- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-29
- Bylos Nr.
- 2A-765/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. Š., H. K., R. J. V., A. V.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto 7-asis notarų biuras
- Advokatai
- Indrė Panavaitė
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo ir 2011 m. gruodžio 15 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-255-258/2011 pagal paminėto ieškovo ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. Š., H. K., R. J. V. ir A. V. dėl pripažinimo negaliojančiomis dalies administracinio akto ir dalies sandorio bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys: Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto 7-asis notarų biuras,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ieškiniu prašė:
1) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 01-238 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. (teisių perėmėjos I. Š. ir H. K.), kuriuo perduota neatlygintinai jos nuosavybėn 0,1548 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo žemės sklypas), 0,0916 ha ploto dalis (toliau – Sprendimas, ginčo sprendimas);
2) pripažinti negaliojančia 2003 m. birželio 24 d. pirkimo – pardavimo sutarties (kuria J. Č. pardavė aukščiau nurodytą 0,1548 ha ploto žemės sklypą ir jame esantį butą, (duomenys neskelbtini), R. J. V. ir A. V.) dalį dėl 0,1548 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0916 ha dalies pirkimo – pardavimo (toliau – Pirkimo – pardavimo sutartis, ginčo sandoris);
4) priteisti iš Jadvygos Č. R. J. V. ir A. V. 33 729 Lt;
5) priteisti iš J. Č. valstybei žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas (1 b. t., 2-4 l.).
Nurodė, kad ginčo sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. į ginčo žemės sklypo dalį, t. y. 0,0916 ha, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl ginčo sprendimo dalis pripažintina negaliojančia (CK 1.80 str.). Ieškovo teigimu, Sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklype Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų nustatymo data – 1998-05-25) bei šiame name esantys 3 butai: butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 1992-09-29 iki 2003-07-18 nuosavybės teise priklausęs J. Č., o nuo 2003-07-18 – R. J. V. ir A. V.; butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame savo gyvenamąją vietą yra deklaravę A. T. ir V. (V.) T., bei butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nuo 1971 metų gyvena Č. A. su šeima, į kuriuos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos ginčo sprendimo priėmimo metu, tačiau šiuo metu įsiteisėjusiais Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 26 d. ir 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimais nustatyta, kad nurodyti butai nuosavybės teise ginčo sprendimo priėmimo metu priklausė valstybei.
Pasak ieškovo, atsakovė J. Č. nuosavybės teise nevaldė viso gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (buvo privatizavusi vieną iš name esančių butų, priklausiusių VKĮ „(duomenys neskelbtini)“, todėl ji negalėjo naudoti viso prie šio namo esančio žemės sklypo ir jai negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai visą ginčo žemės sklypą, o prie kitų dviejų butų priklausanti žemės sklypo dalis turėjo likti valstybės nuosavybėje (Sprendimo priėmimo metu 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija; toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 str. 2 d. 1 p.; Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) 2.2 p., 8 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 208 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008).
Pažymėjo, jog, panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl pripažintina negaliojančia ir ginčo sandorio dalis dėl ginčo žemės sklypo dalies (0,0916 ha) perleidimo nesąžiningiems atsakovams R. J. V. bei A. V. bei taikytina restitucija natūra (CK 1.80 str., 4.96 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsakovės I. Š. ir H. K. (J. Č. teisių perėmėjos) atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (1 b. t., 81-88 l.). Nurodė, kad pagal nuosavybės teisių J. Č. į išlikusį buvusio savininko K. J. nekilnojamąjį turtą (ginčo žemės sklypą) atkūrimo metu galiojusį Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją valstybė atlygina nurodyto įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, jei žemė iki 1995 metų birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn. Pažymėjo, jog 1997-09-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (1998-09-24 redakcija) 34 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 metų birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teisėmis gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą (pažymėtą namų valdos ar kitų pastatų techninės apskaitos byloje iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos), prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.) mieste, išskyrus Neringos miestą, bet ne didesnį, kaip 0,2 hektaro Vilniuje <...>, o kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas visas šio prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas (nepriklausomai nuo parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų), bet ne didesnis, kaip 1 hektaro. Atsakovių teigimu, J. Č. ginčo sprendimo priėmimo metu nuosavybės teise priklausė statinys – dalis pastato, esančio (duomenys neskelbtini), be to, J. Č. naudojosi prie jai nuosavybės teise priklausiusio statinio esančiu žemės sklypu, o ginčo žemės sklypas iki 1940 metų nacionalizacijos buvęs V. L. kaime, priklausė buvusio žemės savininko K. J. valdytam 18,58 ha žemės sklypui. Todėl yra pagrindo teigti, jog ginčo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškinys atmestinas. Be to, nurodė, kad ieškovo nurodyto Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 pagrindinė paskirtis – reglamentuoti ne nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, bet kitus teisinius santykius, todėl šiuo atveju nurodyto nutarimo nuostatos gali būti taikomos tokia apimtimi, kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymui ir 1997-09-29 Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 nuostatoms.
