- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-10
- Bylos Nr.
- 2A-1494/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Vytas Milius
- Atsakovas
- D. V., V. V.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus, Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. V. ir V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-676-123/2012 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Dujokas“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Jūros vingis“, D. V., V. V. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pagal 2010 m. sausio 26 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį UAB „Jūros vingis“ įsipareigojo 2010 m. kovo 1 d. sumokėti UAB „Dujokas“ 100 000 Lt. Šį paprastąjį neprotestuotiną vekselį kaip laiduotojas taip pat pasirašė G. Š., kuris tuo metu buvo UAB „Jūros vingis“ direktorius ir akcininkas. UAB „Jūros vingis“ vekselio neapmokėjo, todėl vekselis buvo pateiktas notarui, kuris 2010 m. kovo 2 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuris 2010 m. kovo 2 d. buvo pateiktas antstoliui. Tačiau antstolis nustatė, kad UAB „Jūros vingis“ 2010 m. vasario 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi visą savo turėtą nekilnojamąjį turtą (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, garažą, kiemo statinius (lauko tualetą, šulinį, tvorą), pardavė atsakovei D. V. ir daugiau jokio nekilnojamojo turto neturi. 2011 m. gegužės 12 d. UAB „Jūros vingis“ iškelta bankroto byla dėl nemokumo.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Dujokas“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. vasario 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Jūros vingis“ ir D. V. actio Pauliana pagrindu, nes šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkė apie tai žinojo. Nurodė, kad ginčijamu sandoriu UAB „Jūros vingis“ sumažino savo turto vertę, likusio turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti, o turtas parduotas už labai mažą kainą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia 2010 m. vasario 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Jūros vingis“ ir D. V., bei taikė restituciją ir nusprendė grąžinti žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, garažą ir kiemo statinius (lauko tualetą, šulinį, tvorą), esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise BUAB „Jūros vingis“, o D. V. ir V. V. priteisti iš BUAB „Jūros vingis“ 39 000 Lt (įtraukti į kreditorių sąrašą su 39 000 Lt kreditiniu reikalavimu).
Teismas nurodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Dujokas“ turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Jūros vingis“, o ginčijama sutartis pažeidė kreditoriaus UAB „Dujokas“ teises, nes ją sudaręs UAB „Jūros vingis“ sumažino savo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, vertę, o UAB „Jūros vingis“ nebeturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Pažymėjo, kad 2010 m. vasario 8 d. pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „Jūros vingis“ nekilnojamąjį turtą pardavė už 39 000 Lt, nors pačioje sutartyje nurodyta, jog sutarties sudarymo metu žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 10 700 Lt, o pastatų vidutinė rinkos vertė yra 140 310 Lt, t. y. vidutinė parduodamo nekilnojamojo turto vertė yra 151 010 Lt. Be to, nurodė, jog atsakovas UAB „Jūros vingis“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes tokios pareigos šiam sandoriui sudaryti jai nenustatė nei įstatymas, nei kokia nors sutartis. Pirmosios instancijos teismo nuomone, UAB „Jūros vingis“ 2010 m. vasario 8 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria pardavė visą jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, tiksliai žinodamas, kad 2010 m. kovo 1 d. skolos grąžinti negalės, nes tam neturi piniginių lėšų, todėl skolininkas, elgdamasis nesąžiningai, iš anksto apgalvotai, siekė apsunkinti išieškojimą iš jo turto ar padaryti tai neįmanomu, nes pardavė D. V. visą UAB „Jūros vingis“ priklausantį nekilnojamąjį turtą. Teismas sprendė, kad atsakovė D. V. neatliko jokių veiksmų, kad pati įsitikintų ir pasidomėtų perkamu turtu bei bendrovės „Jūros vingis“ turtine padėtimi, neatsižvelgė į ypač mažą sandorio kainą, o jos nesąžiningumą įrodo ir tai, kad namu ji niekada nesinaudojo, nenustatinėjo jo tikros kainos, jo netvarkė ir jame negyveno bei negyvena iki šiol (gyvena buvę UAB „Jūros vingis“ savininkai), kas rodo, jog sandoris atsakovei buvo neaktualus ir neįdomus, nors ir teigia, kad tai buvo investicija į ateitį (pirmosios instancijos teismo nuomone, taip nesielgia atidus ir rūpestingas žmogus, juolab pirkdamas namą iš bendrovės). Be to, šalių nesąžiningumą įrodo ir tai, kad 39 000 Lt antstolis bendrovėje nerado.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai D. V. ir V. V. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Pagal 2010 m. sausio 26 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį atsakovas UAB „Jūros vingis“ įsipareigojo sumokėti UAB „Dujoikas“ 100 000 Lt 2010 m. kovo 1 d., todėl ginčijamo 2010 m. vasario 8 d. sandorio sudarymo metu UAB „Dujokas“ neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui UAB „Jūros vingis“, o teismas nenustatė kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momento, netyrė UAB „Jūros vingis“ turto ir įsipareigojimų santykio bei neatsižvelgė į tai, kad UAB „Jūros vingis“ dalį lėšų, gautų už parduotą namą ir žemės sklypą, panaudojo skolos UAB „Dujokas“ sumažinimui.
