Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nuteistas laisvės atėmimo bausme keturiolikai metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, prie šios bausmės pridėta Biržų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalis ir M. Š. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė keturiolikai metų ir 1 409,51 Lt bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė savo tėvą Z. Š. , t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: 2008 m. rugpjūčio 2 d., apie 19.00 val., prie buvusio vaikų darželio pastato, esančio Biržų rajono Parovėjos kaime, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, ne mažiau kaip 19 kartų sudavė rankomis ir kojomis Z. Š. į įvairias kūno vietas, parbloškė ant žemės, šokinėjo ant krūtinės, taip jam padarė poodines kraujosruvas akių vokuose, kaktos dešinėje pusėje, skruostuose, smakre ir dešiniame petyje, odos nubrozdinimus kaktoje, dešinėje alkūnėje, juosmens dešinėje pusėje, sėdmenyse, keliuose ir blauzdose, kraujosruvas kaktos dešinės pusės ir pilvo dešinės pusės minkštuose audiniuose, skruostikaulio lūžį, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių pakaušinių skilčių dangalais bei po smegenėlių minkštaisiais dangalais, tulžies pūslės trauminį atplyšimą, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę ir už pilvaplėvės, tulžies pūslės gangrena, išplitusiu pilvaplėvės uždegimu, dėl ko nukentėjusysis nuo padarytų sužalojimų visumos 2008 m. rugpjūčio 4 d. ligoninėje mirė.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas Gintautas Serbenta parodė, kad ant Z. Š. kūno buvo rasti daugybiniai linijiniai nubrozdinimai sėdmenyse, šie sužalojimai galėjo būti padaryti jam esant nuogam. Atsakydamas į analogišką advokato klausimą, ekspertas G. Serbenta parodė, kad nubrozdinimai kojose galėjo būti padaryti traukiant. Tulžies atitrūkimas įvyko nuo poveikio, o ne traukiant. Padėties kaitaliojimas turėjo reikšmės pilve padarytiems sužalojimams.

Specialisto išvada Nr. M 433/08(5) ir eksperto G. Serbentos paaiškinimais teisme nustatyta, kad Z. Š. mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos. Teismo ekspertas taip pat paaiškino, kad sužalojimų, kuriuos nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats, nerasta. Todėl yra visiškai akivaizdu, kad visus ant Z. Š. kūno rastus sužalojimus padarė tik kiti asmenys. Iš šių duomenų apeliantas daro išvadą, kad Z. Š. mirčiai turėjo įtakos daugybiniai nubrozdinimai, kurie galėjo būti padaryti tik esant Z. Š. nuogam ir jį tempiant, kurių nuteistasis nepadarė. Be to teismo posėdžio metu ekspertas parodė, kad Z. Š. tempimas žemės paviršiumi turėjo įtakos pilvo traumai. Apelianto manymu, šios aplinkybės paneigia pirmos instancijos teismo išvadą, kad tik nuteistojo M. Š. padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą. Todėl nenustatyta, kokią įtaką Z. Š. mirčiai turėjo rasti ant jo kūno daugybiniai nubrozdinimai, kurie galėjo atsirasti jį nuogą tempiant (traukiant) žemės paviršiumi bei pats tokių nuteistojo veiksmų atlikimo faktas. Šios aplinkybės turi tiesioginės įtakos tam, kad nustatyti priežastinį ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir Z. Š. mirties. Šių aplinkybių teismas savo nuosprendyje neaptarė, dėl jų nepasisakė, ir nepateikė jokių motyvų ir argumentų, kodėl juos atmeta.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepatikrino ir įstatymo nustatyta tvarka objektyviai neįvertino nuteistojo M. Š. kaltę pagrindžiančius ir teisinančius įrodymus, todėl konstatuodamas nuteistojo kaltę, išreiškė išankstinę nuomonę ir buvo šališkas.