Atsakovai R. J. V. ir A. V. atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinį (1 b. t., 93-102 l.). Nurodė, kad bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2009 m. liepos 3 d., o ieškovas su ieškiniu kreipėsi, praėjus beveik 11 metų, t. y. 2010 m. gegužės 18 d. Be to, pažymėjo, jog J. Č. 1992 m. kovo 26 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teises į žemę „(duomenys neskelbtini) aplinkoje”, nes pagal techninės apskaitos dokumentus namas, kuriame ji buvo privatizavusi butą, pateko į bendrą didmeninės prekybos bazės teritoriją, o iš teritorijos detaliojo plano projekto matyti, kad grąžintinas J. Č. žemės sklypas buvo formuojamas gretimame sklype, kuris jo perdavimo J. Č. metu buvo laisvas (neužstatytas) ir galėjo būti grąžintas pagal Atkūrimo įstatymą, nes toje vietoje iki 1940 metų nacionalizacijos buvusiame V. L. kaime žemė priklausė buvusio žemės savininko K. J. valdytam žemės sklypui. Pasak atsakovų, J. Č. buvo perduotas naujas žemės sklypas (mažaaukštei gyvenamųjų namų statybai), į jo ribas įtraukiant gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini), atitinkamai pakeičiant ir buvusios VKĮ „(duomenys neskelbtini)“ sklypo ribas. Dėl to nuo 2010 m. gegužės 26 d. įteisinus likusiųjų dviejų butų nuosavybės teises, jų savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė turi teisę įstatymų nustatyta tvarka nustatyti nuosavybei įgyvendinti būtinus žemės sklypo savininkų nuosavybės teisių apribojimus, tačiau valstybė neturi teisės pretenduoti į žemės sklypo, kuris buvo suformuotas laisvoje (neužstatytoje) teritorijoje nuosavybės teisėms atkurti, dalį, nes tai pažeistų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir jo įgyvendinimo įstatymo normas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu atmetė ieškinį (1 b. t., 244-256 l.).
Nurodė, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi, ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Teismo teigimu, byloje yra pateiktas pareiškėjos Č. A. 2010 m. kovo 29 d. prašymas dėl viešo intereso gynimo, informacija iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos buvo gauta 2010 m. gegužės 13 d., o Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija apie nekilnojamuosius daiktus - žemės sklypą, statinius ir butus, esančius (duomenys neskelbtini), buvo gauti 2010 m. balandžio 28 d., o ieškinys pareikštas 2010 m. gegužės 10 d., todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas.
Pasak teismo, CK 1.80 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „įstatymas“ reiškia tik Seimo priimtą teisės aktą, o ne poįstatyminius teisės aktus. Be to, ginčo sprendimo priėmimo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numatė galimybę atkurti piliečiams nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.) arba perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teismas nustatė, kad J. Č. atkuriant nuosavybės teisę į žemę neatlygintinai suteiktino sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos ir plotas buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 2202V, t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtino Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką, todėl sprendė, jog ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad J. Č. grąžintas žemės sklypas buvo suformuotas, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas.
