- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-23
- Bylos Nr.
- e2YT-14777-925/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09634-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jorūnė Pukinskienė
- Pareiškėjas
- L. T.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
suinteresuoto asmens Migracijos Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui R. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. T. (toliau – ir pareiškėja) pareiškimą suinteresuotam asmeniui Migracijos Departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjos senelė A. (kartais - ir „A.“, „A.“) (merg. M., kartais - ir „M.“) Z. (kartais - ir „Z.“, „Z.“) laikytina turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. asmeniu; nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjos mama M. (merg. Z., kartais - „Z.“, „Z.“) T. laikytina turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. asmeniu. Nurodo, kad kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu atkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies pagrindu. Migracijos departamentas 2020 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą „Dėl konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad L. T. motina ir seneliai galėtų būti laikomi asmenimis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę“ (pridedama), kuriuo konstatavo, kad „nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad L. T. motina M. T., seneliai (M. T. tėvai) - A. Z. ir A. M. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, 1940 m. birželio 15 d. (t. y. Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos dieną) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir L. T. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas.“ Pareiškėja, neturėdama kitos galimybės įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) XXVI skyriuje nustatyta tvarka teikia šį pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jos mama M. Z. (Z.) ir senelė A. (A.) (merg. M., kartais - ir „M.“) Z. (Z.) buvo Lietuvos Respublikos pilietybę turėję iki 1940 m. birželio 15 d. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas įgytų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.
Pareiškime taip pat nurodo, kad pareiškėja yra A. (A., A.) (merg. M., kartais Brazilijoje - ir „M.“) Z. (Z.) vaikaitė. Pareiškėjos mama M. Z. (Brazilijoje - „M. Z.“, „M. T.“) gimė (duomenys neskelbtini) A. (merg. M.) ir A. Z. šeimoje Rygoje, Latvijoje. Pareiškėjos senelė A. (A.) M. gimė (duomenys neskelbtini),. A. M. gimė (duomenys neskelbtini), Pareiškėja tarpukariu buvo trumpam išvykusi į Rygą, Latviją, kur tuo metu Rygos fabrikuose dirbo labai daug lietuvių. A. M. su savo būsimu vyru A. Z. susipažino Rygoje, ten ir susituokė (duomenys neskelbtini), Nei pareiškėjos senelė A., nei pareiškėjos tėvas A. niekuomet netapo Latvijos piliečiais. Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo lietuviai masiškai grįžo gyventi į Lietuvą, Z. šeima - ne išimtis. Taigi, po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo A. (A.) (merg. M.) Z. drauge su vyru ir vaikais grįžo Lietuvon gyventi.
Taip pat nurodo, kad M. Z. kartu su broliais, seserimis ir tėvais Lietuvą paliko ir į Braziliją išvyko būdama nepilnametė. Pagal tuo metu galiojusius Lietuvos Respublikos Pasų įstatus pasas būdavo išduodamas asmeniui tik nuo 17 metų amžiaus, o M. tuo metu tiek metų neturėjo. M. Z. mama A. (A.) (merg. M.) Z. atitiko 1919 m. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę kriterijus ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Atsižvelgiant į tai, kad M. Z. („Z.“, „Z.“, „T.“) buvo jos - t. y. Lietuvos pilietės, vaikas, Lietuvos piliete pagal 1919 m. sausio 9 d. įstatymo reikalavimus laikytina ir pareiškėjos mama M. Z. („Z.“, „Z.“, „T.“).