Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „REAL ESTATE VILNIUS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1000-38/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „REAL ESTATE VILNIUS“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Adema“ dėl 5 776 000 Lt priteisimo bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Adema“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei ,,REAL ESTATE VILNIUS“ dėl 732 000 Lt priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pasisakydamas dėl priešieškinio teismas nesutiko su atsakovo argumentais dėl pelno dalybų ir nurodė, kad Sutartis 2007 m. lapkričio 7 d. buvo nutraukta ieškovo pranešimu, nes atsakovas nevykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. iš esmės pažeidė Sutarties sąlygas. Teismas atkreipė dėmesį, kad vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas galima įstatymų ar sutarties numatytais atvejais (CK 6.59 str.). Lietuvos Respublikos CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, suteikianti sutarties šalims teisę nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai taip pat gali būti nustatyti pačioje sutartyje (CK 6.217 str. 5 d.). Taigi, ieškovas, remdamasis Sutarties 6.5.1 punktu, vienašališkai nutraukė sutartį ir tarp ginčo šalių nuo 2007 m. lapkričio 7 d. sutartiniai santykiai pasibaigė. Iš to seka, kad viena sutarties šalis neprivalo mokėti kitai šaliai tam tikros pelno dalies, nes sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo (CK 6.221 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ieškovas sutarties vykdymo eigoje jokio pelno iš bendros sutarties šalių veiklos negavo. Kai ieškovas 2007 m. sausio 30 d. įsigijo vieną iš keturių sutartyje įvardintų sklypų, šalys bendru sutikimu nutarė neskubėti parduoti sklypo tol, kol stabilizuosis žemės sklypų kainos toje teritorijoje ir ieškovui nuosavybės teise valdomo sklypo kaina bus maksimali, nes Vilniaus m. savivaldybės tarybai 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinus Vilniaus m. savivaldybės teritorijos Bendrąjį planą iki 2015 metų ir jo sprendinius, paaiškėjo, kad ieškovo įgytas sklypas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąją teritoriją ir jo kaina ženkliai pakilo. Teismas konstatavo, kad pagal Sutarties 4.1 punktą šalys pelnu sutarė laikyti teigiamą skirtumą tarp apskaičiuotų Sutarties šalių pajamų ir išlaidų, susidariusių vykdant bendrą veiklą, tačiau iš Sutartyje įvardintos veiklos ieškovas jokių pajamų negavo, todėl teismas sprendė, kad ir atsakovo reiškiamas reikalavimas dėl pelno priteisimo nepagrįstas sutartiniais tarpusavio įsipareigojimais.

Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas negalėjo žemės savininkų priversti sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovu ir Sutarties pagrindu įsipareigojo intensyviai derėtis dėl žemės sklypų pardavimo maksimaliai ieškovui palankesnėmis sąlygomis. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Sutarties sąlygas – atsakovas įsipareigojo ne priversti sklypų savininkus sudaryti sutartis, o užtikrinti, kad šie asmenys sutartis sudarytų (Sutarties 2.1.1.1 p.). Teismas, spręsdamas ginčą, neatsižvelgė į CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatą. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas – yra prekyba nekilnojamuoju turtu bei kita su tuo susijusia tarpininkavimo veikla užsiimanti bendrovė, taigi panašių į ginčo Sutartį vykdymas šiai bendrovei yra kasdienė verslu užsiimančio asmens veikla. Todėl atsakovas turėjo suvokti Sutarties turinį ir prisiimti galimą riziką. Pažymėtina, kad verslininkui atsakomybė kyla be kaltės. Net darant prielaidą, kad Sutartimi atsakovas įsipareigojo intensyviai derėtis, jo atžvilgiu sutartinė atsakomybė turėjo būti taikoma, nes atsakovas neįrodė, jog intensyviai derėjosi su sklypų savininkais. Teismo teiginiai, susiję su Rusijos Federacijos įmonės TROIKA CAPITAL PARTNERS ketinimais, negali būti pagrindu ieškinį atmesti, nes šie ketinimai neturi jokios įtakos analizuojant atsakovo civilinės atsakomybės ir prievolės atlyginti ieškovui kilusius nuostolius. Be to, teismas nepagrįstai padarė vienareikšmišką išvadą, kad juridinio asmens steigimas ir jo vardu žemės sklypų įsigijimas pažeistų viešuosius interesus ir prieštarautų viešajai tvarkai ar gerai moralei. Byloje esantys minėtos Rusijos bendrovės pranešimai laikytini tik papildomais įrodymais, pagrindžiančiais ieškovo nuostolius. Teismas sprendime išdėstė prieštaringus duomenis, t. y. nurodė, kad atsakovas sutartimi prisiėmė pareigą intensyviai derėtis, o atmesdamas ieškinį teismas darė prielaidą, kad atsakovas šią savo pareigą atliko. Tačiau pasisakydamas dėl priešieškinio pagrįstumo teismas nurodė, kad atsakovas nevykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. iš esmės pažeidė Sutarties sąlygas. Taigi, skundžiamas teismo sprendimas nesudaro vieningos visumos, todėl negali būti traktuojamas kaip pagrįstas ir teisingas.

Teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių pavartota terminologija, o tų santykių turinys, todėl apelianto teiginys, kad atsakovas įsipareigojo ne priversti, o užtikrinti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą, teisiškai nepagrįstas. Apie atsakovo pastangas sudaryti sutartis patvirtino liudytoja. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių ieškovo negautų pajamų dydį. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo paskaičiuoti nuostoliai yra teisingi.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Ginčo esmė – civilinė atsakomybė už sutartinės prievolės neįvykdymą.

CK 6.256 straipsnio 1 dalis įpareigoja kiekvieną asmenį tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o šio straipsnio 2 dalis nustato pareigą asmeniui, neįvykdžiusiam ar netinkamai įvykdžiusiam sutartinę prievolę, atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (6.249, 6.71, 6.258 str.). Civilinei atsakomybei atsirasti būtinas bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala ir kaltė. Įrodyti neteisėtus skolininko veiksmus, nuostolių faktą ir priežastinį ryšį (CK 6.245 str. 1 d., 3 d., 6.246, 6.247, 6.249 str.) yra ieškovo pareiga (CPK 178 straipsnis). Skolininko, norinčio išvengti civilinės atsakomybės, pareiga įrodyti, kad jis nėra kaltas ir yra aplinkybės, naikinančios jo civilinę atsakomybę (CK 6.248, 6.253 str. CPK 178 str.).

2006 m. birželio 7 d. sutartimi Nr. 06/02 (toliau – Sutartis) šalys susitarė dėl bendradarbiavimo perkant keturis konkrečius (nurodyti sklypų numeriai ir plotas) žemės sklypus Salotės kaime, Vilniaus rajone (1 t., b. l. 6, 1 p., b. l. 39). Atsakovas (Sutartyje įvardintas Pirmuoju parneriu) įsipareigojo užtikrinti, kad minėtų žemės sklypų savininkai parduotų šiuos sklypus ieškovui (Sutartyje įvardintas Antruoju partneriu) ne brangiau kaip po 42 000 Lt už vieną arą, t. y. įsipareigojo užtikrinti, kad tretieji asmenys sudarytų su ieškovu Sutartyje aptartomis sąlygomis žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis ne vėliau kaip per 30 dienų nuo Sutarties pasirašymo (1 t., b. l. 7, 2.1, 2.1.1 p., b. l. 14). Sutarties 2.1.1.2 punktu atsakovas taip pat įsipareigojo užtikrinti, kad jo (Pirmojo partnerio) nurodyti asmenys sudarys su ieškovu (Antruoju partneriu) ginčo sklypų preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis. Sutarta sklypų pardavimo kaina – ne mažesnė kaip 80 000 Lt už vieną arą (1 t., b. l. 7, 15). Užtikrinant prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą atsakovas įsipareigojo atlikti ir kitus veiksmus: sukurti ir pateikti ieškovui susipažinti ir patvirtinti kiekvieno konkretaus projekto veiklos planą, naudoti savo darbą, žinias, įgūdžius bei patirtį nekilnojamojo turto srityje, surasti nekilnojamojo turto pardavėjus, pirkėjus, suderinti su jais sudaromų sutarčių sąlygas, atlikti kitus Sutartyje aptartus veiksmus (Sutarties 2.1.2- 2.1.5 p.). Šalys prievolę užtikrino 300 000 Lt netesybomis. Nustatyta ir atsakovo pareiga atlyginti dėl Sutarties neįvykdymo ieškovo patirtus nuostolius (Sutarties 2.1.1.3 ir 2.1.15 p.). Iš Sutarties nuostatų akivaizdu, kad atsakovui, įvykužius nustatytą prievolę, būtų atlyginta – jam atitektų pusė žemės sklypų pardavimo rezultate gauto pelno (Sutarties 4-4.7 p.). Ieškovo sutartiniai įsipareigojimai apibrėžti atsakovo veiklos kontrole, bendradarbiavimu, pinigų, būtinų Sutarčiai vykdyti, perdavimu atsakovui, reikiamų įgalinimų sandoriams sudaryti suteikimu, nuostolių, padarytų neteisėtais veiksmais, atlyginimu atsakovui ir tretiesiems asmenims (2.1.10-2.1.11, 2.2-2.2.3 p.). Atsakovas nustatytu terminu prievolės neįvykdė, todėl abipusiu šalių sutarimu Sutarties galiojimas buvo pratęstas iki 2007 m. vasario 15 d. (1 t., b. l. 17-18, 2, 3 p.), po ko atsakovas prievolę įvykdė iš dalies – suderėjo su žemės sklypo savininku dėl vieno sklypo pardavimo, ir ieškovas sudarė šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (1 t., b. l. 19-23), t. y. ieškovas šį dalinį prievolės įvykdymą priėmė. Tačiau atsakovui toliau prievolės nevykdant, 2007 m. lapkričio 7 d. ieškovas Sutartį vienašališkai nutraukė, pareikalaudamas atlyginti nuostolius (1 t., b. l. 25). Ginčo dėl Sutarties nutraukimo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas turėjo užtikrinti, jog konkrečių žemės sklypų savininkai parduos sklypus ieškovui už ieškovo pageidaujamą kainą. Akivaizdu, kad atsakovas įsipareigojo atitinkamai veikti – įtikinėti žemės sklypų savininkus juos parduoti ieškovui. Tokių atsakovo veiksmų rezultate turėjo būti sudarytos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, kurios patvirtintų atsakovo teiktos paslaugos suteikimą. Tokios pozicijos laikėsi ir atsakovas. Ieškovas to nepaneigė. Įvertinusi Sutarties turinį, šalių teises ir pareigas, jų tarpusavio santykius, veiklos pobūdį (veika nesusijusi su materialaus objekto sukūrimu), teisėjų kolegija kvalifikuoja šią Sutartį kaip atlygintinę paslaugų teikimo sutartį (CK 6.193, 6.716 str.).

Teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai atitiktų kliento interesus, taip pat, atsižvelgdamas į paslaugos rūšį, turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų (CK 6.718 str.1 ir 2 d.). CK 6.717 straipsnio 2 dalis suteikia teisę paslaugos teikėjui laisvai pasirinkti sutarties įvykdymo būdus ir priemones. Sutartyje nebuvo aptarta kokiais būdais ir priemonėmis atsakovas užtikrins ieškovui galimybę sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovas teigė, kad sandoriai nesudaryti dėl trečiųjų asmenų (žemės sklypų savininkių) veikos – nesutikimo žemės sklypus parduoti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas negalėjo priversti žemės sklypų savininkių sudaryti jiems priklausančių žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis su ieškovu. CK 6.156 straipsnio 2 dalis draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Savininko teisių apsaugą garantuoja CK 4.93 straipsnis bei Lietuvos Konstitucijos 23 straipsnis. Kaip jau minėta, iki Sutarties termino pabaigos atsakovas kaip paslaugos teikėjas nesuderėjo dėl kitų trijų žemės sklypų pardavimo, ir ieškovas jų (sklypų) nenupirko. Laikytina, kad atsakovas neįvykdė Sutarties ir pažeidė prievolę (CK 6.63 str. 1 d.1 p., 6.205 str.). Nežiūrint to, kad įstatymai draudžia paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, ir priversti savininką tą turtą parduoti, atsakovas negali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės vien tik tuo pagrindu, kad tretieji asmenys atsisakė parduoti žemės sklypus, jei nebus nustatyta, kad atsakovas, vykdydamas prisiimtą prievolę, maksimaliai nesistengė vykdyti sutartį. Teigti, kad tokie veiksmai objektyviai neįmanomi, nėra pagrindo. Trečiųjų asmenų valia gali kisti nuo skolininko (atsakovo) derybinių sugebėjimų, profesinių įgūdžių. Sutartyje nėra aptarta, kokiu būdu, kokiomis priemonėmis atsakovas turi užtikrinti, kad žemės sklypų savininkai sudarytų pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovu. Nei atsakovas, nei ieškovas jų (būdų, priemonių) nekonkretizavo. Atsakovas pasiekė, kad vienas sklypas būtų parduotas ieškovui ir tai įrodo, kad atsakovas veikė, su sklypo savininku derėjosi dėl jo pardavimo ir tokį atsakovo aktyvumą patvirtina rezultatas. Tačiau atsakovas nenurodė, kokius veiksmus atliko derėdamasis su žemės sklypų savininkais, kokioje apimtyje, ar išnaudojo visas galimas ir leistinas priemones norimam susitarimui pasiekti. Įrodyti visas šias reikšmingas faktines aplinkybes – atsakovo pareiga (CPK 178 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas – verslininkas. Nekilnojamojo turto