Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam R. P., jo gynėjui advokatui Justui Jankauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. P. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal BK 223 str. 1 d. 38 MGL (4940 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas pagal BK 223 str. 1 d. už tai, kad eidamas UAB (duomenys neskelbtini) (į.k. 158979725, buveinė: (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas būdamas atsakingas už UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos organizavimą bei buhalterinių dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. aplaidžiai organizavo UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą ir neišsaugojo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti 2003 m., 2004 m. ir 2005 m. įmonės turto, įsipareigojimų apimties ir struktūros bei veiklos rezultatų, o būtent:

? pažeidė 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10 str. „Apskaitos tvarkymas“ 1 d. 1 ir 2 punktų reikalavimus (ūkio subjekto apskaitą tvarko: 1) ūkio apskaitos tarnyba (struktūrinis padalinys) arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris); 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė – laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 8 d. iki 2005 m. gegužės 30 d. nepaskyrė už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingo asmens;

? pažeidė 2001-11-06 Buhalterines apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 str. „Apskaitos registrai“ 3 d. reikalavimus (apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo ji sudaręs asmuo) bei 4 d. reikalavimus (apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose galima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai. Pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai susiuvami (įrišami), jų lapai sunumeruojami, paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius) – 2003-2005 metų atskirais ataskaitiniais laikotarpiais įmonės buhalterinės apskaitos duomenys buvo laikomi kompiuterinėse laikmenose, nors apskaitos sąskaitų registrai nebuvo atspausdinti, o buhalterinių sąskaitų registruose, kurie buvo atspausdinti, nėra juos sudariusių asmenų parašų;

? pažeidė 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir finansinės atskaitomybės saugojimo tvarka“ reikalavimus, – neužtikrino apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo tvarkos bei neišsaugojo įmonės pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų už 2003-2005 metus:

1. 2003 m., 2004 m., 2005 m. didžiųjų knygų (sintetinių registrų);

2. Ilgalaikio turto ir jo amortizacijos, trumpalaikio turto, atsargų ir prekių, skirtų pardavimui, apskaitos dokumentų ir registrų už 2003-2005 metus;

3. 2003 m. kasos dokumentų;

4. 2003 m., 2004 m., 2005 m. kasos knygų ir kasos registrų;

5. 2003 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėn. kasos knygos antrųjų lapų, 2004 m. kasos knygos sausio-balandžio ir gruodžio mėn. kasos dokumentų ir kasos knygos antrųjų lapų, kasos patikrinimo aktų už 2003-2005 metus;

6. Pirminių bankinių operacijų dokumentų už 2003 m., 2004 m., 2005 m., vykdytų per sąskaitas bankuose;

7. Banko sąskaitos Nr. 100077419838 (Hansa bankas) mėnesinių registrų už 2003 m. sausio ? balandžio mėn., 2004 m. gruodžio mėn. ir 2005 metus;

Banko sąskaitos Nr. 135467919 (Vilniaus bankas) mėnesinių registrų už 2004-2005 metus;

2003-2004 m. dalies pardavimo PVM sąskaitų-faktūrų, 2004 m. lapkričio-gruodžio mėn., 2005 m. birželio-gruodžio mėn. pardavimų registrų, 2003-01-01 – 2004-04-30, 2004 m. gruodžio mėn., 2005 m. pirkimų registrų; 2003-11-01 – 2003-12-31, 2005 m. debitorių-kreditorių apskaitos ir 2003-2005 m. debitorių-kreditorių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų;

Valiutinių operacijų įtakos apskaitos; 2003-2005 m. savikainos apskaitos ir pelno paskaičiavimų; Turto ir atsargų metinių inventorizacijų aktų už 2003-2005 m.;

14. PVM apskaitos už 2003 m., 2004 m. sausio – balandžio mėn., 2005 m. bei PVM deklaracijų, kitų mokėtinų mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo buhalterinių sąskaitų registrų už 2003-2005 metus;

15. VSDFV ir kitų fondų įmokų apskaitos buhalterinių sąskaitų registrų už 2003-2005 m. bei nustatytos atskaitomybės formų.