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareikimą nurodė, jog nesutinka su pareiškimu. Nurodė, kad pareiškėjos kartu su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti faktui, kad A. Z. gim. (duomenys neskelbtini), ir M. Z. gim. (duomenys neskelbtini),, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjos teismui pateikti dokumentai neįrodo, kad jos senelė A. Z. ar motina M. Z. buvo asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos pateikti dokumentai leidžia daryti prielaidą, kad A. Z. gimė carinėje Rusijoje ir ne vėliau kaip iki 1910 m. išvyko gyventi į Latviją, kur sukūrė šeimą. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų negalima tiksliai nustatyti, ar A. Z. kartu su šeima atvyko gyventi į Lietuvą, ar kada gyveno Lietuvoje ar apskritai negyveno Lietuvoje (archyvuose tokie dokumentai nebuvo rasti). Pareiškėjos pareiškime minima aplinkybė, kad A. Z. tėvai, seneliai ir proseneliai iš seno gyveno Lietuvoje, jokios įtakos išvykusios į užsienį A. Z. pilietybės įgijimui neturi. Remiantis bylos duomenimis, A. Z., 1919 m. priėmus Laikinąjį įstatymą, jau buvo pilnametė t. y. sulauksi 30 metų. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjos senėlė A. Z., būdama pilnametė, gyvendama ne Lietuvoje, atvyko gyventi į nepriklausomą Lietuvą. A. Z., gyvendama užsienio valstybėje, privalėjo pati asmeniškai apsispręsti dėl pilietybės įgijimo, nes, atkūrus Lietuvos Respublikai nepriklausomybę, taikant Laikinąjį įstatymą, ji turėjo sugrįžti į Lietuvą arba turėjo būti taikomas Laikinojo įstatymo 2 ir 3 punktai dėl Lietuvos pilietybės įgijimo svetimšaliui. Pareiškėjos senelė A. Z. turėjo teisę įgyti Lietuvos pilietybę, jeigu būtų grįžusi į Lietuvą gyventi ir būtų savarankiškai kreipusi dėl Lietuvos pilietybės įgijimo. Tuomet būtų taikomas Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 punktas. Asmeniui, gyvenančiam užsienyje, pilietybės suteikimas galėjo būti atskiru administraciniu aktu, kurio buvimą pareiškėja privalo įrodyti, taikydama teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą. Pareiškėjos mama, M. Z. negimė atkūrus Lietuvos valstybę, o gimė carinės Rusijos Latvijos teritorijoje, okupacijos metais, todėl prielaida, kad įgijo Lietuvos pilietybę kaip Lietuvos Respublikos piliečio vaikas nėra patvirtinta. Be to, kaip minėta aukščiau, nėra jokių įrodymų apie M. Z. mamos A. Z. turimą pilietybę, yra tik tokia prielaida, padaryta vadovaujantis pažyma iš archyvo, kad Paliepio kaime (duomenys neskelbtini), gimė A. ir A. Ž. sūnus vardu J. (pasak pareiškėjos, tai įrodo, kad A. Z. grįžo gyventi į Lietuvą). Teismui jokių įrodymų dėl pareiškėjos senelės A. Z. naudojimosi pilietinėmis Lietuvos Respublikos piliečio teisėmis iki 1940 m. birželio 15 d. nepateikta. Pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų dėl senelės A. Z. turėtos pilietybės, naudojimosi pilietinėmis teisėmis, netgi duomenų apie jos gyvenimą ar darbą Lietuvoje, todėl pareiškėjos kartu su pareiškimu pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui. Apibendrinant pažymėtina, kad Lietuvos valstybės archyvai duomenų, apie A. Z. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nekilnojamąjį turtą, darbą ar gyvenimą Lietuvoje, neturi. Manytina, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus tarpukario teisės aktų nuostatas, aplinkybes, susijusias su išvykimu ir tai, kad nėra jokių duomenų Lietuvos valstybės archyvuose nei apie A. Z. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., bet net gi apie jos gyvenimą Lietuvoje, o be to, pačios pareiškėjos teigimu, A. Z. išvyko gyventi į Latviją ir nėra aišku, kada grįžo į gyventi į Lietuvą, ar apskritai grįžo ir kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės įgijimo. Negalima daryti motyvuotos prielaidos, kad A. Z. ar jos dukra M. Z. buvo Lietuvos Respublikos pilietės iki 1940 m. birželio 15 d.
