Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. vasario 7 d. nuosprendžio (toliau – nuosprendis), kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. Ž. paskirta galutinė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

A. Ž. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus ir sulaikius vykdant nuosprendį – panaikinti. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuteistojo faktinio sulaikymo dienos.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš A. Ž. 3 646,90 Eur žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo O. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. Ž. 143,87 Eur turtinei, bei 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2023 m. lapkričio 20 d. nutarimu A. Ž. skirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą piniginėms lėšoms – 143,78 Eur, esančioms AB „Swedbank“ sąskaitoje, nuspręsta palikti galioti iki visiško priteistos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, bei atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nėra ginčijama nuteistojo kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliantas skunde kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, skundu prašo nuosprendį pakeisti, sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Teisėjų kolegija patikrinusi nuosprendžio pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, bausmės individualizavimo taisyklių pažeidimų nenustatė. Aukštesnysis teismas pritaria nuteistajam A. Ž. parinktos bausmės rūšiai ir jos dydžiui. Taip pat nenustatytas pagrindas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymui.

8. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat, į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

9. A. Ž. už nusikalstamos veikos numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje padarymą buvo skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažinta 1/3 dalimi ir paskirta galutinė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nuteistajam paskirta bausmė, savo dydžiu ženkliai mažesnės nei sankcijose numatytas bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, įvertino, kad A. Ž. veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną sunkų nusikaltimą, jo veikoje nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir gailėjosi, bei tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, taip pat nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad A. Ž. praeityje buvo teistas du kartus, teistumas išnykęs (2 t., b. l. 100-103), vieną kartą baustas administracine tvarka, bauda sumokėta (2 t., b. l. 121), dirba (2 t., b. l. 117). Teismas nurodė, kad A. Ž. nusikalstamus veiksmus išprovokavo nukentėjusiojo elgesys, kadangi jis užklupo O. G. vagiant jam priklausančius pinigus ir ši aplinkybė pagrįstai buvo įvertinta kaip kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taip pat teismas sprendė, jog sąlygų taikyti kaltinamajam BK 62 straipsnį ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta sankcijoje, taip pat taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, byloje nenustatyta. Atsižvelgdamas į tai, teismas už nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką skyrė laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistajam paskirtą bausmę BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgdamas į tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl bausmės skyrimo ir pagrindo švelninti skirtą bausmę neturi. Šiuo atveju skunde nurodytos aplinkybės, jog apeliantas dirba, turi atlyginti priteistus civilinius ieškinius ar, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimas stipriai paveiks jo asmenybę, nekeičia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jam paskirtos bausmės.

10. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą pažymėtina, kad asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, gali būti taikomos tik BK 75 straipsnio nuostatos reglamentuojančios dalinį bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnio 3 dalis). Tačiau ir šiuo atveju įstatymų leidėjas numatė išimčių, reglamentuodamas, kad dalinis bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose. Nagrinėjamu atveju nuteistojo padarytas sunkus nusikaltimas (BK 135 straipsnio 1 dalis) yra numatytas būtent BK XVIII skyriuje, todėl BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra negalimas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, atmestinas.

11. Atmestinas ir apelianto gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytas argumentas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011, 2K-447/2014).

12. Prašymas nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį motyvuojamas tuo, kad nuteistasis, gailisi, dirba, turi atlyginti jam priteistus civilinius ieškinius, padėjo atskleisti nusikalstamą veiką. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, priešingai apelianto tvirtinimui, nelaikytinos išimtinėmis, suteikiančiomis pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog į kaltininko asmenybę, šeimines ir asmenines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

13. Nuteistasis ir jo gynėja prašymą skirti švelnesnę bausmę motyvuoja tuo, kad padarytą nusikalstamą veiką išprovokavo pats nukentėjusysis. Teigiama, kad nuteistasis sunkiai sužalojo O. G., spontaniškai, kai pamatė, jog šis kiša ranką į jo piniginę ir rankoje laiko jo pinigus – 100 Eur, o O. G. traumų sunkumą įtakojo ne tai, kad pagalys, kuriuo smūgiavo nukentėjusiajam, sulūžo. Aukštesnės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos skundo argumentus, pažymi, kad nepaisant to, kad nuteistojo elgesį ir išprovokavo nukentėjusiojo veiksmai, tačiau nuteistasis veikė itin agresyviai. Jis nukentėjusiajam sudavė ne mažiau, kaip 2 smūgius kumščiu į veidą ir 20 smūgių su mediniu pagaliu į įvairias kūno vietas. Ta aplinkybė, kad pagalys sulūžo, nuteistojo aplinkybės nešvelnina. Jis bet kuriuo momentu galėjo nutraukti savo smurtinius veiksmus, tačiau pagaliui sulūžus, to nepadarė, todėl akivaizdu, kad šie argumentai nuteistojo atsakomybės sušvelninti negali. Akivaizdu, kad nuteistojo suduoti smūgiai buvo pavojingi nukentėjusiojo gyvybei, dėl jų nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

14. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį jam paskirtos bausmės atitikties teisingumo principui kontekste, atsižvelgia ir į jo elgesį iš karto po nusikalstamos veikos padarymo. Be kitų sužalojimų, A. Ž. veiksmais O. G. buvo padaryti ir pavojingi sužalojimai, kurie akivaizdžiai rodė, kad jam reikalinga skubi medicinos pagalba (durtinė – pjautinė žaizda krūtinėje; skruostikaulių, viršutinių žandikaulių, nosies kaulų, šonkaulių, blauzdikaulio lūžiai; pneumotoraksas). Tačiau nuteistasis ne tik, kad nukentėjusiajam nesuteikė medicininės pagalbos, tačiau sukeldamas dar didesnę grėsmę nukentėjusiojo sveikatai, nuvežė jį į Panoterius, ir paliko gulinį ant žemės, kur jį surado liudytoja O. U. su sūnum bei iškvietė pagalbą. Nors nuteistasis A. Ž. šias aplinkybes neigia ir nurodo, kad nukentėjusysis taksi automobiliu į namus išvažiavo pats, tačiau atsižvelgiant į jo patirtų sužalojimų pobūdį, taip pat į paties nukentėjusiojo ir liudytojos O. U. parodymus, akivaizdu, kad jis sako netiesą. Taigi, aptartas A. Ž. elgesys taip pat parodo didesnį jo asmenybės pavojingumo laipsnį bei patvirtina, kad pirmos instancijos teismo paskirtos bausmės nėra pagrindo švelninti pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

15. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė, užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Tik simbolinės, apeliantui priimtinos, bausmės skyrimas nepadėtų pasiekti baudžiamojo proceso tikslų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

16. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu, sprendžia, kad 2024 m. vasario 7 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta, todėl keisti teismo nuosprendį dėl skunde nurodytų priežasčių, nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų.

17. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant A. Ž. – 168,75 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.

18. Pagal, nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią, BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

19. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistojo A. Ž. teisės į gynybą užtikrinimas yra reikšmingesnis ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš jo proceso išlaidas, susijusias su jam valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Todėl, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.