- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-21
- Bylos Nr.
- 1A-357-116-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Vidmantas Mylė, Irena Ivanovienė
- Nuteistasis
- V. L.
- Advokatai
- Vidas Peikštenis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. (V. L.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. 1 d. areštu 30 parų.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. L. nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: 2009 m. lapkričio 24 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi jam dviejų mėnesių laikotarpiui paskyrus teismo įpareigojimus, t. y. nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nuo 22.00 val. iki 7.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, nepalaikyti ryšio tiesiogiai ar per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis su T. Ž., A. L., V. P., L. Š. bei P. P., nesilankyti Mažeikių mieste bei rajone esančiose viešose pasilinksminimo įstaigose – restorane „B.“, restorane „P.“, restorane „R.“, restorane „P.“, kavinėje-bare „P.“, kavinėje-bare „L.“ bei restorane „B. t.“, jis nevykdė vieno iš šių teismo įpareigojimų – nebuvo savo gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikiai: 2009 m. lapkričio 27 d. 23.15 val., 2010 m. sausio 9 d. 3.50 val., ir 2010 m. sausio 9 d. 5.00 val.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. nuosprendį ir priimti jam naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas skunde nurodo, kad jis nuo pat pirmosios apklausos visiškai prisipažino pažeidęs teismo nustatytą įpareigojimą būti namuose nuo 22 val. iki 7 val. tik vieną kartą – kai 2009 m. lapkričio 27 d. 23.15 val. reikėjo saugiai parlydėti į namus draugę D. R., gyvenančią name, prie kurio tamsiu paros metu ne kartą buvo užpulti žmonės. Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojais apklausti jo draugė D. R., jo motina I. L. ir policijos pareigūnas R. M.. Savo kaltę dėl teismo įpareigojimo nevykdymo 2010 m. sausio 9 d. 3.50 val. ir 2010 m. sausio 9 d. 5 val. nurodo neigęs todėl, kad iš vakaro su mama ir jos drauge namuose šventė senus Naujuosius metus pagal rusų tradicijas, o po to nuėjo miegoti, iš savo gyvenamosios vietos išvykęs nebuvo. Pažymi, jog šiuos jo parodymus patvirtino teisiamajame posėdyje apklausta jo motina, o liudytojais apklausti policijos pareigūnai D. V. ir D. B. šių parodymų nepaneigė, paliudijo ne tai, kad jo nebuvo namuose, o tik tai, kad jiems niekas neatidarė durų.
Nuteistojo teigimu, norėdamas įrodyti teismui savo parodymų nuoširdumą, jis kreipėsi į UAB (duomenys neskelbtini), prašydamas pateikti duomenis apie jo buvimo vietą kaltinime nurodytu laiku, kadangi buvo girdėjęs, jog telekomunikacijų bendrovės turi techninę galimybę fiksuoti šiuos duomenis, tačiau gavęs 2010-05-07 laišką, sužinojo, kad jo atveju, t. y. dėl to, kad jis naudojasi išankstinio sąskaitos papildymo paslauga (duomenys neskelbtini), tokios galimybės nėra.
Apelianto manymu, nesant byloje pakankamai įrodymų, kad 2010 m. sausio 9 d. 3.50 val. ir 2010 m. sausio 9 d. 5.00 val. jis būtų pažeidęs teismo sprendimą, nesusijusį su bausme, teismas, jeigu būtų tinkamai taikęs BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų įvertinimo taisykles bei BK 31 str. 1 d. įtvirtintas būtinojo reikalingumo instituto nuostatas, turėjo pašalinti minėtas veikas iš kaltinime nurodytų veikų sąrašo arba turėjo jį apskritai išteisinti dėl visų trijų veikų. Teigia, jog pažeisdamas įstatymų reikalavimus skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pasielgė priešingai ir jį pripažino kaltu net dėl paskutinių dviejų kaltinime nurodytų veiksmų padarymo, nors, pagal bylos duomenis, turėjo pakankamą pagrindą vertinti kritiškai ne jo ir jo motinos parodymus, o policijos pareigūnų parodymus, nes pastarieji nepateikė neginčytinų įrodymų, kad jis padarė šį baudžiamąjį nusižengimą.
Be to, nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai nerado pagrindo taikyti jam atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės nei pagal Lietuvos Respublikos BK 36 str., nei pagal kitus du alternatyvius to paties Kodekso straipsnius - 37 str. ar 39 str., nors, jo manymu, dėl aplinkybių pasikeitimo, t. y. dėl to, kad po 2010 m. sausio 24 d. jam nebebuvo pratęsti teismo pirmiau paskirti įpareigojimai, teismas galėjo pagrįstai pripažinti, kad iki bylos nagrinėjimo teisme jis ir jo įvykdyta nusikalstama veika tapo nepavojingi.
Mano, jog vieno iš teismo įpareigojimų nevykdymas dėl būtinojo reikalingumo tikrai galėjo būti teismo pripažintas mažareikšme nusikalstama veika, o buvimas ne mažiau kaip dviejų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nebuvimas jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių jam, neteistam, t. y. pirmą kartą padariusiam baudžiamąjį nusižengimą asmeniui, galėjo būti pakankamas pagrindas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos BK VIII skyriuje nurodytas bausmės skyrimo taisykles, nes nepagrįstai ir neteisėtai nubaudė jį griežčiausia sankcijoje numatyta bausme – areštu, ir nustatė ilgesnį nei vidurkis šios bausmės laiką. Skirdamas jam bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau buvo teistas, nes šį baudžiamąjį nusižengimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Nurodo su tokia teismo nuostata nesutinkantis, kadangi bausmės skyrimo už baudžiamąjį nusižengimą metu jis jau nebeturėjo teistumo, teistumas išnyko teismui 2010 m. birželio 3 d. priėmus nutartį atleisti jį nuo pirmiau paskirtos bausmės. Esant tokioms aplinkybėms mano, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nebeturėjo jokios teisės griežtinti jam bausmę už nebegaliojantį teistumą (BK 75 str. 4 d. 1 p., 97 str. 1 d. ir 3 d. 1 p.).
