Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-04-26 · Civilinė byla Nr. 2A-351-102/2013

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2011-05-24Panevėžio apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-04-26Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-26
Bylos Nr.
2A-351-102/2013
Teisminio proceso Nr.
2-22-3-02231-2010-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė (pirm.), Zina Mickevičiūtė, Romualdas Januška (pran.)
Atsakovas
A. P.
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Kategorijos
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-351-102/2011Proceso Nr. 2-22-3-02231-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 121.18(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 24 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų : Ramunės Čeknienės(kolegijos pirmininkė), Romualdo Januškos(pranešėjas) ir Zinos Mickevičiūtės, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, šalims nedalyvaujant, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-38-188/2011 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį bendraatsakoviams A. V. ir A. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras Kėdainių rajono apylinkės teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti regreso tvarka iš bendraatsakovių A. V. ir A. P. solidariai 1 578 Lt nuostolių atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 24 d. dėl atsakovo A. V., vairavusio A. P. priklausančią transporto priemonę FORD ESCORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta R. K. priklausanti transporto priemonė MAZDA 626 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. V. civilinė atsakomybė, vairuojant nurodytą transporto priemonę, nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. UAB DK „PZU LIETUVA“ (buvusi UAB DK „LINDRA“), vykdydama 2002 m. kovo 29 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 4 1.1 p. bei veikdama ieškovo vardu, autoįvykio metu apgadinto automobilio savininkui R. K. atlygino padarytą žalą, išmokėjo 1 578 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas nurodytos sutarties 2.1.3 p., UAB DK „PZU LIETUVA“ kompensavo išmokėtą 1 578 Lt draudimo išmoką. Ieškovas pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - Įstatymo) 4 str. 2 d., 23 str, 1 d. turi atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį transporto priemonės vairuotoją arba jos savininką. Bendraatsakoviai gera valia žalos neatlygino.

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovų A. V. ir A. P. solidariai 1578 Lt nuostolių atlyginimą, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. rugsėjo 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 33 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui bei iš atsakovo A. V. priteisė 33,66 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas konstatavo, kad pagal VĮ „Regitra“ registro duomenis automobilio FORD ESCORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį eismo įvykio metu vairavo atsakovas A. V., savininkas yra A. P. ir jis, teigdamas, kad automobilį pardavė trečiajam asmeniui, neprašė šio asmens įtraukti į bylą, nepateikė automobilio pirkimo-pardavimo faktą patvirtinančių įrodymų. Vien A. P. paaiškinimai negali būti pagrindu pripažinti, kad jis nėra automobilio savininkas. Jis, būdamas automobilio savininku, privalėjo pasirūpinti, kad automobilis būtų apdraustas privalomuoju draudimu. TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta galimybė reikalauti žalos atlyginimo iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, įtvirtinta solidariosios skolininkų atsakomybės taisyklė. Todėl ieškovo reikalavimas regreso tvarka priteisti iš atsakovų solidariai eismo įvykio metu padarytą žalą yra pagrįstas.

Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašo pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimą, nepripažįstant jo byloje civiliniu atsakovu, panaikinti sprendimo dalį, kuria iš jo priteista 1578 Lt nuostolių atlyginimas ieškovui ir 33 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Nurodo, kad iš jo solidariai su A. V. ieškovui žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai. Dėl 2007 m. rugpjūčio 24 d. eismo įvykio kaltu pripažintas privalomuoju draudimu neapdraustą automobilį FORD ESCORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavęs A. V.. Nors automobilis registruotas jo vardu, tačiau faktiškai automobilį jis buvo pardavęs R. D., o šis automobilį perdavė A. V.. Teisme nei R. D., nei A. V. liudytojais nebuvo apklausti, nes jie vengė atvykti į teismą. Apeliantas prašo iškviesti į apeliacinės instancijos teismo posėdį ir apklausti R. D..

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog jis nėra automobilio savininkas, nepateikė įrodymų, kad automobilis buvo parduotas trečiajam asmeniui, nesiekė, kad automobilį nupirkęs asmuo būtų įtrauktas dalyvauti byloje. Apeliantas neįrodė, kad jis nėra automobilio savininkas, todėl jis privalėjo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Ieškovas atlygino autoįvykio metu padarytą žalą, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d., turi teisę regreso tvarka reikalauti išmokėtos draudimo išmokos tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 24 d. Marijampolės r., Gudeliai-Smilgiai-Puskelniai 19 km. dėl atsakovo A. V., vairavusio A. P. priklausančią transporto priemonę – automobilį FORD ESCORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės kilo eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta R. K. priklausanti transporto priemonė – automobilis MAZDA 626 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama J. L.(b.l. 4-6). Atsakovo A. V. vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. UAB DK PZU Lietuva (buvusi UAB DK LINDRA), vykdydama su ieškovu sudarytą 2002 m. kovo 29 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 4, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir ją atlygino nukentėjusiajam R. K., išmokėdama 1 578 Lt draudimo išmoką. Ieškovas kompensavo UAB DK PZU Lietuva eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui R. K. išmokėtą draudimo išmoką (b.l. 14-15).

