- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-21
- Bylos Nr.
- N-575-4734-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nutarimo K. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgalioti pareigūnai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolus K. J. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje ir 130² straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymo. Nurodyta, kad K. J. 2010 m. vasario 19 d., 15 val. 10 min., Šilutėje, būdamas baustas pagal ATPK 129 straipsnį bei neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį VW Caravelle, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neblaivus (nustatytas 2,20 promilių girtumas). Be to, K. J. 2010 m. vasario 19 d., 15 val. 13 min., Šilutėje, Gluosnių gatvėje, ties baru „Mileniumas“, būdamas viešoje vietoje neblaivus necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo pareigūnų garbę ir orumą.
II.
Šilutės rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 17 d. nutarimu pripažino K. J. kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 2 dalyje ir 130² straipsnyje padarymo ir skyrė subendrintą administracinę nuobaudą – 30 parų administracinio arešto su transporto priemonės VW Carawelle, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimu. Teismas nurodė, kad K. J. kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais, paties K. J., liudytojų R. I. ir M. D. parodymais, vaizdo įrašu. Teismas vadovavosi pareigūnų parodymais, kuriais netikėti nematė pagrindo. Pažymėjo, kad K. J. jokių priežasčių, keliančių abejonę jų parodymų objektyvumu, nenurodė. Teismas įvertino, kad viskas vyko dienos metu, o pareigūnai aiškiai ir konkrečiai patvirtino, kad pamatė važiuojantį automobilį, pro kurio stiklą matė vairuotoją K. J., kuris, pasukęs į aikštelę, už kelių metrų sustojo. Teismas A. K. ir Ž. B. parodymus vertino kritiškai, nurodė, kad jie – K. J. draugai. Atsižvelgė, kad K. J. pats negalėjo paaiškinti, kodėl pareigūnams vietoje nesakė, jog automobilį vairavo A. K.. Teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, atsižvelgė, kad K. J. padarė du administracinius teisės pažeidimus, iš kurių vienas ypač pavojingas, įvertino, kad jis baustas už tos pačios rūšies pažeidimus, baudos nesumokėtos, nedirba, neturi nuolatinių pajamų, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė.
III.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo K. J. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nutarimą dalyje dėl nuobaudos paskyrimo už ATPK 130² straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties; panaikinti automobilio VW Caravelle, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimą, grąžinant jį savininkei V. B.; sumažinti pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį paskirtą 400 Lt baudą iki 100 Lt baudos. Nurodo, kad teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, neatsižvelgė į pateiktų įrodymų esmę ir įvykio aplinkybes, nepagrįstai atmetė jo pateiktus įrodymus, vadovavosi vien priešingos šalies parodymais, išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir prieštaravimus, nutarimo motyvai nepagrįsti įrodymais, o prielaida. Apeliantas pateikia įvykio versiją, išdėstytą pirmosios instancijos teismo posėdyje, ir teigia, kad šias aplinkybes patvirtina trys nesuinteresuoti liudininkai, kurių parodymus teismas nepagrįstai įvertino kaip nepatikimus. Teismas nepagrįstai nenustatė pareigūnų suinteresuotumo. Teigia, kad pareigūnas M. D. yra šališkas ir suinteresuotas, nes apeliantas yra buvęs su jo tėvu kaimynai, su tėvu pastoviai konfliktuodavo, todėl sūnus, siekdamas keršto, inicijavo pažeidimą. Anot jo, pareigūnai galėjo suklysti dėl asmens, vairavusio automobilį, tapatybės, nes jis su A. K. buvo apsirengę panašiais tamsiais rūbais, prasilenkiančių automobilių greitis buvo leistinose normose. Be to, anot apelianto, teismas netyrė to fakto, jog policijos pareigūnai iš anksto buvo gavę iš būdėtojo pranešimą apie tai, kad automobilį vairavo jis. Nurodo, kad teismas negalėjo konfiskuoti automobilio, nes jis priklauso kitam asmeniui – V. B., be to, neįrodyta, kad automobilis yra administracinio teisės pažeidimo įrankis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Institucija prašo skundo netenkinti ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nutarimo nepanaikinti.
