- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-02-18
- Bylos Nr.
- Ik-4-95/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00559-2009-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Arūnas Kaminskas, Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- J. T., E. T., D. T.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjoms J. T., E. T., D. T., pareiškėjų atstovui advokatui A. B., atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus įgaliotai atstovei I. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjos J. T., D. T. ir E. T. 2004-04-30 skundu (1 t., b.l. 3-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos:
1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus miesto skyriaus) 2004 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. N169 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau ir – VSDFV) 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (11.3)-I-5371;
2) pripažinti 2004 m. kovo 5 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą, kurio metu buvo mirtinai sužalotas A. T., draudiminiu ir įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus miesto skyrių išmokėti pareiškėjoms po 30033.33 Lt vienkartinės laidojimo pašalpos.
Skunde pareiškėjos nurodė, jog VSDFV Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2004 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. N169 nusprendė A. T. 2004 m. kovo 5 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu, nes jis buvo neblaivus ir dirbo darbo sutartyje nesulygtą darbą. VSDFV 2004 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. (11.3)-I-5371 atsisakė patenkinti pareiškėjų skundą ir panaikinti VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2004 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. N169.
Pareiškėjos paaiškino, kad atsakovų sprendimai yra nepagrįsti, nes nebuvo atsižvelgta į visas įvykio aplinkybes. Pareiškėjos nurodė, kad 2004 m. kovo 5 d. apie 9 val. 35 min. Panerių g. 4, Vilniuje, akcinei benrovei (toliau – ir AB) „Vilniaus grūdai“ priklausančio sandėlio griovimo metu darbo vietoje A. T. buvo mirtinai sužalotas. VSDFV Vilniaus skyrius, 2004 m. kovo 29 d. atlikęs įvykio tyrimą, pripažino įvykį nelaimingu atsitikimu darbe ir surašė nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 2-04, kuriame nurodė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis: AB „Kasyba“ netinkamai organizuoti darbai, nes kelio darbininkui buvo leista dirbti darbo sutartyje nesulygtą darbą, be to, kelio darbininkui buvo leista ardyti stogą neprisirišus saugos diržais, kaip to reikalaujama bendrovės sudarytoje darbų vykdymo techninėje kortelėje, kad darbdavys pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 119 straipsnį, nes reikalavo atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi, taip pat pažeidė „Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT-5-00“ 73 punktą, kuris reikalauja, kad atliekant darbus ant stogų, aukštesnių kaip 1.3 metrų arba kurių nuolydis didesnis kaip 20 laipsnių, turi būti įrengtos kolektyvinės saugos priemonės, o darbuotojai aprūpinti reikiamomis apsaugos priemonėmis. Pareiškėjų manymu, būtent tai sąlygojo nelaimingą atsitikimą. Nukentėjusysis objekte dirbo darbdavio AB „Kasyba“ pavedimu, o tai leidžia teigti, kad nelaimingas atsitikimas įvyko atliekant nors ir darbo sutartyje nesulygtą, tačiau draudėjo pavestą su jo vykdoma veikla susijusį darbą draudėjo naudai, todėl šis atsakovo nurodytas įvykio nepripažinimo draudiminiu motyvas turėtų būti naikintinas. Pareiškėjų manymu, remiantis Tvarkos 6 punktu bei VSDFV 2001 m. rugpjūčio 16 d. išaiškinimu Nr. 307-15-3366, nepripažinti nelaimingo atsitikimo darbe draudiminiu įvykiu, galima tik tuomet, jei nukentėjusiojo girtumas turėjo tiesioginį priežastinį ryšį ir įtakojo nelaimingo atsitikimo kilimą, o tiesioginis priežastinis ryšys tarp A. T. neblaivumo ir kilusių pasekmių nebuvo nustatytas. Pareiškėjos nurodė, kad pagal Įstatymo 27 straipsnį, mirusiojo šeimai turi būti išmokama vienkartinė laidojimo pašalpa, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį. Pašalpa išmokama lygiomis dalimis kiekvienam mirusiojo šeimos nariui, o pagal šio Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, prie šeimos narių priskiriamas sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai. Paaiškino, kad pareiškėjos E. ir D. T. šiuo metu mokosi (duomenys neskelbtini), todėl turi teisę į socialinio draudimo mokamos laidojimo pašalpos dalį. LR Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 325 patvirtintos 2004 metų draudžiamosios pajamos sudaro 901 Lt, todėl pareiškėjoms priklausytų po 30033.333 Lt vienkartinės laidojimo pašalpos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą atsakovas VSDFV Vilniaus m. skyrius prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (t.2, b.l. 76-78). Atsakovas nurodė, kad 2004 m. balandžio 1 d. VSDFV Vilniaus miesto skyriaus vedėjo