pirkimas-pardavimas – jo profesinė veikla, todėl ir veikti privalėjo sąžiningai, laikantis nusistovėjusios profesinės veiklos taisyklių, atsižvelgdamas į kliento interesų prioritetą (CK 6.200 str., 6.718 str. 1-3 str., 6.719 str.). Atsakovui pažeidus prievolę, už jos neįvykdymą (netinkamą įvykdymą) turėtų būti taikoma įstatymo numatyta teisinė atsakomybė. Tačiau, sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo ieškovui, turi būti atsižvelgta ir į ieškovo elgesį (veikimą, neveikimą) ginčo sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu (1.5 str. 1 d., 6. 38 str. 3 d., 6. 193 str. 5 d., 6.259 str., 6.722 str.). Byloje nustatyta, kad ieškovas, sudarydamas Sutartį su atsakovu dėl žemės sklypų įsigijimo iš trečiųjų asmenų, buvo ne tik klientas, kurio užsakymą (užtikrinti sklypų įsigijimą) turėjo įvykdyti paslaugos teikėjas – atsakovas, bet ir potencialus žemės sklypų pirkėjas, be to – dar ir verslininkas, užsiimantis, kaip ir atsakovas, nekilnojamojo turto prekyba. Minėtos CK normos įpareigoja sandorio šalį sudaryti viena kitai tinkamas sąlygas prievolei įvykdyti, bendradarbiauti, kooperuotis, keistis reikšminga informacija, laiku pranešti apie kylančias prievolės vykdymo kliūtis ir t. t. Nors dėl šalių sudarytos sutarties specifikos (atlygintinė paslaugos sutartis) CK 6. 718 straipsnis nustato kliento interesų prioritetą, tačiau CK XXXV skyriaus ,,Atlygintinių paslaugų teikimas“ bendrųjų nuostatų teisės normų analizė leidžia teigti, kad vykdydamas tokią sutartį klientas nėra pasyvus: jis turi teisę duoti nurodymus paslaugos teikėjui dėl sutarties vykdymo, reikalauti iš paslaugų teikėjo reikiamos informacijos ir su ja susipažinti, kontroliuoti sutarties vykdymą (CK 6.716 str. 1 d., 6.717 str. 1, 2 d., 6.17 str. 1 d., 3 d., 6.719 str. 1 ir 2 d., 6.720 str.). Tokios nuostatos (tarpusavio bendradarbiavimo ir kooperavimosi) įtvirtintos ir šalių Sutartyje (2.1.10, 2.1.11, 3.2, 5.1-5.4,). Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai: 2006 m. spalio 5 d. Bendradarbiavimo sutarties pakeitimo sutartis, kuria prailgintas Sutarties 2.1.11 ir 2.1.1.2 punktų įvykdymo terminas iki 2007 m. vasario 15 d. (1 t. b. l. 17-18) ir 2007 m. lapkričio 7 d. pranešimas atsakovui dėl Sutarties nutraukimo, neįrodo ieškovo aktyvaus bendradarbiavimo vykdant Sutartį. Tai tik konkrečius juridinius faktus patvirtinantys įrodymai, t. y., kad Sutartis pratęsta ir vėliau nutraukta. Iš viso to darytina išvada, kad ir ieškovas nebuvo pakankami sąžiningas, todėl atsakovo atlygintini kreditoriui (ieškovui) dėl sutarties neįvykdymo patirti nuostoliai gali būti mažinami (CK 6.251 str.). Tačiau, kaip jau minėta, nuostoliai turi būti įrodyti ir pareiga juos įrodyti tenka kreditoriui (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas nuostolių neįrodė ir tuo pagrindu ieškinį atmetė.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas neįrodinėja tiesioginių nuostolių (išlaidų, prarasto turto ir pan.). Jis reikalauja atlyginti negautas pajamas (netiesioginius nuostolius), kurias būtų gavęs, jei skolininkas (atsakovas) būtų tinkamai įvykdęs prievolę, kurios rezultate ieškovas būtų įgijęs žemės sklypus ir juos realizavęs tretiesiems asmenims Sutartyje šalių nustatyta kaina. Negautas pajamas (negautą pelną) ieškovas įrodinėja sklypų pirkimo ir pardavimo kainų skirtumu. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad negautos pajamos yra pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Įstatyme nepateikiama negautų pajamų nustatymo kriterijų, todėl, nustatydama žalą, jos dydį negautomis pajamomis, teisėjų kolegija vertina visas aplinkybes, kurios galėjo būti susijusios su nukentėjusiojo negautomis pajamomis. Atsakovas teigė, kad Sutarties sudarymo metu ginčo sklypai nepriklausė fiziniams asmenims nuosavybės teise, nes tuo metu dar buvo sprendžiamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimas. Tokia aplinkybė patvirtinta rašytiniais įrodymais ir liudytojos P. L. (vieno sklypo savininkės) parodymais. Atsakovas taip pat teigė, kad ieškovas šią aplinkybę žinojo. Ieškovas šios aplinkybės nepaneigė. Teisėjų kolegija teigia, kad ieškovas, kaip veikiantis prekybos nekilnojamuoju turtu versle asmuo, pagal savo profesinę patirtį privalėjo žinoti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bei žemės sklypų pirkimo-pardavimo tvarką ir privalėjo objektyviai suvokti, kad pageidaujami žemės sklypai gali būti įsigyti tik įstatymų nustatyta tvarka ir esant sklypų savininkų valiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad abi šalys verslo požiūriu, dėl galimybės gauti planuotą pelną, sudarė rizikingą sutartį. Kaip jau minėta, vienos iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – žala ir priežastinis ryšys. Žala preziumuojama ir ją turi įrodyti ieškovas. Sutartyje nustatyta, kad po to, kad žemės sklypų savininkai parduos žemės sklypus ieškovui, atsakovas turi surasti pirkėjus šiems sklypams nupirkti, mokant 80 000 Lt už vieną arą (2.1. 1.2 p., 3 priedas). Byloje nėra įrodymų, kad tokie potencialūs žemės sklypų pirkėjai jau buvo sudarant Sutartį ir garantavo nupirkti sklypus sutarta kaina. Nepateikta įrodymų, kad sudarant sutartį tokia ginčo sklypų pardavimo kaina buvo reali. Ketinta pirkti sklypus iš jų savininkų mokant po 42 000 Lt už arą. 2007 m. sausio 30 d. ieškovas nupirko atsakovo suderėtą vieną 0,57 ha žemės sklypą, sumokėjęs 55 000 Lt už arą, viso – 3 135 000 Lt (b. l. 14, 19-23). 2007 m. vasario 9 d. Turto nustatymo pažymoje šis sklypas įvertintas panašia kaina – 3 996 000 Lt. Kaip matyti iš Sutarties, dėl šio ir kitų ketintų pirkti sklypų, jei būtų nupirkti Sutartyje aptartu laiku, turėjo būti sudarytos preliminarios sklypų pirkimo-pardavimo sutartys su atsakovo surastais būsimais pirkėjais per 30 dienų nuo minėtų sklypų įsigijimo. Taigi sklypų pirkimo-pardavimo laikotarpis pakankamai trumpas. Ieškovas nepateikė įrodymų apie tokios žemės sklypų realizavimo kainos padidėjimą ir potencialius šių sklypų pirkėjus (pirkėją). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo pateikti pirkėją ir jo ketinimus patvirtinantys rašytiniai įrodymai (1 t. b. l. 51-56, 157-160) nepatvirtina tinkamo pirkėjo ir jo tikrųjų ketinimų, nes užsienio subjektas (ieškovas įvardijo žemės sklypų pirkėją Lietuvoje neregistruotą Rusijos Federacijos bendrovę TROIKA CAPITA PARTNERS) neturi teisės įsigyti nuosavybėn sklypų Lietuvos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 4 ir 6 straipsnių pagrindu. Byloje esanti Preliminari nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje vėlgi vertintas jau minėtas nupirktas vienas žemės sklypas, ir kitas – 1,79 ha žemės sklypas, esantys Salotės kaime, Vilniaus m. savivaldybėje, parengta 2008 m. vasario 27 d., pradėjus sklypų detaliojo plano rengimo procedūras (1 t., b. l. 169-176). Joje nurodyta, kad vertinamų sklypų Salotės kaime rinkos vertė 2008 m. vasario 5 d. – padidėjusi: ieškovo nupirkto 0,57 ha sklypo rinkos vertė – 4 600 000 Lt, kito – 14 300 000 Lt. Kadangi padidėjusi turto rinkos vertė nustatyta ne Sutarties sudarymo metu ir net ne jos vykdymo (įvykdymo) laiku, o praėjus metams po Sutarties nutraukimo, ši faktinė aplinkybė (sklypų rinkos vertė) neįrodo ieškovo negautų pajamų, kurias jis ketino gauti, jei Sutartis būtų įvykdyta joje nustatytais terminais. Kitokių įrodymų negautoms pajamoms patvirtinti ieškovas nepateikė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas realių pajamų, kurias būtų gavęs įvykdžius Sutartį, neįrodė. Be to, pagal CK 6.247 straipsnį gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos; bylos Nr. 3K-3-556/2005; 