Teismo teigimu, ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad J. Č. nesąžiningai įgijo ginčo sklypą ir kad nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. metu bei sklypo perleidimo R. J. V. bei A. V. momentu šie asmenys galėjo numatyti, kad ginčijamas administracinis aktas yra neteisėtas. Pažymėjo, kad tuo metu galioję ir dabar galiojantys įstatymai nenumatė ir nenumato teisinio mechanizmo ar pareigos asmeniui, įgyjant turtą, tikrinti administracinio akto, esančio nuosavybės atsiradimo pagrindu, teisėtumą, o asmuo pagrįstai tikisi, kad, neapskundus administracinio akto įstatyme numatytais terminais, jis yra galiojantis ir vykdytinas. Pasak teismo, aplinkybė, jog J. Č. nuosavybės teise nevaldė viso gyvenamojo namo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jai negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, suteikiant 1548 kv.m. žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo dalies. Be to, vadovaujantis Žemės įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, atidalintinas žemės sklypas privalo būti suformuotas ne kaip 0,0916 ha dydžio šio sklypo dalis, o laikantis paminėto įstatymo 18 straipsnio reikalavimų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)" yra poįstatyminis aktas, nesudarantis CK 1.80 str. pagrindu pripažinti negaliojančiais ginčo sprendimo Nr. 01-238 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą J. Č. bei 2003 m. birželio 24 d. pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp J. Č. ir A. V., registro Nr. (duomenys neskelbtini), dėl 0,1548 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) k.v., pirkimo-pardavimo, dalį dėl 0,0916 ha dydžio šio sklypo dalies pardavimo.
Teismas sprendė, jog nei nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. į ginčo žemės sklypą metu (1999 m.), nei vėliau nebuvo visuomenės intereso, dėl kurio kompetentingos valstybės institucijos turėjo spręsti atkurti pretendentei nuosavybės teises ne į visą, o tik į dalį ginčo žemės sklypo, be to, iš byloje esančių įrodymų nėra pagrindo teigti, jog J. Č. ar atsakovai R. J. V. bei A. V. būtų buvę nesąžiningomis šalimis.
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 15 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo atsakovėms I. Š. ir H. K. po 2 140 Lt išlaidų už advokato pagalbą (1 b. t., 280-282 l.). Nurodė, kad atsakoves šioje civilinėje byloje atstovavo advokatė Indrė Panavaitė, kuri parengė atsakovių atsiliepimą į ieškinį ir tripliką bei dalyvavo teismo posėdžiuose (2011-04-07 – 0,5 val., 2011-04-28 – 2,5 val.), o atsakovės advokatei sumokėjo po 3 267 Lt. Teismo teigimu, maksimali atsakovėms priteistina suma už advokatės pagalbą yra 4 280 Lt, ir nėra pagrindo mažinti šią sumą (bylos dalykas patvirtina, kad ginčo teisiniai santykiai sudėtingi, atsiliepimo į ieškinį, tripliko apimtis didelė, juose atlikta tiek teisės aktų, tiek teismų praktikos analizė).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu Nr. 1 ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – patenkinti ieškinį (1 b. t., 262-263 l.). Apeliacinį skundą Nr. 1 grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai siaurai aiškino CK 1.80 straipsnyje nurodytą „įstatymo“ sąvoką, todėl, sprendžiant dėl administracinių aktų ar sandorių teisėtumo, turi būti vertinamas jų atitikimas ne tik įstatymams, bet ir poįstatyminiams teisės aktams, tarp jų – Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 nuostatoms.Atkūrimo įstatymas yra pagrindinis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantis teisės aktas, tačiau jame nustatytos tik bendros teisės normos, kurių įgyvendinimą numato poįstatyminiai teisės aktai, tarp jų – 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 260 (Nutarimo 2.2 p.), kurio 2.3 punkto nuostatos, pagal kurias Lietuvos Respublikos piliečiai pagal nutarime nustatytą tvarką įsigyti nuosavybėn gali žemės sklypus prie daugiabučių namų, individualių automobilių garažų ar garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų garažų, šie žemės sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus, o jeigu tokie planai neparengti – pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus, o jeigu ne visi daugiabučio namo butai privatizuoti, prie tokio namo suformuoto žemės sklypo vienas iš bendrasavininkių yra valstybė, yra imperatyvios ir jų nesilaikymas sudaro pagrindo pripažinti negaliojančia dalį ginčo sprendimo. Ginčo sprendimo dalis tiesiogiai pažeidė ir Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, pagal kurias nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių <....>. J. Č. nuosavybės teise nevaldė viso gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), todėl ji negalėjo naudoti viso prie šio namo esančio žemės sklypo ir jai negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į visą prie šio namo suformuotą žemės sklypą.Atsakovai R. J. V. ir A. V., būdami sąžiningomis, apdairiomis ir rūpestingomis sandorio šalimis, privalėjo suvokti, kad J. Č., nuosavybės teise turėdama tik vieną iš 3 butų, esančių gyvenamajame name, nepagrįstai įgijo nuosavybės teisę į visą prie šio namo suformuotą žemės sklypą, todėl neturi teisės neteisėtai įgytos žemės sklypo dalies perleisti kitų asmenų nuosavybėn.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Nr. 2 ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. papildomą sprendimą ir atmesti atsakovių I. Š. bei I. K. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (2 b. t., 7-8 l.). Nurodo, kad iš ieškovo atsakovėms priteista per didelė bylinėjimosi išlaidų suma: bylos nagrinėjimas teismo posėdyje truko 3 val., tačiau atsakovėms priteista už 4 atstovavimo valandas, be to, teismas nepagrįstai taikė maksimalius priteistinus dydžius (už atsiliepimo surašymą – 3 MMA, už tripliko – 1,75 MMA, už vieną atstovavimo valandą teisme – 0,15 MMA), kadangi nagrinėjama byla nėra ypatingo sudėtingumo ar didelės apimties (sprendžiami klausimai nelaikytini naujais, ieškinys – 6 lapų, grindžiamas ginčo sprendimo prieštaravimu dviejų teisės aktų reikalavimams, atsiliepimo apimtis – 8 lapai, tripliko – 7, be to, jame iš esmės atkartojami atsiliepime į ieškinį išdėstyti argumentai), atsakovių advokatei nereikėjo išvykti į kitą vietovę. Ieškovo teigimu, šiuo atveju Rekomendacijose nurodytiems dydžiams taikytinas 0,5 koeficientas, todėl iš ieškovo atsakovių naudai priteistina ne daugiau kaip 2 080 Lt bylinėjimosi išlaidų (3+1,75+0,15*3)*0,5*800 Lt).
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į apeliacinius skundus atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo juos patenkinti (2 b. t., 17-18, 26-28 l.). Nurodo, kad ginčo sprendimo priėmimo metu J. Č. nuosavybės teise priklausė tik 1 iš 3 gyvenamajame name esančių butų, todėl prie dviejų butų priklausanti žemės sklypo dalis turėjo būti palikta valstybės nuosavybėn, o J. Č. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės tik į dalį žemės sklypo, proporcingą nuosavybės teise turimo buto plotui viso gyvenamojo namo ploto atžvilgiu (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.; Vyriausybės 1999-03-09 nutarimas Nr. 260), o atsakovai R. J. V. ir A. V. negali remtis savo sąžiningumu. Atsakovo teigimu, atsakovėms I. Š. bei I. K. priteista išlaidų už advokato pagalbą suma yra nepagrįstai didelė.
Atsiliepimuose į apeliacinius skundus atsakovės I. Š. bei I. K. prašo juos atmesti (2 b. t., 10-13, 30-37 l.). Nurodo, kad Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 nuostatos, tarp jų 2.3 punktas, šiuo atveju negali būti taikomos, kadangi paminėtas nutarimas reglamentuoja ne nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, bet kitos – žemės sklypo dalies pardavimo piliečiams prie daugiabučio namo, teisinius santykius. Be to, nepagrįstas apelianto argumentas, kad J. Č. gali būti vertinama, kaip nesąžininga nekilnojamojo daikto įgyjėja. Atsakovių teigimu, civilinė byla yra siejama su nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisiniais santykiais, kurių vertinimas bei kvalifikavimas ir su tuo susiję teisiniai ginčai teismų praktikoje priskiriami prie vienų sudėtingiausių teisės taikymo ir aiškinimo klausimų, be to, rengiant procesinius dokumentus bei ruošiantis bylos nagrinėjimui teisme, būtina detaliai išnagrinėti teisės aktus, tarp jų poįstatyminius, kurie daug kartų keitėsi, teisės doktriną bei didelės apimties teismų praktiką, o apeliantas be pagrindo teigia, jog triplike iš esmės atkartoti atsiliepimo į ieškinį argumentai. Juolab kad atsakovių advokatė turėjo ir papildomų darbo sąnaudų šioje byloje, susipažįstant su J. Č. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo byla bei Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme išnagrinėtomis civilinėmis bylomis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).
