- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-1696-450/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41253-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė
- Atsakovas
- Ž. A.
- Ieškovas
- R. A.
- Kategorijos
- 52.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovui Ž. A., dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, G. L., dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Ž. A. 95 080 Lt skolos, penkių procentų metinių palūkanų nuo 95 080 Lt už 5 metus iki ieškinio padavimo ir penkių procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad 1998 m. rugsėjo 16 d. įgaliojimo, išduoto trečiojo asmens G. L. atstovui Ž. A., pagrindu atsakovas 1998 m. spalio 8 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria pardavė trečiajam asmeniui G. L. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, už kurį atsakovui buvo sumokėta 120 000 Lt. Trečiasis asmuo nesuprato, jog įgaliojimu suteikia teisę atsakovui pilna apimtimi disponuoti savo asmenine nuosavybe, todėl tik sužinojusi, kad turtas buvo parduotas, įgaliojimą atšaukė. Skolos fakto atsakovas neneigė, tačiau 2008 m. balandžio 23 d. G. L. grąžino tik 24 920 Lt, likusi skolos dalis – 95 080 Lt – iki šiol nėra grąžinta. Kadangi 2013 m. rugsėjo 24 d. tarp ieškovo R. A. ir G. L. buvo pasirašyta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pagal kurią G. L. reikalavimo teisę į 95 080 Lt perleido savo ir atsakovo sūnui R. A., todėl ieškinį dėl skolos priteisimo pareiškė reikalavimo teisių perėmėjas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovo R. A. naudai iš atsakovo Ž. A. 95 080 Lt skolos, 23 770 Lt palūkanų už penkis metus iki ieškinio priėmimo dienos, penkių procentų metinių palūkanų už priteistą sumą (118 850 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2013 m. gruodžio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo Ž. A. 3 458,78 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Teismas nustatė, kad 1998 m. rugsėjo 16 d. įgaliojimu trečiasis asmuo G. L. (buvusi Arbočienė) įgaliojo sutuoktinį atsakovą Ž. A. valdyti visą turtą ir sudaryti visus įstatymų leidžiamus sandorius, susijusius su minėtu turtu, o 1998 m. spalio 12 d. minėtas įgaliojimas buvo panaikintas. 1998 m. spalio 8 d. tarp G. L., atstovaujamos atsakovo, buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią buvo parduotas G. L. asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas už 120 000 Lt. Remiantis 2008 m. balandžio 23 d. sąskaitos išrašu, nustatyta, kad 24 920 Lt buvo grąžinti G. L., o likusi dalis – 95 080 Lt nėra grąžinta iki šiol. 2013 m. rugsėjo 24 d. tarp ieškovo R. A. ir G. L. buvo pasirašyta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pagal kurią G. L. reikalavimo teisę į 95 080 Lt dydžio sumą perleido savo ir atsakovo sūnui R. A., atsakovas apie tai buvo tinkamai informuotas.
Dėl taikytinos teisės.
Remdamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio l dalimi, teismas nusprendė, kad nors trečiojo asmens įgaliojimas buvo parašytas 1998 metais, šiam ginčui spręsti yra taikytinos 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK normos.
Dėl ieškinio senaties termino.
Teismas konstatavo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 1 d.). Bylos duomenys įrodo, kad 2008 m. balandžio 23 d. atsakovas ieškovei grąžino dalį skolos, t. y. dar nesuėjus dešimties metų terminui, todėl nuo 2008 m. balandžio 23 d. G. L. pagrįstai tikėjosi gauti ir likusią skolos dalį. Ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, o dalies skolos sumokėjimas iš esmės laikytinas prievolės pripažinimu (CK 1.130 str. 2 d.). Visa tai akivaizdžiai įrodo, jog senaties terminas nebuvo suėjęs ir ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises. Be to, net ir tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas būtų suėjęs, teismas turi teisę pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.).
Dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo. Nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, privalo bylą nagrinėjantis teismas ex officio (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.). Nagrinėjamu atveju teismas nusprendė, jog turi būti taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą, kadangi atsakovas pinigus gavo iš 1998 m. spalio 8 d. pirkimo – pardavimo sandorio, kuris buvo sudarytas trečiojo asmens vardu, o atsakovas buvo trečiojo asmens atstovas pagal įgaliojimą. Trečiojo asmens veiksmai, kuriais atsakovas gavo turtą, buvo teisėti, t. y. 1998 m. rugsėjo 16 d. G. L. įgaliojo Ž. A. valdyti ir tvarkyti jos turtą, o prašomos priteisti skolos negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais, t. y. taikant restituciją ar vindikaciją. Be to, trečiasis asmuo atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika.
Iš byloje esančios 1998 m. spalio 8 d. pirkimo – pardavimo sutarties nustatyta, kad trečiasis asmuo G. L., atstovaujama atsakovo Ž. A., pardavė žemės sklypą, kadastrinis Nr. 0101/0008:474, esantį Mokyklos g., Vilniuje, už 120 000 Lt. 2008 m. balandžio 23 d. atsakovas grąžino trečiajam asmeniui 24 920 Lt, o likusi skolos dalis – 95 080 Lt – nėra grąžinta iki šiol. Teismo vertinimu, nepagrįsti atsakovo teiginiai, jog pinigus G. L. jis grąžino iš karto po 1998 m. spalio 8 d. sandorio sudarymo, nes byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų tokį atsakovo teiginį. Anot atsakovo, 24 920 Lt buvo skirta neregistruotų butų, esančių Vytenio g. 10, palėpėje, įrengimui, tačiau 2004 m. gegužės 24 d. UAB „Saudema“ ir G. L. sudaryta jungtinės veiklos sutartis neįrodo fakto, kad atsakovo pervesta trečiajam asmeniui 24 920 Lt buvo skirta palėpės remontui. Remiantis byloje esančiu 2004 m. vasario 25 d. atsakovo sutikimu matyti, jog atsakovas nurodė, kad sutinka, jog G. L. pati savo lėšomis atliktų palėpės rekonstrukciją, kas įrodo, jog tuo metu ieškovas prie palėpės remonto neprisidėjo. Atsakovas 2008 m. balandžio 23 d. sumokėdamas 24 920 Lt dydžio sumą trečiajam asmeniui, savo skolos faktą G. L. pripažino. Remiantis byloje esančiais liudytojų L. P., A. T. ir O. K. parodymais, matyti, jog atsakovas su G. L. nekilnojamuoju turtu darė machinacijas, bandė iš to praturtėti, buvo nesąžiningas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai praturtėjo, pasisavindamas trečiajam asmeniui priklausiusius pinigus, gautus pardavus žemės sklypą. Kadangi dalį skolos atsakovas grąžino, tai įrodo, jog pats atsakovas skolos fakto neneigia. Pagal sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo teisė į minėtą atsakovo skolą buvo perleista ieškovui, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 95 080 Lt dydžio skola.
Dėl palūkanų priteisimo. Kadangi reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 9 d.), todėl iš atsakovo ieškovo naudai teismas priteisė 23 770 Lt metinių palūkanų.
Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas priteisė 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-12-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktu, buvo atleistas nuo žyminio mokesčio, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo priteista 3 377 Lt žyminio mokesčio už priteistą sumą (118 850 Lt) ir 81,78 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Ž. A. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
1) Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jis (teismas) nenustatė svarbių sprendimui aplinkybių, neatskleidė ginčo esmės, taikė materialinės teisės normas, kurių neturėjo pagrindo taikyti (CK 6.242 str.) bei netaikė teisės normų, kurias privalėjo taikyti (Santuokos ir šeimos kodekso normų). Ieškinio faktinį pagrindą sudarė aplinkybės, jog 1998 m. spalio 8 d. pagal pirkimo pardavimo sutartį atsakovas pardavė G. L. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, tačiau teismas šių aplinkybių neištyrė. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų aplinkybę, jog žemės sklypas priklausė G. L. asmeninės nuosavybės teise. Kadangi jis ir G. L. gyveno santuokoje nuo 1994 m. iki 2000 m. (santuoka nutraukta 2000 m. balandžio 14 d.), todėl žemės sklypas, kuris buvo parduotas 1998 m. spalio 8 d., priklausė trečiajam asmeniui G. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taikant Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. nuostatas, ir vertinant faktą, kad žemės sklypas buvo įgytas santuokos metu, tiek jis, tiek G. L. turėjo vienodas teises disponuoti turtu, o sandorio sudarymui buvo reikalingas abiejų sutuoktinių sutikimas. Atsižvelgiant į tai, kad turtas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre G. L. vardu, įgaliojimas vertintinas kaip dokumentas, patvirtinantis teisę sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandorį. Taigi įgaliojimas patvirtina ne pavedimo civilinius santykius, o teisę disponuoti bendru turtu. Iš to darytina išvada, kad teismas neturėjo pagrindo spręsti ginčą, taikydamas nepagrįsto praturtėjimo institutą, nes jis negalėjo praturtėti iš savo turto.