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T., J. A. P. v. Lietuvos Respublika, V. J.; bylos Nr. 3K-3-518/2006). Kolegija konstatuoja, kad sudarant Sutartį ir planuojant pelną, ginčo žemės sklypai buvo valstybės nuosavybė, nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams nebuvo išspręstas, situacija galėjo būti tik prognozuojama ir Sutarties realizavimas iš esmės priklausė nuo būsimų žemės sklypų savininkų (fizinių asmenų) valios parduoti sklypus ieškovui. Jeigu atsakovas ,,užtikrintų“, kaip nurodyta Sutartyje, visų keturių sklypų įsigijimą ieškovo nuosavybės teise, tai dar nereiškia, kad šie sklypai būtų parduoti už norimą kainą, nes kaip jau minėta, realių pirkėjų nebuvo, o ir norima sklypų realizavimo kaina nebuvo pagrįsta. Šalys galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškovo tariami žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę atsakovo neteisėto veiksmo.

CK 6.256 straipsnio, nustatančio sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindus, 2 dalyje nurodyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Prievolės neįvykdžiusios įmonės (verslininko) atsakomybės ribos nustatytos CK 6.258 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad CK 6.71-6.75 straipsniuose baudinės netesybos nenustatytos; netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusios šalies nuostolius. Netesybos negali būti priemonė nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Teismas, spręsdamas klausimą, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas sumažinti sutartines netesybas, kai jos yra neprotingai didelės ar skolininkas įvykdė dalį pagrindinės prievolės, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Civilinių bylų skyriaus byla Nr. 3K-3-503/2007). Nagrinėjamoje byloje, kad šalys buvo sutarusios dėl 300 000 Lt netesybų (baudos). Ieškovas (kreditorius), nutraukęs sutartį, reikalavo, kad atsakovas (skolininkas) baudą sumokėtų. Ieškinyje šią sumą įskaitė į nuostolius, tačiau jų pagrįstumo pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo. Teismas netenkino ieškinio visa apimtimi. Apeliaciniame skunde ieškovas dėl netesybų nepriteisimo nepasisakė ir jų pagrįstumo taip pat neįrodinėjo. Šių faktinių aplinkybių neįrodinėjo ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, įrodinėdamas tik negautas pajamas dėl nenupirktų ir neparduotų žemės sklypų. Apeliacinės instancijos teismas negali išeiti iš apeliacinio skundo ribų, todėl dėl ieškovo teisės į 300 000 Lt ar mažesnę baudą, nepasisako. Viešo intereso šiame ginče teisėjų kolegija neįžvelgia (CPK 306 str., 320 str. 2 d.)

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas, spręsdamas ieškinio ir priešieškinio pagrįstumo klausimą padarė prieštaringas išvadas dėl skolininko Sutarties sąlygų pažeidimo. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad atsakovas Sutartimi įsipareigojo intensyviai derėtis su žemės sklypų savininkais, bet negalėjo priversti trečiųjų asmenų sudaryti sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, nes tai draudžia CK 6.156 straipsnio 2 dalies nuostata. Teismas sprendime dėl ieškinio pagrįstumo nepasisakė, kad atsakovas nepažeidė prievolės, todėl tarp šios sprendimo dalies ir sprendimo dalies dėl priešieškinio, kurioje yra teismo teiginys apie atsakovo prievolės pažeidimą, prieštaravimų nėra.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (1-4 punktai) nesikartojama, nes dėl jų jau pasisakyta šioje nutartyje.

Atsakovas neprašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Iš šalių priteistinos valstybei procesinės išlaidos (2 t., b. l. 154, CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „REAL ESTATE VILNIUS“ ir atsakovo UAB „Adema valstybės naudai už procesinių dokumentų išsiuntimą apeliacinės instancijos teisme po 3,35 Lt (tris litus trisdešimt penkis centus).