sprendimu Nr. N169 nelaimingas atsitikimas darbe su A. T. buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija, patvirtinta įstatymu Nr. IX-1819, įsigaliojusi nuo 2004 m. sausio 1 d.) 7 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 3 punktų nuostatomis. Šio įstatymo 6 straipsnis nustato, kad nelaimingas atsitikimas pripažįstamas draudiminiu tik tada, kai nustatoma, kad jis įvyko dirbant darbo sutartyje sulygtą darbą ar atliekant kitus draudėjo pavestus darbus, o Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie neatitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų. 2004 m. kovo 29 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 2-04 3.6 punkte pažymėta, kad darbas, kurį atliekant įvyko nelaimingas atsitikimas, neatitiko darbo sutarties. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies l punkte nustatyta, kad nelaimingi atsitikimai darbe nepripažįstami draudiminiais įvykiais tada, kai apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Nelaimingo atsitikimo darbe akte yra pažymėta, kad nukentėjusysis A. T. buvo neblaivus, o Teismo medicinos instituto 2004 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. 392 nurodyta, kad A. T. kraujyje rasta 2.78 %, o Šlapime – 3.57 % etilo alkoholio. Atsakovas nurodė, kad A. T. neblaivumas, kaip viena iš nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybių, yra įrodytas tinkamai. Taip pat paaiškino, kad nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo redakcija, kuri taikoma draudiminiams įvykiams, įvykusiems po šio įstatymo įsigaliojimo, todėl šiuo ginčo atveju negalėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2000 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 5 patvirtinta Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarka, nes ji priimta vadovaujantis ankstesne įstatymo redakcija. Nauji Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai patvirtinti LR Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 (įsigaliojo nuo 2004 m. kovo 26 d.). Atsakovas paaiškino, kad nauja Įstatymo redakcija nereikalauja priežastinio ryšio tarp įvykio darbe ir nukentėjusiojo asmens neblaivumo nustatymo, tuo tarpu pagal ankstesnės redakcijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas to buvo reikalaujama.
Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, palaikė VSDFV Vilniaus miesto skyriaus motyvus. Paaiškino, kad nauji Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai patvirtinti LR Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, kurie nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo dieną dar negaliojo, tačiau galiojo priimant ginčijamus sprendimus, taikomi tik tiek, kiek jie reglamentuoja sprendimų priėmimo tvarką, nes nauja Įstatymo redakcija sprendimų priėmimo tvarkos nereglamentuoja (t.2, b.l. 69-72).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gruodžio 6 d. sprendimu tenkino skundą iš dalies. Pareiškėjų E. T. ir D. T. skundą paliko nenagrinėtu, o pareiškėjos J. T. skundą tenkino iš dalies, t.y. panaikino VSDFV Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2004 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. N169 ir VSDFV direktoriaus pavaduotojo 2004 m. rugsėjo 8 d. rašto Nr. (11.3)-I-5371 dalis, kuriomis A. T. 2004 m. kovo 5 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu tuo pagrindu, kad A. T. dirbo darbo sutartyje nesulygtą darbą. Kitą skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė (2 t., b.l. 109-112).
Pirmosios instancijos teismas remdamasis 2003 m. lapkričio 11 d. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-1819 (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuriuo buvo priimta nauja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo redakcija, bei atsižvelgdamas į tai, jog nelaimingas atsitikimas su A. T. įvyko 2004 m. kovo 5 d., konstatavo, kad šiam įvykiui taikytinos Įstatymo nuostatos. Taip pat pirmosios instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko po 2004 m. sausio 1 d., o skundžiami sprendimai buvo priimti jau galiojant Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais (toliau – Nuostatai), atsakovai priimdami skundžiamus sprendimus turėjo taikyti Įstatyme numatytus teisinius pagrindus ir Nuostatuose įtvirtintas procesines normas. Remdamasis Įstatymo 33 straipsniu bei Nuostatų 120 punktu, Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad ginčams dėl sprendimų, kuriais nelaimingi atsitikimai pripažįstami ar nepripažįstami draudiminiais įvykiais, šie teisės aktai nustato ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Kaip matyti iš atsakovo VSDFV 2004 m. rugsėjo 8 d. rašto Nr. (11.3)-I-5371, ikiteismine tvarka pasinaudojo tik pareiškėja J. T., o pareiškėjos E. T. ir D. T. šia savo teise nepasinaudojo ir teritorinio skyriaus sprendimo neskundė, o tai sutinkamai su ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, yra pagrindas jų skundą palikti nenagrinėtu.