Pareiškėja pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, jog pareiškėja yra pateikusi kopiją dokumento, išduoto 1927 m. sausio 15 d. Panemunėlio bažnyčios klebono K. M.. Migracijos Departamentas atsiliepime nurodė, esą pateikta tik šio dokumento kopija - patvirtintina, kad pats šio dokumento originalas nėra išlikęs. Siekdama patvirtinti dokumento originalo išdavimo faktą 1927 m., pareiškėja kreipėsi į Rokiškio parapijos dekaną. Tolimesnis susirašinėjimas su Rokiškio parapijos dekanu patvirtino, kad minėtuoju laikotarpiu Panemunėlio bažnyčios klebonas išties buvo K. M. (susirašinėjimas pridėtas prie pareiškimo dėl juridinių faktų nustatymo). Nors Panemunėlio bažnyčios klebono ranka rašytas originalas nėra išlikęs, vis tik nėra jokio pagrindo manyti, kad klebonas 1927 m. būtų išdavęs dokumentą, kuriame būtų nurodyta melaginga informacija. Tai suponuoja ir paties asmens pašaukimas (kunigas, klebonas), o taip pat faktas, jog jam nebuvo jokio pagrindo meluoti - jei tuo metu pareiškėjos senelei nebūtų reikėję dokumento nurodytu tikslu („paso gavimui“), kunigui niekaip nebuvo įmanoma nuspėti, kad po beveik šimtmečio toks dokumentas jos anūkams galėtų būti naudingas siekiant atkurti LR pilietybę. 1927 m. sausio 15 d. Panemunėlio bažnyčios klebonas K. M. Pareiškėjos senelei Anelijai išdavė ranka rašytą dokumentą „Paso gavimui“. Migracijos Departamento atsiliepime nurodyta, esą nėra jokių dokumentų bei įrodymų, liudijančių Anelės rūpinimąsi savo dokumentais ar naudojimąsi pilietinėmis teisėmis. Būtina turėti omenyje, kad, kaip daugelis to meto juodadarbių lietuvių, pareiškėjos senelė buvo beraštė, be išsilavinimo, tad daugelis dalykų, kurie iš dabartinės perspektyvos žiūrint atrodo elementarūs ir paprasti, buvo neįkandami to meto lietuviui. Tai, kad A. rinko dokumentus tam, kad galėtų kreiptis dėl paso išdavimo, rodo kaip tik priešingai nei Migracijos departamento nurodyta atsiliepime. Migracijos departamento vertinimu, esą vien atitikti 1919 m. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 2 punkto reikalavimams nepakanka, reikia ir įrodyti, kad pati A. ėmėsi valinių veiksmų. Būtent tai irgi įrodo kreipimasis į vietos kunigą, dokumentų rinkimas paso gavimui, o tai, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve dokumentų nerasta, neįrodo to fakto, kad ji dėl paso nesikreipė, o rodo tik tai, kad tokie dokumentai neišlikę. Antra vertus, būtent todėl pareiškėja priversta naudotis juridinio fakto nustatymo institutu, nes tiesioginiai įrodymai neišlikę ir juridinius faktus reikia nustatyti vertinant tuos įrodymus, kurie yra prieinami, taip pat to meto teisinį reglamentavimą.
Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad būtina turėti omenyje 1919 m. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo aplinkybes - 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę šiuo konkrečiu įstatymu pirmą kartą istorijoje buvo apibrėžtas Lietuvos pilietybės klausimas ir nurodyta, kas laikomi Lietuvos piliečiais - būtent tam skirtas 1 šio įstatymo paragrafas. Todėl 1919 m. Laikinasis Pilietybės įstatymas buvo unikalus tuo, kad kuriantis naujai valstybei kalbėjo ne apie teisę įgyti Lietuvos pilietybę, o kas jau yra laikomi piliečiais nuo įstatymo išleidimo momento. Palyginimui nuolatinis 1939 m. Pilietybės įstatymas jau buvo kitoks - rašė apie pilietybės įgijimo („priėmimo piliečiais“) pagrindus, t. y. kaip nauji žmonės gali prisijungti prie piliečių, įgijusių pilietybę seniau ar pripažintų piliečiais pagal 1919 m. Pilietybės įstatymą. Todėl Migracijos departamentas šiuo atveju klaidingai interpretuoja 1919 m. Laikinąjį pilietybės įstatymą, kuris turi būti vertinamas teleologiniu įstatymų leidėjo požiūriu, atsižvelgiant į labai svarbias to meto aplinkybes. Būtina suprasti ir to meto technologines bei keliavimo galimybes. Įstatymdavys puikiai suprato, kad asmuo, kurio nors tėvai ir seneliai iš seno gyveno Lietuvoje, tačiau kuris išvykęs dirbti ar studijuoti į kitą tuometės Rusijos imperijos vietą, ar kad ir į Ameriką, vien sužinojęs apie pasibaigusius Nepriklausomybės karus bei faktą, jog Lietuva paskelbta nepriklausoma, negalės išsyk įsigyti lėktuvo bilieto ir grįžti - keliavimas tuo metu trukdavo ilgai, tame tarpe ir mėnesiais. Tai, kad pareiškėjos senelės A. (A.) M. tėvai ir seneliai, o taip pat ir proseneliai iš seno Lietuvoje gyveno, liudija atliktas išsamus geneologinis tyrimas ir Lietuvos valstybės istorijos archyve rasti tiesioginiai įrodymai apie A. M. gimimą, apie A. tėvo J. M. gimimą, apie A. tėvų santuoką, apie A. tėvo J. M. mirtį, apie A. senelio P. M. gimimą, apie A. senelių santuoką, apie A. senelio P. (P.) M. mirtį, apie A. prosenelės B. M. mirtį, apie A. prosenelių B. ir V. M. santuoką, apie A. senelio B. B. gimimą, apie A. prosenelių B. ir E. B. santuoką, apie A. senelio B. B. mirtį. 