Atsiliepime į apeliacinį skundą Nr. 1 atsakovai R. J. V. ir A. V. prašo jį atmesti (2 b. t., 38-44 l.). Nurodo, kad J. Č. atkuriant nuosavybės teisę į žemę, neatlygintinai suteiktino sklypo ribos ir plotas buvo patvirtinti Vilniaus miesto valdybos 1998-11-19 sprendimu Nr. 2202V, o tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta galimybė atkurti piliečiams nuosavybės teises į žemę, iki 1995-06-01 nustatyta tvarka buvusią miestams priskirtose teritorijose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečių, turinčių nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojimą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių. Paminėtas 1998-11-19 sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ bei parengtu ir suderintu žemės sklypų ribų projektu, o apelianto nurodomo 1999-03-09 Vyriausybės nutarimo Nr. 260 tuo metu dar nebuvo priimto, todėl, atsižvelgiant į tai, kad įstatymai negalioja atgal, teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog J. Č. grąžintas žemės sklypas buvo suformuotas, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Be to, pažymi, kad, sudarant ginčo sandorį, kiti du butai buvo bešeimininkiai, blogos būklės ir nerealizuojami, todėl atsakovai pagrįstai tikėjosi, jog niekas kitas, be J. Č., neturi teisinių interesų į ginčo žemės sklypą. Atsakovų teigimu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą Nr. 1 prašo jį patenkinti (2 b. t., 46-48 l.). Nurodo analogiškus esminius argumentus kaip ir apeliantas apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 1-2 d., 263 str. 1 d.).
Teismo sprendimas yra teisingumo aktas, kurį teismas priima, išsprendęs bylą iš esmės (Konstitucijos 109 str., CPK 259 str. 1 d.). Galutiniu teismo sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai, ištyrus visus įrodymus ir išsprendus visų pareikštų reikalavimų pagrįstumą (CPK 260 str.). CPK 263 straipsnio pirmojoje dalyje suformuluoti teismo sprendimui keliami teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimai yra tarpusavyje tampriai susiję, todėl neįvykdymas vieno iš šių reikalavimų, reiškia kito pažeidimą. Teismo sprendimas turi būti priimamas teisingai nustačius faktines bylos aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str. 2 d.).
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį, tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą. CPK 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo posėdžio pirmininkas rūpinasi, jog būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės, žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės metu posėdžio pirmininkas gali užduoti klausimų dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, pasiūlyti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str.), kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos, arba CPK nustatyta tvarka rinkti įrodymus savo iniciatyva. CPK 185 straipsnis numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė paminėtas ir kitas proceso teisės normas, tarp jų įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, nenustatė visų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, net nesvarstęs būtinybės pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus ar ginti viešąjį interesą, padarė neteisingas išvadas, atmesdamas ieškovo ieškinį, dėl ko netinkamai išaiškino bei pritaikė ir materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu (CPK 178 str., 185 str., 263 str., 265 str.).
Bylos duomenimis, 1999 m. liepos 3 d. ginčo sprendimu Nr. 01-238 (1 b. t., 17-18 l.) J. Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės, neatlygintinai perduodant jos nuosavybėn 0,1548 ha ploto žemės sklypą, esantį prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (kuriame buvo trys butai, iš kurių jai nuosavybės teise priklausė vienas butas Nr. (duomenys neskelbtini), o 2003 m. birželio 24 d. pirkimo – pardavimo sutartimi J. Č. pardavė nurodytą 0,1548 ha ploto žemės sklypą ir butą Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), R. J. V. ir A. V.