Skundžiamame 2004 m. balandžio 1 d. sprendime Nr. N169 bei 2004 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (11.3)-I-5371 nurodyti du nepripažinimo draudiminiu įvykiu motyvai – kad A. T. įvykio metu buvo neblaivus ir kad A. T. dirbo darbo sutartyje nesulygtą darbą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies l punktu, 6 straipsnio 1 dalimi, Nelaimingo atsitikimo darbe akto 3.6 punktu (I t., b. l. 13), konstatavo, kad vienas iš nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu pagrindų – jog A. T. dirbo darbo sutartyje nesulygtą darbą – pripažintinas nepagrįstu ir skundžiami sprendimai šioje dalyje naikintini, kadangi A. T. atliekamas darbas Vilniuje, Panerių g. 4, vertintinas kaip kitų draudėjo pavestų su jo vykdoma veikla susijusių darbų draudėjo naudai atlikimas (Įstatymo įstatymo 6 straipsnio l dalies 2 punktas).
Kitas atsakovų 2004 m. balandžio 1 d. sprendime Nr. N169 ir 2004 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (11.3)-I-5371 nurodytas nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu pagrindas – jog A. T. buvo neblaivus – pripažintinas pagristu, kadangi Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, priešingai nei iki 2004 m. sausio 1 d. galiojusi LR Nelaimintų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo redakcija, nebereikalauja priežastinio ryšio tarp apsvaigimo nuo alkoholio fakto ir nelaimingo atsitikimo kilimo. Tai leidžia pripažinti, kad atsakovų 2004 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. N169 ir 2004 m. rugsėjo 8 d. raštas Nr. (11.3)-I-5371 yra iš esmės teisėti ir pagrįsti.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjos prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant J. T., E. T. ir D. T. skundą ir panaikinant VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2004 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. N169 bei VSDFV direktoriaus pavaduotojo 2004 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (11.3)-I-5371 nurodytą sprendimą; pripažinti 2004 m. kovo 5 d. įvykusį nelamingą atsitikimą draudiminiu ir įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjoms po 30033,33 Lt vienkartinės laidojimo pašalpos bei priteisti iš atsakovų sumokėtą žyminį mokestį (t.2, b.l. 124-128). Be motyvų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjos nurodė, kad priešingai, nei nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas, priežastinis ryšys tarp neblaivumo ir nelaimingo atsitikimo, turėjo būti nustatytas. Taip pat pareiškėjų nuomone, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti nenagrinėtu E. ir D. T. skundą. Toks teismo sprendimas buvo grindžiamas Nuostatų 120 ir 121 straipsniais, tačiau nelaimingo atsitikimo metu minėti Nuostatai dar negaliojo. Atsakovo 2004 m. balandžio 1 d. sprendimas vadovaujantis tuo metu galiojusios Tvarkos 14 straipsnio 3 dalimi, buvo įteiktas tik J. T., kadangi E. ir D. T. buvo nepilnametės. Pareiškėjos nurodo, kad Tvarka bei šiuo metu galiojantys Nuostatai, nenumatė/nenumato, jog kiekvienas iš asmenų, pretenduojančių gauti socialinio draudimo išmoką, turi skųsti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą.
