Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025 m. vasario 17 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo laikotarpiu, pareiškėjas į kalinimo įstaigos psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos, kuriuos galėjo sukelti skunde nurodomos aplinkybės, nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, Pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinės žalos atsiradimui.

Neteisėtų bausmės atlikimo vietos įstaigos veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad bausmės atlikimo vietos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl bausmės atlikimo vietos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pažymi, kad nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų, bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Taigi nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių 1-jame kalėjime laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 15 d. iki 2024 m. gruodžio 25 d., atlyginimo. Kadangi pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2024 m. spalio 10 d., o teismas neturtinę žalą už ateities laikotarpį priteisti negali, teismas laiko, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2023 m. kovo 15 d. iki 2024 m. spalio 10 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių - elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Vertinant pareiškėjo skundo argumentus konstatuotina, kad jis patirtą neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, kad Pravieniškių 1 – jame kalėjime netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, metalinis klozetas yra be specialaus dangčio. Taip pat pareiškėjas teigė, kad gyvenamosiose patalpose yra įsiveisę parazitai – blakės, tarakonai.

Dėl sanitarinio mazgo

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo teismas visų pirma pažymi, jog pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Normos), kalėjimų kamerose, drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose turi būti įrengiamas klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (komplektas; Normų 9.1 p., 10.4 p.). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 m2 matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas (Taisyklių 12.5 p.). Aktualu pažymėti, kad Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais (Taisyklių 2 p.).

Taigi, galiojantys teisės aktai numato, kad sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Toks įrengimas atitinka pareiškėjo nurodytą sanitarinio mazgo įrengimo apibūdinimą, neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, todėl negali būti pripažintas neteisėtais atsakovo veiksmais. Pastebėtina, kad klozeto dangčio arba kitokio klozeto įrengimo (pvz., atskirai nuo praustuvo) galiojantys teisės aktai nenumato. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją prašydamas klozeto dangčio, o ši nepagrįstai atsisakė tokį prašymą tenkinti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, ar galėjo pažeisti bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, sanitariniame mazge įrengiant metalinį klozetą ir nesant klozeto dangčio, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių jo nurodytos neturtinės žalos, t. y. neigiamų išgyvenimų, psichologinių kančių pasireiškimą. Atsakovo į bylą pateiktoje LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. RV-22-10605 „Apie nuteistojo A. L. laikymo sąlygas“ (b. l. 82-83) nurodoma, kad nuteistasis skundžiamu laikotarpiu į administraciją dėl tualeto, unitazo dangčio raštu su prašymu ar skundu nesikreipė.

Dėl buitinių parazitų

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl kenkėjų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad LKT 2023 m. balandžio 21 d. yra sudariusi sutartį Nr. ST-217 su UAB „Dezinfekcijos paslaugos“ pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama firma, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama „Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje“. Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Atsakovės atstovė teismui pateikė ginčo laikotarpiu atliktų parazitų naikinimo darbų aktų kopijas, kurios patvirtina, kad LKT ėmėsi priemonių ir naikino parazitus patalpose.

Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administraciją dėl kenkėjų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo, šios aplinkybės nenurodo ir pareiškėjas. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, taip pat ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir prieš epideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturinės žalos atlyginimą

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz.: LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1840/2012).

Iš 2024 m. lapkričio 25 d. LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus pažymos Nr. RV-22-10672 matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 15 d. iki 2024 m. spalio 15 d. į įstaigos psichologus dėl patiriamų emocinių ir dvasinių kančių ir neigiamų išgyvenimų, diskomforto, nepatogumų, nepilnavertiškumo jausmo, orumo pažeminimo, kuriuos neva galėjo sukelti nesudarytos tinkamos kalinimo sąlygos laisvės atėmimo vietos įstaigoje, t. y. neužtikrintų higienos normų reikalavimų gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose ir laikino sulaikymo kamerose, nesikreipė (b. l. 85).

Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. lapkričio 25 d. medicininiame pažymėjime Nr. 63207 nurodyta, kad pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, jog asmuo lankėsi pas šeimos gydytoją 2024 m. rugsėjo 24 d. ir 2024 m. rugsėjo 28 d. bei dėl sveikatos būklės pablogėjimo sukandžiojus blakėms laikotarpyje nuo 2023 m. kovo 15 d. iki 2024 m. spalio 15 d. (b. l. 87).

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, ir tenkinti išvestinį reikalavimą dėl metinių palūkanų priteisimo. Remiantis išdėstytais argumentais, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas (ABTĮ 13 straipsnis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.