2) Tiek G. L., tiek apklausti byloje liudytojai patvirtino, jog ji buvo verslininkė. Šis faktas pakankamas išvadai, kad verslaujantis asmuo yra pakankamai rūpestingas bei apdairus, kad neleistų švaistyti jam priklausantį turtą, nežiūrint net į tai, kad šis turtas yra valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl visiškai akivaizdu, jog, panaikindama jam išduotą įgaliojimą, G. L. turėjo sužinoti apie visus pagal išduotą įgaliojimą sudarytus sandorius. Todėl sandorio sudarymo faktas turėjo tapti žinomu G. L. ne vėliau kaip 1998 m. spalio mėnesį, kai buvo panaikintas įgaliojimas. Atsakovo ir G. L. santuoka buvo nutraukta 2000 m. balandžio 14 d., todėl visiškai akivaizdu, jog nutraukiant santuoką G. L. negalėjo nežinoti apie santuokoje įgytą ir dalintiną turtą. Net darant prielaidą, kad verslininkė nepasirūpino ir nesužinojo, koks turtas buvo parduotas 1998 m. spalio 8 d., tai nutraukiant santuoką santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas turėjo būti iškeltas. Taikant senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklę, 2000 m. balandžio 14 d. G. L. turėjo sužinoti, kad pardavus žemės sklypą 1998 m. balandžio 14 d. gautos lėšos tariamai nebuvo panaudotos šeimos poreikiams, todėl turėjo būti dalijamos. Remiantis Santuokos ir šeimos kodekso 23 str. 4 d., G. L. turėjo pateikti ieškinį dėl santuokoje įgytų lėšų (gautų pardavus žemės sklypą) padalijimo iki 2003 m. balandžio 14 d. Taigi senaties terminas turėjo pasibaigti jau galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui. Skaičiuojant senaties terminą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, turi būti taikoma ir CK 3.129 str. norma, todėl senaties terminas, prasidėjęs galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, t.y. 2000 m. balandžio 14 d. pasibaigė. Iš to darytina išvada, kad teismas nepagrįstai taikė bendrąjį ieškinio senaties terminą.