Atsakovai VSDFV ir VSDFV Vilniaus miesto skyrius prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų J. T., E. T. ir D. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą (t.2., b.l. 133-140). Atsiliepimus į apeliacinį skundą atsakovai grindė motyvais, išdėstytais atsiliepimuose į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymėjo, jog Vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriomis remiasi pareiškėjos, nagrinėjami draudiminiai įvykiai, įvykę iki 2004 m. sausio 1 d., t.y. galiojant senai įstatymo redakcijai.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 5 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė (2 t., b.l. 154-158). Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatomis. Byloje nustatyta, kad nelaimingo atsitikimo metu A. T. dirbo ne darbo sutartyje sulygtą darbą, tačiau draudėjo pavedimu atliko kitą darbą, susijusį su draudėjo vykdoma veikla. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovų sprendimų dalis, kuriomis A. T. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu dėl to, kad jis dirbo darbo sutartyje nesulygtą darbą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl tos aplinkybės, kad nelaimingo atsitikimo darbe metu A. T. buvo neblaivus, atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nelaimingą atsitikimą darbe atsisakė pripažinti draudiminiu įvykiu, nes neblaivumas nebuvo susijęs su darbo technologinėmis ypatybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamų sprendimų priėmimo ir jų skundimo metu jau galiojo Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309. Šių nuostatų 120-121 punktuose nustatyta, kad asmuo, nesutinkantis su Fondo valdybos teritorinio skyriaus vedėjo (pavaduotojo) sprendimu, per mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo jam dienos turi teisę apskųsti jį Fondo valdybai. Fondo valdybos direktoriaus (pavaduotojo) sprendimas gali būti apskųstas teismui įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjos E. T. ir D. T. Fondo valdybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimo Fondo Valdybai neapskundė. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjos E. T. ir D. T. nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka. Dėl šios aplinkybės teismas pagrįstai E. T. ir D. T. skundą paliko nenagrinėtą (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).
V.
2008 m. liepos 28 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos J. T. prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr. A10-399/2005 atnaujinimo (2 t., b. l. 165-169).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-04-17 nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A10-399/2005 dalyje dėl J. T. skundo perduodant bylą išnagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui (2 t., b.l. 196-202). Teismas nutartyje nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog skundžiami VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2004 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. N169 bei VSDFV 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. (11.3)-I-5371 (I t., b. l. 9-11) buvo priimti vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo" patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 papunkčio normomis. Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdami bylą pagal pareiškėjos E. T. skundą, vadovavosi minėtų teisės aktų nuostatomis bei priimtuose sprendimuose konstatavo, kad jos buvo taikytos pagrįstai. Tačiau, kaip nurodyta minėtoje nutartyje, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu pripažino, kad aukščiau minėtų teisės aktų nuostatos, kurios buvo taikytos šioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl konstatuota, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu tenkintas. Procesas bylos dalyje dėl J. T. skundo atnaujintas, byla perduota nagrinėti iš naujo ją nagrinėjusiam pirmosios instancijos administraciniam teismui (ABTĮ 159 straipsnio 2 dalis).
VI.
Atnaujinus byloje procesą, pareiškėja J. T. patikslino skundą (3 t., b. l. 2-7). Patikslintame skunde prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2004 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. N169 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau ir – VSDFV) 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (11.3)-I-5371, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti su A. T. 2004-03-05 įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe, kurio metu jis mirė, ir priimti naują sprendimą, pripažįstant nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu, priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus J. T. turėtas žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidas.
Patikslintame skunde papildomai nurodė, kad Konstituciniam teismui priėmus 2008-04-29 nutarimą, turi būti iš naujo įvertintos nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybės. Yra privalu nustatyti priežastinį ryšį tarp nelaimingo atsitikimo kilimo ir asmens neblaivumo. 2005-06-30 parengtoje teismo medicinos konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad A. T. mirties priežastimi buvo kaukolės skliauto ir pamato bei veido daugiaskeveldriniai lūžiai su galvos smegenų suardymu ir sumušimu. Teigia, kad galima konstatuoti, jog A. T. mirė ne dėl alkoholio vartojimo, bet dėl minėtų traumų. Esminę įtaką nelaimingo atsitikimo kilimui turėjo šie faktoriai: leidimas kelio darbininkams atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartyje, leidimas savarankiškai dirbti to darbo neapmokytam asmeniui, leidimas dirbti virš 1,3 m aukštyje, nepasitikrinus sveikatos, įtakos galėjo turėti aukščio baimė, leidimas atlikti darbus aukštyje ant stogo neprisirišus saugos diržais. Todėl mano, kad tarp nukentėjusiojo neblaivumo ir kilusių pasekmių nėra tiesioginio priežastinio ryšio.
Teismo posėdyje pareiškėja ir pareiškėjo atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą su pateiktu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (3 t., b.l. 39-41).