Savo skundą R. P. grindžia tuo, kad apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos forma nereglamentuota Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, ši teisė suteikta ūkio subjekto vadovui, o tais atvejais, kai apskaitos dokumentai buvo saugojami laikantis nustatytos tvarkos, ūkio subjektų vadovai neatsako už apskaitos dokumentų neišsaugojimą jeigu jie prarasti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios. Apeliantas teigia, kad jo kaip UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus 2002-07-23 įsakymu buvo sudaryta Dokumentų ekspertų komisija, dokumentų vertės ekspertizės, tvarkymo, apskaitos ir kitiems dokumentų valdymo organizavimo klausimams nagrinėti (minėtos komisijos pirmininkė – vyr. finansininkė A. Č., komisijos sekretorė – sekretoriato vadovė V. B., V. D., S. G. ir R. P.). Šios komisijos viena iš pagrindinių funkcijų ir buvo organizuoti, tvarkyti bei spręsti kitus dokumentų valdymo organizavimo klausimus, tame tarpe skirti už archyvinių dokumentų tvarkymą ir jų saugojimą atsakingus asmenis bendrovėje. Tai patvirtina 2003 m. UAB „Rytų prekybos korporacija“ laikino saugojimo bylų sąrašas, patvirtintas 2003-12-01 UAB (duomenys neskelbtini)dokumentų ekspertų komisijos protokolu Nr. 1, 2003-12-05 UAB (duomenys neskelbtini) bylų (dokumentų) perėmimo aktas Nr. 1, 2004 m. UAB (duomenys neskelbtini) laikino saugojimo bylų sąrašas, patvirtintas 2004-12-03 UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų ekspertų komisijos protokolu Nr. 1, 2004-12-09 UAB (duomenys neskelbtini)bylų (dokumentų) perėmimo aktas Nr. 1, 2005 m. UAB (duomenys neskelbtini) laikino saugojimo bylų sąrašas, 2005-05-24 UAB (duomenys neskelbtini) bylų (dokumentų) perėmimo aktas Nr. 1. Todėl apeliantas daro išvadą, kad bendrovės archyvo darbas buvo reglamentuotas, t.y. bendrovėje buvo nustatyta apskaitos dokumentų saugojimo tvarka užtikrinanti jų saugumą, o už apskaitos dokumentų saugojimą buvo paskirti atsakingi asmenys, šiems asmenims suteiktos dokumentų saugojimo funkcijos, dėl ko nuteistasis negali atsakyti dėl apskaitos dokumentų neišsaugojimo ar jų apsaugos neužtikrinimo. Nuteistasis pažymi, kad bendrovės vadovo įsakymo, kuriuo būtų paskirtas už dokumentų tvarkymą, jų saugojimą atsakingas asmuo; darbuotojų pareiginių instrukcijų, iš kurių matytųsi bendrovės darbuotojas, atsakingas už buhalterinių dokumentų saugojimą nebuvimas, taip pat jo kaip bendrovės generalinio direktoriaus 2002-07-23 įsakymui, kurio pagrindu buvo sudaryta Dokumentų ekspertų komisija, dokumentų vertės ekspertizės, tvarkymo, apskaitos ir kitiems dokumentų valdymo organizavimo klausimams nagrinėti, numerio nesuteikimas, neįrodo nuteistojo kaltės. Jis teigia, kad atliko visus būtinus ir nuo jo priklausančius veiksmus tinkamam apskaitos dokumentų saugojimui ir tai byloje nepaneigta, o liudytojos V. B. parodymai susiję su apskaitos dokumentų tvarkymu, jų saugojimu turi būti vertintini kritiškai, nes ji yra suinteresuotas bylos baigtimi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

R. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d. padarymo

Pagal BK 223 str. 1 d. atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Skunde teigiama, jog bendrovėje 2002-07-23 R. P. įsakymu buvo sudaryta Dokumentų ekspertų komisija, kurios viena iš pagrindinių funkcijų buvo rūpintis archyvinių dokumentų tvarkymu ir saugojimu. Todėl apeliantas daro išvadą, kad bendrovės archyvo darbas buvo reglamentuotas, bendrovėje buvo nustatyta apskaitos dokumentų saugojimo tvarka užtikrinanti jų saugumą, o už apskaitos dokumentų saugojimą buvo paskirti atsakingi asmenys, taigi jis negali atsakyti dėl apskaitos dokumentų neišsaugojimo ar jų apsaugos neužtikrinimo, nes jis atliko visus būtinus ir nuo jo priklausančius veiksmus. Kolegija su šiais skundo teiginiais nesutinka. R. P. pagrįstai nuteistas už šios nusikalstamos veikos padarymą, tai yra už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje yra įtvirtinta ūkio subjekto vadovo atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo ir po jo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad turi būti nustatyta tokia tvarka (priemonės), kuri galėtų realiai užtikrinti dokumentų saugumą. Tuo tarpu iš mokesčių inspekcijos specialisto išvados (b.l. 125-151 T. 1) matyti, kad apeliantas, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, tyrimui apskritai nepateikė vadovo patvirtintos bendrovės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo tvarkos. FNTT ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistas (b.l. 2-15 T. 4) patvirtino anksčiau paminėtą mokesčių inspekcijos išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2003-2005 metų laikotarpyje nebuvo tinkamai organizuota buhalterinė apskaita ir neužtikrintas buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų saugojimas. Apklausti liudytojai V. B., A. Č. ir kiti taip pat nepatvirtino, kad bendrovėje tokia tvarka buvo nustatyta. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad UAB (duomenys neskelbtini) iš viso nebuvo nustatyta apskaitos dokumentų saugojimo tvarka. O jei apskaitos dokumentų saugojimo tvarka nenustatyta, atsako ūkio subjekto vadovas. Dėl šios priežasties dingus apskaitos dokumentams ir registrams, buvo apsunkintas įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 gruodžio 31 d. nustatymas. Tokiu atveju visiškai neturi reikšmės apeliacinio skundo argumentas, kad bendrovėje buvo sudaryta komisija, kuri ir turėjo rūpintis dokumentų tvarkymo, apskaitos ir kitais dokumentų valdymo organizavimo klausimais, kadangi tokią tvarką Buhalterinės apskaitos įstatymas įpareigoja nustatyti pačiam įmonės vadovui R. P., o ne pavesti ją nustatyti kitiems asmenims. Apelianto R. P. pateiktuose dokumentuose minimi asmenys (komisijos nariai) būtų atsakingi tik už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą (įstatymo 10 ir 11 str.). Be to iš pirmosios instancijos teismui pateiktų ir skunde paminėtų dokumentų (b.l. 2-17 T. 7) nematyti, kad sudaryta komisija būtų nustačiusi bent kokią nors dokumentų saugojimo tvarką. Dar daugiau, kolegija sutinka su Kaišiadorių raj. apyl. teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad tokių dokumentų (b.l. 2-17 T. 7) 2003-2005 metais iš viso nebuvo.

Taigi įmonės apskaitos dokumentai buvo neišsaugoti dėl įmonės vadovo R. P. kaltės, nes jis neužtikrino tinkamos savo įmonės apskaitos dokumentų apsaugos, t.y. dėl aplinkybių, kurios priklausė nuo apelianto valios. To nepadaręs R. P. elgėsi nusikalstamai nerūpestingai ir turi atsakyti už kilusias pasekmes.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad įmonėje nuo 2005-01-02 iki 2005-05-30 buvo paskirtas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą asmuo, kadangi abu apelianto R. P. skunde nurodyti asmenys – R. B. ir V. B., paneigė, kad minėtu laikotarpiu buvo atsakingos už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Ši aplinkybė paneigiama ir jau minėtoje specialisto išvadoje (b.l. 125-151 T. 1), iš kurios matyti, jog tuo laikotarpiu nebuvo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Dėl teisės į gynybą pažeidimo