2016 m. gruodžio 31 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo „Archyvo pažyma apie gimimą“, patvirtina, kad A. (A.) (merg. M.) Z. drauge su vyru ir vaikais grįžo Lietuvon gyventi ir yra labai svarbus nagrinėjant šią civilinę bylą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę daugybė lietuvių iš įvairių pasaulio šalių grįžo gyventi į Lietuvą (kaip, pvz., iš Amerikos su tėvais į Lietuvą grįžo ir būsimasis partizanas A. R. - Vanagas). Daugelis juodadarbių lietuvių grįžo iš kitų buvusios Rusijos imperijos teritorijų, kur buvo išvykę uždarbiauti, į Lietuvą, tai buvo plačiai paplitęs dalykas, tai padarė ir pareiškėjos senelės šeima. Visos bylos kontekste taip pat labai svarbus Latvijos vyriausiojo archyvaro 2014 m. spalio 5 d. laiškas, nurodantis, kad A. nebuvo Latvijos pilietė.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė pareiškimą. Nurodė, kad dokumentų visuma patvirtina prašomus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus ir prašė pareiškimą patenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad nepakanka duomenų pareiškėjos prašomiems juridiniams faktams nustatyti, todėl prašė pareiškimą atmesti remiantis atsiliepime į pareiškimą išdėstytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis Nr. 3K-7-111/2006; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis Nr. 3K-3-459/2006).
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).
Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005;).
Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėja Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1-2 dalyse nustatytu pagrindu siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymu pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjos senelė A. (kartais - ir „A.“, „A.“) (merg. M., kartais - ir „M.“) Z. (kartais - ir „Z.“, „Z.“) laikytina turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. asmeniu; nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjos mama M. (merg. Z., kartais - „Z.“, „Z.“) T. laikytina turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. asmeniu. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nurodė, kad pareiškėjos pateiktų duomenų nepakanka patvirtinti pareiškėjos senelės ir motinos iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės.
Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).
Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėja yra A. (A., A.) (merg. M., kartais Brazilijoje - ir „M.“) Z. (Z.) vaikaitė. Pareiškėjos mama M. Z. (Brazilijoje - „M. Z.“, „M. T.“) gimė (duomenys neskelbtini), A. (merg. M.) ir A. Z. šeimoje Rygoje, Latvijoje. Pareiškėjos senelė A. (A.) M. gimė (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjos gimimo liudijimo matyti, kad pareiškėjos tėvai yra M. T. ir J. T., o seneliai iš mamos pusės - A. Z. ir A. M.. Pareiškėjos senelė A. (A.) M. gimė (duomenys neskelbtini), (2016 m. lapkričio 4 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo „Archyvo pažyma apie gimimą“). Iš pateikto 1927 m. sausio 15 d. Panemunėlio bažnyčios klebono K. M. ranka rašyto dokumento matyti, jog raštas buvo rašomas pareiškėjos senelei Anelijai siekiant gauti pasą. Nors Panemunėlio bažnyčios klebono ranka rašyto dokumento originalas nėra išlikęs, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks dokumentas nebuvo išduotas ar klebonas 1927 m. būtų išdavęs dokumentą, kuriame būtų nurodyta melaginga informacija, nes pateiktas susirašinėjimas su Rokiškio parapijos dekanu patvirtina, kad minėtuoju laikotarpiu Panemunėlio bažnyčios klebonas išties buvo K. M.. Teismo vertinimu, minėtas kreipimasis į vietos kunigą įrodo, kad A. Z. atliko valinius