3) Teismo išvados dėl jo paaiškinimų apie 2008 m. balandžio 23 d. pervestą į trečiojo asmens sąskaitą 24 920 Lt tariamus prieštaravimus ir išvada, jog nurodytos sumos pervestos į G. L. sąskaitą laikytinas skolos pripažinimu, vertintinos kaip prielaidos, neturinčios esminės reikšmės ginčo išsprendimui. Jį ir buvusią sutuoktinę nesiejo jokie skoliniai santykiai, nes pagal 1998 m. spalio 8 d. pirkimo pardavimo sandorį buvo parduotas bendras turtas, todėl neatsirado teisinio pagrindo gautą sumą perduoti ieškovei, nors tą ir padarė, tačiau dėl to, kad pinigai buvo reikalingi verslui. Teismas nepagrįstai sprendė, kad jis darė machinacijas su G. L. nekilnojamuoju turtu, nes machinacijos buvo daromos su savivaldybei priklausančiu turtu, kadangi kartu su G. L. ieškojo neprivatizuotų butų ir per statinius juos privatizuodavo.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į apeliacinį skundą ieškovas R. A. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. L. prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai:
1) Kadangi atsakovas nekėlė ginčo dėl žemės sklypo ir lėšų priklausymo jam, kaip sutuoktiniui, ir jų (žemės klypo ir piniginių lėšų) priskyrimo jo nuosavybei pagal Santuokos ir šeimos kodekso nuostatas, todėl šių klausimų sprendimas negali persikelti į apeliacinį procesą (CPK 306 str. 2d.). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas, veikdamas pagal įgaliojimą ir sudarydamas 1998 m. spalio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį, veikė tik kaip įgaliotinis. Jis pats 1998 m. spalio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartyje savęs nenurodė kaip savininko. Jo paties parašu patvirtintas faktas, jog jis perleidžia tik G. L. privačią nuosavybę. Be to, atsakovas savo atsiliepime į ieškinį teigė, kad jis visas pinigines lėšas, gautas pagal 1998 m. spalio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį, grąžino G. L. Tą patį atsakovas teigė ir savo paaiškinimuose. Esant tokiai padėčiai, atsakovui nei ginčijant, nei įrodinėjant aplinkybės, jog perleistas žemės sklypas priklausė ir jam jungtinės nuosavybės teise, teismas neginčijamą aplinkybę įvertino pagal turimus rašytinius įrodymus. Priešingai nei teigia atsakovas, bylos duomenys įrodo, kad žemės sklypas buvo įsigytas iš asmeninių G. L. lėšų, jos vardu įregistruotas ir parduotas
2) G. L. ekonomine veikla užsiima tik nuo 2004 m., bet ją vykdo pasitelkusi partnerį, turintį reikiamų žinių. 1998 m. G. L. visiškai nesuprato lietuvių kalbos ir kokių nors specialių įgūdžių reikalaujančia ekonomine veikla neužsiėmė. Pasitikėjimu grindžiami santykiai šeimoje paprastai eliminuoja perdėtą atsargumą, priešingai, šeiminiai santykiai lemia būtent pasitikėjimu ir galimai emocijomis pagrįstų sprendimų priėmimą. Aplinkybė, jog G. L. tik sužinojusi apie 1998 m. rugsėjo 16 d. įgaliojimo pagrindu ir be jos žinios perleistą turtą, nedelsdama panaikino minimą įgaliojimą, liudija, jog ji ėmėsi adekvačių priemonių. Atsakovo ir trečiojo asmens santuoka nutraukta 2000 metais, kai nebuvo įstatyminio reikalavimo santuokos nutraukimo byloje nei dalinti šeimos turtą, nei spręsti kreditorių reikalavimus. Juolab tuo metu spręsti sutuoktinių tarpusavio reikalavimus. Sutuoktiniai buvo išskirti nedalinant jokio turto ir net nesprendžiant vaiko išlaikymo klausimo ir gyvenamosios vietos klausimo. Nei žemė, nei piniginės lėšos nėra ir nebuvo dalintinas turtas, nes buvo asmeninė G. L. nuosavybė. Aplinkybė, kad dėl dalintinų prievolių ir pats atsakovas niekada nesikreipė į teismą, kitų įrodymų kontekste vertintina kaip ieškovo poziciją patvirtinanti aplinkybė. Atsakovas, piktnaudžiaudamas trečiojo asmens pasitikėjimu, ne tik perleido jos turtą, negrąžino pinigų, bet ir teigė, jog pripažįsta skolą ir ją grąžins, dalį jos grąžino prieš pat buvusios sutuoktinės gimtadienį, su ta pačia sąlyga grįžo į šeimą.
3) Atsakovo teiginiai dėl ieškinio senaties nutraukiant santuoką padalinti turtą/aktyvus ir pasyvus nebuvo išreikšti pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti priimti apeliacinio teismo ir nesant reikalavimo taikyti senatį šiais pagrindais pagrįstai nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teismo. Įgaliojimo pagrindu susiklostę teisiniai santykiai net tarp sutuoktinių nereiškia jokių bendrų skolų, kurias reikėtų dalinti ir kurioms reikėtų taikyti naujojo CK nuostatas ar ieškinio senatį, susijusią su santuokos nutraukimo data ir turto padalinimu ryšium su santuokos nutraukimu. Ieškinio senaties termino eiga nebuvo pasibaigusi, nes Ž. A. savo veiksmais pripažino skolą ir dalį jos pervedė, kas sąlygojo senaties eigos nutraukimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Be pagrindo įgyto turto grąžinimo pareiga reglamentuojama CK 6.237 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalyje pateiktą aptariamo teisės instituto sąvoką asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa, ką yra gavęs, grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sąvoka „turtas“ reiškia ne tik daiktus, bet ir turtines teises, taip pat pinigus. Tuo atveju, jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas).