Kolegijos nuomone apeliacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėjusi Kaišiadorių raj. apyl. teismo teisėja apribojo R. P. galimybes pasinaudoti baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis teisėmis į gynybą, tuo pačiu pažeisdama ir Konstitucijos 31 str. 6 d., yra deklaratyvūs, neatitinka bylos duomenų, todėl atmestini. Ši baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme gauta 2009-07-31 (b.l. 141 T. 6). 2011 metų kovo 9 d. byloje buvo baigtas įrodymų tyrimas ir nuspręsta klausyti baigiamųjų kalbų. Tuomet kaltinamojo R. P. gynėjas ir pats kaltinamasis paprašė pertraukos pasiruošti baigiamosioms kalboms (nors šis posėdis vyko tik iki 10⁵⁵ val., buvo prašoma kitą posėdį surengti ne tą pačią dieną). Kaišiadorių raj. apyl. teismui patenkinus prašymą, sekantis posėdis buvo surengtas 2010-04-27 (tokia ilga pertrauka pasiruošti baigiamosioms kalboms buvo padaryta kaltinamojo ir jo gynėjo adv. K. P. iniciatyva). Tačiau šis teisiamasis posėdis neįvyko neatvykus kaltinamajam. 2010-06-22 teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. P. pareiškė, jog atsisako savo gynėjo adv. K. P. paslaugų, kadangi išsiskyrė gynybos pozicijos ir paprašė skirti laiko susirasti kitą gynėją. Prašymas buvo patenkintas ir sekantis teisiamasis posėdis surengtas 2010-09-16. Šio posėdžio metu apeliantas pareiškė, jog gynėjo susirasti nespėjo (nors tarpas tarp posėdžių buvo beveik trys mėnesiai), kaip vieną iš pagrindinių priežasčių nurodęs, kad yra labai užimtas ir neturi daug laiko skirti advokato paieškai. Kaišiadorių raj. apyl. teismas tenkino R. P. prašymą skirti dar laiko susirasti gynėjui ir paskyrė kitą posėdį 2010-10-01. Į šį teisiamąjį posėdį atvyko advokatas A. L., pateikęs orderį ginti R. P., bet pareiškė esąs nesusipažinęs su byla ir paprašė tam skirti laiko. Prašymas buvo patenkintas ir posėdyje paskelbta pertrauka. Tačiau į kitą posėdį (2010-11-04) atvykęs advokatas A. L. pateikė tos pačios dienos pareiškimą, adresuotą jam, iš kurio matyti, jog apeliantas R. P. nutraukia susitarimą ir su šiuo advokatu. Taip pat į posėdį neatvyko pats apeliantas. Advokatas A. L. nurodė, kad R. P. susirgo ir yra gydomas ligoninėje, bet pateisinantis neatvykimą dokumentas teismui nebuvo nepateiktas. Teismas paskelbė pertrauką iki 2010-11-11 bei nutarė kaltinamąjį atvesdinti. 2010-11-11 teisiamojo posėdžio metu apeliantas pateikė pažymą (nustatytos formos), kad nuo 2010-11-02 iki 2010-11-08 sirgo bei vėl paprašė skelbti byloje pertrauką, kadangi jis blogai jaučiasi, be to jam reikalingas advokatas. Kaišiadorių raj. apyl. teismas padarė išvadą, jog kaltinamasis tokiu būdu tik vilkina bylos nagrinėjimą ir tęsė nagrinėjimą nedalyvaujant gynėjui bei 2010-12-17 paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį R. P. atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtintas teisingo bylos išnagrinėjimo principas. Kad procesas būtų teisingas būtina garantuoti teisę į gynybą, tyrimo proceso nešališkumą, visapusišką ir objektyvų bylos išnagrinėjimą teisme laikantis visų įstatymų reikalavimų. Tačiau kolegija kartu pabrėžia, kad Baudžiamasis procesas sukurtas (ir turi būti naudojamas) ne tam, kad vilkinti nusikalstamų veikų tyrimą ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, kad baudžiamojo proceso dalyviai piktnaudžiautų procesinėmis ar kitomis teisėmis. Kitaip pasunkėtų (ar taptų negalimas) valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teisme buvo pažeista R. P. teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, kad buvo suvaržytos jo procesinės teisės (kartu ir teisė į gynybą). Kaltinamojo teisė į gynybą, įtvirtinta tiek Konstitucijoje, tiek ir baudžiamajame procese, suprantama kaip visuma teisių, kuriomis naudodamasis kaltinamasis siekia paneigti jam pareikštą kaltinimą arba sušvelninti savo atsakomybę. Be abejonės, teismas privalo kaltinamajam be kitų įstatymo garantuojamų teisių, išaiškinti ir jo teisę į gynybą, o esant būtinybei ją užtikrinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nepažeidė, jis ne kartą baudžiamosios bylos nagrinėjime darė pertraukas tuo pagrindu, kad R. P. suteikti laiko susirasti gynėją, taip pat, kad gynėjas susipažintų su bylos medžiaga. Tačiau kaip rodo šios bylos eiga, apeliantas teise į gynybą naudojosi ne gintis nuo pareikšto kaltinimo, siekiant jį paneigti (ar sušvelninti atsakomybę), jis naudojo ne įstatymuose nurodytas gynybos priemones bei būdus, o rėmėsi gynėjo reikalingumu tik kaip priemone siekiant sulaukti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, esant nustatytai situacijai apelianto R. P. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta, o jo elgesys sąmoningai vilkinant bylos nagrinėjimą, siekiant sulaukti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties, laikytinas piktnaudžiavimu BPK 10, 44 straipsniuose numatytomis teisėmis. Be abejo, pirmosios instancijos teismas pats galėjo paskirti gynėją. Tačiau BPK 51 str. 1 d. numato atvejus, kada gynėjo dalyvavimas baudžiamojoje byloje yra būtinas. To paties straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, jog teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas ir kitais atvejais, jeigu kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Ir tik nurodytais atvejais, jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats kaltinamasis arba jam gynėjo nėra pakvietę kiti asmenys, teismas privalo pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai (ar koordinatoriui) apie tai, kad kaltinamajam būtinas gynėjas ir paskirti šios institucijos parinktą gynėją. Nagrinėjant R. P. baudžiamąją bylą, tokių sąlygų, numatytų BPK 51 str., apylinkės teisme nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai (padarydamas išvadą, kad advokatas R. P. reikalingas tik vilkinti bylos nagrinėjimą) neskyrė gynėjo apeliantui ir tęsė bylos nagrinėjimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, tęsdamas bylos nagrinėjimą nei Konstitucijos 31 str., nei Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė.

