Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Litesko“ dėl išvados panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB ,,Vilniaus energija“ (toliau – bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – Tarnyba) 2015 m. lapkričio 4 d. išvadą Nr. 4S-3682 (toliau – ir Išvada). Pareiškėjas nurodė, kad viešieji pirkimai buvo paskelbti vykdant Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. 2-2417-431/2014 ir Nr. 2-2419-431/2014 patvirtintas taikos sutartis, kurios buvo sudarytos tarp bendrovės, AB ,,AXIS Industries“ ir Tarnybos bei tarp UAB „Litesko“ (UAB ,,Vilniaus energija“ yra UAB „Litesko“ įgaliota organizacija pirkimo procedūroms atlikti), AB ,,AXIS Industries“ ir Tarnybos, kuriomis buvo įsipareigota paskelbti naujus elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimo (pakeitimo) daugiabučiuose namuose ir apskaitos duomenų surinkimo viešuosius pirkimus (toliau – ir pirkimai). Paskelbti pirkimai turėjo būti vykdomi atsižvelgiant į taikos sutarčių sąlygas, laikantis jose nustatytų terminų. Tarnyba atliko bendrovės skelbiamų derybų būdu vykdomų viešųjų pirkimų „Elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas/pakeitimas daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose Vilniuje ir apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių“ (toliau – ir 1 pirkimas) ir „Elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas/pakeitimas daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių“ (toliau – ir 2 pirkimas) vertinimą ir pateikė bendrovei Išvadą. Išvada bendrovė įpareigota nutraukti skelbiamų derybų būdu vykdomų viešųjų pirkimų procedūras.Bendrovės nuomone, ginčijama Išvada yra nemotyvuota ir neobjektyvi, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Tarnyba privalėjo įvertinti pirkimų sąlygas dar prieš juos paskelbiant arba procedūrų vykdymo metu, to nepadariusi pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) (toliau – ir VPĮ) 8² straipsnio 1 dalies 4 ir 8 punktuose įtvirtintas pareigas Tarnybai konsultuoti ir teikti metodinę pagalbą. Atsakovas turėjo galimybę užkirsti kelią VPĮ pažeidimams ir įpareigoti bendrovę pakeisti teisės aktams prieštaraujančias pirkimų dokumentų nuostatas, o ne laukti, kol bus nustatytas pirkimų laimėtojas. Pareiškėjas pažymėjo, kad pirkimų dokumentuose buvo nurodytas teisingas pirkimų objekto kodas, priešingos Tarnybos išvados yra visiškai nepagrįstos. Anksčiau vykusiuose pirkimuose buvo nurodytas toks pats pirkimų objekto kodas ir Tarnyba jokio neatitikimo teisės aktams nenustatė. Skelbimus apie pirkimus paskelbė pati Tarnyba, todėl bendrovė turėjo pagrįstą lūkestį, kad visa informacija yra teisinga. Paskelbdama skelbimus, Tarnyba išreiškė pritarimą bendrovės veiksmams, todėl atsakovas negali taikyti pareiškėjui poveikio priemonių. Bendrovė vykdė ne paslaugų, o darbų pirkimus, todėl pirkimų dokumentuose prie pagrindinių darbų pagrįstai nurodė ,,apskaitos duomenų surinkimą iš skaitiklių“. Atlikdama anksčiau vykusių analogiškų pirkimų vertinimą, Tarnybą šią poziciją palaikė. Pirkimų sąlygose negalėjo būti nustatytas ribojimas karšto vandens skaitiklių įrengimo (pakeitimo) darbams pasitelkti trečiuosius asmenis, nes vienas ūkio subjektas negalėtų užtikrinti didelio kiekio skaitiklių įrengimo (pakeitimo), juo labiau atsižvelgiant į darbų geografinę rinką. Pareiškėjo nuomone, pirkimų sąlygose buvo nustatyti proporcingi ir pagrįsti tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai, nes buvo įvertinta perkamų darbų apimtis ir kiekis, būtinybė užtikrinti viešąjį interesą. Nustatyti kvalifikaciniai tiekėjų patirties reikalavimai buvo mažesni, nei buvo galima nustatyti pagal Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 1S-100 patvirtintas Tiekėjų kvalifikacijos vertinimo metodines rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos). Kvalifikacinis reikalavimas, susijęs su aptarnaujamų objektų skaičiumi, taip pat atitiko Rekomendacijų nuostatas. Priešingai nei nurodė atsakovas, nustatydamas žemus kvalifikacinius reikalavimus, pareiškėjas siekė sudaryti sąlygas pirkimuose dalyvauti didesniam tiekėjų skaičiui. Tarnybos argumentai, kad tokiu būdu buvo dirbtinai ribojama konkurencija ir sudaryta galimybė pirkimuose dalyvauti vieninteliam tiekėjui, su kuriuo jau anksčiau buvo sudarytos sutartys, yra visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas vykdė tarptautinės vertės pirkimus, kuriuose galėjo dalyvauti tiekėjai, veikiantys Europos Sąjungoje. Šių tiekėjų pajėgumai bendrovei negali būti žinomi, todėl galima konstatuoti, kad konkurencija nebuvo ribojama. Bendrovės teigimu, konstatuodama VPĮ 3 straipsnio, 24 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatų pažeidimus dėl neaiškios kainodaros, Tarnyba rėmėsi prielaidomis ir abejonėmis, o ne konkrečiais duomenimis. Pirkimų sutarčių projektų 4.9 punktuose yra nustatyta žalos kompensavimo tvarka, kai sutartis nutraukiama anksčiau termino ne dėl rangovo kaltės, o ne prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Atlygintinų nuostolių dydis yra įrodinėtina aplinkybė, nes jie turi būti realūs. Todėl nėra pagrindo sutikti, kad tiekėjai elgtųsi nesąžiningai ir reikalautų atlyginti nepagrįstai didelius nuostolius. Pirkimų sutarčių projektų 4.9 punktai nereiškia papildomų įsipareigojimų ir mokėjimų, pirkimų objekto ir kainų pakitimų. Kainodaros taisyklės nebuvo pažeistos, nes buvo nustatytas fiksuotas įkainis, kaip nustatyta Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 patvirtintoje Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikoje (toliau – ir Metodika). Pagal pirkimų sutarčių projektų nuostatas įrangos vertė fiksuojama kiekvieną mėnesį ir turi būti pagrįsta