Apygardos teismas, pagrįstai nustatęs, kad ieškovas prokuroras pareiškė ieškinį, gindamas viešąjį interesą, nepraleidęs ieškinio senaties termino, nesiėmė priemonių apginti šį (viešąjį) interesą, be pagrindo nurodydamas, jog nebuvo visuomenės intereso, dėl kurio kompetentingos valstybės institucijos negalėjo atkurti pretendentei nuosavybės teisių į visą ginčo žemės sklypą, padarydamas faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog J. Č. grąžintas žemės sklypas buvo suformuotas, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, kad atsakovai buvo sąžiningi.
Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės (ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija), o teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra prerogatyva bylą nagrinėjančio teismo, kuris, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, gali nurodyti teisinius argumentus ar taikyti teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005, 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009, 2011 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2011). Juolab tai aktualu bylose, susijusiose su viešuoju interesu.
Nagrinėjamu atveju ieškinio faktiniu pagrindu, be kita ko, nurodytos aplinkybės, kad ginčo sprendimo priėmimo metu (ir apskritai) atsakovė J. Č. nuosavybės teise nevaldė viso gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (buvo privatizavusi vieną iš name esančių 3 butų), o kiti du butai nurodytame name nuosavybės teise priklausė valstybei, ir priimant ginčo sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Č., kuriuo perduota neatlygintinai jos nuosavybėn 0,1548 ha ploto žemės sklypas, esantis prie nurodyto (daugiabučio) namo, buvo pažeistos imperatyvios teisės normos (1 b. t., 2-4 l.). Iš ieškinio matyti, kad ieškovas savo reikalavimus dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia grindė teisiniais pagrindais: CK 1.80 str., 4.96 str. 2 d., Atkūrimo įstatymu, Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog viešasis interesas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu, užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–30/2006). Tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesiėmė priemonių užtikrinti viešojo intereso apsaugą. Teismas, gindamas viešąjį interesą, turėjo ne tik pasiūlyti ieškovui ar kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus, bet ir savo iniciatyva juos išreikalauti (tarp jų dokumentus, susijusius su Vilniaus miesto valdybos 1998-11-19 sprendimo priėmimu, nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą bylą, gyvenamojo namo, esančio ginčo sklype, techninės apskaitos bylą iš VĮ Registrų centro), o esant reikalui, pasiūlyti papildyti ir ieškinio pagrindą (arba dalyką), tačiau to nepadarė, skubotai atmesdamas ieškinį (CPK 141 str., 159 str., 179 str., 185 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje; taip pat perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 2 p.). Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn (Atkūrimo įstatymo 12 str. 3 p.).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (kuris reglamentuoja piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką pagal Atkūrimo įstatymą), 32 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės į miestų žemę atkuriamos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio ir šio nutarimo skyriaus „Nuosavybės teisių į miestų žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka“ nustatyta tvarka. Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teisėmis gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą (pažymėtą namų valdos ar kitų pastatų techninės apskaitos byloje iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos), prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.) mieste, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje; taip pat, perduodant neatlygintinai nuosavybės teise piliečiui naują pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos“ įrengtą arba neįrengtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ patvirtinto dydžio žemės sklypą tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė (paminėto nutarimo 34 p.).
Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ buvo nustatyta naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka, kurios 2.3 punkte nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečiai pagal šią tvarką gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus prie daugiabučių namų, individualių automobilių garažų ar garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų garažų; šie žemės sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus, o jeigu tokie planai neparengti – pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus; jeigu ne visi daugiabučio namo butai privatizuoti, prie tokio namo suformuoto žemės sklypo vienas iš bendrasavininkių yra valstybė.
Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo sprendimo priėmimo metu J. Č. nuosavybės teise priklausė ne gyvenamasis (daugiabutis) namas, esantis (duomenys neskelbtini), bet butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis šiame name, kurį J. Č. įsigijo iš VKĮ „(duomenys neskelbtini)“ 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pagal Butų privatizavimo įstatymą, o paminėtame gyvenamajame name, pastatytame 1958-1960 m., ginčo sprendimo priėmimo metu buvo įregistruoti 3 savarankiški nekilnojamojo turto objektai – butai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (1 b. t., 18-29, 33-37, 116-117 l.).