Taip pat nepagrįstas ir apelianto skundo argumentas, jog jo teisės buvo pažeistos ir dėl to, kad teismas prievarta jį, sergantį, atvesdino į 2010 m. lapkričio 11 d. teisiamąjį posėdį. Kaip matyti iš minėtos dienos teisiamojo posėdžio protokolo (b.l. 64 T. 7), jame R. P. pateikė pažymą (b.l. 62 T. 7), kad negalėjo atvykti į Kaišiadorių raj. apyl. teismą dėl ligos nuo 2010-11-02 iki 2010-11-08. Tuo tarpu jokių duomenų, kad jis dėl ligos negalėjo dalyvauti 2010-11-11 įvykusiame posėdyje, apeliantas neturėjo ir nepateikė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant R. P. skundą. Kolegijos nuomone, toks apelianto elgesys, kai 2010-11-11 teisiamojo posėdžio metu R. P. sako, jog jis serga, blogai jaučiasi, buvo reikalingas pasiekti tą patį tikslą – piktnaudžiaujant savo teisėmis vilkinti bylos nagrinėjimą, siekiant sulaukti 2011-01-01, kada sueitų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintų reikalavimų užtikrinti kaltinamojo teises, neapribojo jo teisės į gynybą, užtikrino apeliantui R. P. galimybę įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikšto kaltinimo bei nepadarė esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, todėl pagrindo naikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, remiantis BPK 329 str. 1 d. 4 p nėra.

Apeliacinio skundo argumentai dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties nenagrinėjami, kadangi jie turėtų reikšmės tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendis būtų panaikintas ir reikėtų priimti naują nuosprendį (BPK 329 str. 4 p).

Taigi skundžiamas nuosprendis yra teisingas, keisti ar naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.