Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

2012 m. balandžio 23 d. Vilniaus rajono apylinkės teisme buvo gautas S. G. pareiškimas dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka su pareiškimu ir ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos valstybė, veikdama per teismų, prokuratūros ir policijos įstaigas, pateikė S. G. valstybinį kaltinimą, kuris yra akivaizdžiai sufabrikuotas. Valstybiniame kaltinime nurodyta, kad S. G. D. D. atžvilgiu atliko nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorė I. K. 2009 m. birželio 2 d. nutarimu apkaltino S. G. pasikėsinimu nužudyti, o 2009 m. birželio 4 d. nutarimu uždraudė jam susipažinti su bylos medžiaga. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 8 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi minėtus prokurorės sprendimus pripažino teisėtais, pradėjo prieš S. G. neteisėtą persekiojimą, kuris vyko nepagrįstai ilgai, neteisėtai bei šališkai. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorė 2011 m. liepos 22 d. reikalavimu, 2011 m. spalio 6 d. kaltinamuoju aktu nustatė, kad S. G. apšmeižusio asmens D. D. kaltinimas, S. G. padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, yra valstybinis kaltinimas. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi ir Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 10 d. nutartimi tokį prokurorės sprendimą pripažino teisėtu ir tokiu būdu užkirto S. G. kelią pasinaudoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 str. įtvirtinta teise efektyviai gintis nuo jį apšmeižusių asmenų kaltinimų, pateikiant priešpriešinį skundą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. G., nesutikdamas su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi, pateikė skundą Vilniaus apygardos teismui prašydamas panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2002 m. gegužės 14 d. nutartį, išspręsti iš esmės klausimą ir priimti nagrinėti jo 2012 m. balandžio 23 d. teismui pateiktus pareiškimą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka su pareiškimu ir ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pareiškimą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka, ieškinį dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo bei patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad skundžiamojoje nutartyje teismas nepagrįstai konstatavo, jog prokurorė I. K. nuo pat pareiškimo pateikimo teismui, t.y. nuo 2012 m. balandžio 23 d. yra kaltinamoji. Teismas, skundžiamojoje nutartyje nepritaikė nei vienos iš BPK 412 str. (Nukentėjusiojo skundo ar teisėto atstovo pareiškimo turinys) ir 412¹ str. (Atsisakymas pradėti privataus kaltinimo bylų procesą) numatytos taisyklės ir jose nurodytų S. G. pareiškimo trūkumų nenustatė. Teismas priimdamas skundžiamą nutartį taikė BPK 412 str. 3 d. nuostatas. Teismas neturi teisės nepriimti skundo (pareiškimo) ir jį grąžinti, jei nėra pažeistos BPK 412 str. įtvirtintos taisyklės, t.y. nėra minėtame straipsnyje nustatytų pareiškimo turinio trūkumų. Teismas pripažino, kad skundo (pareiškimo) turinio trūkumų nenustatė, todėl turėjo atlikti visus BPK 407 str. – 417 str. bei BPK 232 str. – 235 str. nurodytus veiksmus. Teismas turėjo nustatyti ar prokurorė I. K. tyčia paskleidė pareiškėją šmeižiančias žinias, ar skleisdama minėtas žinias ji sąžiningai klydo. Yra pakankamas pagrindas manyti, jog teisėjas vilkino jo privataus kaltinimo skundo ir kitų kreipimosi į teismą dokumentų priėmimo klausimo nagrinėjimą, galimai siekdamas neteisėtai pradėti nagrinėti baudžiamąją bylą Nr. I-72-269/2012. Vilkinimu siekiamas vengimas bylą nagrinėti kartu su privataus kaltinimo skundu leistų teismui veikti formaliai ir siaurinti bylos nagrinėjimo ribas. Skundžiamą nutartį teisėjas priėmė po to, kai 2012 m. gegužės 14 d. jis apsilankė teisme bei teiravosi, kada bus priimti sprendimai dėl jo pateiktų kreipimosi į teismą dokumentų nagrinėjimo. Teisėjas, vykdydamas pareigas pagal BPK 412-414 str. ir LR BPK XVIII skyriaus taisykles, vertindamas visas pareiškėjo 2012 m. balandžio 23 d. pateiktų kreipimosi į teismą dokumentų aplinkybes, taip pat pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo apimtį, priėmęs minėtus dokumentus turėjo pareigą juos perduoti pagal teismingumą, laikydamasis BPK 224-229 str. numatytų taisyklių. Teisėjas, matydamas, kad vienas iš privataus kaltinimo baudžiamojo proceso galimų kaltinamųjų yra prokuroras ir šios bylos išskyrimas pažeistų baudžiamojo proceso tikslus ir paskirtį, privalėjo vadovautis BPK 227 str. 2 d. nuostatomis ir bylą perduoti nagrinėti pagal teismingumą apygardos teismui, kuris turėtų taikyti BPK 225 str. 2 d. nuostatas. Kadangi baudžiamoji byla dar nebuvo pradėta teisiamajame posėdyje, teisėjas turėjo išspręsti jo pareiškime nurodytą prašymą dėl privataus kaltinimo bylos ir baudžiamosios bylos sujungimo į vieną, t.y., taikydamas BPK 232 str. nuostatas, prieš perduodamas pagal teismingumą, minėtas bylas sujungti. Prokurorė 2009 m. birželio 2 d. nutarime nurodė, kas jis kėsinosi nužudyti, o tokia baudžiamoji byla, pareiškėjo manymu, yra teisminga apygardos teismui. Prokurorė, pateikdama jį šmeižiančias žinias, bei Vilniaus rajono apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas, patvirtinę prokurorės nutarimą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str. 2 d. (nekaltumo prezumpcija). Ši aplinkybė taip pat yra vienas iš pagrindų dėl civiliniame ieškinyje pareikštų reikalavimų Generalinei prokuratūrai ir Teisingumo ministerijai dėl žalos atlyginimo. Jis 2012 m. balandžio 23 d. teismui pateikė civilinį ieškinį dėl žalos, padarytos fizinių asmenų nusikalstamomis veikomis ir valstybės institucijų bei pareigūnų neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Pagal ieškinio apimtį jis yra teismingas apygardos teismui, tačiau dėl individualių ginčo aplinkybių, dalis žalos yra siejama su fizinių asmenų nusikalstamomis veikomis, kurios pagal konstitucinės ir tarptautinės teisės principus nagrinėtinos privataus kaltinimo baudžiamajame procese kartu su baudžiamąja byla Nr. 1-72-269/2012, todėl, remdamasis Konvencijos prioritetu, ieškinį pateikė Vilniaus rajono apylinkės teismui. Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, skundžiamojoje nutartyje turėjo nurodyti motyvus, dėl kurių S. G. civilinis ieškinys nepriimtinas ir grąžintinas. Atsisakymo priimti ieškinį pagrindai yra nustatyti CPK 137 str. 2 d. Ieškiniu prašė nekilnojamajam turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau šis prašymas liko neišspręstas, nes teismas grąžino ieškinį pareiškėjui. Skundžiama teismo nutartis pažeidė Konvencijos garantuojamas jo teises į veiksmingas teisinės gynybos priemones, teisingą, greitą ir nešališką, pagal įstatymą vykdomą, teismo procesą.