2. Atsakovai yra sąžiningi turto įgijėjai, nes ginčo turtą pirko pagal skelbimą, o notarė, atsakovų pageidavimu, atliko paiešką ir nustatė, kad UAB „Jūros vingis“ nekilnojamajam turtui apribojimų nėra, ką pirkimo – pardavimo sutarties 7.1.2 ir 7.1.3 punktais patvirtino ir UAB „Jūros vingis“. Tuo tarpu kitomis priemonėmis gauti informaciją apie įmonės skolinius įsipareigojimus nebuvo galimybės, nes duomenys apie įmonės turimus kreditorius ir jos finansinę padėtį yra konfidencialūs.
3. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad, kaip parodė notarė V. G., jai nekėlė įtarimo parduodamo nekilnojamojo turto kaina, kuri neatrodė per maža ir atitiko tuo metu parduodamo turto rinkos kainą analogiškuose sudaromuose sandoriuose. Be to, kaip nurodė G. Š., skelbimas internetiniame puslapyje dėl pastatų ir žemės sklypo pardavimo nesulaukė atsiliepimų, todėl atsižvelgiant į tai, turto kaina buvo sumažinta iki 39 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas BUAB „Jūros vingis“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad sudarius ginčijamą sandorį, sumažėjusios turto vertės neužteko UAB „Dujokas“ finansiniam reikalavimui patenkinti, o atsakovė D. V. nepasidomėjo UAB „Jūros vingis“ įsipareigojimais kreditoriams ir neatsižvelgė į ypač mažą namo kainą, kuri pakankamai rūpestingam ir apdairiam pirkėjui turėjo sukelti įtarimą. Pažymi, kad 2010 m. vasario 8 d. ginčo turto nuomos sutartis su G. Š. pagal savo turinį iš esmės atitinka panaudos sutartį, o D. V. įsigytu turtu nesinaudojo, todėl apskritai nėra aiškus pirkimo – pardavimo sutarties tikslas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Dujokas“ prašo palikti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą 2010 m. sausio 26 d. paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu. Pažymi, kad domėtis kita sandorio šalimi yra turto įgijėjo pareiga, o apeliantai nesiėmė veiksmų pasitikrinti, ar BUAB „Jūros vingis“ nėra skolininkė ir ar sudaromas sandoris, atsižvelgiant į 4 kartus mažesnę nei rinkos kaina sandorio vertę, nepažeis atsakovo BUAB „Jūros vingis“ kreditorių interesų. Ginčijamą pirkimo – pardavimo sutartį atsakovo BUAB „Jūros vingis“ vardu už neįprastai mažą kainą sudarė G. Š., su kuriuo kaip su fiziniu asmeniu atsakovai tą pačią pieną sudarė nuomos sutartį ir leido jam be jokio mokesčio toliau gyventi atsakovų nupirktame name, o tokios sandorio aplinkybės turėjo sukelti atsakovams abejones dėl sandorio tikslo, tačiau jie nesiėmė jokių veiksmų abejonėms išsklaidyti. Į byla pateiktoje ginčo turto nuomos sutartyje nenumatytas nuomos mokestis, todėl ši sutartis negali būti laikoma nuomos sutartimi, o nebent pripažįstama panaudos sutartimi. Ieškovo nuomone, ginčijamas sandoris buvo fiktyvus, nenaudingas nei vienai iš jos šalių, o sudarytas tik tam, kad atsakovas BUAB „Jūros vingis“ išvengtų prievolės grąžinti skolas ieškovui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliantai bylą prašė išnagrinėti žodinio proceso tvarka, o tokio prašymo pagrindu nurodė jų procesinių teisių pažeidimą, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau abstraktus teiginys, nenurodant konkrečių argumentų dėl teisių pažeidimų, negali būti prilygintas motyvuotam prašymui dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Tuo tarpu teisę pateikti papildomus įrodymus apeliantai galėjo realizuoti tiek paduodami apeliacinį skundą, tiek iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio pradžios, tačiau to nepadarė, todėl tenkinti apeliantų prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo nėra pagrindo (CPK 322 straipsnis).