buhalterinės apskaitos dokumentais. Pareiškėjas pabrėžė, kad Išvadoje nurodyta, jog buvo pažeistas Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2010 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. V-107 „Dėl matavimo priemonių su nuotoliniu (telemetriniu) duomenų perdavimu metrologinio įteisinimo“, kuris, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimą byloje UAB „Vilniaus energija“ prieš Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyrių Nr. C-423/13 dėl prieštaravimo Europos Sąjungos teisės aktams, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios. Tarnyba nedalyvavo pirkimų komisijos posėdžiuose, todėl negalėjo konstatuoti, kad pirkimų komisija nevertino kainos priimtinumo. Vien tai, kad kainos priimtinumo vertinimas nebuvo aptartas pirkimų komisijos protokole, savaime nereiškia, kad jis nebuvo atliekamas.Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai yra visiškai nepagrįsti, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl bendrovės skundas negali būti tenkinamas. Išvada priimta dėl dviejų vykdytų pirkimų, kurių objektą sudarė dvi pagrindinės dalys, t. y. elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas (pakeitimas) ir apskaitos duomenų surinkimas. Nors pirkimų objektas į dvi dalis nebuvo skaidytas, pirkimų dokumentų analizė aiškiai parodo, kad pirkimų objektą sudaro dvi savarankiškos sudėtinės dalys, t. y. perkami darbai (skaitiklių įrengimas/keitimas) bei paslaugos (skaitiklių duomenų surinkimas, apdorojimas, saugojimas ir perdavimas užsakovui). Bendrovės pirkimų dokumentuose nurodyta, kad pagrindinis pirkimų objektas yra būtent darbai – elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas (pakeitimas) gyvenamuosiuose namuose. Atsakovas pabrėžė, kad VPĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia riboti subrangovų pasitelkimą tik darbų, o ne paslaugų ar prekių įsigijimui. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis pirkimų objektas yra darbai, pirkimų dokumentuose turėjo būti nustatyta, kad šiuos darbus ar jų dalį privalo atlikti tiekėjas. Pirkimų sąlygų 2.2. punktų nuostatos, kad apskaitos duomenų surinkimą iš skaitiklių gali atlikti tik tiekėjas, o subrangovų pasitelkimas yra negalimas, neatitinka VPĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatų. Atsakovas nurodė, kad pagal VPĮ 2 straipsnio 21 dalies ir 22 straipsnio 2 dalies nuostatas perkančioji organizacija turi pareigą skelbti apie pradedamą viešąjį pirkimą ir pateikti tiekėjams pirkimo dokumentus, kurie turi atitikti teisės aktų reikalavimus. Pagal Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1S-184 patvirtinto Skelbimų teikimo Viešųjų pirkimų tarnybai tvarkos ir reikalavimų skelbiamai supaprastintų viešųjų pirkimų informacijai aprašo (toliau – Aprašas) 8 ir 16 punktų nuostatas Tarnybai tenka pareiga patikrinti, ar perkančiosios organizacijos parengti dokumentai atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau už pirkimų dokumentų turinį atsako perkančioji organizacija. Analogiškos pozicijos laikomasi teismų formuojamoje praktikoje. Tarnyba taip pat nustatė, kad pirkimų dokumentuose nurodyta neaiški apskaitos duomenų surinkimo ir perdavimo paslaugų kainodara. Perkančioji organizacija nurodė, kad ji neperka apskaitos duomenų surinkimui ir perdavimui reikalingos įrangos, kadangi ją įrengti ir prižiūrėti privalo tiekėjas. Kita vertus, pirkimų sutarčių projektų 4.9 punktuose nustatyta, kad sutartims pasibaigus prieš terminą ne dėl rangovo kaltės, tiekėjui kompensuojamos investicijos į įrangą. Be to, įrangos vertė paslaugos kainodaroje nėra išskirta. Tarnybos vertinimu, pirkimų sutarčių projektų 4.9 punktų nuostatos suponuoja pirkimų objekto ir kainos pasikeitimus, tokių sąlygų nustatymas gali pakeisti šalių pusiausvyrą ir nulemti perkančiajai organizacijai didesnes išlaidas, kurios nebuvo numatytos pirkimų metu ir kurias ji įsipareigoja padengti. Įsipareigodama kompensuoti tiekėjo investicijas į įrangą, kurios kaina pasiūlymų vertinimo metu nežinoma bei nevertinama, bendrovė pažeidė VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punkto, 24 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas bei 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą skaidrumo principą ir įsipareigojimą racionaliai naudoti pirkimams skirtas lėšas. Be to, pirkimų dokumentuose nurodyta kainodara neatitinka Metodikos 4.1 punkto nuostatų, t. y., kad kainodaros taisyklės turi būti aiškios ir nedviprasmiškos. Tarnyba neturi pareigos peržiūrėti ir tikrinti perkančiųjų organizacijų parengtus pirkimų dokumentų projektus iki pirkimų paskelbimo bei juos koreguoti. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė įvertinti Bendrovės parengtus pirkimų dokumentus. Atsakovas teigė, kad pagal VPĮ 23 straipsnio 3 dalies nuostatas skelbimas apie viešuosius pirkimus turi būti paskelbtas per tris darbo dienas. Pareiškėjas skelbimus per Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą pateikė 2015 m. vasario 26 d., todėl, paskelbdama skelbimus 2015 m. kovo 3 d., Tarnyba trejų darbo dienų termino nepraleido. Išvadoje Tarnyba nurodė tik pastebėjimus, susijusius su tiekėjų kvalifikacijos reikalavimais bei pirkimams skirtomis lėšomis, tačiau šie pastebėjimai nebuvo vertinami kaip VPĮ reikalavimų pažeidimas ir dėl jų sankcijos bendrovei netaikytos.Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Litesko“ atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą tenkinti.UAB ,,Litesko“ pažymėjo, kad 2 pirkimo sąlygos buvo ruošiamos, atsižvelgiant ir vertinant tiek su Tarnybą sudarytą taikos sutartį, joje nustatytas sąlygas, tiek Tarnybos ankstesnio 2011 m. vykdyto analogiško pirkimo atliktus vertinimus, išdėstytus Tarnybos 2012 m. sausio 12 d. rašte Nr. 4S-174, šiuose vertinimuose bei civilinėje byloje Nr. 2-2419-431/2014 Tarnybos išsakytus argumentus bei pastabas anksčiau vykdyto pirkimo dokumentams. Taigi iš esmės 2 pirkimo dokumentai buvo ruošiami analogiško 2011 m. vykdyto pirkimo dokumentų pagrindu, pakeičiant ir įvertinant tas pirkimo dokumentų sąlygas, dėl kurių Tarnyba buvo pasisakiusi vertindama 2011 m. vykdytą pirkimą, taip pat atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą. Išvadoje nurodyti pažeidimai buvo konstatuoti atsižvelgiant išimtinai tik į aplinkybę, jog pirkimuose pasiūlymus pateikė tik vienas dalyvis, t. y. toks sprendimas yra ypatingai ydingas, kadangi šis sprendimas pagrįstas ne objektyviomis aplinkybėmis ir priežastiniu ryšiu, o vien tik prielaida ir faktu, jog pirkimuose dalyvavo vienintelis tiekėjas.

II.

III.

Pareiškėjas UAB ,,Vilniaus energija“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – bendrovės skundą tenkinti.Pareiškėjas nurodo, kad Tarnybos veiksmai ir Išvada neatitinka atsakovui privalomų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 511 patvirtinto Institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo gairių aprašo (toliau – ir Gairių aprašas) 5.7, 7.6, 7.7 bei 7.8 punktų nuostatų. Pagal Gairių aprašo 7.6 punktą Tarnyba yra įpareigota taikos sutarčių nuostatų, ankstesnių analogiškų pirkimų sąlygų vertinimų, kurie pagrįstai gali būti prilyginami konsultacijai. Anksčiau bendrovės vykdyti analogiški pirkimai buvo vykdomi kaip darbų pirkimai. Ankstesniuose analogiškuose pirkimuose Tarnyba net konstatavo pažeidimą dėl to, kad nebuvo nustatytos sąlygos, privalomos būtent darbų pirkimams (nenustatytas kainos perskaičiavimas), atitinkamai Tarnyba pritaikė teisės aktuose nustatytus reikalavimus, reglamentuojančius būtent darbų pirkimų ypatumus. Pareiškėjas dar prieš pradėdamas pirkimus kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti metodines pastabas, jei tokių būtų, tačiau Tarnyba tai daryti atsisakė, motyvuodama išimtinai formaliu pagrindu. Taip Tarnyba neįvykdė ne tik pareigos konsultuoti ir teikti metodinę pagalbą ūkio subjektams, tačiau nesiėmė ir prevencinių priemonių, jei manė, kad kai kurios pirkimų sąlygos galimai neatitinka galiojančių teisės aktų ar dėl jų yra galimi teisės aktų pažeidimai, tokiais veiksmais pažeisdama VAĮ įtvirtintą efektyvumo principą. Tarnyba atlieka ir atliko pareiškėjo skelbimų apie pirkimus ne tik formos užpildymo, bet ir turinio vertinimą ir tai patvirtina teismui pateikti įrodymai.Bendrovė atkreipia dėmesį, kad pirkimų dalykas yra elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas (pakeitimas) daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių, t. y. bendrovė numatė įsigyti elektroninius (o ne mechaninius) karšto vandens skaitiklius tik todėl, kad šio tipo skaitikliai turi nuotolinio duomenų nuskaitymo funkciją. Pastaroji reikalinga mokėjimų už karštą vandenį teisingam paskaičiavimui, nes nuotolinio duomenų nuskaitymo pagalba įmanoma sinchronizuotai, nepriklausomai nuo vartotojų savalaikio teisingo deklaravimo ir geros valios gauti komercinei apskaitai reikalingus ir tikslius karšto vandens skaitiklių rodmenis. Būtent apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių yra pagrindinis pirkimų dalykas. Todėl bendrovė pagrįstai priskyrė elektroninių skaitiklių įrengimą (pakeitimą) prie papildomų darbų, nes jie papildo apskaitos duomenų surinkimą iš skaitiklių.Pareiškėjas pabrėžia, kad pirkimų sąlygose kainodaros taisyklės buvo nustatytos pagal teisės aktuose apibrėžtus reikalavimus, atitinkamai tokių taisyklių vertinti kaip neaiškių nėra pagrindo. Tarnyba neturėdama tam teisinio pagrindo susiejo pagal esmę skirtingus teisinius santykius. Pirkimų sutarčių projektų 4.4 punktuose nustatyta dalies galimų nuostolių kompensavimo metodika yra susijusi ne su sutarties kainodara, o su civilinės atsakomybės institutu. Atsakovo formuojamas nuostolių kompensavimo vertinimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinam reglamentavimui ir visiško nuostolių atlyginimo principui. Būtent siekiant kuo tiksliau apsibrėžti šalių atsakomybės bei žalos atlyginimo klausimą ir buvo numatyta pirkimų sutarčių projektų 4.9 punktų sąlyga, t. y. investicijų į karšto vandens skaitiklių duomenų surinkimui bei jų perdavimui reikalingą įrangą kompensavimas yra numatytas tik sutarties prieš terminą ne dėl rangovo kaltės nutraukimo atveju. Iš Išvadoje nurodomų teiginių atrodo, kad, Tarnybos nuomone, minėtų punktų sąlyga buvo nustatyta tikslu įsigyti karšto vandens skaitiklių duomenų surinkimui bei jų perdavimui reikalingą įrangą, nors iš tikrųjų tokio tikslo nebuvo. Pirkimų sutarčių projektų 4.9 punktai iš esmės reglamentuoja būtent šalių santykį bei įsipareigojimus viena kitai nutrūkus sutarčiai. Sutarčiai nutrūkus anksčiau termino, kompensavimo tvarka yra apibrėžta itin detaliai, todėl nepagrįstas yra atsakovo teiginys, jog sutarčių projektuose nustatyta kompensavimo tvarka yra neskaidri ar neužtikrinanti racionalaus lėšų panaudojimo. Tarnyba taip pat neįvertino fakto, jog, nesant šios sąlygos, t. y. netiesiogiai nustatant, jog ne dėl tiekėjo kaltės (jam tinkamai ir sąžiningai vykdant sutartį) sutarčiai nutrūkus anksčiau termino jam nebūtų kompensuojamos jo patirtos išlaidos, tiekėjai šią riziką galbūt perkeltų į bendrą paslaugų kainą, taigi perkančioji organizacija būtų priversta mokėti žymiai didesnes sumas tiekėjui, negu nustačius minėtą sąlygą. Todėl tokiu atveju, jeigu sutartis būtų vykdoma tinkamai ir pasibaigtų laiku, pareiškėjas galbūt sumokėtų ženkliai didesnę kainą, negu būtų galėjęs sumokėti, jeigu pirkimų sutarčių projektuose būtų įtraukta 4.9 punktų nuostata.Bendrovės nuomone, priešingai nei teigiama Išvadoje, detaliomis investicijų kompensavimo sąlygomis tuo atveju, jei sutartis nutrūktų prieš terminą ne dėl rangovo kaltės, užkertamas kelias bet kokiems galimiems tiekėjo piktnaudžiavimams, nustatant dėl sutarties nutraukimo jo patirtus nuostolius. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirkimų sutarčių projektų 4.9 punktuose nurodytas duomuo I1 (iki Sutarties nutraukimo į įrangą atliktų investicijų suma) iš esmės yra (gali) būti įrodinėjimo dalykas, nes pagal Civilinio kodekso 6.245 ir 6.249 straipsnius nuostoliai turi būti realūs. 4.9 punktuose aprašytas tik nuostolių kompensavimo mechanizmas, o to prilyginti mokėjimams už konkrečias paslaugas ar darbus nėra visiškai jokio pagrindo. Pirkimų sutarčių projektuose nustatytas kompensavimo mechanizmas ir jo pagrindu sumokėta kompensacija (nuostolių atlyginimas) tiekėjui niekaip negali būti suprantama ir vertinama kaip pačios sutarties kainos pakeitimas.Pareiškėjas pabrėžia, kad pagal pirkimų sutarčių projektų nuostatas (4.4 punktus) yra aiškiai apibrėžtas įrangos vertės fiksavimas bei jos pagrindimas (įrangos vertė yra fiksuojama ją įrengus ir turi būti pagrįsta buhalterinės apskaitos duomenimis). Įranga nėra perkama, o investicijų į tokią įrangą kompensavimas yra numatytas tik sutarties nutraukimo prieš terminą ne dėl tiekėjo (rangovo) kaltės atveju (t. y. nebūtinai tokia sąlyga įvyks). Šiomis aplinkybėmis bendrovė objektyviai neturėjo realios galimybės nurodyti pirkimų sąlygose tikslią įrangos kainą.Bendrovės teigimu, nemotyvuota teismo išvada, kad bendrovė prisiėmė riziką dėl nepagrįstai didelių paslaugų kainų, nes pagal pirkimų sutarčių projektų 4.8 punktus, sutarčiai pasibaigus nustatytu terminu, įranga perduodama bendrovei. Teismas neįvertino to, kad įranga perduodama pareiškėjo nuosavybėn neatlygintinai. Todėl šiuo atveju teismo pozicija, kad įrangos vertės dalis paslaugų kainoje turi esminę įtaką, prieštarauja faktinėms aplinkybėms.Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Tarnyba Išvadoje vadovavosi teisės aktu, kuris negaliojo, o tai akivaizdžiai neatitinka gero viešojo administravimo sąlygų. Išvadoje minimas Valstybės metrologijos tarnybos direktoriaus 2010 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. V-107 „Dėl matavimo priemonių su nuotoliniu (telemetriniu) duomenų perdavimu metrologinio įteisinimo“ nuo 2015 m. lapkričio 1 d. buvo pripažintas netekusiu galios. Apibendrindama bendrovė teigia, kad Išvada yra neteisėta dėl to, kad ją priimant Tarnyba nevykdė VPĮ 8² straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 punktuose nustatytų funkcijų, Gairių aprašo 5.7, 7.6, 7.7, 7.8 punktuose nustatytų reikalavimų, pažeidė viešojo administravimo subjektui privalomus efektyvumo bei objektyvumo principus.Viešųjų pirkimų tarnyba atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Tarnyba pabrėžia, kad VPĮ 8² straipsnyje yra aiškiai apibrėžtos atsakovo kompetencijos ribos ir nurodytos funkcijos, kurias Tarnyba, kaip viešųjų pirkimų politiką įgyvendinanti bei VPĮ ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų laikymosi priežiūrą, kontrolę vykdanti institucija, atlieka. Įstatymų leidėjas VPĮ 8² straipsnyje nepriskyrė Tarnybos kompetencijai vertinti perkančiųjų organizacijų rengiamų pirkimų sąlygų projektus. Atsakovas, siekdamas tinkamai vykdyti VPĮ Tarnybai numatytas funkcijas, 2015 m. kovo 3 d. rašte Nr. 4S-665 „Dėl paklausimo dėl taikos sutarties vykdymo“ ir 2015 m. kovo 3 d. rašte Nr. 4S-666 „Dėl paklausimo dėl taikos sutarties vykdymo“ nurodė, kad prašo pateikti Tarnybai konkrečius klausimus dėl kartu su paklausimu pateiktų numatomų vykdyti pirkimų sąlygų (nurodant pirkimų sąlygų punktus ir kylančius klausimus). Tarnybos kompetencijai nėra priskirta ir ji neturi pagrindo vertinti perkančiųjų organizacijų, įskaitant ir bendrovę, viešojo pirkimo dokumentų projektų, juos peržiūrėti ir patvirtinti. Pareiškėjas, siekdamas, kad atsakovas peržiūrėtų pirkimų sąlygų projektus, visiškai nepagrįstai bandė permesti pačiai bendrovei, kaip perkančiajai organizacijai, įstatymų leidėjo nustatytą pareigą rengti viešųjų pirkimų dokumentus.Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai ir motyvuotai nurodė, jog Tarnyba vertino naujai bendrovės parengtus pirkimų dokumentus, o vertinimą atliko vadovaudamasi jo metu galiojusiomis VPĮ nuostatomis. Tarnybos nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl teismo motyvų apie skelbimus dėl viešųjų pirkimų turinio yra deklaratyvūs, nemotyvuoti, nepagrįsti jokiais įrodymais ar teismų formuojama praktika.Tarnyba pažymi, kad savo poziciją dėl bendrovės padaryto VPĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo yra išsamiai ir aiškiai išdėsčiusi atsiliepime į skundą. Pabrėžia, kad būtent šis Išvadoje nustatytas VPĮ nuostatų pažeidimas nebuvo konstatuotas anksčiau pareiškėjo vykdytuose viešuosiuose pirkimuose, kadangi tuo metu nuostata dėl subrangos ribojimo VPĮ 24 straipsnio 5 dalyje nebuvo įtvirtinta. Atsakovas pabrėžia, kad, priešingai negu skaitiklių įrengimo (pakeitimo) darbų kainodara, su apskaitos duomenų surinkimo ir perdavimo paslaugos teikimu susijusi kainodara yra neaiški ir kelianti abejonių. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad apskaitos duomenų surinkimui naudojamos įrangos kaina nebuvo įvertinta, nors atsižvelgiant į tai, kad bendrovė ir anksčiau yra vykdžiusi tokio pobūdžio viešuosius pirkimus, taip pat įvertinus pačio pareiškėjo minimus kriterijus, kuriais vadovaujantis gali būti apskaičiuota įrangos vertė, apskaitos duomenų surinkimui naudojamos įrangos kaina bendrovės galėjo ir turėjo būti įvertinta iš anksto. Tai tik patvirtina, kad kainodara, susijusi su apskaitos duomenų surinkimo ir perdavimo paslaugos teikimu, neįvertinus, kokią dalį paslaugų teikimo kaštuose turi sudaryti įrangos vertė ar investicijos į įrangą, nėra aiškiai ir tiksliai nustatyta.Apibendrindamas atsakovas nurodo, kad pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė VPĮ 24 straipsnio 2 dalies 9 punktą, taip pat pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą skaidrumo principą ir 2 dalies nuostatas, įpareigojančias racionaliai naudoti pirkimui skirtas lėšas. Nenustatydama aiškių paslaugų kainodaros taisyklių, bendrovė sudarė galimybę tiekėjams piktnaudžiauti savo padėtimi, nesilaikė Metodikos 4.2 punkto reikalavimų, kadangi prisiėmė riziką dėl nepagrįstai didelių paslaugų įkainių, o nustatydama kompensaciją už įrangą, kai sutartis pasibaigia prieš terminą, bendrovė iš esmės pakeitė šalių pusiausvyra ir pirkimų objekto kainą, nes įsipareigojo kompensuoti įrangos vertę, kurios kainos pasiūlymo teikimo metu nežinojo.Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Litesko“ atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti. UAB „Litesko“ iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir pareiškėjas apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Viešųjų pirkimų tarnybos Išvados, kuria ūkio subjektas pripažintas pažeidęs Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus ir įpareigotas nutraukti vykdytų viešųjų pirkimų procedūras, teisėtumo ir pagrįstumo.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. vertindama tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.Byloje nustatyta, kad UAB „Vilniaus energija 2015 m. vasario 26 d. per Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą išsiuntė Tarnybai skelbimus apie vykdomus viešuosius pirkimus ,,Elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas/pakeitimas daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose Vilniuje ir apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių“ ir ,,Elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas/pakeitimas daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių“. Tarnyba skelbimus apie bendrovės vykdomą 1 pirkimą ir vykdomą 2 pirkimą paskelbė 2015 m. kovo 3 d. 2015 m. lapkričio 4 d. Viešųjų pirkimų tarnyba, vadovaudamasi VPĮ (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) 8² straipsnio 1 dalies 2 punktu, atliko UAB „Vilniaus energija“ vykdomų minėtų viešųjų pirkimų dokumentų vertinimą ir surašė Išvadą.Skundžiama Išvada UAB „Vilniaus energija“ pripažinta pažeidusi VPĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 24 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 5 ir 9 dalies nuostatas, nes pirkimų sąlygose nenustatė aiškios kainodaros, numatė šalių pusiausvyrą pakeičiantį kompensavimo mechanizmą, paslaugų pirkimą neteisėtai priskyrė pagrindiniams darbams, taip apribodama trečiųjų šalių pasitelkimą. Tarnyba, atsižvelgdama į nustatytus VPĮ pažeidimus ir vadovaudamasi VPĮ 8² straipsnio 2 dalies 6 punktu, įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ nutraukti minėtų viešųjų pirkimų procedūras.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų nepripažino svariais, konstatavęs, kad UAB „Vilniaus energija“ pažeidė VPĮ nuostatas, o Tarnybos Išvada atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl skundą atmetė.Apeliaciniame pareiškėjo skunde iš esmės kartojami argumentai, susiję su Išvados neatitikimu faktinėms aplinkybėms, netinkamai vykdytomis Tarnybos funkcijomis ir gero administravimo principo nesilaikymu.Teisėjų kolegija pažymi, kad sudarytos taikos sutartys, patvirtintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. 2-2417-431/2014 (I t, b. l. 19–20) ir Nr. 2-2419-431/2014 (b. l. 21–22), neapibrėžė tikslaus viešųjų pirkimų turinio ir sąlygų, jomis buvo susitarta skelbti naujus viešuosius pirkimus, tačiau šių pirkimų sąlygos negalėjo prieštarauti VPĮ (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija). Būtent UAB „Vilniaus energija“, kaip perkančiosios organizacijos, pareiga buvo atlikti naujus viešuosius pirkimus, tuo pagrindu parengiant VPĮ reikalavimus savo turiniu atitinkančius pirkimų dokumentus.Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis VPĮ 8² straipsnyje apibrėžta Tarnybos kompetencija, Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1S-184 patvirtinto Skelbimų teikimo Viešųjų pirkimų tarnybai tvarkos ir reikalavimų skelbiamai supaprastintų viešųjų pirkimų informacijai aprašo (2011 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 1S-184 redakcija) 8 ir 16 punktų nuostatomis ir remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013), pagrįstai pabrėžė, kad Tarnyba neturi pareigos ex ante (lot. iš anksto) vertinti perkančiosios organizacijos parengtų pirkimo dokumentų, nes, paskelbdama skelbimą, ji privalo tik patikrinti, ar jis atitinka teisės aktuose nustatytus jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Skelbimo apie vykdomus viešuosius pirkimus paskelbimas savaime nereiškia, kad pirkimo dokumentai atitinka VPĮ nuostatas. VPĮ suteikia teisę Tarnybai, įtarus pažeidimą, atlikti pirkimo dokumentų vertinimą ir pritaikyti atitinkamas sankcijas. Su šiais argumentais iš esmės sutinka ir pareiškėjas.Tarnyba, vadovaudamasi VPĮ 8² straipsnio 1 dalies 8 punktu (konsultuoti perkančiąsias organizacijas ir tiekėjus arba organizuoti jų konsultavimą pirkimų klausimais), 2015 m. kovo 3 d. raštuose Nr. 4S-665 (I t, b. l. 123) ir Nr. 4S-666 (I t, b. l. 124) pagrįstai nurodė, kad įstatymo leidėjas VPĮ 8² straipsnyje nepriskyrė Tarnybos kompetencijai vertinti perkančiųjų organizacijų rengiamų pirkimo sąlygų projektus, dėl to prašė pateikti Tarnybai konkrečius klausimus dėl kartu su paklausimu pateiktų numatomų vykdyti pirkimų sąlygų.Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, susiję su bendrųjų VPĮ normų (8² straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 punktai) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 511 patvirtinto Institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo gairių aprašo (5.7, 7.6, 7.7, 7.8 punktai) taikymu yra nepagrįsti, nes, kaip minėta, Tarnyba neprivalo rengti viešųjų pirkimų dokumentų, jų tvirtinti, tik turi juos įvertinti atitikimo VPĮ normoms aspektu. Ta aplinkybė, kad Tarnyba priėmė skelbimus ir juos paskelbė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (CVP-IS), nereiškia, jog viešųjų pirkimų dokumentai buvo patikrinti ir aprobuoti. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba šioje viešųjų pirkimų stadijoje (t. y. iki skelbimų apie viešuosius pirkimus paskelbimo) veikė savo kompetencijose ribose, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, kuriuose įtvirtintos imperatyvios Tarnybai atlikti pareigos.Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Tarnyba vertino naujai pareiškėjo parengtus pirkimų dokumentus, o vertinimą atliko vadovaudamasi jo metu galiojusiomis VPĮ nuostatomis, dėl to anksčiau UAB „Vilniaus energija“ (UAB „Litesko“) vykdytų viešųjų pirkimų vertinimai Tarnybos negalėjo saistyti. VPĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pirkimo dokumentuose turi būti reikalaujama, kad kandidatas ar dalyvis savo pasiūlyme nurodytų, kokius subrangovus, subtiekėjus ar subteikėjus jis ketina pasitelkti, ir gali būti reikalaujama, kad kandidatas ar dalyvis savo pasiūlyme nurodytų, kokiai pirkimo daliai jis ketina pasitelkti subrangovus, subtiekėjus ar subteikėjus. Jeigu darbų pirkimo sutarčiai vykdyti pasitelkiami subrangovai, pagrindinius darbus, kuriuos nustato perkančioji organizacija, privalo atlikti tiekėjas. Toks nurodymas nekeičia pagrindinio tiekėjo atsakomybės dėl numatomos sudaryti pirkimo sutarties įvykdymo.VPĮ 24 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentus rengia vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis. Pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nupirkti tai, ko reikia.1 pirkimo ir 2 pirkimo sąlygų 2.2 punktuose nustatytos iš esmės analogiškos nuostatos, t. y., kad pirkimų objektas yra elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas/pakeitimas daugiabučiuose gyvenamuosiuose (Vilniuje) ir apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių (II t, b. l. 1–20, 66–85). Teisėjų kolegija sutinka su Tarnybos pozicija, kad, kaip matyti iš nurodytų pirkimų sąlygų nuostatų, pirkimų objektą sudaro dvi pagrindinės dalys: 1) elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas/pakeitimas gyvenamuosiuose namuose ir 2) apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių. Todėl nors 1 pirkimo ir 2 pirkimo objekto pareiškėjas į atskiras pirkimo dalis neskaidė, tačiau analizuojant tiek 1 pirkimo, tiek 2 pirkimo dokumentų sąlygas (pvz., pirkimų sąlygas, pirkimų sutarčių projektus) matyti, kad 1 pirkimo ir 2 pirkimo objektą sudaro dvi sudėtinės dalys: 1) darbai (elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas/pakeitimas gyvenamuosiuose namuose) ir 2) paslaugos (apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių), o 1 pirkimo ir 2 pirkimo sutartys bus sudarytos dėl kelių pirkimų objektų, t. y. darbų atlikimo (elektroninių karšto vandens skaitiklių įrengimas/pakeitimas gyvenamuosiuose namuose) ir paslaugų teikimo (apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirkimų objektas „apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių“ pagal VPĮ 2 straipsnio 31 dalį priskirtinas paslaugoms, šio pirkimų objekto vertinti ne kaip paslaugą nėra pagrindo. Netgi 1 pirkimo ir 2 pirkimo sutarčių projektuose (II t, b. l. 46–52, 95–101) apskaitos duomenų surinkimas, apdorojimas, saugojimas ir perdavimas užsakovui įvardintas kaip paslauga (tuo tarpu kaip darbai įvardinti skaitiklių įrengimas/keitimas). Todėl teisėjų kolegija sutinka su Tarnybos išvada, kad pareiškėjas pirkimų sąlygų 2.2 punktuose nepagrįstai prie pagrindinių darbų priskyrė apskaitos duomenų surinkimą iš skaitiklių, kuris savo esme yra paslauga, o ne darbai. Kadangi pagal minėtą VPĮ 24 straipsnio 5 dalį trečiųjų asmenų (subrangovo) pasitelkimo ribojimas taikomas tik darbų pirkimui, bet ne paslaugų pirkimui, pareiškėjas negalėjo nustatyti pirkimų sąlygų 4.1.2 punktuose, kad pirkimų apskaitos duomenų surinkimą iš skaitiklių gali atlikti tik tiekėjas. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba pagrįstai šiuo aspektu nustatė VPĮ 24 straipsnio 5 dalies pažeidimą, o pareiškėjas nepagrįstai apribojo tiekėjų konkurenciją, kadangi pirkimuose negalėjo dalyvauti tiekėjai, kurie perkamą paslaugą galėtų vykdyti pasitelkę trečiuosius asmenis. Pripažinus, kad pirkimo objektas „apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių“, kuris savo esme yra paslauga, nepagrįstai buvo įvardintas kaip pagrindiniai darbai, kuriuos atlikti ribojama pasitelkti trečiuosius asmenis, teisėjų kolegija sutinka su Tarnybos išvada, kad konstatuotinas ir VPĮ 24 straipsnio 9 dalies pažeidimas, kuriame, kaip minėta nustatyta, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentus rengia vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, o pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendime byloje Borta prieš VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją Nr. C-298/15 konstatavo, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 49 ir 56 straipsnius draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia yra VPĮ 24 straipsnio 5 dalis, kurioje numatyta, kad jeigu darbų pirkimo sutarčiai vykdyti pasitelkiama subrangovų, pagrindinius darbus, kuriuos nustato perkančioji organizacija, privalo atlikti pats tiekėjas. ESTT pripažino, kad Lietuvos įstatymų leidėjo tikslas užtikrinti darbų kokybę ir sąžiningą ūkio subjektų tarpusavio varžymąsi iš esmės yra teisėtas, tačiau priemonės jam pasiekti – VPĮ 24 straipsnio 5 dalis – neproporcingai suvaržė įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas. Nors ESTT neatmetė galimybės, kad tokie tikslai gali pateisinti tam tikrus teisės pasitelkti subrangovus apribojimus, tačiau VPĮ 24 straipsnio 5 dalis viršija tai, kas būtina šiems tikslams pasiekti, nes ji apskritai draudžia pasinaudoti tokia teise atlikti darbus, kurie perkančiosios organizacijos kvalifikuoti kaip „pagrindiniai“. Taigi, kaip matyti, Europos Sąjungos teisė draudžia ir tokias Lietuvos nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias ribojama pasitelkti tiekėjus (subrangovams) ir pirkimo sutarties darbams atlikti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad SESV 49 ir 56 straipsnių nuostatos visuomet turėjo būti suprantamos ir taikomos, inter alia (lot. be kita ko), taip, kad pagal šias Europos Sąjungos nuostatas draudžiamas subrangovų pasitelkimo ribojimas, koks nustatytas VPĮ 24 straipsnio 5 dalyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-690/2017). Todėl netgi pirkimų objektą „apskaitos duomenų surinkimas iš skaitiklių“ laikant darbais (ranga), vis tiek pirkimų sąlygose numatytas ribojamas pasitelkti subtiekėjus (rangovus) nėra galimas pagal SESV 49 ir 56 straipsnius, t. y. aukštesnės galios teisės akto normas nei VPĮ 24 straipsnio 5 dalis, ir turi būti vertinamas kaip neteisėtas.VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pirkimų tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas.VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad pirkimo sutartyje, kai ji sudaroma raštu, turi būti nustatytos kainodaros taisyklės, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką.Pagal VPĮ 24 straipsnio 2 dalies 9 punktą pirkimo dokumentuose turi būti perkančiosios organizacijos siūlomos šalims pasirašyti pirkimo sutarties sąlygos pagal šio įstatymo 18 straipsnio 6 dalies reikalavimus, taip pat sutarties projektas, jeigu jis yra parengtas.Pabrėžtina, kad ginčijamoje Išvadoje nustatyta, kad pirkimų kainodara susideda iš dviejų dalių: skaitiklių įrengimo/pakeitimo darbų (įkainių) kainos ir apskaitos duomenų surinkimo iš skaitiklių paslaugos (įkainių) kainų. Tarnyba pripažino, kad skaitiklių įrengimo/pakeitimo darbų kainodara yra pakankamai aiški ir objektyviai pagrįsta, tačiau apskaitos duomenų surinkimo iš skaitiklių paslaugų kainodara yra neaiški ir kelianti abejonių dėl jos pagrįstumo.Teisėjų kolegija pažymi, kad pirkimų sutarčių projektų 4.4 ir 4.9 punktai gali atitikti Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias žalos (nuostolių) atlyginimo klausimus, tačiau tai nereiškia, kad šie punktai nagrinėjamu atveju neturi atitikti ir viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Pirkimų sutarčių projektų 4.4 punktuose numatyta, kad sutarčių vykdymo metu periodiškai sumontavus objektuose įrangą, aktu bus įformintas įrangos įrengimas, jos vertė ir, užsakovui pareikalavus, rangovas turės pateikti įrangos vertę pagrindžiančius dokumentus. Teisėjų kolegija sutinka su Tarnybos pozicija, kad tai reiškia, jog įrangų vertės paaiškės tik kiekviename objekte jas įrengus. Pirkimų sutarčių projektų 4.9 punktuose numatyta, kad sutartims pasibaigus prieš terminą ne dėl rangovo kaltės, perkančioji organizacija privalo kompensuoti rangovo investicijas į paslaugos teikimui reikalingą įrangą. Teisėjų kolegija pritaria Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pirkimų sutarčių projektų 4.9 punktuose bendra kompensacijos apskaičiavimo tvarka, atsižvelgiant į įrangos nusidėvėjimą, numatyta, tačiau investicijų vertės į įrangą ši tvarka neparodo.Nors pareiškėjas nurodo, kad karšto vandens skaitiklių rodmenų surinkimui bei jų perdavimui reikalinga įranga (jo apimtis) priklauso nuo daugiabučio namų aukštų, laiptinių, butų skaičiaus, todėl tiksli jos apimtis išaiškėja tik ją įrengus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirkimų sutarčių projektų 4.4 punktuose apibrėžtas įrangos vertės pagrindimas vis tiek negali būti vertinimas kaip aiškus ir objektyvus, kadangi įrangos vertė iš esmės grindžiama tik tiekėjo pateiktais duomenimis, o kitų objektyvių, ekonomiškai pagrįstų kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti įrangos vertę, pirkimo dokumentuose nenumatyta. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad įrangos vertė būtų grindžiama tiekėjo buhalterinės apskaitos duomenimis, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik buhalteriniai duomenys negali įrodyti realios įrangos vertės, kadangi buhalteriniuose dokumentuose tiekėjas savo subjektyvia nuožiūra gali nurodyti įrangos vertę, nepagrįsdamas jos objektyviais duomenimis. Dėl panašių priežasčių teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad Tarnybos motyvai dėl Pirkimo sutarčių projektų 4.9 punkto ir Techninių sąlygų 2.5 punkto prieštarauja taikos sutartims, patvirtintoms Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. 