Atsiliepime nurodė, kad nelaimingo atsitikimo darbe metu galiojusi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo redakcija nereikalavo priežastinio ryšio tarp įvykio darbe ir nukentėjusio asmens neblaivumo. Vilniaus skyriaus priimtame nelaimingo atsitikimo darbe akto 11 p. išvardintos priežastys (kodai 10, 32 ir 11): netinkamas darbų organizavimas, leidimas dirbti nesulygtą darbo sutartyje darbą, leidimas dirbti nenaudojant kolektyvinių ir asmeninių saugos priemonių, leidimas dirbti neblaiviam asmeniui, paties nukentėjusiojo neblaivumas. Tai, kad A. T. buvo smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio, galėjo turėti įtakos nelaimingam atsitikimui. Šią prielaidą patvirtina nelaimingo tyrimo medžiagoje pateikti liudytojų parodymai, jog jiems buvo išduotos asmeninės apsaugos priemonės, bet jie šių priemonių nenaudojo. Teigia, kad A. T. nuslydimui galėjo tiesiogiai įtakoti sunkus girtumo laipsnis. Prieš darbo pradžią darbuotojai buvo instruktuoti apie darbų saugą, supažindinti su darbų technologine kortele, darbo vietoje buvo asmeninės apsaugos priemonės (diržai). Todėl vienareikšmiškai teigti, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl nesaugių ir netinkamų darbo sąlygų negalima.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą su pateiktu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (3 t., b.l. 34-37).
Atsiliepime nurodė, kad neblaiviam asmeniui įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe visais atvejais laikomas nedraudiminiu įvykiu (neįrodinėjant priežastinio ryšio). Pareiškėjai pasinaudojus visomis teisės aktuose nustatytomis sprendimų apskundimo galimybėmis, 2005-04-05 buvo atlikta galutinė ir neskundžiama faktų teisinė kvalifikacija. Atnaujinus procesą ABTĮ 153 str. 11 d. numatytu pagrindu, kai panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, sudaroma galimybė taikyti įstatymus atgal. Todėl kyla abejonių dėl šio straipsnio atitikties lex retro non agit principui, neužtikrinamas teisės stabilumas, o asmenys, esantys analogiškoje teisinėje padėtyje (baigus faktų teisinę kvalifikaciją), yra traktuojami skirtingai: vieniems sudarant galimybę pasikeitus teisiniam reguliavimui reikalauti peržiūrėti priimtus administracinius sprendimus, o kitiems ne. Valdybos nuomone, tokia situacija yra ydinga teisiniu požiūriu.
Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.
VII.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos J. T. skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2004 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. N169 ir VSDFV 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. (11.3)-I-5371, kuriais A. T. 2004 m. kovo 5 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu ir dėl to pareiškėjoms nebuvo išmokėta socialinio draudimo išmoka, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutarties turinys tvirtina, kad procesas šioje byloje buvo atnaujintas tik toje dalyje, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjos J. T. skundą atmetė.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (bylos Nr. A556-393/2010, A756-1625/2010, A858-73/2011, A143-72/2011, A502-3034/2011 ir kt.) nuosekliai laikosi pozicijos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, procesas buvo atnaujintas tik dėl J. T. skundo atsižvelgus į tai, kad atnaujinus procesą byloje turi būti išnagrinėtos iš esmės faktinės aplinkybės tame įstatymo kontekste dėl kurio 2008 m. balandžio 29 d. nutarime pasisakė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu. Taigi ginčas nagrinėtinas tik Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartyje nurodytoje dalyje. Kartu pabrėžtina, jog apeliacinės instancijos teismo apeliacinio skundo argumentai nesaisto (ABTĮ 136 straipsnio 2 d.).
Iš bylos medžiagos matyti, jog skundžiami VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2004 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. N169 bei VSDFV 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. (11.3)-I-5371 (I t., b. l. 9-11) buvo priimti vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo" patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 papunkčio normomis. Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdami bylą pagal pareiškėjos E. T. skundą, vadovavosi minėtų teisės aktų nuostatomis bei priimtuose sprendimuose konstatavo, kad jos buvo taikytos pagrįstai.
Skundžiamuose 2004 m. balandžio 1 d. sprendime Nr. N169 bei 2004 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (11.3)-I-5371 nurodyti du nepripažinimo draudiminiu įvykiu motyvai – kad A. T. įvykio metu buvo neblaivus ir, kad A. T. dirbo darbo sutartyje nesulygtą darbą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gruodžio 6 d. sprendime konstatavo, kad vienas iš nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu pagrindų – jog A. T. dirbo darbo sutartyje nesulygtą darbą – pripažintinas nepagrįstu ir skundžiamus sprendimus šioje dalyje panaikino. Kaip jau minėta, šioje dalyje teismas bylos iš naujo nenagrinėja.