Kadangi Lietuvos Respublikos BK 55 str. nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, o arešto bausmė BK 49 str. 2 d. laikoma trumpalaikiu laisvės atėmimu, mano, kad šią bausmę vien tik už baudžiamąjį nusižengimą jam paskyręs teismas pasielgė neteisėtai.
Nurodo nesutinkantis su teismo išvada, kad tik paskyrus jam griežčiausią įstatymo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę bus pasiekti bausmės tikslai, nes jis yra nedirbantis ir neturintis legalaus pragyvenimo šaltinio. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad darbą, kuris buvo susijęs su komandiruotėmis į užsienį, jis prarado tik dėl teismo paskirtų įpareigojimų naktimis būti namuose, tačiau nepaisant to, iki šiol jis turi legalų pragyvenimo šaltinį, nes pragyvena iš lėšų, kurias susitaupė dirbdamas paskutinėje darbovietėje.
Atkreipia dėmesį ir į tai, kad apylinkės teismas niekuo nemotyvavo ilgesnio nei vidurkis bausmės laiko nustatymo ir nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia atsakomybe ne tik nuoširdaus gailėjimosi, bet ir kaltės pripažinimo, motyvuodamas tuo, kad jei kaltę pagrindžia byloje surinkti įrodymai, prisipažinti kaltu nebeįmanoma. Be to, teismas nepagrįstai nenustatė jam areštą atlikti poilsio dienomis, nors BK 49 str. 5 d. tokią galimybę numato.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų, kurių galėjo nebūti, jeigu jo bylą būtų nagrinėjęs ne teismo įpareigojimus paskyręs teisėjas, teismas negalėjo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Esant tokioms aplinkybėms mano, kad skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir turi būti priimtas naujas – jį išteisinantis nuosprendis. Prašo jį išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 245 str., požymių.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl teisės į nešališką procesą užtikrinimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis suteikia kaltinamajam teisę į nešališką bylos nagrinėjimą. Šios teisės užtikrinimui BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Esant BPK 58 straipsnyje numatytam pagrindui, teisėjas privalo pats nusišalinti nuo dalyvavimo procese. Tokį sprendimą teisėjas turi priimti nepriklausomai nuo to, ar kitiems proceso subjektams yra žinoma apie BPK 58 straipsnyje numatyto pagrindo buvimą, taip pat nuo to, ar kiti proceso subjektai naudojasi teise reikšti nušalinimus ar to nedaro.
BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, „jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje“. Procesinių prievartos priemonių taikymo sankcionavimas teisėjui yra kliūtis dalyvauti procese tiek tuo atveju, kai jis yra sankcionavęs BPK numatytų priemonių taikymą, tiek ir tuo atveju, kai teisėjas sprendė dėl kituose įstatymuose numatytų prievartinio pobūdžio priemonių taikymo.
BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto nušalinimo (nusišalinimo) pagrindo paskirtis garantuoti, kad bylos nenagrinėtų ir teismo baigiamojo akto nepriimtų teisėjas, kuris, kaltinamojo manymu, gali turėti byloje išankstinę nuomonę. Teisėjo sankcionuojamų prievartos priemonių taikymas paprastai yra galimas tik esant pagrindui manyti, kad asmuo, kuriam tokios priemonės turi būti taikomos, gali būti padaręs nusikalstamą veiką ar ketina ją padaryti. Jei teisėjas nusprendžia leisti taikyti prievartos priemonę, kuri gali būti taikoma tik, tikėtina, nusikalstamą veiką padariusio ar ketinančio ją daryti asmens atžvilgiu, kaltinamajam atsiranda pagrindas manyti, kad teisėjas jau yra išreiškęs išankstinę nuomonę dėl jo kaltumo, o kartu ir pagrindas abejoti, ar teismas byloje gali priimti jam palankų sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42/2010).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjas M. K. 2009 m. lapkričio 24 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu, V. L. buvo paskyręs teismo įpareigojimus (b. l. 5). Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, jog šis įstatymas nustato prevencinių poveikio priemonių taikymą asmeniui, kuris savo veiksmais gali varžyti kitų žmonių teises ir laisves, sudaro sąlygas organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms atsirasti ir plėtotis, kelia grėsmę visuomenės saugumui. Bylos duomenys liudija, kad apkaltinamąjį nuosprendį dėl teismo paskirtų įpareigojimų nevykdymo V. L. priėmė tas pats šiuos įpareigojimus paskyręs teisėjas.
Kolegijos nuomone, nors V. L. prievartos priemonė buvo taikyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymu, o ne Baudžiamojo proceso kodeksu, vis tiek yra pagrindas teigti, jog ir šiuo atveju teisėjas išreiškė savo poziciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, kas suteikia nuteistajam pagrindą abejoti jam palankaus sprendimo priėmimo galimybėmis. Todėl daroma išvada, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjas, paskyręs V. L. teismo įpareigojimus, neturėjo teisės nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje V. L. kaltinamas vieno iš jam 2009 m. lapkričio 24 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi paskirtų teismo įpareigojimų nevykdymu.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Priėmus sprendimą perduoti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, kiti apeliacinio skundo argumentai nenagrinėjami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p.,
n utaria:
panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 21 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.