2-2417-431/2014 (I t, b. l. 19–20) ir Nr. 2-2419-431/2014 (b. l. 21–22). Pažymėtina, kad Tarnybos Išvadoje visiškai nekalbama apie Techninių sąlygų 2.5 punkto ydingumą. Tuo tarpu Pirkimo sutarčių projektų 4.9 punktas nėra kvestionuojamas tuo aspektu, kad Perkančioji organizacija negalėjo įtraukti į sutartis tokios sąlygos, kokia buvo numatyta taikos sutartyse, tačiau keliamas investicijų į karšto vandens skaitiklių duomenų surinkimui bei jų perdavimui reikalingą įrangą kompensavimo vertės nustatymo realumo, teisingumo ir pagrįstumo klausimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Tarnyba buvo paprašiusi pareiškėjo pateikti detalią informaciją apie paskutinę bendrovei žinomą įrangos vertę, tačiau iš pateiktos informacijos buvo galima matyti tik kiekviename objekte įrengtų įrangų likutinę vertę be programinės įrangos, tačiau jokių kitų duomenų, leidžiančių spręsti, ar nustatytos įrangų vertės yra pagrįstos, ir kokiu būdu buvo tikrinamas teisingas šių įrangų kainos įvertinimas, pateikta nebuvo.Taigi teisėjų kolegija pripažįsta, kad tai, jog pirkimų sutarčių projektų 4.9 punktuose numatytas papildomas apmokėjimas už investicijas į įrangą nutrūkus sutarčiai ne dėl tiekėjo kaltės (kuris nors ir nėra tiesiogiai susijęs su paslaugų teikimo kainodara, t. y. su tiesiogine sutarčių kainą už suteiktas paslaugas, tačiau, atsiradus pirkimų sutarčių projektų 4.9 punktuose numatytoms sąlygoms, būtų tiekėjui mokamas) suponuoja vykdant sutartis galimus pirkimų objekto (apskaitos duomenų surinkimo iš skaitiklių) ir jo kainos pakeitimus. Teisėjų kolegija pritaria, kad tai iš esmės gali pakeisti šalių pusiausvyrą ir nulemti perkančiajai organizacijai didesnes išlaidas, kurio nebuvo pirkimų metų žinomos ir vertinamos, tačiau kurias ji įsipareigoja padengti. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime klaidingai nurodė, jog pagal pirkimų sutarčių projektų 4.8 punktus sutartims pasibaigus pareiškėjas ne neatlygintinai įgyja tiekėjo įrengtą įrangą (įrangas), o ją išsiperka per sutartyse nustatytus terminus, tačiau tai nepaneigia minėto teismo išvados, kad įrangos vertės dalis paslaugų kainai turi esminę įtaką, kadangi, kaip minėta, sutartims pasibaigus pareiškėjas ją įgyja neatlygintinai, o nelieka tiekėjo nuosavybe, į kurią tiekėjas yra investavęs savo lėšas ir dėl to yra patyręs paslaugų teikimo sąnaudas.Nors ir pirkimų sutarčių projektų 4.4 ir 4.9 punktai tiesiogiai nenustato sutarčių kainos, bet, kaip minėta, suponuoja vykdant sutartis galimus pirkimų objekto „apskaitos duomenų surinkimo iš skaitiklių“ kainos pakeitimus, dėl to pripažintina, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 patvirtintos Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikos nuostatos. Todėl konstatuotina, kad pirkimų sutarčių projektų 4.4 ir 4.9 punktai neatitinka Metodikos 4.1 punkto, kuriame įtvirtinta, kad kainodaros taisyklės turi būti aiškios ir nedviprasmiškos, ir Metodikos 4.2 punkto, kuriame numatyta, kad kainodaros taisyklės turi atitikti tiek perkančiosios organizacijos, tiek tiekėjo interesus, o perkančioji organizacija negali prisiimti per didelės rizikos dėl sutarties kainos.Nustačius, kad rengiant pirkimų dokumentus buvo nesilaikoma Metodikos reikalavimų, t. y. parengti aiškią pirkimų objekto „apskaitos duomenų surinkimo iš skaitiklių“ kainodarą, pripažintina, kad Tarnyba pagrįstai konstatavo minėtų VPĮ 3 straipsnio 1 dalies (skaidrumo principo) ir 2 dalies (reikalavimo sudaryti pirkimo sutartį racionaliai naudojant tam skirtas lėšas) bei 24 straipsnio 2 dalies 9 punkto (pirkimo dokumentuose turi būti perkančiosios organizacijos siūlomos šalims pasirašyti pirkimo sutarties sąlygos pagal šio įstatymo 18 straipsnio 6 dalies reikalavimus, t. y. ir kainodaros taisyklės) pažeidimus. Išvados, kad šie pažeidimai buvo padaryti, nepaneigia ir pareiškėjo argumentai apie tai, kad pirkimų sutartims nutrūkus ne dėl tiekėjo kaltės ankščiau termino, jei jam nebūtų kompensuojamos jo patirtos išlaidos dėl investicijų į įrangą, tiekėjas siūlytų žymiai didesnę paslaugų kainą. Be to, minėtų argumentų pareiškėjas nepagrindžia ir objektyviais įrodymais.Teisėjų kolegija pažymi, kad Tarnyba vertino viešųjų pirkimo paskelbimo ir vykdymo metu galiojančius teisės aktus, todėl galėjo konstatuoti, jog pareiškėjas, skelbdamas konkursą, turėjo įvertinti ir Valstybės metrologijos tarnybos direktoriaus 2010 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. V-107 „Dėl matavimo priemonių su nuotoliniu (telemetriniu) duomenų perdavimu metrologinio įteisinimo“, kuris nuo 2015 m. lapkričio 1 d. nustojo galioti. Net ir pripažinus pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad Tarnyba Išvadoje negalėjo vadovautis jau nebegaliojančiu minėtu įsakymu, kurio dalis ESTT 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimu byloje UAB „Vilniaus energija“ prieš Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyrių Nr. C-423/13 buvo pripažinta prieštaraujančia Europos Sąjungos teisės aktams, tai nepaneigia vykdomų viešųjų pirkimų sąlygų ydingumo.Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti VPĮ normų pažeidimai lemia, kad buvo pažeistas skaidrumo principas, tikslas racionaliai panaudoti tam skirtas lėšas sudarant pirkimų sutartis ir viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo siekis – nesuvaržyta tiekėjų konkurencija, t. y. buvo padaryti esminiai VPĮ pažeidimai, sąlygojantys pirkimų neteisėtumą. Todėl Tarnyba, vadovaudamasi VPĮ 8² straipsnio 2 dalies 6 punktu, turėjo teisėtą pagrindą nutraukti pirkimų procedūras. Taip pat pažymėtina, kad Tarnybos Išvada atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos. Todėl Tarnybos Išvada yra teisėta ir pagrįsta, šio administracinio teisės akto naikinti nėra pagrindo.Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai sprendė ginčą, taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir vertino byloje pateiktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ir (ar) naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.