veiksmus, reikalingus paso gavimui, tuo tarpu tai, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve dokumentų apie A. Z. išduotą pasą nerasta, neįrodo to fakto, kad ji dėl paso nesikreipė, o rodo tik tai, kad tokie dokumentai neišlikę. Be to, teismo vertinimu, paminėta 1927 m. sausio 15 d. Panemunėlio bažnyčios klebono K. M. pareiškėjos senelei Anelijai išduoto ranka rašyto dokumento „Paso gavimui“ kopija, kartu su pažyma iš archyvo, patvirtinančia, kad Paliepio kaime (duomenys neskelbtini), gimė A. ir A. Ž. sūnus vardu J. leidžia daryti išvadą, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę A. Z. grįžo gyventi į Lietuvą. San Paulo valstijos vyriausybės San Paulo valstijos viešojo archyvo išduotame liudijime fiksuoti 1927 m. kovo 23 d. duomenys, jog M. Z. (M. Z.) gyvenamoji vieta yra Panemunėlis (teismo pastaba – Lietuva). Pareiškėjos mamos M. tėvo A. Z. pilietybė taip pat nurodyta Freien ir Hanse Hamburgo miesto senato valstybinio archyvo dokumente apie laivų keleivius sąrašuose, iš kurių matyti, kad 1927 m. vasario 2 d. Vokietijai priklausiusiu laivu ,,Cap Norte“ San Paulo Brazilijoje link išvyko A. Z. (39 metų, pilietybė - Lietuvos) su visa šeima. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti, jog iki išvykimo gyventi į Braziliją A. Z. būtų įgijusi kitos šalies pilietybę. Į bylą pateiktame Latvijos vyriausiojo archyvaro 2014 m. spalio 5 d. laiške nurodoma, kad A. Z. nebuvo Latvijos pilietė. Tuo tarpu aplinkybes, kad pareiškėjos senelės A. (A.) M. tėvai ir seneliai, o taip pat ir proseneliai iš seno Lietuvoje gyveno, patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo duomenys apie A. M. gimimą, apie A. tėvo J. M. gimimą, apie A. tėvų santuoką, apie A. tėvo J. M. mirtį, apie A. senelio P. M. gimimą, apie A. senelių santuoką, apie A. senelio P. (P.) M. mirtį, apie A. prosenelės B. M. mirtį, apie A. prosenelių B. ir V. M. santuoką, apie A. senelio B. B. gimimą, apie A. prosenelių B. ir E. B. santuoką, apie A. senelio B. B. mirtį.
Teismas, įvertinęs į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visumą, daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas A. M. (Z.) laikyti Lietuvos piliete pagal 1919-01-09 priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 2 punktą, nes bylos duomenys patvirtina, kad A. Z. tėvai ir seneliai iš seno gyveno Lietuvoje, o pati A. Z. grįžo gyventi į Lietuvą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir paminėto Laikinojo įstatymo priėmimo, be to, rinko dokumentus Lietuvos Respublikos paso gavimui. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos mama M. Z. kartu su broliais, seserimis ir tėvais Lietuvą paliko ir į Braziliją išvyko būdama nepilnametė. Pagal tuo metu galiojusius Lietuvos Respublikos Pasų įstatus pasas būdavo išduodamas asmeniui tik nuo 17 metų amžiaus, o M. tuo metu tiek metų neturėjo. Teismas aukščiau konstatavo, kad M. Z. mama A. (A.) (merg. M.) Z. atitiko 1919 m. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę kriterijus ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Atsižvelgiant į tai, kad M. Z. („Z.“, „Z.“, „T.“) buvo jos, t. y. Lietuvos pilietės, vaikas, todėl taip pat laikytina Lietuvos piliete pagal 1919 m. sausio 9 d. įstatymo reikalavimus (paminėto Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punktas).
Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjos pareiškimą ir nustatyti prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus, kuriuos nustatyti reikalinga pareiškėjai siekiant įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą (CPK 444 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais, 442 straipsnio 1 dalimi, 444 – 448 straipsniais,
nusprendžia:
tenkinti pareiškimą.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjos L. T., gim. (duomenys neskelbtini),, senelė A. (kartais - ir „A.“, „A.“) (merg. M., kartais - ir „M.“) Z. (kartais - ir „Z.“, „Z.“) laikytina turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. asmeniu.
Nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjos L. T., gim. (duomenys neskelbtini),, mama M. (merg. Z., kartais - „Z.“, „Z.“) T. laikytina turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. asmeniu.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.