Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-28 · Administracinė byla Nr. I-4045-406/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-28
Bylos Nr.
I-4045-406/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
D. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4045-406/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00848-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 28 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. A. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Atsiliepimas

Pareiškėjas savo skunduose (b. l. 2–5, 10–12) bei atsikirtime į atsakovės atsiliepimą (b. l. 53–54) nurodė, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. kovo 28 d. atskirais laikotarpiais buvo laikomas Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriuje bei kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, nežmoniškomis, žiauriomis ir žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, jog gyvenamosios patalpos buvo apstatytos baldais, todėl judėti buvo itin sudėtinga. Akcentavo, kad sanitariniai mazgai neatitiko higienos normų reikalavimų, kadangi buvo atitverti tik 1,50 m aukščio ir 1 m ilgio sienele, nebuvo durų, todėl gamtinius reikalus teko atlikti visiems matant. Lauko kiemeliai buvo labai maži, juose galima buvo pasivaikščioti tik vieną kartą per parą ir tik vieną valandą arba du kartus po 30 minučių. Teigė, kad kamerų langai dėl įrengtų grotų atsidarydavo tik 10 cm, todėl patalpa ilgai neišsivėdindavo, nuolat būdavo drėgna, dėl šalia pastatytos plytinės sienos į kameras patekdavo mažai dienos šviesos, o įrengta viena lempa taip pat pakankamai neapšviesdavo. Patalpos buvo neremontuotos, veisėsi pelės, vorai bei kiti gyviai. Akcentavo, kad 8-oje ir 9-oje laikino sulaikymo kamerose nebuvo nei spintelės daiktams susidėti, nei stalo, nei suoliuko, čia atliekant gamtinius reikalus ant nugaros lašėjo vanduo, ventiliacija buvo netinkama, apšvietimas taip pat. Nurodė, jog rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) – laikymo pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, pažeminimą, stresą, sveikatos sutrikimų. Prašė skundą patenkinti. Pareiškėjo atsiliepimas į Marijampolės pataisos namų atsikirtimą nevertintinas, kadangi teisme gautas 2018 m. lapkričio 15 d., teismui jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo šioje administracinėje byloje.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 23–27) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu – nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. buvo baustas perkeliant į baudos izoliatorių arba 17-ą ir 18-ą kamerų tipo patalpas, kur vienam nuteistajam gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl per mažo kiemelio ploto, tenkančio vienam nuteistajam, yra nepagrįsti, kadangi teisinis reglamentavimas kiemelių plotų nenustato, o teisė kasdien pasivaikščioti vieną valandą pareiškėjui buvo užtikrinta. Akcentavo, kad patalpų atitiktis higienos normoms – atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir kt., yra periodiškai tikrinama šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose. Pastebėjęs pažeidimų nedelsdamas (atlikdamas bausmę) į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau nesikreipė. Nurodė, kad 18-oje kamerų tipo patalpoje Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2015 m. vasario 27 d. patikrinimo akte nustatė pažeidimą, kuris 2015 m. balandžio 27 d. atliekant patikrinimą buvo pašalintas, todėl pareiškėjo buvimo 18-oje kameroje laikotarpiu joje buvo visiškai užtikrinti higienos normų reikalavimai, jokių pažeidimų nustatyta nebuvo. 17-oje kameroje Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2017 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akte nustatė pažeidimą, kuris 2018 m. vasario 21 d. atliekant patikrinimą buvo pašalintas, todėl pareiškėjo buvimo 17-oje kameroje laikotarpiu buvo visiškai užtikrinti higienos normų reikalavimai. Teigė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi galėtų būti kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas D. A. teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN), atlyginimo. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Pareiškėjas skundu prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už atskirus laikotarpius nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. kovo 28 d., kada jis buvo baustas už bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimus ir laikomas baudos izoliatoriuje arba kamerų tipo patalpose (b. l. 10). Bylos duomenimis, pareiškėjas pirmą kartą būdamas Marijampolės PN nubaustas buvo paskiriant jam nuobaudą – 15 parų uždarymą į baudos izoliatorių 2014 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 66).