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas (apeliantas) Ž. A., veikdamas jam išduoto 1998 m. rugsėjo 16 d. įgaliojimo pagrindu, 1998 m. spalio 8 d. pardavė trečiajam asmeniui (tuo metu sutuoktinei) G. L. (buvusi pavardė A.) asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,18 ha žemės sklypą, esantį Mokyklos g., Vilniuje. Nepraėjus nei mėnesiui, t.y. 1998 m. spalio 12 d. įgaliojimas buvo panaikintas jį išdavusio asmens (trečiojo asmens). Įgaliojimą panaikinus, įgaliojimas pripažintinas pasibaigusiu (1964 m. CK 75 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju išduotam įgaliojimui taikomas 1964 m. CK IV skirsnyje nustatytos atstovavimą ir įgaliojimą reglamentuojančios teisės normos, nes 1998 m. rugsėjo 16 d. įgaliojimas buvo išduotas ir jis (1998 m. spalio 12 d.) pasibaigė dar iki 2001 m. liepos 1 d. CK įsigaliojimo (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 18 str.1 d.). Taigi pagal 1964 m. CK 67 straipsnį, įgaliojimas laikomas rašytiniu įgaliojimu, vieno asmens (įgaliotojo) duodamu kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Sandoris, sudarytas vieno asmens (atstovo) kito asmens (atstovaujamojo) vardu pagal įgalinimą, pagrįstą įgaliojimu, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (1964 m. CK 64 str.).
Iš 1998 m. rugsėjo 16 d. įgaliojimo turinio matyti, kad juo suteikta įgaliotiniui (apeliantui) teisė valdyti ir tvarkyti visą įgaliotojos (trečiojo asmens) turtą, sudaryti sandorius ir jų pagrindu gauti pinigus, todėl, veikdamas šio įgaliojimo pagrindu, apeliantas, 1998 m. spalio 8 d. pardavęs įgaliotojai priklausantį žemės sklypą ir gavęs už jį 120 000 Lt (pirkimo-pardavimo sutarties 3 p), šiuos pinigus gavo teisėtai. Visgi nepraėjus nei mėnesiui nuo įgaliojimo išdavimo, jis buvo panaikintas, todėl, nors ir teisėtai jis (apeliantas) gavo parduoto žemės sklypo kainą, tačiau, įgaliojimui pasibaigus jo panaikinimu (1998 m. spalio 12 d.), apeliantui atsirado pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be teisinio pagrindo (CK 6.237 str.).
Anot apelianto, įgaliojimo pagrindu parduotas žemės sklypas priklausė tuo metu buvusiems sutuoktiniams (atsakovui ir trečiajam asmeniui), todėl jis negalėjo nepagrįstai praturtėti iš savo turto. Kadangi šia faktine aplinkybe atsakovas nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl šiuo motyvu negali būti grindžiamas ir apeliacinis skundas (CPK 306 str. 2 d.). Kita vertus, apelianto argumentus, kad parduotas žemys sklypas buvo sutuoktinių bendras turtas, paneigia 1998 m. spalio 8 d. pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje buvo nurodyta, kad parduodamas žemės sklypas privačios nuosavybės teise priklauso G. A. (dabartinė pavardė L.).
