeliantas teigia, kad teismas iš viso nemotyvavo, kodėl 61 vnt. šovinių pripažino dideliu šaudmenų kiekiu ir nesivadovavo AT 2003 m. spalio 23 d. konsultacija šiuo klausimu. Tai netiesa, nes teismas nuosprendyje šį savo sprendimą motyvavo ir vadovavosi būtent apelianto nurodoma konsultacija. Joje nurodoma, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 253 str. 2 d., teismai, be kita ko, turėtų atsižvelgti į šių bylų nagrinėjimo praktiką, įvertindami ne tik šaudmenų skaičių, bet ir kokybines charakteristikas (šaudmenų paskirtį, kalibrą, galią ir pan.). Nuosprendyje teismas kaip tik ir įvertino ne tik šovinių skaičių (61 vnt.), bet ir jų technines galimybes. Nepaisant to, kad šoviniai buvo seni, tačiau specialisto išvadoje jie visi pripažinti tinkamais šaudymui. Be to, jie yra fabrikinės gamybos, pakankamai didelio kalibro ir galios, ir skirti įvairių modelių pistoletams bei pistoletams-kulkosvaidžiams, t.y. koviniams ginklams. Todėl V.L. pagrįstai pripažintas kaltu neteisėtai disponavęs dideliu kiekiu šaudmenų ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 str. 2 d. Nuteistojo V.L. argumentai dėl jo nusikalstamų veikų papildomo kvalifikavimo pagal BK 22 str. taip pat nepagrįsti. Prašydamas jo nusikalstamas veikas kvalifikuoti tik kaip pasikėsinimus padaryti nusikaltimus, apeliantas nurodo, kad jo atžvilgiu buvo taikomas NVIM, todėl policija jo nusikalstamas veikas galėjusi kontroliuoti nuo jų pradžios iki pabaigos. Su tokiais argumentais negalima sutikti ir būtent šiuo klausimu nuosprendyje teismas jau išdėstė išsamius motyvus. BK 253 str. 2 d. ir BK 260 str. 2 d. dispozicijose išvardinta po keletą veikų, kurios yra alternatyvios, o baudžiamajai atsakomybei pakanka bent vienos iš tų veikų padarymo. V.L. šaudmenis ir psichotropines medžiagas iš tikrųjų pardavė NVIM dalyviui, todėl šios jo veikos tikrai atitiktų pasikėsinimo (BK 22 str.) požymius. Tačiau kitas veikas abu nuteistieji padarė savo iniciatyva ir tų jų veikų teisėsaugos organai ir nekontroliavo, ir net neturėjo galimybės tai padaryti. Nuosprendyje teismas teisingai nurodo, kad nuteistojo V.L. tyčia pardavinėti šaudmenis ir abiejų nuteistųjų tyčia pardavinėti psichotropines medžiagas jau buvo susiformavusi dar iki NVIM sankcionavimo. Šioje nutartyje jau buvo aptarta, kad V.L. pats prisipažino šaudmenis neteisėtai įgijęs dar pačioje 2004 m. pradžioje, t.y. ne tik iki NVIM sankcionavimo, bet ir iki bendravimo su įslaptintu liudytoju pradžios. Pasiūlęs įslaptintam liudytojui pirkti ir metamfetamino, V.L., kartu su D.J., irgi savo iniciatyva ieškojo, įgijo, po to gabeno psichotropines medžiagas, patys įslaptintam liudytojui nurodinėjo metamfetamino pardavimo sąlygas. Šių jų veikų policija nekontroliavo. Apie tai galima spręsti ir iš to, kad nuteistiesiems neatskleidus, iš kur jie iš tikrųjų patys įgijo psichotropines medžiagas, šis šaltinis šioje byloje taip ir liko nenustatytas. Tai reiškia, kad V.L. neteisėtą šaudmenų įgijimą, laikymą bei gabenimą, taip pat abiejų nuteistųjų neteisėtą didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimą ir gabenimą, turint tikslą jas parduoti, teismas pagrįstai įvertino kaip pabaigtas nusikalstamas veikas. V.L. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 253 str. 2 d. ir BK 260 str. 2 d., o D.J. – pagal BK 260 str. 2 d.

Teismas nepažeidė ir BK 54 str. bei kitų bausmės skyrimą reguliuojančių BK normų reikalavimų ir abiems nuteistiesiems paskyrė teisingas bausmes. Nesant pagrindo perkvalifikuoti nuteistųjų veikas kaip pasikėsinimus, nėra galimybės ir švelninti bausmes šiuo pagrindu. Teismas pagrįstai nenustatė jokių V.L. ir D.J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuosprendyje teisingai nurodoma, kad V.L. prisipažino kaltu tik verčiamas surinktų kitų jo kaltės įrodymų. Dar būtina pažymėti, kad ir pats šis prisipažinimas formalus. V.L. nenurodė tikrųjų šaudmenų bei psichotropinių medžiagų įgijimo šaltinių, duodamas parodymus bandė versti kaltę tariamai jį provokavusiems pareigūnams, davė akivaizdžiai melagingus parodymus bandydamas padėti išvengti atsakomybės savo bendrininkui D.J. Taigi nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi – pagrindo nėra. Abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupėje. Skirdamas bausmes, teismas taip pat įvertino padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį ir abiejų kaltininkų asmenybes. Įvertinus visas šias aplinkybes, teismas ir V.L., ir D.J. pagal BK 260 str. 2 d. paskyrė bausmes, atitinkančias sankcijos žemutinę ribą. V.L. minimali bausmė paskirta ir pagal BK 253 str. 2 d., o galutinė subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 str., paskirta prie griežtesnės bausmės pridėjus tik nežymią švelnesnės bausmės dalį. Taigi laikyti paskirtąsias bausmes per griežtomis ir jas dar labiau švelninti nėra pagrindo. Taikyti nuteistųjų atžvilgiu BK 62 str. nuostatas irgi nėra galimybės, nes tam nėra šiame įstatyme nustatytų būtinų sąlygų.

Vadovaujantis BK 72 str., teismas taip pat pagrįstai konfiskavo du mobilaus ryšio telefonus, buvusius nusikalstamų veikų padarymo priemonėmis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų V.L. ir D.J. apeliacinius skundus atmesti.