Atsakovės atstovas prašė teismo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 23, 24). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštiems reikalavimams ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas skundžiasi, kad jam atliekant nuobaudas Marijampolės PN baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpose buvo pažeista vienam asmeniui teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma, taip pat neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. kovo 28 d. (b. l. 10). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat nuobaudų jam Marijampolės PN skyrimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto trūkumo bei kitų pažeidimų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo nuobaudų jam skyrimo kalinimo įstaigoje pradžios, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. (pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą Nr. 1656 (b. l. 66), tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. balandžio 30 d. (b. l. 6).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitus pažeidimus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, jog pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo laikymo Marijampolės PN sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Šiomis aplinkybėmis atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Taigi, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 16 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, konkrečiai žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2 punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (LVAT 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenimis, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo baustas perkeliant į baudos izoliatorių ar kamerų tipo patalpas 2015 m. liepos 4 d. nutarimu 7 paroms, 2015 m. liepos 24 d. nutarimu 5 paroms, 2015 m. liepos 11 d. nutarimu 13 parų, 2018 m. kovo 13 d. nutarimu 16 parų (b. l. 55–57, 28). Nuobaudas pareiškėjas atliko 17-oje ir 18-oje kamerose (b. l. 28). Iš į bylą pateiktos schemos matyti, kad 18-os kameros plotas 12,14 kv. m ir joje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 28, 48). Nuo 2018 m. kovo 13 d. pareiškėjas jam paskirtą nuobaudą atliko 17-oje kameroje, kuri buvo 16,13 kv. m ir joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,03 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 28, 48).

Nors pareiškėjas su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nesutiko ir pateikė teismui atsikirtimą į atsakovės atsiliepimą, kuriame nurodė, jog 18-oje kameroje tik nuo 2016 metų buvo įrengtos trys vietos, o jo gyvenimo laikotarpiu gyveno 4 nuteistieji (b. l. 53), tačiau nepateikė teismui jokių oficialių įrodymų (pareiškėjo pateikti brėžiniai nėra oficialūs dokumentai), paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis. Pažymėtina, jog teismui pareikalavus iš Marijampolės PN pateikti duomenis, kiek asmenų gyveno minėtoje kameroje nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. liepos 29 d., atsakovės atstovas pateikė informaciją, paneigiančią pareiškėjo teiginius dėl 18-oje patalpoje gyvenusių 4 asmenų, t. y. pateikė Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalą Nr. 2015/310, iš kurio matyti, kad 18-oje kamerų tipo patalpoje visą laiką gyveno 2 nuteistieji (b. l. 75–82).

Atsakovės pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 17-oje ir 18-oje kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dalį ploto užėmė baldai. Pažymėtina, kad, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014).

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas (b. l. 2). Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog pasivaikščioti galėjo tik kartą per dieną po vieną valandą arba du kartus per dieną po pusę valandos, teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems, atliekantiems BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.

Pareiškėjas neneigė, jog buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priskiriamas prie asmenų, kuriems pagal BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatą privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore dvi valandas per parą, todėl suteikti pareiškėjui ilgesnį pasivaikščiojimą Marijampolės PN neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angl. outsidetheircells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose“. Minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, tačiau ne, kaip nurodo pareiškėjas, – laiko praleidimui lauke. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atmestinas pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.

Pareiškėjas akcentavo, jog kamerose tualetas nebuvo visiškai atitvertas, nebuvo kabinos ir durų, todėl gamtinius reikalus tekdavo atlikti visiems matant.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo naudojantis tualetu pažeidimą, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y. kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi, aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, jog atsakovės atstovas į bylą pateikė 17-os ir 18-os kamerų nuotraukas (b. l. 115, 117, 118), iš kurių matyti, kad tualetai minėtose patalpose yra visiškai atskirti sienomis ir durimis nuo kamerų patalpų. Toks faktas nustatytas ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2017 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-477(16.3.187.4.12) (b. l. 36–38). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerų tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo neužtikrinta tinkama apšvieta (dirbtinė ir natūrali), ventiliacija, trūko oro.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus vertinamam laikotarpiui nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. liepos 29 d., kada pareiškėjas gyveno 18-oje kamerų tipo patalpoje, reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010). Vertinamam laikotarpiui nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2018 m. kovo 28 d., kai pareiškėjas buvo apgyvendintas 17-oje kamerų tipo patalpoje, aktuali Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Byloje nėra pateikta patikrinimo aktų, kurie būtų atlikti vertinamais laikotarpiais, t. y. nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. liepos 29 d. 18-oje kamerų tipo patalpoje bei nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2018 m. kovo 28 d. 17-oje kamerų tipo patalpoje.