Bylos duomenys įrodo, kad apeliantas tik iš dalies įvykdė pareigą grąžinti be teisinio pagrindo įgytas pinigines lėšas (120 000 Lt). 2008 m. balandžio 23 d. trečiajam asmeniui buvo pervesta 24 920 Lt, todėl likusi negrąžinta suma sudaro 27 537 EUR (95 080 Lt). Apeliantas nesutinka su šių piniginių lėšų pervedimu kaip neteisėtai įgytų ir negrąžintų piniginių lėšų grąžinimu, tačiau šių pinigų pervedimo esant kitiems teisėtiems pagrindams neįrodė (CPK 178, 179 str.). Pastebėtina tai, kad nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu atsakovo pozicija šiuo klausimu nebuvo nuosekli. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 24 920 Lt buvo pervesti palėpių, esančių Vytenio g. 10, Vilniuje, įrengimui; 2014 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio metu teigė, kad pinigus pervedė, kad jam būtų ramiau ir tik vėliau papildomai nurodė, kad pinigai buvo skirti palėpės įrengimui; apeliaciniam skunde tvirtinama, kad pinigai buvo skirti verslui. Visgi apelianto poziciją, kad pinigai buvo pervesti tam, kad būtų įrengiama palėpė Vytenio g. 10, Vilniuje, paneigia byloje esantis jo 2004 m. vasario 25 d. sutikimas, jog G. L. savo sąskaita atliktų palėpės, esančios Vytenio g. 10, Vilniuje, rekonstrukciją, įrengiant patalpas.
Apeliantas ginčijo ieškinį ir tuo pagrindu, teigdamas, kad buvo praleista ieškinio senatis. Kaip minėta, šiuo atveju atstovavimo teisiniams santykiams, o dėl to ir iš jo kylantiems reikalavimams taikytinas 1964 m. CK, kurio 84 straipsnis nustatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (86 str.). Trečiajam asmeniui teigiant, kad ji, sužinojusi apie 1998 m. rugsėjo 16 d. išduoto įgaliojimo pagrindu ir be jos žinios perleistą turtą, nedelsdama panaikino įgaliojimą, spręstina, kad nuo įgaliojimo panaikino dienos (1998 m. spalio 12 d.) ji suvokė apie savo teisių pažeidimą. Todėl ieškinio terminą skaičiuojant nuo 1998 m. spalio 13 d., 3 metų ieškinio terminas sueitų 2001 m. spalio 13 d., t.y. jau įsigaliojus 2001 m. CK. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad civilinio kodekso ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Tokiu atveju iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Pagal pareikštą ieškinį reikalavimams taikytinas 2001 m. CK nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.), todėl, įskaičius iki 2001 m. CK įsigaliojimo praėjusį ieškinio senaties terminą, darytina išvada, kad ieškinio senaties termino pabaiga suėjo 2008 m. spalio 13 d. Kaip nustatyta anksčiau, dar iki ieškinio pasibaigimo dienos, o būtent 2008 m. balandžio 23 d. apeliantas sumokėjo dalį nepagrįstai gautų lėšų, tuo pripažindamas savo įsipareigojimus trečiajam asmeniui, todėl tokie apelianto veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą ir ji pradėta skaičiuoti iš naujo (CK 1.130 str. 2 p., 3 d.). Kadangi ieškinys pareikštas 2013 m. gruodžio 12 d., todėl prieinama prie išvados, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, todėl šiuo pagrindu atmesti ieškinį taip pat nėra jokio pagrindo.
Kadangi apeliantas nenurodė nesutikimo argumentų dėl kitoje dalyje teismo priimto sprendimo, priteisiant ieškovui (reikalavimo teisių perėmėjui) iš atsakovo (apelianto) palūkanų, todėl šioje dalyje teisėjų kolegija nepasisako (CPK 320 str.).
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nepatenkinus apelianto (atsakovo) Ž. A. apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).
Kadangi atsakovui (apeliantui) buvo atidėtas 920 EUR (3 177 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki bus išnagrinėtas apeliacinis skundas, todėl, jį išnagrinėjus ir priėmus apeliantui nepalankų teismo procesinį sprendimą, atidėta žyminio mokesčio dalis priteistina iš apelianto į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 2 d.).
Ieškovas ir trečiasis asmuo atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apelianto (atsakovo) jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų bei įrodymų apie tokias išlaidas teismui nepateikta (CPK 178, 179 str.)..
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto (atsakovo) Ž. A. (duomenys neskelbtini) 920 EUR (devynis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.