Be to, pirmos instancijos teismas nepašalino prieštaringų ir nelogiškų teismo eksperto G. Serbentos parodymų teismo posėdžio metu. Specialisto išvados Nr. M 433/08(5) 6 punkte nurodyta, kad Z. Š. mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teismo ekspertas G. Serbenta parodė, kad mirties priežastis yra visų šių sužalojimų visuma. Tačiau, kaip matyti iš tolimesnio teismo protokolo turinio, ekspertas G. Serbenta paaiškino, kad nesant vienų sužalojimų, galėjo mirtis įvykti ir nuo kitų. Šis eksperto teiginys akivaizdžiai prieštarauja ankstesniems protokole jo duotiems parodymams, kad mirties priežastis yra visų šių sužalojimų visuma. Apelianto nuomone, eksperto suformuluotas teiginys, kad nesant vienų sužalojimų, Z. Š. galėjo mirti nuo kitų, prieštarauja specialisto išvados 6 punkte esančiam teiginiui, kad nukentėjusysis mirė įvyko nuo sužalojimų visumos. Šios aplinkybės parodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra nenuoseklios, paviršutiniškos ir prieštaringos. Esant šioms aplinkybėms, teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą skirti komisinę teismo medicinos ekspertizę. Todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, bet ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą asmens teisę į gynybą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. Š. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. M. Š. kaltė dėl padaryto nusikaltimo įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės neginčijamos, o pateikiamas tik kitoks šių aplinkybių vertinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas deklaratyviai teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo ginamąjį pripažindamas kaltu ir nuteisdamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą pažeidė BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų ar įtikinamų argumentų. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė minėtų BPK nuostatų, nes išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nevisiškai išsamiai išanalizavo ir tinkamai aptarė teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas tai nelaiko esminiu baudžiamojo proceso normų pažeidimu.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes netenkino nuteistojo gynėjo prašymo paskirti komisinę teismo medicinos ekspertizę. Šis apelianto argumentas nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnio nuostatas vien dėl to, kad netenkino nuteistojo gynėjo prašymo skirti komisinę teismo medicinos ekspertizę. Tokia ekspertizė skiriama tik teismo medicinos eksperto išvadoje nustačius esminiams prieštaravimams, tačiau tokių pažeidimų nenustatyta. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta gynėjo prašymą skirti komisinę teismo medicinos ekspertizę, nes tam nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingu atveju, bylos išnagrinėjimas nepagrįstai būtų vilkinamas. Iš tikrųjų, pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris yra nepalankus nuteistajam. Tačiau tai negali būti vertinama, kaip teismo šališkumas, nes tokia teisė suteikta būtent teismui. Kiti proceso dalyviai dėl vienų ar kitų įrodymų vertinimo gali pareikšti savo nuomonę, kuri teismui nėra privaloma. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas neva pažeidė BPK 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl asmens teisės į gynybą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. Š. teisė į gynybą buvo užtikrinta tinkamai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuteistasis turėjo gynėją. Ši norma nėra susijusi su įrodymų vertinimu, o su kaltinamojo teisė į gynybą užtikrinimu. Gynėjas savaip interpretuoja šios normos turinį, todėl nepagrįstai tai sieja su teisės į gynybą pažeidimu ar teismo šališkumu.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teisme išdėstytą poziciją dėl baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimo. Apeliantas teigia, kad ne visus sužalojimus, kuriuos nustatė teismo medicinos specialistas Z. Š. , padarė nuteistasis. Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatytam, kad sužalojimų, kuriuos nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats, nerasta, o duomenų, kad daugybinius nubrozdinimus, kurie galėjo atsirasti tik nukentėjusiajam esant nuogam ir jį tempiant, padarė nuteistasis, byloje nėra. Byloje nenustatyta kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis nukentėjusįjį nurengė. Pasak apelianto, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, kad visus smūgius, kuriuos M. Š. sudavė nukentėjusiajam, buvo suduoti pastarajam apsirengus. Tačiau apeliantas tvirtina, kad sužalojimai, kurie buvo padaryti nukentėjusiajam ir turėjo įtakos jo mirčiai, galėjo padaryti ir kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas laiko šiuos apelianto argumentus nepagrįstais, nes šiuos argumentus paneigia baudžiamojoje byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai.