Į bylą pateikti patikrinimo aktai nepatenka į vertinamus laikotarpius, tačiau teismas pažymi, kad 2015 m. vasario 27 d. patikrinimo aktu Nr. PT-36 18-oje kamerų tipo patalpoje nustatytas pažeidimas dėl natūralios apšvietos atitikties per trumpą laiko tarpą buvo pašalintas, ir tai patvirtina 2015 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktas Nr. T-119, todėl pareiškėjo buvimo minėtoje kameroje laikotarpiu nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (b. l. 31–35). Taip pat 17-oje kameroje 2017 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktu Nr. PA.4-477(16.3.187.4.12) (b. l. 36–38) buvo nustatytas pažeidimas dėl dirbtinio apšvietimo, tačiau jis buvo pašalintas, ir tai užfiksuota 2018 m. vasario 21 d. patikrinimo akte Nr. (4-124.80)PA-431 (b. l. 39, 40). Kadangi vertinamu laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2018 m. kovo 28 d. 17-oje kamerų tipo patalpoje nebuvo atlikti patikrinimai, o patikrinimas užfiksuotas 2018 m. vasario 21 d. patikrinimo akte atliktas praėjus ne visam mėnesiui prieš pareiškėjo apgyvendinimą 17-oje kameroje, todėl teismas negali konstatuoti, kad atsakovės atstovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkamu kamerų natūraliu apšvietimu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Marijampolės PN neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 p.). Pažymėtina, jog Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo normų nenumato. Taigi, Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai (natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 lx) nagrinėjamu atveju netaikytini ir atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nagrinėjamu atveju negali būti konstatuoti.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros vėdinamos per langus, tačiau oras nepatenka į kameras dėl languose įrengtų grotų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą dėl įrengtų grotų. Iš į bylą pateiktų 17-os ir 18-os kamerų tipo patalpų nuotraukų bei šių patalpų plano (b. l. 44, 46–48) matyti, kad yra įrengti langai, kurie gali būti atidaryti ir uždaryti, todėl akivaizdu, kad patalpose buvo sudaryta galimybė išvėdinti jas per langus, tai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, jog pagal Eksploatavimo taisyklių 16.9 punktą, kamerose iš lauko ir vidinės pusės ant langų turi būti įrengiamos apsauginės grotos, todėl šiuo aspektu pažeidimas nenustatytas. Taigi, teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus ir toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovės atstovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Be to, atlikus ne vieną patikrinimą matyti, jog pažeidimų dėl netinkamos ventiliacijos nenustatyta. Taip pat, teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo šalta, tačiau kaip (kokiu prietaisu) jis temperatūrą išmatavo – nenurodė. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Marijampolės PN kamerose yra netinkama oro temperatūra, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl netinkamos oro temperatūros pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, o taip pat Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl vertinamais laikotarpiais tikrintų 17-os ir 18-os kamerų temperatūros, kurie surašomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros galėjo patirti papildomų nepatogumų. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos temperatūros) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl temperatūros neatitikties teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais buitiniais parazitais ir graužikais gyvenamosiose patalpose, t. y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Minėtoje normoje nurodyta, kad prireikus laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka (10.5 p.).

Į bylą atsakovės atstovas nepateikė jokių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buitinių kenkėjų naikinimą, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įstaiga yra sudariusi sutartinius įsipareigojimus dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo, bei įrodymų, patvirtinančių, kad sutartiniai įsipareigojimai yra vykdomi, todėl šiuo aspektu konstatuotini Marijampolės PN neteisėti veiksmai.