Kitas 2004 m. balandžio 1 d. sprendime Nr. N169 ir 2004 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (11.3)-I-5371 nurodytas nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu pagrindas – jog A. T. įvykio metu buvo neblaivus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gruodžio 6 d. sprendimu šis pagrindas pripažintinas pagristu, konstatuojant, kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, priešingai nei iki 2004 m. sausio 1 d. galiojusi LR Nelaimintų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo redakcija, nebereikalauja priežastinio ryšio tarp apsvaigimo nuo alkoholio fakto ir nelaimingo atsitikimo kilimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostata "Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe <...> arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad <...> jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: 1) apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis" (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe arba ūmias profesines ligas lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai "Kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju", 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kiekvienu atveju turi būti išaiškinamos ir nustatomos konkrečios aplinkybės, t. y. kas, asmens būsena (neblaivumas, apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų) ar netinkamos, nesaugios darbo sąlygos, lėmė nelaimingą atsitikimą ir jo pasekmes (pakenkimą apdraustojo sveikatai). Kitaip tariant, yra būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nelaimingo atsitikimo ir jį lėmusių konkrečių aplinkybių.
Tuo pačiu nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 "Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo" patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 44-1448) nuostata "Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad <...> įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: 13.1. apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis" ta apimtimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe arba ūmias profesines ligas lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai "Kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju", 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas turi būti taikomas ir pareiškėjos inicijuotam ginčui spręsti.
2004-03-29 nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 2-04 nustatyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastys yra: netinkamas darbų organizavimas - leidimas kelio darbininkams atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartyje, leista ardyti stogą neprisirišus saugos diržais, atliekant darbus ant stogų, aukštesnių kaip 1,3 m arba kurių nuolydis didesnis kaip 20 laipsnių, kad būtų išvengta darbuotojų arba darbo priemonių kritimo, turi būti įrengtos kolektyvinės saugos priemonės, o darbuotojai aprūpinti reikiamomis apsauginėmis priemonėmis bei priede Nr. 2. nurodytos priežastys: leidimas dirbti neblaiviam asmeniui, paties nukentėjusiojo jam privalomo saugos ir sveikatos teisės akto ar norminio dokumento pažeidimas – Įvadinės instrukcijos Nr. 65 11.8 p. pažeidimas (draudžiama būti įmonėje bei dirbti neblaiviems, apsvaigusiems nuo narkotikų arba toksinių medžiagų) ir Darbų saugos instrukcijos vykdant statinių ardymo darbus Nr. 130 1.4 p. pažeidimas (draudžiama dirbti nesveikuojant ar apsvaigusiam nuo alkoholinių gėrimų (1 t., b.l. 23-26). Iš esmės panašios nelaimingo atsitikimo priežastys įvardintos ir pareiškėjos pateiktoje Teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje Nr. A-KI-36-48 (3 t., b.l. 8-22).