Atsiliepimu konfiskuotos transporto priemonė savininkė V. B. nurodė, kad padavė raktus ir dokumentus A. K., kad šis parvarytų automobilį iš VĮ „Regitra“ į namus, automobilyje važiavo jos sūnus Ž. B. ir K. J.. Teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į A. K. parodymus ir neteisėtai konfiskavo jai priklausantį automobilį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
K. J. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 187 straipsnio 2 dalyje ir 130² straipsnyje, skirta subendrinta galutinė administracinė nuobauda – 30 parų administracinio arešto su transporto priemonės VW Caravelle, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimu.
Apeliaciniame skunde K. J. iš dalies pripažįsta padaręs pažeidimą, numatytą ATPK 187 straipsnio 2 dalyje, teigdamas, kad pažeidimą išprovokavo policijos pareigūnai, o ATPK 130² straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ginčija iš esmės, nurodo, kad transporto priemonės nevairavo, ir apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas argumentavo, kodėl vienais įrodymais nesiremia, o kitus pripažįsta kaip objektyvius. Toks vertinimas yra atliktas įrodymų visumoje, todėl yra tinkamas.
Teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine ir vaizdo medžiaga, išklausė pažeidėjo paaiškinimus bei apklausė liudytojus. Pagrindiniai įrodymai nagrinėjamoje byloje – policijos pareigūnų R. I. ir M. D., tiesiogiai stebėjusių daromus pažeidimus, parodymai (b. l. 21-22, I tomas) bei jų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytos aplinkybės (b. l. 5-6, I tomas). Minėti pareigūnai neabejodami patvirtino, kad matė važiuojantį automobilį ir už jo vairo sėdintį K. J.. Apelianto argumentas, kad pareigūnai galėjo suklysti, atmetamas kaip nepagrįstas. Įvertinant tai, kad įvykis atsitiko dienos metu, kelių metrų atstumu, pripažintina, kad nėra abejonės dėl pareigūnų galimybės įsižiūrėti asmenį, vairavusį automobilį. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų pareigūnų suinteresuotumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Apelianto nurodytas pareigūno M. D. suinteresuotumo pagrindas (yra jo buvusio kaimyno, su kuriuo konfliktuodavo, sūnus) nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais. Be to, šias aplinkybes K. J. nurodė tik apeliaciniame skunde, teismo posėdyje minėto klausimo, priešingai nei teigia apeliantas, jis nekėlė, kas pagrįstai leidžia manyti, kad tai naujai pasirinkta apelianto gynybos taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Įvertinus tai, kad M. D. parodymai yra nuoseklūs, detaliai ir įtikinamai nupasakojantys įvykį, sutampa su kito įvykyje dalyvavusio policijos pareigūno R. I. tarnybiniame pranešime užfiksuotu paaiškinimu bei teismo posėdžio metu duotais parodymais, pripažintina, kad pagrindo abejoti M. D. parodymų objektyvumu nėra.
Liudytojų A. K. ir Ž. B. parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė, jų atmetimo motyvus teisėjų kolegija palaiko ir nebekartoja. Apelianto teikiama įvykio versija ir ją patvirtinusių minėtų liudytojų, K. J. draugų, paaiškinimai yra paneigti policijos pareigūnų R. I. ir M. D. parodymais, kuriais netikėti, kaip nustatyta aukščiau, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto versijos nepatikimumą patvirtina ir tai, jog jis administracinio teisės pažeidimo protokole A. K. kaip asmens, galimai vairavusio automobilį, nenurodė, kas asmeniui, iš tiesų nevairavusiam automobilio, yra nelogiškas ir nenaudingas elgesys.