Nesutikdami su skundžiamu sprendimu, apeliantai nurodo, kad ieškovas neįrodė ginčo sandorio sudarymo metu turėjęs neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į UAB ,,Jūros vingis“. Tačiau taip teigdami apeliantai yra neteisūs, nes ieškovo reikalavimas skolininkui UAB ,,Jūros vingis“ kildinamas iš šios bendrovės ieškovui išduoto vekselio, pagal kurį skolininkas turėjo 2010 m. kovo 1 d. sumokėti ieškovui 100 000 Lt. Tuo tarpu aiškinimas, kad kreditorius turi reikalavimo teisę tik tada, kai skolininkas pažeidžia prievolės vykdymo terminą, nepagrįstas nei teisės normomis, nei šių normų taikymo praktika, nes kreditorius turi reikalavimo teisę nuo prievolės atsiradimo iki jos pasibaigimo ir gali naudoti actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą visą savo reikalavimo teisės galiojimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-2013).
Skundžiamo sprendimo ydingumą apeliantai taip pat grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ginčo sandorį tvirtinusios notarės V. G. paaiškinimus dėl to, kad ginčo turto įsigijimo kaina jai nepasirodė įtartinai maža. Tačiau, visų pirma, notarės paaiškinimai negali būti prilyginami nekilnojamojo turto eksperto paaiškinimams, be to, kas yra svarbiau, pačios sutarties šalys (taip pat ir apeliantai) patvirtino, kad už 39 000 Lt parduoto turto vidutinė rinkos vertė sudaro 151 100 Lt (Sutarties 5.1. p.). Būtent minėta aplinkybė paneigia apeliantų teiginius dėl sąžiningumo (CK 6.67 straipsnio 4 dalis). Be to, apeliantų nesąžiningumą patvirtina pastarųjų veiksmai po ginčo sandorio sudarymo, kuomet apeliantai tą pačią dieną sudaryta sutartimi paliko sandoriu įsigytą turtą iš esmės neatlygintinai naudotis tuometiniam bendrovės ,,Jūros vingis“ vadovui G. Š., kuris bendrovės ,,Jūros vingis“ vardu buvo sudaręs ginčo sandorį (1 t. 89 b.l.). Tokia sutartis buvo sudaryta neterminuotai, o atsiliepime į ieškinį G. Š. (pasirašęs atsiliepimą UAB „Jūros vingis“ vardu) pripažino, kad mažesnė turto pardavimo kaina buvo nustatyta būtent atsižvelgus į nuomos sutarties sudarymą. Paminėtas sandoris parodo apeliantų ir bendrovės ,,Jūros vingis“ vadovo sąsajas. Tuo tarpu tai, kad bendrovei ,,Jūros vingis“ pardavus vienintelį turėtą nekilnojamąjį turtą, ieškovo, kaip bendrovės ,,Jūros vingis“ kreditoriaus, teisės buvo pažeistos, abejonių nekelia. Tiesa, apeliaciniame skunde teigiama, kad dalį pagal ginčo sutartį gautų lėšų bendrovė ,,Jūros vingis“ panaudojo skolai ieškovui sumažinti, tačiau toks teiginys patikimais įrodymais neparemtas.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.