Iš aukščiau nurodyto matyti, kad ginčo sprendimu J. Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1548 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio ribos buvo nustatytos Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 2202V, kuriame nurodyta, kad jis suformuotas kaip neatlygintinai suteiktinas, atkuriant nuosavybės teisę į žemę J. Č. „prie jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo“ (1 b. t., 14 l.), be to, ginčo sprendime nurodyta, kad nusprendžiama perduoti neatlygintinai nuosavybėn jos „naudojamą 0,1548 ha“ sklypą (paskirtis - namų valda), nors tiek minėto sprendimo Nr. 2202V, tiek ginčo sprendimo priėmimo metu (ir apskritai) J. Č. nuosavybės teise priklausė ne nurodytas gyvenamasis namas, bet butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis šiame trijų butų (daugiabučiame) name, ir nebuvo nustatyta, kokį žemės sklypą naudojo pareiškėja.
Juolab kad Atkūrimo įstatyme nebuvo (ir nėra) numatyta galimybės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą prie nuosavybės teise turimo buto, esančio daugiabučiame name.
Kolegijos nuomone, vien tik nurodytos aplinkybės sudarytų pagrindo svarstyti, ar, priimant ginčo sprendimą, nebuvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 dalies nuostatos. Nors atsakovai A. ir R. J. V. teigia, kad ginčo sklypas galėjo būti suformuotas kaip naujas Vyriausybės nustatyta tvarka suformuotas žemės sklypas, kurio neatlygintinas perdavimas nuosavybėn piliečiams numatytas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte (1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 34 p.), tačiau nei ginčo sprendime, nei Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. 2202V tai nenurodyta. Beje, neištyrus nuosavybės teisių atkūrimo bylos ir kitų paminėtų įrodymų (kurių teismas net nepareikalavo), nėra galimybės teisingai nustatyti ir kitų reikšmingų faktinių aplinkybių.
Be to, Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog namų valdų bendrasavininkiai turi lygias teises, įsigyjant namų valdos žemės sklypą, nepriklausomai nuo įsigijimo formos – atkuriant nuosavybės teisę į sklypo dalį ar ją perkant, tokiu būdu užtikrinamas bendraturčių lygiateisiškumo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. 1 d., CK 1.137 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2005), o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ribotą restituciją, t. y., kad, atkuriant nuosavybės teises į žemę, turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. spalio 28 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, žemė išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų (Atkūrimo įstatymo 12 str. 3 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2799/2012, 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-3399/2011, 2008 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-927/2008, 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-305/2008).
Ginčo sprendimo priėmimo metu galiojo bendra nuostata, kad teritorija, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi nustatyta tvarka priskirta miestui, yra valstybės išperkama žemė, išskyrus Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį (Atkūrimo įstatymo 12 str. 3 p.). Todėl, sprendžiant, ar gali būti atkurtos piliečio nuosavybės teisės į žemės sklypą ar jo dalį, reikia nustatyti ne tik aukščiau nurodytas aplinkybes (tarp jų tokio piliečio prie turimų statinių naudojamo žemės sklypo plotą), bet ir aplinkybes, susijusias su kitų asmenų poreikiu naudotis paminėtu žemės sklypu (ar jo dalimi), tarp jų, kokio dydžio žemės sklypo dalis reikalinga patenkinti pastato (nagrinėjamu atveju - daugiabučio gyvenamojo namo) bendraturčio (nagrinėjamu atveju - valstybės) ar kitų asmenų, kurie naudojasi šiuo pastatu, poreikius, t. y. eksploatuoti šį pastatą.