Dėl apelianto argumento, kad teismas nepagrįstai netyrė to fakto, jog policijos pareigūnai iš anksto buvo gavę iš budėtojo pranešimą apie tai, kad automobilį vairavo jis, pažymėtina – byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad policijos pareigūnai buvo iš anksto informuoti apie transporto priemonę vairavusio asmens tapatybę, K. J. teismo posėdžio metu priešingų duomenų taip pat nebuvo nurodęs, šio klausimo svarstymo nekėlė. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo prasmės tirti šį faktą, kaip neturintį jokios reikšmės apelianto veikos kvalifikavimui.
Įvertinus paminėtus įrodymus, išnagrinėjus juos visų byloje nustatytų aplinkybių visumoje, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad transporto priemonę VW Carawelle, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje vairavo K. J.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti dėl automobilio vairavusio asmens tapatybės nėra. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas neblaivumo patikrinimo alkotesteriu rezultatų neginčijo (K. J. buvo nustatytas 2,20 promilių girtumas (b. l. 8, II tomas)), nesant byloje alkotesterio netinkamumo ar jo panaudojimo pažeidimo įrodymų, pripažintina, kad apelianto veika pagal ATPK 130² straipsnį kvalifikuota pagrįstai.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, taip pat neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės padarius ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, jo veika kvalifikuota tinkamai. Pats K. J. minėtą pažeidimą iš dalies pripažįsta, neneigia, kad elgėsi policijos pareigūnų atžvilgiu įžūliai, o jo argumentas, kad tokį elgesį išprovokavo policijos pareigūnai, yra neįrodytas ir prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai – policijos pareigūnų parodymams, vaizdo įrašui.
Apeliantas taip pat ginčija paskirtą administracinę nuobaudą, prašo sumažinti baudą iki 100 Lt bei panaikinti transporto priemonės VW Caravelle, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimą. Pirmosios instancijos teismas K. J. paskyrė galutinę administracinę nuobaudą sunkesnio padaryto administracinio teisės pažeidimo (ATPK 130² straipsnis) sankcijos ribose – 30 parų administracinio arešto su transporto priemonės konfiskavimu. Kadangi teisėjų kolegija pripažino, kad jo veika teisingai kvalifikuota pagal minėtą straipsnį, pagrindo keisti paskirtos galutinės administracinės nuobaudos nėra. Apelianto prašymas sumažinti pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį paskirtą baudą yra teisiškai nereikšmingas ir nedarantis jokios įtakos jo administracinei atsakomybei. Be to, pažymėtina, kad byloje jokių išskirtinių ir ypatingų aplinkybių, suponuojančių galimybę švelninti administracinę atsakomybę, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, atsižvelgė, kad K. J. padarė du pažeidimus, iš kurių vienas ypač pavojingas, įvertino, kad K. J. baustas už tos pačios rūšies pažeidimus ir baudos nesumokėtos, nedirba, neturi nuolatinių pajamų, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, tai neigiamai apibūdina pažeidėjo asmenybę, rodo, kad jam taikytos poveikio priemonės nebuvo efektyvios ir jis toliau akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles, taip pat patvirtina, kad K. J. apeliaciniame skunde nurodytas gailėjimasis dėl pažeidimo yra tik formalus ir nepripažintinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, darytina išvada, jog apeliantui paskirta administracinė nuobauda – areštas, skiriant jį maksimaliam sankcijoje nurodytam terminui – atitinka padarytą pažeidimą, pažeidėjo asmenybę, yra efektyvi siekiant administracinės nuobaudos tikslų.
Dėl apelianto teiginio, kad teismas nepagrįstai konfiskavo V. B. priklausančią transporto priemonę, pažymėtina, jog apeliantas nėra įgaliotas ginti transporto priemonės savininkės interesus, susijusius su nuosavybės teisių apribojimais (administracinės bylos Nr. N575-1742/2008, N444-5134/2009). Kita vertus, transporto priemonės savininkė V. B. pateikė atsiliepimą į K. J. skundą, kuriuo prašo grąžinti konfiskuotą transporto priemonę, nurodo, kad automobilį buvo patikėjusi A. K.. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, kad yra tikslinga šiuo klausimu pasisakyti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti, kad transporto priemonės VW Caravelle, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) savininkei V. B. buvo pranešta apie K. J. administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą. Kadangi ATPK nereglamentuoja asmens, kurio turtas konfiskuojamas, procesinių teisių administracinio teisės pažeidimo bylos procese, ši teisinio reguliavimo spraga užpildytina remiantis įstatymų analogija ir teisės principais. Pažymėtina, jog efektyvus teisingumo vykdymas ir teisinio tikrumo principas reikalauja, kad kiekvienas asmuo, kurio teisėms ar pareigoms administracinės bylos išsprendimas gali turėti įtakos, turėtų teisę dalyvauti procese. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje taikant konfiskavimo nuobaudą yra sprendžiama dėl asmens civilinės teisės – teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe, taigi nuobaudos paskyrimas nagrinėjamu atveju tiesiogiai daro įtaką transporto priemonės, kurią nuspręsta konfiskuoti, savininko teisėms, ir šis asmuo turi aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti savo interesus, todėl automobilio savininkui, kurio transporto priemonė gali būti konfiskuota, turėtų būti pranešama apie administracinio teisės pažeidimo bylos procesą. Nesuteikiant asmeniui galimybės įrodyti, kad jis nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu, nebūtų užtikrinamas teisingas teismo procesas ir efektyvi savininko teisių gynyba. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1742/2008).
Kadangi šiuo atveju byloje buvo duomenų, jog transporto priemonė, kuri buvo pažeidimo padarymo įrankis, priklauso V. B., o ne pažeidėjui, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs nutarimą, kuriuo nuspręsta konfiskuoti transporto priemonę, apie bylos nagrinėjimą neinformavęs V. B., pažeidė procesinės teisės normas. Tačiau byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje, V. B. apie posėdį informuota tinkamai, jai suteikta galimybė įrodyti, kad nėra atsakinga už jos nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismo klaida buvo ištaisyta ir dėl to naikinti priimto nutarimo nėra pagrindo.
Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarime byloje Nr.12/96-5/97 yra nurodęs, kad nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Savininkas, kitiems asmenims perduodamas turtą laikinai valdyti ar juo naudotis, lieka šio turto savininku, todėl jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika. Tokį turtą konfiskavus dėl jo teisėto laikino valdytojo ar naudotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama. Todėl ATPK 26 straipsnio 1 dalyje numatytas tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo ATPK 130 straipsnio 1 dalyje ir 130² straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, dėl ko savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra. Nepaisant to, jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analizuodamas ATPK įtvirtintas normas bei pasiremdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, yra konstatavęs, jog transporto priemonės konfiskavimas visgi gali būti netaikomas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu (žr. nutartį administracinėje byloje N575-3213/2010).
Įvertinus surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad automobilis buvo paimtas prieš savininkės valią ir juo buvo disponuojama neteisėtai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad automobilį vairavo K. J., kuriam automobilį patikėjo V. B. sūnus Ž. B.. V. B. versija, kad transporto priemonę buvo patikėjusi (padavė dokumentus ir raktus, kad parvarytų automobilį iš VĮ „Regitra“) A. K. yra neįtikima ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Iš Ž. B. ir K. J. parodymų matyti, kad dėl automobilio parvarymo iš VĮ „Regitra“ tarėsi tiesiogiai Ž. B., kadangi pats dėl girtumo vairuoti negalėjo. Pastarasis teismo posėdyje patvirtino, kad automobilį faktiškai vairuoja jis (b. l. 14, I tomas). Įvertinus šias aplinkybes, darytina neabejotina išvada, kad transporto priemonė pažeidimo padarymo metu buvo naudojama savininkės leidimu. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Akivaizdu, kad V. B. nesiėmė jokių priemonių, jog jai priklausančiu turtu nebūtų pasinaudota administraciniam teisės pažeidimui daryti, todėl pripažintina, kad transporto priemonė buvo konfiskuota pagrįstai.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti teismo nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
K. J. apeliacinį skundą atmesti.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.