Byloje esantys įrodymai tvirtina, kad nelaimingo atsitikimo metu A. T. buvo neblaivus, jo kraujyje rasta 2,78 promilių, o šlapime – 3,57 promilių etilo alkoholio ir, kad ši aplinkybė buvo viena iš nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo priežasčių. Kita vertus, skundžiamuose sprendimuose neblaivumo įtaka ir ryšys su kilusiomis pasekmėmis nebuvo vertinta. Taip pat nebuvo aiškintasi, kokios konkrečios aplinkybės, t.y. neblaivumas ar darbo organizavimo pažeidimai buvo pagrindinė priežastis nelaimingam atsitikimui įvykti, nes kaip matyti iš 2004-03-29 nelaimingo atsitikimo darbe akto, būtent dviejų rūšių aplinkybės turėjo įtaką įvykiui kilti, t.y. su darbo organizavimo trūkumais sietinos aplinkybės bei su darbuotojo neblaivumu siejamos priežastys, todėl šiuo atveju turi būti ištirta, kuri ar kurios priežastys buvo pagrindinės ir lemiamos nelaimingam įvykiui darbe atsitikti. Kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime pažymėjo, kad kiekvienu atveju turi būti išaiškinamos ir nustatomos konkrečios aplinkybės, t. y. kas, asmens būsena (neblaivumas, apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų) ar netinkamos, nesaugios darbo sąlygos, lėmė nelaimingą atsitikimą ir jo pasekmes (pakenkimą apdraustojo sveikatai). Kitaip tariant, yra būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nelaimingo atsitikimo ir jį lėmusių konkrečių aplinkybių, ir tik tai įvertinus galima pripažinti įvykį draudiminiu ar ne. Taigi, Konstitucinio Teismo nurodytu aspektu nelaimingo atsitikimo darbe aktas bei kitos faktinės aplinkybės skundžiamuose sprendimuose nebuvo vertinamos, t.y. nebuvo nustatinėjamas priežastinis ryšys tarp žuvusiojo neblaivumo ir nelaimingo atsitikimo darbe kilimo, nebuvo nagrinėjama neblaivumo įtaka kilusioms pasekmėmis visų kitų įvykį galėjusių lemti priežasčių kontekste. Matyti, kad skundžiamame 2004 m. balandžio 1 d. sprendime Nr. N169 atsakovas iš viso nevertino nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių ir sprendimą pripažinti įvykį nedraudiminiu argumentavo vien tuo, kad A. T. buvo neblaivus ir dirbo darbo sutartyje nesulygtą darbą. Tuo tarpu 2004 m. rugsėjo 8 d. rašte Nr. (11.3)-I-5371 VSDFV nors ir pažymėjo, kad viena iš įvykio priežasčių buvo žuvusiojo neblaivumas, tačiau plačiau neblaivumo įtakos kilusioms pasekmėms taip pat nevertino, patvirtindama atsakovo 2004 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. N169 išvadas. Viešojo administravimo institucijos pareiga tinkamai įvertinti nelaimingo atsitikimo priežastis akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2009-08-17 sprendime administracinėje byloje Nr. A-756-1911/2009).
Be to, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.
Atmestinas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos argumentas, kad Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui spręsti, kadangi, jos teigimu, atnaujinus procesą ABTĮ 153 str. 11 d. numatytu pagrindu, kai panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, sudaroma galimybė taikyti įstatymus atgal.
Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka ir pažymi, kad teismas šiuo atveju nagrinėja ne proceso atnaujinimo klausimą. Proceso atnaujinimo klausimas jau išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-04-17 nutartimi. Teismas šioje byloje sprendžia ginčą dėl sprendimo, kuriuo nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu, teisėtumo. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas - tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219-2004). Kadangi nagrinėjamu atveju procesas byloje yra atnaujintas, galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti nėra išnykusi.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo santykių teisinį reguliavimą, į bylai reikšmingą Konstitucinio teismo nutarimą, darytina išvada, kad skundžiami sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais, todėl yra pagrindas juos naikinti bei įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių klausimą dėl A. T. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu ar nedraudiminiu įvykiu išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).
Teismui panaikinus atsakovo sprendimą ir įpareigojus atsakovę priimti naują sprendimą ginčo klausimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu. Ar nelaimingas atsitikimas darbe pripažintinas draudiminiu, ar nedraudiminiu, turės nustatyti atsakovė iš naujo nagrinėdama nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes bei priežastinį ryšį, todėl šioje dalyje pareiškėjos skundas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaujantis ABTĮ 162 str. 3 d. administraciniam teismui priėmus naują sprendimą, kartu turi būti naikinami visi ankstesni teismų sprendimai, priimti išnagrinėtoje byloje. Todėl, teismui priėmus naują sprendimą dėl dalies reikalavimų, atitinkamoje dalyje naikinamas ir ankstesnis pirmosios instancijos teismo sprendimas, t.y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimas.
Pagal ABTĮ 44 str. 1 d., proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (45 str. 1 d.). Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo ir sprendžiami teismui priimant nutartį (ABTĮ 45 str. 1 ir 2 d.). Byloje nėra visų duomenų, grindžiančių pareiškėjos patirtas išlaidas, jų paskaičiavimo, todėl jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo gali būti išspręstas ABTĮ 45 str. nustatyta tvarka, pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi,
nusprendė:
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimą dalyje, kurioje pareiškėjos J. T. skundas atmestas kaip nepagrįstas.
J. T. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2004 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. N169 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (11.3)-I-5371.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti 2004-03-05 įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu žuvo A. T., aplinkybes ir priimti naują sprendimą.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.