Iš baudžiamojoje byloje esančios specialisto išvados Nr. M 433/08(05) matyti, kad Z. Š. nustatytos poodinės kraujosruvos akių vokuose, kaktos dešinėje pusėje, skruostuose, smakre ir dešiniame petyje, odos nubrozdinimai kaktoje, dešinėje alkūnėje, juosmens dešinėje pusėje, sėdmenyse, keliuose ir blauzdose, kraujosruvos kaktos dešinės pusės ir pilvo dešinės pusės minkštuose audiniuose, skruostikaulio lūžis, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių pakaušinių skilčių dangalais bei po smegenėlių minkštaisiais dangalais, tulžies pūslės trauminis atplyšimas. Sužalojimai padaryti prieš mirtį vienu metu, kieto buko daikto poveikyje. Z. Š. mirtis įvyko nuo sužalojimų visumos. Sužalojimų, kuriuos nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats, nerasta. Po sužalojimų padarymo Z. Š. galėjo kurį tai laiką atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus (judėti, šaukti, gintis, numesti toliau kokius nors daiktus). Sužalojimai Z. Š. padaryti ne mažiau kaip 19 smūgių (spardant), o tulžies pūslės trauminis atplyšimas galėjo gautis ir kojomis trypiant ar šokinėjant ant liemens. Sužalojimai Z. Š. padaryti greitai vienas po kito, todėl jų padarymo eiliškumo nustatyti nėra galimybės (t. 1, b. l. 21-23).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas G. Serbenta parodė, kad Z. Š. mirė nuo kūno sužalojimų visumos ir paaiškino, kad galva ir pilvas buvo pakenktos stipriausiai. Dėl smūgių į galvą lūžo skruostikaulis, išsiliejo kraujas po minkštaisiais smegenų ir smegenėlių dangalais. Sužalojimai pilvo srityje, liemens srityje, pilvo dešinėje pusėje išoriniai smūgiai padaryti bukos trauminės jėgos poveikiu. Dėl tulžies pūslės atplyšimo išvystė komplikacijos, vyko kraujavimas į pilvaplėvę, vystėsi tulžies pūslės gangrena, išsivystė pilvaplėvės uždegimas, taip pat buvo padarytos kraujosruvos dešiniame petyje, dešinėje alkūnėje, sėdmenyse, keliuose, blauzdose. Z. Š. mirė nuo visumos, o ne pavienių sužalojimų, nes pokyčius organizme sukėlė tiek sužalojimai galvoje, tiek pilve. Teismo medicinos ekspertas G. Serbenta atkreipė dėmesį į tai, kad nubrozdinimai alkūnėse irgi sukelia skausmą, šokinį sutrikimą, dėl ko išsivystė kraujavimas ir trauminis šokas.

Apeliacinio proceso metu ekspertas G. Serbenta patvirtino savo išvadą ir parodė, kad Z. Š. nustatyti visi sužalojimai, taip pat ir odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje, juosmens dešinėje pusėje, sėdmenyse, keliuose ir blauzdose galėjo būti padaryti dėl trauminio poveikio, kai nukentėjusysis buvo apsirengęs, tiek nuogas. Daugiau tikėtina, kad nubrozdinimai sėdmenyse galėjo būti padaryti Z. Š. esant nuogam, nors neatmeta galimybės, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas, kai nukentėjusysis buvo apsirengęs. Toks teismo medicinos eksperto paaiškinimas paneigia apelianto argumentą, kad nenustatyta kokią įtaką Z. Š. mirčiai turėjo rasti ant jo kūno daugybiniai nubrozdinimai, kurie galėjo atsirasti tik jį nuogą tempiant (traukiant) žemės paviršiumi ir Z. Š. tampymas žemės paviršiumi bei pats tokių nuteistojo veiksmų atlikimo faktas. Šį argumentą paneigia teismo medicinos eksperto paaiškinimai apie ant nukentėjusiojo kūno rastų daugybinių linijinių nubrozdinimų sėdmenyse