Atmestini pareiškėjo argumentai dėl kamerose buvusio tik šalto vandens, kadangi teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms į gyvenamąsias patalpas tiekti karštą vandenį. Pažymėtina, jog Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Analogiška nuostata buvo numatyta ir prieš tai galiojusioje Higienos normoje HN 76:2010.

Nors pareiškėjas teigė, kad 17-a ir 18-a kameros nebuvo remontuojamos, todėl nuo lubų ir sienų byrėjo tinkas, 17-os kameros langas buvo suskilęs, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Kad minėtose kamerose buvo atliekami remonto darbai, patvirtina į bylą pateikti Marijampolės PN avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktai (b. l. 111, 112). Taip pat iš minėtų dokumentų nustatyta, kad tiek vienoje, tiek kitoje kamerų tipo patalpoje langai buvo pakeisti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad patalpos neremontuojamos, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose iki 2018 m. sausio mėnesio nebuvo įrengto iškvietimo mygtuko.

Pagal Eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą, kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Iš į bylą pateikto 2003 metais UAB „Specialusis projektas“ parengto baudos izoliatoriaus techninio projekto sprendinio matyti, kad baudos izoliatoriaus aukštuose turėjo būti įrengiami iškvietimo mygtukai (b. l. 100–110). Atsakovės atstovas patvirtino aplinkybę, kad kamerose buvo įrengti iškvietimo mygtukai (b. l. 96). Pareiškėjas įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad 18-oje kameroje nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. liepos 29 d. nebūtų buvęs įrengtas iškvietimo mygtukas, nepateikė, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl patalpoje, kurioje jis atlieka bausmę, neįrengto iškvietimo mygtuko, taigi pareiškėjas šių teiginių neįrodė, todėl jie atmestini.

Pareiškėjas akcentavo, jog Marijampolės PN rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte bei Higienos normos HN 134:2015 7 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji, pastebėti rūkantys tam neskirtose vietose, yra baudžiami drausminėmis nuobaudomis (b. l. 96). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad, esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose sukeltų nepatogumų, nereagavimo į jo prašymą laikyti su nerūkančiais asmenimis kameroje, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu būtų skundęsis Marijampolės PN pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, ir šios būtų nereagavusios. Įvertinus tai, kas pirmiau išdėstyta, Marijampolės PN negali būti laikomi pažeidę pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė pažeminimą, nepatogumų. Bylos duomenys, t. y. 2018 m. birželio 18 d. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažyma Nr. 55/04-411 patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 29), taip pat iš 2018 m. birželio 20 d. Marijampolės PN Išrašo iš asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl įvairių nusiskundimų sveikata kreipėsi 25 kartus, 3 kartus pas psichiatrę, 13 kartų užsiregistravęs neatvyko: skundėsi dėl virškinamojo trakto veiklos sutrikimo, dėl blauzdos odos rožės, dėl profilaktinio patikrinimo bei dėl abstinencijos. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas įrašytas psichiatro įskaitoje dėl narkotinių medžiagų vartojimo (b. l. 30). Iš bylos duomenų teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo vertinti, kad išimtinai vien tik tai, kad gyvenamojoje patalpoje buvo buitinių parazitų, galėjo turėti itin reikšmingų padarinių pareiškėjo sveikatai, fizinei ar psichinei savijautai (ABTĮ 56 str.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindami visuotinai įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Byloje nustatęs, kad pareiškėjas kamerose bausmę atliko nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2015 m. liepos 29 d. (26 paras) ir nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2018 m. kovo 28 d. (16 parų), t. y. trumpą laiko tarpą, nenustatęs, kad dėl buitinių parazitų gyvenamojoje patalpoje buvimo pareiškėjui kilo kokių nors padarinių, nenustatęs, kad sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovės atstovui neveikiant taip, kaip teisės aktai įpareigoja veikti (kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų), laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam patalpose, kuriose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. A. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę tinkamomis sąlygomis buvo pažeista.

Pareiškėjo reikalavimą dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas