- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-07
- Bylos Nr.
- e2A-191-267/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė, Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- V. E.
- Atsakovas
- E. R., J. S.
- Kategorijos
- 2.4.2.3Nuosavybės teisės įgijimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. E. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. E. ieškinį atsakovėms E. R. ir J. S. dėl nuosavybės teisių gynimo (pripažinimo).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. E. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti asmeninės nuosavybės teisę į pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinio ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).
2. Nurodė, kad ieškovė su savo vyru P. E., J. ir J. S. leidimu, J. S. priklausančiame žemės sklype savo lėšomis ūkio būdu 2005 m. pasistatė gyvenamąjį namą. Šis gyvenamasis namas 2005-10-28 Aktu Nr. 218 buvo pripažintas tinkamu naudoti (kaip pastatas-sandėlis). 2007 m. ieškovė su vyru pastatė gyvenamojo namo priestatą, kuris buvo pripažintas tinkamu naudoti 2007-10-10 Aktu (kaip pagalbinio ūkio pastatas). Nepaisant įrašų Nekilnojamojo turto registre, minėti pastatai faktiškai yra gyvenamasis namas su priestatu. Tiek atsakovė J. S., tiek atsakovė E. R. žinojo ir dabar žino, kad gyvenamasis namas su priestatu priklauso ieškovei. 2020-02-11 J. S. padovanojo žemės sklypą su visais pastatais (tarp jų ir ieškovės gyvenamąjį namą su priestatu) E. R.. Šiuo metu atsakovės ne tik nesutinka gera valia įforminti nuosavybės į ginčo pastatus ieškovės vardu, bet ir siekia šį turtą iš ieškovės atimti. Atsakovės negali neigti ieškovės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą su priestatu vien dėl to, kad ši nuosavybės teisė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto Registre. Atsakovės J. S. ir E. R. neturi jokio teisinio pagrindo teigti, kad ginčo gyvenamasis namas su priestatu priklausė ar priklauso joms. Priešingai, joms nuo pat pradžių buvo žinoma, kad ginčo pastatai yra ieškovės nuosavybė.
3. Atsakovės E. R. ir J. S., nesutikdamos su ieškiniu, nurodė, kad ginčo pastatai nuosavybės teise priklauso E. R., o J. S. nėra šių pastatų savininkė, joks teisinis materialinis reikalavimas jai nėra pareikštas, todėl ji šioje byloje nepagrįstai nurodyta atsakove. Ieškovė J. S. ir J. S. prašė leisti pastato sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vietoje pasistatyti laikiną statinį – vasarnamį, pavasarojimui, pažvejojimui, nes |čia pat yra (duomenys neskelbtini) tvenkinys. Apie gyvenamojo namo statybą nebuvo jokios kalbos, o apie žemės sklypo perleidimą tuo labiau. Žemės ūkio paskirties žemės sklypą J. S. įsigijo nuosavybėn 2005-06-29 pagal Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje numatyta sąlyga „neperleisti turto trečiajam asmeniui“, bei apribojimas keisti daikto pagrindinę tikslinę paskirtį“. Šios aplinkybės paneigia ieškovės teiginius, kad dėl šios žemės „perleidimo“ buvo tartasi su E. R. 2005 m. vasario mėnesį, o su S. „maždaug savaitės bėgyje“ , nes šis žemės sklypas negalėjo būti jokių derybų ar susitarimų dėl perleidimo objektu. Ieškovė prašė leisti nugriauti pastatą sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ant jo pamatų pasistatyti vasarnamį, kuriame jie apsistotų tik vasarai, pasimaudyti ir ištrūkti iš miesto. S. pasitarė tarpusavyje ir nusprendė leisti statytis vasarnamį už pagalbą ūkyje. 2005 metais buvo pastatytas pastatas-sandėlis, plane pažymėtas 8I1b, kurio paskirtis: pagalbinio ūkio, o ne gyvenamasis namas. 2005 m. spalio 28 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Aktu Nr. 218 sandėlis 8I1b pripažintas tinkamu naudotis ir teisiškai įregistruotas J. S. vardu. Tai įrodo, kad tuo metu sandėlis buvo pastatytas ir įrengtas.
4. J. ir J. S. niekada nežadėjo perleisti ieškovei ir jos vyrui nuosavybės teisės nei į žemės sklypą, nei į pastatus. 2005-11-16 J. S. visus nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą ir statinius, tarp jų ir ūkinį pastatą-sandėlį, plane pažymėtą 8I1b, kurio paskirtis: pagalbinio ūkio, padovanojo savo žmonai J. S.. Jeigu, kaip teigia ieškovė, būtų susitarta su S. dėl viso žemės sklypo ir ūkio pastatų nuosavybės perleidimo, šis susitarimas būtų realizuotas 2005 metų lapkritį. Ieškovė ir jos vyras prašė S. leisti prie vasarnamio pristatyti ,,verandžikę“, taip atsirado naujas priestatas. Ieškovės vadinamas „gyvenamasis namas“ buvo ne gyvenamosios paskirties, teisiškai įregistruotas kaip pagalbinės paskirties pastatas-sandėlis, todėl ir priestatas įregistruotas ne kaip gyvenamojo namo priestatas, o kaip sandėlis, plane pažymėtas 10I1b, kurio paskirtis: pagalbinio ūkio. 2007 m. spalio 10 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Aktu sandėlis 10I1b pripažintas tinkamu naudotis ir teisiškai įregistruotas J. S. vardu, Valstybės Įmonės „Registrų centras“ kadastro duomenų registre suteikiant unikalų numerį: pastatas-ūkinis pastatas, plane pažymėtas 10I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Statant šį pastatą, tarp ieškovės ir S. nebuvo jokio susitarimo nei dėl žemės sklypo, nei dėl pastato nuosavybės teisių perleidimo ieškovei.
5. Žemės sklypą ir kitus pastatus J. S. ne paveldėjo, o juos gavo dovanų ir šių nekilnojamųjų daiktų savininkė yra nuo 2005-11-16, tokiu būdu iki ieškinio teisme pareiškimo J. S. daugiau kaip 16 metų buvo žemės sklypo ir pastatų savininkė. Jokios pagalbos ūkyje S. iš ieškovės taip ir nesulaukė. Niekas iš ieškovės nesikėsino namo atimti, o priešingai, jau prieš 10 metų bandyta susitarti geruoju, siūlant ieškovei įvairius variantus: siūlyta sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją už į pastatus įdėtas sąnaudas (apie 20 000 Eurų), arba sudaryti žemės ir komunikacijų nuomos sutartį. Kadangi geruoju susitarti nepavyko, o ieškovė ir toliau gyveno atsakovės E. R. nuosavybėje ir ja nemokamai naudojosi, 2020-05-29 atsakovė E. R. nusiuntė ieškovei įspėjimą išsikelti iš jos nuosavybės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas sprendime pažymėjo, kad nors ieškovė ir nurodė, kad esant S. sutikimui ji pradėjo su vyru statyti nurodytus nekilnojamuosius daiktus, tačiau atsakovėms neigiant buvus tokį susitarimą, pripažino, jog byloje nėra duomenų apie tokio susitarimo buvimą ar egzistavimą, nes nebuvo susitarimo nei dėl statyboms reikalingo žemės sklypo perdavimo ieškovei, nei dėl jame statomų stacionarių pastatų.
8. Teismas vertino, kad nei anksčiau atsakovė J. S., nei vėliau atsakovė E. R. neprisidėjo lėšomis ar darbu prie ieškoves nurodytų ginčo pastatų statybos, jų nefinansavo, nedavė ieškovei tinkamo sutikimo atlikti statybos darbus atsakovėms priklausančiame žemės sklype, nors tuo pačiu ir nekėlė jokių sąlygų ieškovei dėl nuosavybės teisės įgijimo į statybos darbų rezultatus ir naudojimosi pastatytais pastatais, kuomet pati ieškovė finansavo statybos rangos darbus. Nors ieškovė faktiškai sukūrė naują daiktą – ginčo pastatus, o vienas iš jų statytas ir anksčiau buvusio statinio vietoje, tačiau dėl to, teismo vertinimu, ieškovė netapo teisėta šių pastatų valdytoja ar savininke. Ieškovė, neturėdama statytojos teisių ir pareigų, jas įgyvendino netinkamai, tai yra ne pagal teisės aktų reikalavimus, todėl teismas pripažino, kad ji savo veiksmais neįgijo asmeninės nuosavybės teisių į nurodytus pastatus ir netapo teisėta žemės sklypo, reikalingo pastatams pastatyti, valdytoja. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė negali būti pripažįstama įgijusia asmeninės nuosavybės teisę į ginčo pastatus, kaip savarankiškus nuosavybės objektus, jų pagaminimo (statybos) būdu (CK 4.47 straipsnio 1 d. 4 p.).
9. Nesant susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės E. R. minėti pastatai, kaip savarankiški objektai, negali būti pripažintini žemės sklypo, kuris priklauso atsakovei E. R. priklausiniais. Šiuo atveju, ieškovė neįrodė, jog pradėdama statyti ginčo pastatus ji būtų gavusi įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypo savininkų (atsakovės J. S. ir jos vyro J. S.) tinkamos formos sutikimą, kas tuo pačiu būtų suteikę teisinį pagrindą ieškovei nepriklausančiame daikte (žemės sklype) atsirasti ir nuosavybės teisei į ginčo pastatus. Ieškovė galėjo tapti naujo daikto savininke, tik esant suderintai jos ir žemės sklypo savininko (ų) valiai. Nesant šalių suderintos valios dėl ieškovės teisės statyti ginčo pastatus jai nepriklausančiame žemės sklype, teismui nėra ir teisinio pagrindo ginti pastatų statytojos teisės.
10. Pagal viešojo registro duomenis teismas nustatė, kad ieškovė pastatė pastatą-sandėlį, o ne gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą. Kadangi tokia statyba nesukūrė ieškovei nuosavybės teisių į pastatytus pastatus, kaip savarankiškus objektus, teismas pripažino, jog šie pastatai pagal paskirtį negali būti naudojami kaip nekilnojamojo turto objektai ir jie laikytini pastatais, sudarytais iš statybinių medžiagų, kurie šiuo metu nuosavybės teise viešame registre yra įregistruoti atsakovės E. R. vardu. Atsakovė E. R. neneigia, kad šių pastatų statybai panaudotos medžiagos priklauso ieškovei ir sutinka, kad ieškovė šiuos pastatus nusigriautų ir pasiimtų jų statybai panaudotas bei jai priklausančias statybines medžiagas. Nors viešame registre ir nurodyta, kad ginčo statiniai yra atsakovės E. R. asmeninė nuosavybė, tačiau pastarajai nepretenduojant į juos, o ieškovei nors ir neginčijant viešo registro duomenų, teismas pripažino, jog tik ieškovei priklauso šių pastatų statyboje panaudotos medžiagos.
11. Tuo pačiu teismas konstatavo, kad ieškovės pastatyti pastatai, kol kas tėra tik iš kilnojamųjų daiktų (pastato konstrukcijų ir statybinių medžiagų) sudaryti pastatai. Ieškovės pastatytų pastatų įregistravimo nekilnojamojo turto registre atsakovės E. R. vardu teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl ieškovė, esant atsakovės E. R. reikalavimui, privalės pasirinkti vieną iš jos nuosavybės teisių gynimo būdų, arba juos nugriauti, arba parduoti minėtai atsakovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė V. E. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinio ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie susitarimo, kad esant S. sutikimui ieškovė pradėjo su vyru statyti nurodytus nekilnojamuosius daiktus, buvimą ar egzistavimą, tai yra nei dėl statyboms reikalingo žemės sklypo perdavimo ieškovei, nei dėl jame statomų stacionarių pastatų. Teismas neįvertino, kad susiklosčius priešingai situacijai, tai yra nesant susitarimo dėl pastatų statybos su žemės sklypo savininkais, ieškovė nebūtų galėjusi pastatyti ginčo objektus ir juose gyventi nuo 2006 metų. Apeliantės teigimu, teismas neišsiaiškino, kodėl žemės sklypo savininkai nesiėmė aktyvių veiksmų siekdami užkirsti kelią savavališkai statybai, jeigu tai vyko prieš jų valią. Teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, kurie patvirtina, kad ginčo namas su priestatu buvo statomas ieškovės ir jos vyro su žemės sklypo savininkų (S.) žinia ir leidimu.
12.2. Teismas pripažino, kad ieškovė, kaip statytoja, faktiškai sukūrė naują daiktą – ginčo pastatus, tačiau priėjo prie nepagrįstos išvados, kad dėl to ieškovė netapo teisėta šių pastatų valdytoja ar savininke. Nuosavybės teisių į žemės sklypą priklausimas atsakovėms (atitinkamai iki ir po 2020-02-11 Dovanojimo sutarties) savaime negali lemti išvados, kad ir jame esantis ginčo gyvenamasis namas su priestatu buvo ar yra jų nuosavybė.
12.3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija yra nepaneigta, dėl to nesant susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės E. R. minėti pastatai, kaip savarankiški objektai, negali būti pripažinti žemės sklypo, kuris priklauso E. R., priklausiniais. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog pradėdama statyti ginčo pastatus ji būtų gavusi įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypo buvusios savininkės (J. S. ir jos vyro J. S.) tinkamos formos sutikimą, kas tuo pačiu būtų suteikę teisinį pagrindą ieškovei nepriklausančiame daikte (žemės sklype) atsirasti ir nuosavybės teisei į ginčo pastatus.
12.4. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai bei liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovės ir jos vyro lėšomis buvo sukurtas naujas daiktas, gyvenamasis namas, todėl būtent šis faktas yra pagrindas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą. Atliekant teisinę pastatų registraciją yra tik įregistruojami nuosavybės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės E. R. ir J. S. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pastatai, į kuriuos prašoma pripažinti nuosavybės teisę ieškovei, negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Ieškovė nepagrįstai ginčo objektus įvardija kaip gyvenamąjį namą su priestatu. Ieškovė neginčijo šių pastatų teisinio statuso nei jų suformavimo momentu, nei ieškinyje, todėl neturi teisės reikalauti pripažinti jai nuosavybės teisę į antraeilius daiktus.
13.2. Ieškinio reikalavimas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į statinius, neaptariant teisių į žemės sklypą, prieštarauja imperatyvioms materialiosios teisės normoms.
13.3. Teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių susitarimą ir S. sutikimą dėl statyboms reikalingo žemės sklypo perdavimo ieškovei ir jame statomų stacionarių pastatų. Kad turėtų teisę statyti nekilnojamuosius daiktus, ieškovė privalėjo turėti nuosavybės teisę į žemės sklypą ar būti teisėta jo naudotoja. Apeliantė mini, kad su S. tarėsi dėl nekilnojamojo turto perleidimo ateityje, bet turto perleidimo sandoris neegzistuoja. Nei atsakovė J. S., nei jos vyras J. S. niekada nežadėjo perleisti ieškovei ir jos vyrui nuosavybės teisės nei į žemės sklypą, nei į pastatus.
13.4. 2005-11-16 Dovanojimo sutarties ieškovė ir jos vyras neginčijo, kiti sandoriai sudaryti nebuvo. Tai rodo, kad nebuvo jokių susitarimų dėl nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus perleidimo.
13.5. Būtent ieškovė privalėjo įrodinėti pirmosios instancijos teisme, kodėl ji nuo 2005 metų nesiėmė jokių priemonių, kad nuosavybės teisė tiek į žemės sklypą, tiek į pastatus jai būtų perleista tariamai susitartu ir įstatyme numatytu būdu. S. leido statytis vasarnamį už pagalbą ūkyje, tačiau nei pažadų, nei susitarimų dėl nuosavybės teisių į vasarnamį, nei nuosavybės teisių perleidimo į žemę nebuvo.
13.6. Apeliantė nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ieškinio pagrindą.
Šalies argumentai
13.7. Apeliantė prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į pastatus, todėl teisiškai reikšmingas ne statybos faktas, o susitarimas dėl nuosavybės teisių į būsimą statinį. Teismas pagrįstai sprendime konstatavo, kad ieškovė turi teisę tik į statybines medžiagas, panaudotas pastatų statyboje.
13.8. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė negali būti pripažįstama įgijusia asmeninės nuosavybės teisę į ginčo pastatus, kaip savarankiškus objektus, jų pagaminimo (statybos) būdu, nes nėra teisėta statytoja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į pastatą-sandėlį ir pagalbinio ūkio pastatą pripažinimo.
16. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
17. Byloje nustatyta, kad atsakovei E. R. nuosavybės teise priklauso 0,4098 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), kuriame yra šie pastatai: gyvenamasis namas, plane pažymėtas 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo priklausiniai: 1) pastatas-tvartas, plane pažymėtas 211ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pastatas-dirbtuvės, plane pažymėtas 3I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) pastatas-daržinė (stoginė 2i1ž – neįregistruota), plane pažymėtą 5I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) pastatas-viralinė, plane pažymėtą 6I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) pastatas sandėlis, plane pažymėtas 8I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6) pastatas-ūkinis pastatas, plane pažymėtas 10I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 7) pastatas-sandėlis, plane pažymėtą 7I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pažymėtas kaip sunaikintas; 8) kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai (šulinys, tualetas, rūkykla, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės įgijimo pagrindas – 2020-02-11 Dovanojimo sutartis.
18. Ieškovė neginčija 2020-02-11 Dovanojimo sutarties, tačiau prašo pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į dovanojimo sandorio objektus, t. y. pastatą-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinio ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Šis reikalavimas grindžiamas tuo, jog, esant žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkų J. S., mirusio (duomenys neskelbtini), ir atsakovės J. S. sutikimui, ieškovė kartu su vyru P. E. (miręs (duomenys neskelbtini)) 2005 m. liepos mėnesį, nugriovę seną ūkinį pastatą, pradėjo statyti gyvenamąjį namą, o vėliau 2006 metais pasistatė namo priestatą. Kadangi abu pastatai yra sukurti ieškovės šeimos lėšomis ir darbu, ieškovė įrodinėja, jog yra įgijusi asmeninės nuosavybės teisę į šiuos nekilnojamuosius daiktus.
19. Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio reikalavimus grindė CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, ignoruodama, kaip jau minėta, kad atsakovės E. R. nuosavybės teisės į šiuos statinius įgijimo pagrindas – 2020-02-11 Dovanojimo sutartis, nenuginčyta. Teisėjų kolegija sprendžia, jog vien ši aplinkybė – savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 4.47 straipsnio 1 punktas).
20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad šiuo atveju ieškovė negali būti pripažįstama įgijusia asmeninės nuosavybės teisę į ginčo pastatus, kaip savarankiškus objektus, jų pagaminimo (statybos) būdu (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
21. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie susitarimo, kad esant S. sutikimui ieškovė pradėjo su vyru statyti nurodytus nekilnojamuosius daiktus, buvimą ar egzistavimą. Apeliantės tvirtinimu, teismas neįvertino, kad nesant susitarimo dėl pastatų statybos su žemės sklypo savininkais, ieškovė būtų negalėjusi pastatyti ginčo objektus ir juose gyventi nuo 2006 metų. Apeliantės teigimu, teismas neišsiaiškino, kodėl žemės sklypo savininkai nesiėmė aktyvių veiksmų siekdami užkirsti kelią savavališkai statybai, jeigu tai vyko prieš jų valią. Apeliantės įsitikinimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, kurie patvirtina, kad ginčo namas su priestatu buvo statomas ieškovės ir jos vyro su žemės sklypo savininkų (S.) žinia ir leidimu. Su šiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Minėtos aplinkybės galėtų būti reikšmingos sprendžiant šalių tarpusavio įsiskolinimo ar žalos atlyginimo klausimus, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015 išaiškinta, kad, siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymo įtvirtintų reikalavimų. Visų pirma daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama. Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis nustato, kad statytoju laikomas Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši norma turi būti aiškinama ir taikoma kartu su Statybos įstatymo 3 straipsnio normomis. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas statytojo teisė, statant naują statinį, gali būti įgyvendinama tik tuomet, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Taigi, naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų.
23. Kasacinio teismo išaiškinta, kad naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris atitinka šias sąlygas: 1) investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises; 2) turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) teisėtu pagrindu valdo žemės sklypą, kuriame statomas statinys (ketinama vykdyti statybas). Jose (nutartyse) kuri nors (kurios nors) iš šių sąlygų nėra įvardyta kaip teisiškai reikšmingesnė arba esanti mažiau reikšminga už kitas, taigi visos jos nurodytos kaip vienodai teisiškai reikšmingos. Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas statytojo statusą, akcentavo, jog esminė sąlyga asmenį pripažinti statytoju yra statybą leidžiančio dokumento ir žemės sklypo turėjimas.
24. CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Šioje įstatymo normoje nenustatyta, kad nekilnojamasis daiktas, esantis ant žemės sklypo, kiekvienu atveju yra šios žemės sklypo priklausinys. Galima situacija, kai dėl tam tikrų priežasčių statinio savininkas neturi nuosavybės teisės į sklypą, kuriame statinys pastatytas, o žemės sklypo savininkui priklausančiame sklype gali būti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai ir kiti nekilnojamieji daiktai. Nepaneigus šios prezumpcijos ir neįrodžius nuosavybės teisės į kiemo statinius atsiradimo pagrindo, pagal šią normą statiniai pripažintini žemės sklypo priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2012).
25. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė nustato, kad įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniui, kuris teigia (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų susitarimą ir S. sutikimą dėl statyboms reikalingo žemės sklypo perdavimo ieškovei ir jame statomų stacionarių pastatų. Apeliantė pradėdama statyti ginčo statinius privalėjo turėti nuosavybės teisę į žemės sklypą ar būti teisėta jo naudotoja. Nors apeliantė tvirtina, kad su S. tarėsi dėl nekilnojamojo turto perleidimo ateityje, tačiau byloje nėra duomenų apie susitarimo dėl turto perleidimo sandorio egzistavimą. Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad atsakovė J. S., ar jos vyras J. S. yra žadėję perleisti ieškovei ir jos vyrui nuosavybės teises į žemės sklypą ir į ginčo pastatus.
26. Žemės sklypo, kuriame planuojama vykdyti statinio statybą, teisėtas valdymas ir naudojimas yra sąlyga, be kurios nėra galimas statytojo teisės įgyvendinimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad statytojo teisės įgyvendinimo sąlygos įvykdymui užtikrinti nėra keliamas reikalavimas, jog statytojas išimtinai tik nuosavybės teise valdytų žemės sklypą, kuriame planuojama statinio statyba, pakanka, kad jis turėtų valdymo ir naudojimo teises, į kurių turinį įeina ir teisė statyti statinius, į planuojamą užstatyti žemės sklypą. Sutartis, aptarianti ieškovės teises į žemės sklypą, turi būti sudaroma notarine forma, šiuo atveju tokios sutarties ieškovė nepateikė, todėl akivaizdu, kad ji sudaryta nebuvo.
27. Taigi, byloje nėra duomenų, kad ieškovė, kaip statytoja, teisėtai pradėjo ginčo pastatų statybas ir jas užbaigė. Šiuo atveju ieškovė nebuvo teisėta pastatų statytoja ir pagal susitarimą nevaldė pastatų statybai reikalingo žemės sklypo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusio teismo išvadai, kad ieškovė negali būti pripažįstama įgijusia asmeninės nuosavybės teisę į ginčo pastatus, kaip savarankiškus objektus, jų pagaminimo (statybos) būdu.
28. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepaneigė CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prezumpcijos. Ieškovei neįrodžius, jog pradėdama statyti ginčo pastatus ji būtų gavusi įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypo buvusios savininkės atsakovės J. S. ir jos vyro J. S. tinkamos formos sutikimą, nėra teisinio pagrindo ieškovei nepriklausančiame žemės sklype pripažinti nuosavybės teisės į ginčo pastatus.
29. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad 2005-11-16 J. S. visus nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą ir statinius, tarp jų ir ginčo statinius, padovanojo savo žmonai J. S.. Taigi, tai iš esmės paneigia ieškovės tvirtinimą apie susitarimo su S. dėl žemės sklypo ir ginčo pastatų nuosavybės perleidimo egzistavimą. Ir šios Dovanojimo sutarties 15 metų ieškovė neginčijo, jokių rašytinių sutarčių su atsakovėmis nesudarė. Šios aplinkybės patvirtina, kad nebuvo jokių susitarimų dėl nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus perleidimo.
30. Neteisi apeliantė tvirtindama, kad teismas turėjo aiškintis, kodėl žemės sklypo savininkai nesiėmė aktyvių veiksmų siekdami užkirsti kelią savavališkai statybai, jeigu tai vyko prieš jų valią. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju jau nuo 2005 metų, kai J. S. sudarė jam priklausančio nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį, pati ieškovė turėjo imtis veiksmų, kad jos teisės būtų ginamos įstatyme numatytu būdu, pvz., sprendžiant žalos atlyginimo klausimus, ginčijant sandorius ar pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, nepakanka žemės sklypo savininko neveikimo, priešingai, tam reikalingas aktyvus žemės sklypo savininko ir statytojos, šiuo atveju ieškovės, veikimas – notariškai patvirtintas sandoris dėl žemės sklypo nuosavybės teisių perleidimo ar jo naudojimosi teisių.
31. Atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir fotonuotraukas, kurie, apeliantės teigimu, patvirtina, kad ginčo pastatai buvo statomi ieškovės ir jos vyro su žemės sklypo savininkų (S.) žinia ir leidimu. Liudytojai Z. D. ir I. V. teisme patvirtino faktą, kad ieškovė statė pastatus, tačiau negalėjo nurodyti, koks susitarimas tarp ieškovės ir atsakovės J. S. buvo, koks sandoris buvo sudarytas, kaip konkrečiai buvo susitarta dėl žemės sklypo ir pastatų nuosavybės teisių. Aplinkybė, kad ieškovė ir jos vyras ilgą laiką naudojasi ginčo pastatais, juos statė ar įrengė, nesukuria ieškovei nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamuosius daiktus, todėl ieškovės pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuota ginčo pastatų statybos eiga, nepatvirtina ieškovės nuosavybės teisės į ginčo pastatus. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai bei liudytojų parodymai patvirtina tik tai, kad ieškovės ir jos vyro lėšomis buvo sukurti ginčo pastatai, taip pat tai, kad jie patyrė nuostolius, tačiau šis faktas nėra ir negali būti pagrindas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ginčo statinius.
32. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti. Apeliantė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, pareiškė savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir siekia, kad ja remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai išsamiai ir objektyviai įvertino bylos aplinkybes.
33. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
34. Atsakovės pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu pateikė apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas netenkintas, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės V. E., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovėms E. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 150,00 Eur (po šimtą penkiasdešimt eurų) kiekvienai bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.