tikėtiną atsiradimo mechanizmą, nes šie sužalojimai galėjo būti padaryti esant Z. Š. tiek apsirengusiam, tiek nuogam, kai šiomis kūno sritimis buvo liečiamas šiurkštus paviršius. Akivaizdu, kad tokie sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, nes po sumušimo jis galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, tik sužalojimai galvoje ir kraujo išsiliejimas į smegenis vėliau sutrikdė kvėpavimą. Teismo medicinos ekspertas G. Serbenta parodė, kad odos nubrozdinimai dešinėje alkūnėje, juosmens dešinėje pusėje, sėdmenyse, keliuose ir blauzdose nukentėjusiajam tik padidino skausmą dėl patirto trauminio šoko, tačiau lemiamos reikšmės mirčiai neturėjo. Teisėjų kolegija sutinka su teismo medicinos specialisto paaiškinimu, kad nesant vienų sužalojimų, Z. Š. galėjo mirti nuo kitų sužalojimų visumos, juo labiau, kad tulžis atitrūko nuo smūgio į pilvą, o ne traukiant kūną.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde cituoja pirmosios instancijos teisme apklausto teismo medicinos eksperto teiginius, nesiedamas su įrodymų visuma, o paimdamas atskirai nuo visų kitų įrodymų esmės ir konteksto, ir klaidingai juos interpretuoja, taip tokiu būdu siekia pakreipti jų prasmę nuteistajam naudinga linkme. Ekspertas nedavė prieštaringų parodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi minėta specialisto išvada ir ją davusio eksperto paaiškinimais konstatuodamas M. Š. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aukščiau minėtoje specialisto išvadoje yra konstatuota, kad visi sužalojimai rasti ant nukentėjusiojo kūno atsirado greitai vienas po kito. Teismo medicinos ekspertas G. Serbenta apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje ir apeliacinio proceso metu patvirtino, kad Z. Š. visi sužalojimai galėjo būti padaryti vakare 2008 m. rugpjūčio 2 d. Tai, kad būtent M. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam Z. Š. įrodo kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys. Iš nukentėjusiosios I. Š. parodymų matyti, kad 2008 m. rugpjūčio 2 d., apie 20 val., į namus grįžo brolis M. Š. su draugu ir motinai pasakė, kad už vagystes bei girtavimą kaime sumušė tėvą. Apie 21 val. pas juos atėjo kaimynai, kurie pasakė, kad tėvas guli nugriuvęs prie parduotuvės. Atėjusios Emilija ir Paulina pasakė, kad matė kaip M. Š. mušė tėvą (Z. Š. ). Apie 23 val. ji su motina išėjo ieškoti tėvo ir rado jį gulintį prie parduotuvės. Ryte motina pasakė, kad buvo nuėjusi pažiūrėti tėvo ir rado jį kruviną, be rūbų, kad dabar jis yra ligoninėje (t. 2, b. l. 132-133).

Iš liudytojo G. J. parodymų matyti, kad 2008 m. rugpjūčio 2 d. matė kaip M. Š. , išlipęs iš automobilio sušuko ant tėvo ir spyrė bei kelis kartus trenkė ranka. Po šių smūgių Z. Š. nugriuvo. M. Š. grįžo į automobilį ir truputį pavažiavęs prie įvažiavimo į parduotuvę, sustojo ir vėl grįžo prie tėvo. M. Š. vėl sudavė smūgius tėvui, spyrė, po to pakėlė nuo žemės ir trenkė šonu į sieną, į kurią nukentėjusysis atsitrenkė pečiu. Po to, nuteistasis Z. Š. paleido ir pastarasis nugriuvo, tačiau judėjo. Kitą rytą, apie 11 val. M. Š. atvažiavo pas jį į namus, jis atrodė išsigandęs ir prašė jo sakyti, jog jie kartu nebuvo ir jis nieko nematė, tačiau kodėl, nieko neaiškino (t. 2, b. l. 135).