Apygardos teismas nenustatė, o iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, ar, suformuojant ginčo žemės sklypą bei atkuriant J. Č. nuosavybės teises į jį, buvo nustatytos aukščiau paminėtos aplinkybės (tarp jų susijusios ne tik su J. Č. faktiškai naudoto, bet ir su daugiabučiam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), eksploatuoti reikalingo žemės sklypo dydžiais). Dėl ko negalima spręsti, ar buvo tinkamai suformuotas paminėtas žemės sklypas; juolab kad pagal bylos duomenis, apskritai nebuvo nustatyta žemės sklypo dalis, reikalinga šio daugiabučio namo eksploatavimui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo, jog daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas, todėl aukščiau nurodytos aplinkybės turi būti nustatytos, siekiant apginti ir viešąjį interesą.
Be to, tiriant ginčijamo sandorio teisėtumo, restitucijos taikymo klausimus, viena esminių nustatinėtinų aplinkybių yra civilinio teisinio santykio dalyvių sąžiningumas.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais; jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008).
Sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, kadangi neturėjimas teisės perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis (CK 4.96 str. 1 d.). Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo pardavimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos, o kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus ir jis negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007).
Nagrinėjamu atveju, tinkamai neištyrus ir neįvertinus esminių bylos aplinkybių bei įrodymų, susijusių su Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimo ir ginčo sprendimo (atkuriant nuosavybės teises) atitikimu Atkūrimo įstatymui bei kitiems teisės aktams, su J. Č. teise perleisti ginčo žemės sklypą, nėra galimybės nustatyti, ar atsakovai A. V. ir R. J. V. buvo sąžiningi, sudarydami ginčo sutartį.
Šiuo atveju svarstytina, ar nebūtų pagrindo išreikalauti papildomus įrodymus, susijusius su ginčo žemės sklypo suformavimu bei jo faktiniu naudojimu, tarp jų dokumentus, susijusius su Vilniaus miesto valdybos 1998-11-19 sprendimo priėmimu, J. Č. nuosavybės teisių atkūrimo bylą, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), techninės inventorizacijos bylą, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilines bylas Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) (ar jų duomenis), taip pat kitus duomenis, turinčius reikšmės aukščiau nurodytoms aplinkybėms nustatyti; be to, atkreiptinas dėmesys, kad, nustačius šias aplinkybes, gali būti keičiamas ir ieškinio pagrindas (arba dalykas).
Tokiu būdu apygardos teismas pažeidė civilinio proceso įstatymo taisykles bei materialinės teisės normas, kuriose įtvirtinta teismo pareiga savo iniciatyva rinkti įrodymus bei įpareigoti šalis juos pateikti, jeigu byloje esančių duomenų nepakanka teisingam klausimo išsprendimui, neužtikrino byloje viešojo intereso apsaugos, nesiimdamas aktyvių veiksmų surinkti įrodymus (nuosavybės teisių atkūrimo bylos ir bylos dėl daugiabučių namų tinkamo eksploatavimo yra susijusios su viešojo intereso apsauga, todėl teismas šiose bylose turi būti aktyvesnis nei kitų kategorijų bylose), ir, nenustatęs reikšmingų bylos aplinkybių, padarė išvadą, kuri neatitinka faktinių aplinkybių bei įstatymo, neatskleisdamas bylos esmės (CK 1.78 str. 5 d., CPK 176 str., 179 str., 183 str., 185 str., CPK 42 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti proceso teisės pažeidimų ir išnagrinėti bylos esmės pagal pateiktus byloje įrodymus, todėl skundžiamas teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, kuris, o taip pat ir papildomas sprendimas panaikintini, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 7 str., 263 str. 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).
Iš naujo nagrinėjant bylą, reikalinga pašalinti paminėtus pažeidimus bei trūkumus, visapusiškai ir išsamiai ištirti bei teisingai nustatyti aukščiau nurodytas ir kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, imtis įstatyme numatytų aktyvių procesinių veiksmų, susijusių su bylos aplinkybių ištyrimu ir įrodymų išreikalavimu, nes tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą. Jeigu, teismo nuomone, ieškinio reikalavimai ar jo pagrindas nebuvo tinkamai ir aiškiai suformuluoti, tai, turint omeny viešo intereso gynimą, teismas turi pareigą pasiūlyti ieškovui tai padaryti, be to, minėta, kad teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, gali nurodyti ir teisinius argumentus ar taikyti teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą ir 2011 m. gruodžio 15 d. papildomą sprendimą bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam apygardos teismui.