Teismų praktikoje nagrinėjamu klausimu pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - Įstatymo) tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek jas naudojančių asmenų turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, atsižvelgiama į tai, kad naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.). Tai lemia įstatymu numatytą transporto priemonių privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant. Pagal Įstatymo 4 str. Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, o už draudimo sutarties sudarymą atsakingas transporto priemonės savininkas negali naudoti pats ir leisti naudoti kitam asmeniui transporto priemone, neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Byloje nustatyta, kad atsakovo A. P. vardu registruotas automobilis, kurį vairavo A. V. ( šioje byloje bendraatsakovis ), tokiu draudimu nebuvo apdraustas. Įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad transporto priemonių draudikų biurui sumokėjus draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai kaltininkas padarė žalą naudodamas neapdraustą transporto priemonę, biuras įgyja teisę reikalauti, kad asmuo, atsakingas už žalos padarymą, tiek ir asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Byloje esantys VĮ „Regitra“ duomenys patvirtina, kad automobilis FORD ESCORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nuosavybės teisėmis priklausė A. P.. Atsakovas A. P. tiek atsiliepime į ieškinį, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje (b.l. 49, 73-74) nurodė, jog jo automobilis 2007 m. vasarą buvo remontuojamas. Kadangi jis neturėjo pinigų sumokėti už automobilio remontą, automobilį pardavė R. D., o šis pardavė A. V.. Automobilis VĮ „Regitra“ nustatyta tvarka nebuvo išregistruotas, liko įregistruotas A. P. vardu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas A. P., teigdamas, kad yra pardavęs automobilį kitam asmeniui, kuris turi pareigą grąžinti Biurui autoįvykio metu nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, gali gintis sandorio – savo automobilio pardavimo – sudarymo faktu. Tokiu atveju apeliantas turėjo siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukta kita sandorio šalis ir pateikti įrodymus, patvirtinančius automobilio pardavimą. Būdamas registre įregistruoto automobilio savininkas, siekdamas savo pareigą dėl draudimo išmokos grąžinimo Biurui perkelti kitam asmeniui, A. P., naudodamasis kvalifikuota advokato teisine pagalba, galėjo prašyti teismo įtraukti R. D. į bylą trečiuoju asmeniu ir turėjo pareigą pateikti automobilio pirkimą–pardavimą patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Apeliantas apeliaciniame skunde vieną iš argumentų nurodo tai, kad R. D. ir atsakovas A. V. nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. P. neprašė, jog R. D. būtų apklaustas pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas ar įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu bei nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis jam buvo parduotas. Bendraatsakoviui A. V. procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu. Teismo posėdyje jis nedalyvavo. Atsakovas ( apeliantas ) A. P. neprieštaravo, kad byla būtų nagrinėjamas atsakovui A. V. nedalyvaujant. Šaliai, nepasirinkusiai tinkamos reikiamos procesinės gynybos priemonės, tenka neigiamų padarinių rizika. Neįtraukus į bylą R. D. ir nesant jo paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vien A. P. paaiškinimai negali būti pakankami pripažinti, kad ne jis autoįvykio metu buvo automobilio savininkas. Nesant tokių įrodymų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 4 str. ir 23 str. 1 d. nuostatomis, pagal kurias ieškovas turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims, t. y. taikyti subrogaciją.

Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo 23 str. 1 d. pagrindu. Atsakovo A. P. atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju minėto Įstatymo pagrindu solidarioji atsakomybė tenka abiems atsakovams – A. V., kaltam dėl eismo įvykio, ir A. P. kaip didesnio pavojaus šaltinio savininkui.

Apeliantas apeliaciniu skundu prašė iškviesti į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos teismo posėdį R. D. ir jį apklausti kaip liudytoją. Šio asmens kvietimas į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos teismo posėdį ir jo apklausa reikštų naujų įrodymų priėmimą ir tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau pirmosios instancijos teisme apeliantas neprašė apklausti kaip liudytoją šį asmenį. Todėl apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nekviesdamas į teismo posėdį liudytoją R. D. ( CPK 314 str. ).

Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Netenkinus apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismo turėtos išlaidos ( 5,40 Lt ), susijusios su procesinių dokumentų įteikimu byloje dalyvaujantiems asmenims, priteisiamos iš atsakovo A. P. valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 5,40 Lt išlaidų, susijusių su procesiniu dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (Valstybinė mokesčių inspekcija, surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB bankas Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Teisėjai: Romualdas JanuškaRamunė ČeknienėZina Mickevičiūtė