Ikiteisminiame tyrime parodymų patikrinimo metu liudytojas G. J. parodė, kad M. Š. sudavė Z. Š. smūgį į petį, nuo kurio pastarasis nugriuvo. Po to M. Š. sudavė ar įspyrė gulinčiam Z. Š. ir grįžo prie automobilio. Z. Š. atsikėlus, M. Š. vėl nubėgo prie jo ir sudavė kumščiu į krūtinę, nuo kurio Z. Š. vėl parkrito. Tada M. Š. įspyrė Z. Š. į koją, po to kumščiu sudavė ne mažiau kaip 4 kartus į krūtinę ar pilvą bei įsibėgėjęs pašoko ir du kartus pėda sudavė Z. Š. į pilvą. Po to Z. Š. pakėlė, nuvedė jį prie vaikų darželio pastato ir du kartus stipriai pastūmė į sieną (t. 1, b. l. 78-86).

P. Ž. , apklausta kaip liudytoja pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad matė kaip M. Š. su autobusiuku atvažiavęs prie gulinčio savo tėvo Z. Š. , jam kažką pasakė, o po to pradėjo mušti. Jis spyrė ne mažiau kaip du kartus į šoną, taip pat mušė ir rankomis. Po to atsisėdo į autobusiuką ir apvažiavo aplink parduotuvės teritoriją. Po to M. Š. išlipo iš autobusiuko, prisivijo tėvą ir vėl pradėjo spardyti, matė, kaip nuteistasis prispaudė gulinčio tėvo pilvą koja. Po to nuteistasis užlipo tėvui ant pilvo ir 3 ar 4 kartus pašoko, nukentėjusysis dejavo (t. 1, b. l. 87-90, 104-108).

Iš liudytojos V. K. parodymų matyti, kad ji matė kaip M. Š. spardė savo tėvą Z. Š. , pastūmė jį į parduotuvės sieną, spyrė į nugarą (t. 1, b. l. 91-97, 109-113).

Iš nuteistojo M. Š. parodymų matyti, kad jis pripažįsta, jog sudavė smūgius tėvui (nukentėjusiajam Z. Š. ) į veidą, nugarą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo, jį pastūmė į sieną. Tai, kad nuteistasis mušė Z. Š. ir padarė jam sužalojimus objektyviai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, minėti liudytojai. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, jis pripažįsta sudavęs tik kelis smūgius Z. Š. , nepripažįsta, jog šokinėjo ant jo kūno. Tačiau iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad jis per gulintį tėvą šoko, tačiau koja apauta šlepete, užsikabino už nukentėjusiojo džinsinio švarkelio (t. 2, b. l. 137-138). Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tuo metu nuteistasis sudavė Z. Š. smūgius į galvą, krūtinę, nugarą, šokinėjo ant nukentėjusiojo pilvo, o ne neva netyčia koja užkliuvo už džinsinio švarkelio, kai norėjo jį peršokti. Tai, kad M. Š. šokinėjo Z. Š. ant pilvo, patvirtina liudytojai P. Ž. , V. K. , G. J. , iš dalies nukentėjusiosios V. Š. parodymai. Minėtų liudytojų parodymai neprieštarauja vieni kitiems, jie vienas kitą papildo, be to šie parodymai atitinka aukščiau paminėtai teismo medicinos specialisto išvadai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija tokius nuteistojo parodymus vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį. Nuteistasis M. Š. apeliacinio proceso metu parodė, kad jis taip stipriai tėvo nemušė, nes po to nė vienas liudytojas ant nukentėjusiojo kūno jokių sužalojimų nematė. Tačiau iš liudytojo S. D. parodymų matyti, kad jis matė Z. Š. gulintį su rūbais prie parduotuvės, jis buvo sužalotas, o virš kaktos matėsi guzas (t. 2, b. l. 134). Tai, kad kiti liudytojai nematė sužalojimų ant Z. Š. kūno, nepaneigia nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis M. Š. su tėvu Z. Š. (nukentėjusiuoju) dažnai konfliktuodavo, ne kartą jį (nukentėjusįjį) buvo sumušęs. Bylos medžiaga patvirtina, kad tiek M. Š. , tiek jo motina (liudytoja V. Š. ) buvo abejingi Z. Š. likimui, nes nuteistasis po sumušimo jį paliko įvykio vietoje, o pats nusipirko alkoholio ir nuvažiavo į šokius (t. 2, b. l. 133). Liudytoja V. Š. įsitikinusi, kad vyras sumuštas ir guli prie parduotuvės, jį paliko naktį gulėti ten, kur rado, pati nuėjo miegoti, tik kitą rytą sūnui (nuteistajam M. Š. ) liepė Z. Š. parvežti namo (t. 2, b. l. 133). Iš liudytojos R. B. parodymų matyti, kad po to, kai ji pasakė V. Š. , jog jos vyras (Z. Š. ) guli prie parduotuvės ir liepė jį parsivesti, kad pastarasis nesivoliotų, ši atsakė, kad „Seniai jį reikėjo mušti ir užmušti.“ (t. 2, b. l. 135-136). Tai iš esmės patvirtina liudytojos V. Š. parodymai apie tai, kad ji ištikrųjų pasakė „Tegul dvesia.“ (t. 2, b. l. 133). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad M. Š. nužudė tėvą Z. Š. veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas išplėtė kaltinimo ribas ir taip pažeidė BPK reikalavimus, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad M. Š. , panaudodamas fizinį smurtą prieš Z. Š. , padarė jam odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, juosmens dešinėje pusėje, sėdmenyse, keliuose ir blauzdose, nors to nenurodė nuteistasis ir įvykį matę liudytojai G. J. , P. Ž. ir V. K. . Teisėjų kolegija su tokiu įrodymų vertinimu nesutinka. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad M. Š. šios faktinės aplinkybės buvo inkriminuotos ikiteisminio tyrimo metu, pareiškiant jam įtarimą (t. 1, b. l. 9, t. 2, b. l. 79-82). Iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad būtent nuteistasis M. Š. padarė Z. Š. tyrimo metu nustatytus visus sužalojimus, nes įrodyta, kad būtent nuteistasis sudavė smūgius nukentėjusiajam, kurie yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Teigti, kad nukentėjusįjį sužalojo kiti asmenys vėliau, po to kai M. Š. sumušė nukentėjusįjį, nėra pagrindo, nes byloje nėra tai objektyviai patvirtinančių duomenų. Iš nukentėjusiosios V. Š. parodymų matyti, kad ryte matė sumuštą savo vyrą (Z. Š. ), kuris jai pasakė, kad jį neva sumušė D. ir S. (t. 2, b. l. 133). Tačiau V. D. ir V. S. apklausti kaip liudytojai pirmosios instancijos teisme tai paneigė (t. 2, b. l. 137-138). Šios aplinkybės paneigia apelianto versiją, kad nukentėjusiajam smūgius, sukėlusius jo mirtį, galėjo suduoti kiti byloje nenustatyti asmenys. Tai, kad liudytojai G. J. , P. Ž. ir V. K. nenurodė, kad nuteistasis padarė minėtus sužalojimus Z. Š. (odos nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, juosmens dešinėje pusėje, sėdmenyse, keliuose ir blauzdose), nepaneigia teismo nustatytų faktinių aplinkybių, padarytų sužalojimų pobūdžio ir mechanizmo.

Apeliantas skundu teisingai atkreipia dėmesį į tai, kad nenustatyta ir neįrodyta, kas ir kada nurengė Z. Š. , nes jis 2008 m. rugpjūčio 3 d. ryte buvo rastas nuogas. Iš liudytojos V. Š. parodymų matyti, kad ji Z. Š. rado nuogą, tik su kojinėmis, šalia mėtėsi marškiniai, kuriuos parnešė namo. Panašias aplinkybes nurodė ir nuteistasis M. Š. . Teisėjų kolegijos nuomone, tai yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo trūkumas, o ne teisminio nagrinėjimo dalykas, nes ši aplinkybė nei paneigia, nei patvirtina nuteistojo kaltę, todėl vertinama kartu su kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas ir nuteistasis M. Š. neginčija paskirtos bausmės rūšies ir dydžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas, skirdamas M. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), dėl ko buvo sukelti sunkūs ir neatitaisomi padariniai, nusikalstama veika baigta. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino M. Š. asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė M. Š. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę sankcijos vidurkio ribose (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, M. Š. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Arvydo Penelio apeliacinį skundą atmesti.